Šiame tekste analizuojama, kaip postruktūralizmo perspektyva interpretuoja asmenybės struktūras, konfliktą tarp metafizinio melo ir realios socialinės struktūros, bei kaip subjekto vieta žiūros konfigūroje formuoja mūsų sąmoningumą ir elgesį. Pagrindiniai dėmenys - subjekto funkcija, ideologija, metafizinė ir konkreti intencija, bei jų santykiai su socialiniais procesais, tokiais kaip reklama, masinė kultūra ir tarpasmeniniai santykiai.
Metafizinio melo ir socialinių struktūrų ryšys
Melą pagal pačią savo sampratą siejasi su kažkuo paslėptu, vis dar nežinomu. Melas visuomet yra paslėptas melas. Jei kalbama apie viešą, „akivaizdų“ melą, tuomet reikalą turime su ideologinio pobūdžio iškraipymu, kuris jau liečia pačią mūsų žiūros konfigūraciją ir pastarosios ypatybes. Apie tikrąjį melą, kuris visuomet pasprunka nuo bet kokio tematizavimo ir konteksto, mažai ką tegalime pasakyti. Pastebime, jog ši paslaptinga „noumeninė“ dalelė yra puikus mąstymo atspirties taškas, o tariamas jos „atskleidimas“ - bet kokios ideologijos steigimui būtinas komponentas.
Ši noumeninė dalelė įtakoja mūsų suvokimo struktūras: ją įmanoma suprasti tik negatyviai, kaip universalų įrankį, kurį galima nuleisti į bet kokio turinio dugną. Priešingai, konkrečios intencijos gimsta iš metafizinio melo ir dažnai jį papildo. Metafizinės struktūros ir konkrečios intencijos santykis yra neatsiejamas, bet pastarojo pobūdžio melas dažnai gaminamas pirmosios atmainos kontekste - tai yra socialinis šokis, kuriame prekė ar paslauga tampa socialine paslauga, integruota į statusų signalizaciją.
Subjekto (šaknų) įžvalgos
Vienas iš pagrindinių metafizinio melo pavyzdžių yra subjekto samprata. Tą itin aiškiai įžvelgė Jacques’as Lacanas: jis subjektą laikė niekuomet pozityviai nepasirodančia prielaida. Tai plyšys tarp natūros ir kultūros - ne atskilęs ar atsiskyręs, o procesas, sukuriantis (simbolinį) registrą, palaikantį subjektyvybę. Schillerio žmogiškumo idealo kontekste antagonizmas tarp pastovios asmenybės ir kintančios būsenos - Das Spiel - yra ne tik teorinis apibendrinimas, bet esminė subjekto funkcija.
Lacanas teigė, kad pasąmonė su siela ryšį palaiko tik per kūną. Baudrillardas atskleidžia, kad mūsų sociumo struktūros šokyje metafizinės struktūros įgyja realių intencijų pavidalą, tačiau jų konkreti išraiška dažnai priklauso nuo socialinio konteksto ir ekonominės galios. Todėl metafizinės melų konstrukcijos egzistavimą ir jų įtaką būtina suvokti kaip nuolat gyvą dinamiką tarp ideologijos ir techninių/intervencijų mechanizmų.
Taip pat skaitykite: Socialinis darbas: refleksijos
Konkrečios intencijos ir metafizinis šokis
Konkreti intencija reiškiasi kaip noras parduoti prekę ar suteikti jai socialinį statusą. Tačiau ši intencija egzistuoja prieš ją kaip socialinės statuso logikos metafizinį šokį. Reklamos pavyzdžiai - prekė “pritaikoma jums” ir “palengvina jūsų buitį” - iliustruoja, kaip prekė transformuojama į socialinę paslaugą, o jos vidinė esmė nusileidžia į ženklų ir vertybių srautą.
Metafizinio melu laikomas latentinis, noumeniškas mąstymo rėminys neturi tiesioginės blokavimo funkcijos, bet kuria galimybes įsivaizduoti realybės iškreipimus. Konkreti intencija, kuri gimsta iš šio rėmo, gali būti tematizuota, tačiau jos aiškinimas visada susiduria su retorine ir etine ambivalencija. Intervencija šiuo atveju yra destruktyvaus pobūdžio, nes kraupia mūsų tikrovės ir simbolinio registro santykį.
Subjekto pozicionavimas ir egzistencializmas
Šiame kontekste subjekto egzistavimas - tai nuolat save pozicionuojančios „noumeninės“ dalelės. Dennetto teigimu, subjektas yra naratyvinės gravitacijos traukos centras - niekada nėra visiškai užbaigtas, bet nuolatos ieško balanso tarp id ir ego, tarp vidinių potraukių ir išorinių normų. Lacano akcentas, kad siela ryšį palaiko per kūną, susilieja su baudrillardiniu socialinių santykių šokiu, kur apgaulė ir tikrovė susilieja į vieną visumą.
