Jaunimo įsitraukimas į politiką sulaukia vis daugiau dėmesio, ypač kiekvienų rinkimų kontekste. Iki 2024 metų Seimo rinkimų prie balsadėžių ateinančių jaunų žmonių skaičius nuosekliai didėjo, tačiau sekmadienį įvykusio pirmojo turo rezultatai nenudžiugino. Viešojoje erdvėje netyla diskusijos, kad aktyvumo iš jaunosios kartos norėtųsi daugiau - į rinkimus atėjo vos 35,69 proc.
Kaip jaunimas reiškia savo pilietiškumą: tradicinės ir netradicinės formos
LiJOT prezidentas Umberto Masi teigia, jog yra įvairių būdų, kaip jaunimas gali neformaliai įsitraukti į politinį gyvenimą. „Tų būdų yra įvairių, labai platus spektras, tik Lietuvoje ne visus juos išnaudojame. Pavyzdžiui, protestų kultūra mūsų šalyje nėra tokia gaji kaip kitose. Tačiau jaunas žmogus gali bendrauti su sprendimų priėmėjais, ieškoti būdų pasiekti juos su savo bendraminčiais“, - sako U.
Klaipėdos universiteto (KU) dėstytoja dr. Edita Stumbraitė-Vilkišienė mano, jog jaunimas šiuolaikiniame kontekste randa būdų, kaip save išreikšti, ir tai daro gana išradingai. KU dėstytoja mini ir 2020 metų Europos socialinį tyrimą - tik 18 proc. jaunimo buvo aktyvūs partinėje politikoje, virš 60 proc. pasirinko kitas veiklos formas.
„Kada jaunimas yra nusivylęs formaliomis struktūromis, tarkime, politinėmis partijomis, ir sunkiai randa kelią, kaip tokiose organizacijose dalyvauti, pasirenka kitus būdus: tas pačias nevyriausybines organizacijas (NVO), pilietines akcijas, peticijų pasirašymą, tam tikrų interesų grupių mobilizavimą palaikyti vieną ar kitą sprendimą, įvairias kitas formas, kurios suteikiamos vietos savivaldoje kaip dalyvaujamasis biudžetas. Tad jaunimas nėra visiškai pasyvus, tiesiog išraiškos būdai kitokie“, - įvertina E.
Nekonvencinio dalyvavimo ypatumai
„Šiandien matome panašų kontekstą - pakankamai geros ekonominės sąlygos, išsilavinimo lygis tik kyla, vadinasi, nekonvencinių dalyvavimo formų populiarumas didėja. Tiesiog tai lemia palankios sąlygos - ypač informacinių technologijų plėtra“, - pastebi KU dėstytoja.
Taip pat skaitykite: Lietuvos VSD sistema
VU TSPMI dėstytoja atkreipia dėmesį: „Dabar pereinama prie tokių sąvokų kaip stebintys, budintys piliečiai, kurie yra pasyvūs, bet įsitraukia, kai mato kokį nors poreikį, ir bendrame kontekste Lietuvos jaunimas yra pasyvus, kalbant ne tik apie tradicines, bet ir apie netradicines formas. Lyginant ne tik su kitomis amžiaus grupėmis, bet ir su Europos šalių jaunimu, mūsų pasyvumas tampa išskirtinis. Jauni žmonės šiek tiek labiau linkę į individualizuotus, spontaniškus, epizodinius politinio dalyvavimo veiksmus, kada tai pagrįsta ne ilgalaikėmis narystėmis, bet daugiau trumpalaikiais įsipareigojimais“.
Įdomu ir tai, jog, kalbant apie nekonvencinį dalyvavimą, aktyvesnis yra „vyresnis“ jaunimas - žmonės, patenkantys į amžiaus grupę nuo 25 iki 29 metų, o pasyvesnis - nuo 18 iki 25 metų. Tai, pasak VU TSPMI dėstytojos, reiškia, kad ši amžiaus grupė labiau užsiima politiniu vartojimu (tam tikrų prekių, paslaugų boikotavimu dėl politinių, etinių ir moralinių motyvų) ir ypač suaktyvėjo krizių kontekste.
Nekonvencinių priemonių efektyvumas ir rizikos
Nekonvencinių politinio dalyvavimo formų efektyvumą politologai vertina skirtingai. Mykolo Romerio universiteto (MRU) profesorius dr. Andrius Stasiukynas teigia, jog nekonvenciniai būdai labai prisideda prie pilietinės visuomenės ugdymo. Į šią sąvoką įeina ir balsavimas rinkimuose. Anot politologo, jei pilietiškumo bus mažai - matysime vis mažesnį jaunų žmonių skaičių prie balsadėžių.
„Dalyvaujant [netradicinėse] politinio dalyvavimo veiklose formuojasi aiškesnės vertybės, stiprėja pilietinė visuomenė - kartu ir politinis aktyvumas. Demokratinės valstybės investuoja į jaunimo veiklą, ugdymą, nes supranta, kad tai yra socialinis kapitalas ir pilietinės visuomenės formavimas“, - teigia A.