Šioje perspektyvoje realus skirtumas, savitumas gali egzistuoti tik esant konkretiniam konfliktui su kitais ir pasauliu. Baudrillardas teigia, kad realus skirtumas atsiranda tik esant konfliktiniam santykiui su kitais ir pasauliu; tik tokiu atveju mokslo ir meno pažinimo proceso metu gali atsirasti nauji elgsenos ar suvokimo modeliai. Tokiu būdu melas gali tapti įrankiu ir instrumentu, kuris suteikia galimybę įsisavinti socialinę tikrovę.“
Socialinės suvokimo dėsningumai
Socialinis suvokimas - tai aktyvi prielaida, kurioje subjektas suvokia kitus žmones, grupes ir socialines bendruomenes. Stereotipai veikia kaip kognityviniai „trumpiniai“, leidžiantys greitai formuoti nuomonę, tačiau dažnai lemia išankstinį nusistatymą ir diskriminaciją. Pavyzdžiai iš kultūros - filmas „Intouchables“ iliustruoja, kaip netikėtai gali būti įveikti stereotipai apie gebėjimus ir sociumo statusą.
Taip pat skaitykite: Vilties samprata pagal R. Snyderį
Tarpsmeninė atrakcija - teigiamas požiūris į kitą žmogų, lydimas simpatijos ir noras bendrauti. Veiksniai: apdovanojimo teorija, pastipinimo ir jausmų teorija, balanso bei panašumo principai, papildymas ir abipusiškumas. Fizinio patrauklumo ir socialinio emocinio ugdymo klausimai ypač svarbūs šio lauko kontekste, kur ugdomi emociniai įgūdžiai ir gebėjimai susidoroti su frustracija.
Asmenybės struktūra postruktūralizmo požiūriu
Pagal postruktūralizmą, asmenybė sudaro kelias sluoksnius: Id, Ego ir Super-Ego - tradiciškai dažnai interpretuojamus kaip pasąmoninė, normatyvioji ir sąmoningoji dalys. Id - primalūs impulsyvūs poreikiai, super-egas - internalizuotos normos, o ego - tarp jų balansavimas ir realybės suvokimas. Rubinšteinas pasiūlė suvokimą kaip kryptinę, nuolat besikeičiančią asmens orientaciją: ką asmenybė siekia (tikslingumas), ką ji sugeba (gebėjimai), kas ji yra (temperamentas, charakteris).
Temperamentas - įgimtos centrinės nervų sistemos savybės, kurios apibrėžia elgesio ir bendravimo manieras. Išmokimas, kaip ir socio-kultūrinis kontekstas, veikia žmogaus veiklą: motyvacija, sąmonė, žinojimas, emocijos, valia - tai veiksniai, reguliuojantys asmenybės aktyvumą. Maslow’o poreikių hierarchija - fiziologiniai, saugumo, priklausomybės, savivertės ir saviraiškos poreikiai - pateikia struktūrą, pagal kurią formuojasi asmenybės kryptingumas ir socialiniai santykiai.
Išmokimo ir socialiniai dinamikai
Išmokimas - tai žmogaus gebėjimas prisitaikyti prie aplinkos, grindžiamas bandymų ir klaidų procesu. Išmokimo veiksniai: motyvacija, pratybos, paskatos bei bausmės. Žmogaus išmokimas yra socialiai konstruojamas procesas, kuris skatina asmens ir visuomenės tarpusavio prisitaikymo raida ir kultūrinio bei technologinio progreso plėtrą.
Tarpinis apibendrinimas
Postruktūralistinė perspektyva leidžia įsigilinti į nuolatinį dialogą tarp metafizinio melo ir socialinių struktūrų, tarp subjekto pozicionavimo ir realybės konstravimo, taip pat į tarpusavio priklausomybę tarp ideologijų, reklaminių mechanizmų ir kasdienės praktikos. Ši diskusija atskleidžia, kaip socialinės struktūros ne tik formuoja asmenybės bruožus, bet ir sukuria pagrindą šiuolaikinės kultūros šiuo metu vykstančiai dinamikoje, kurioje melas gali tapti įrankiu, apibrėžiančiu mūsų suvokimą ir veiksmus.
Taip pat skaitykite: Darbas socialinėje sferoje
tags: #i #socialini #asmenybes #strukturos #postrukturi #ieina