Politologė pastebi: „Jei piliečiai vis daugiau ir dažniau ima naudoti protesto politikos priemones, tai reiškia, kad jie neberanda išraiškos būdų ir tai yra tam tikras signalas valdžiai, jog sąveikos reikia daugiau. Pasak politologės, nekonvenciniai išraiškos būdai nebūtinai būna efektyvūs. Tarkime, žemdirbiai, kurie kažkada blokavo kelius - tai buvo neteisėtas veiksmas. Nors klausimas buvo iškeltas į darbotvarkės viršų, vien tai, kad pats veiksmas buvo neteisėtas, reiškė atitinkamas pasekmes.“
Taip pat skaitykite: Pensijų pasirinkimai Lietuvoje
Švietimas, šeima ir aplinka: veiksniai, lemiantys balsavimo įpročius
„Pritraukti jaunimą šiais laikais nėra lengva. Turi būti ugdomas supratimas, kad jei nori ką nors pakeisti savo aplinkoje, pats turi prie to prisidėti ir tai priklauso nuo tavęs. Įdomus momentas pažiūrėjus į Pilietinės galios indeksą - pastaraisiais metais sumažėjo bendras žmonių tikėjimas, kad jie gali daryti pokytį, už juos sprendžia kiti, tad nebetikima savo jėgomis. Pastaraisiais metais šis rodiklis nukrito, nors iki tol buvo kilimas“, - atkreipia dėmesį A.
Pasak profesoriaus, į šią problemą reikia žiūrėti kaip į kompleksinę - jei jaunimą labiau įtraukiame į dalyvavimą, pavyzdžiui, suteikiame teisę balsuoti nuo 16 metų, reikia numatyti ir įvertinti rizikas, kadangi, kaip rodo tyrimai, žmonės, patenkantys į 16-25 amžiaus grupę, lengvai pasiduoda išorės įtakai. „Jaunimui yra labai sunku: baigęs mokyklą jis susiduria su daug egzistencinių klausimų ir visuomenė nesistengia padėti jų spręsti. Seniau buvo labai aiškios instrukcijos: baigei mokyklą, susirask darbą, sukurk šeimą, pastatyk namą. Dabar sakoma: surask save. Tokioje egzistencinėje krizėje jaunimas nebežino, ko ieško, tada lengviau pasiduoda manipuliacijoms. Tad jei priimame tokį įstatymą, reikia žvelgti giliau - numatyti aiškius metodus, kaip spręsti kompleksinę problemą“, - teigia A.
LiJOT prezidentas taip pat teigia, kad noras dalyvauti valstybės viešajame ir politiniame gyvenime turi būti ugdomas nuo mokyklos suolo. Anot U., „Vyraujantis požiūris, kad jaunimas turi pirma įgyti gyvenimiškos patirties, o tik tada dalyvauti, yra žalingas. Būdas, kaip kalbame vieni apie kitus, gali lemti mūsų užsidegimą ar norą įsitraukti aktyviau“.
Pilietinio ugdymo spragos
„Žinau, ką renku“ tinklo koordinatorė Guoda Vaitiekutė mano, kad yra kelios dedamosios dalys, kodėl jaunimo įsitraukimas yra vangus. Viena iš jų - pilietinio ugdymo pamokų spragos. „Pilietinio ugdymo pamokos vyksta tik iki 10 klasės. Nuo 11 klasės, kai moksleivis ruošiasi rinkimams ir 18 metų įgyja teisę balsuoti, jis pilietinio ugdymo pamokų neturi. Jeigu moksleivio šeima nereflektuoja apie rinkimus, tai jis neturi erdvės švietimo sistemoje apie tai pakalbėti“, - teigė G. Vaitiekutė.
G. Vaitiekutė akcentavo, kad mažiau negandų politiniame ir asmeniniame gyvenimuose patyrę jauni asmenys rinkimuose dalyvauja vangiau. Norint pagerinti jaunimo aktyvumą balsuojant, reikėtų kurti svarų partnerių tinklą su mokyklomis, kai apie rinkimus galėtų kalbėti sociologai, žurnalistai ir visuomenėje žinomi žmonės. Kuomet nėra partnerių tinklo, tada ugdyti pilietiškumą yra žymiai sunkiau. „Aiški sistema, kaip mes norime ir ką mes norime pasiekti su pilietiškumo pamokomis, yra labai svarbu“, - kalbėjo „Žinau, ką renku“ koordinatorė.
Taip pat skaitykite: Apie Lietuvos socialinius sluoksnius
Anonsas. Kuriame Respubliką: apie pilietinį ugdymą mokykloje
Rinkimų tendencijos ir skaičiai
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslo instituto (TSPMI) dėstytojas, doktorantas Giedrius Kanapka pastebi, kad praėjusiais metais vykusių rinkimų metų jaunimo aktyvumas buvo svyruojantis. Tačiau politikos mokslų doktorantas akcentuoja, kad jaunimo rinkiminis aktyvumas yra mažesnis už bendrą aktyvumo lygį rinkimuose. Pavyzdžiui, Prezidento rinkimuose jaunų žmonių aktyvumas per pastarąjį dešimtmetį auga. 2014 m. balsavo apie 36% jaunimo, o 2019 m. - 46%. Kai tuo tarpu Seimo rinkimuose aktyvumo lygis išlieka panašus, kaip 2016 m. ir 2020 m., kada balso teise pasinaudojo 38% jaunų žmonių.
G. Kanapka mato kelias priežastis, kodėl aktyvumas yra mažesnis. „Visų pirma, jaunimas neturi susiformavusio įpročio balsuoti. Žmonės yra linkę su laiku labiau balsuoti, kadangi mato tai darančius aplinkinius, labiau domisi politika, juos liečiantys klausimai yra labiau aktualūs, dėl kurių vyksta diskusijos debatuose“, - tikino G. Kanapka.
Anot doktoranto, politikai gali būti nesuinteresuoti savo kampanijos dalį skirti jaunimui aktualioms problemoms, nes jie rečiau ateina balsuoti. Toks pat vaizdas susidaro ir iš kitos pusės - jaunimas gali neturėti intereso politikai ir dėl nesidomėjimo valstybės reikalais nežinoti, kokius ir juos liečiančius klausimus svarsto renkami atstovai. Kaip vieną iš pagrindinių problemų, kokią įžvelgia G. Kanapka, yra susijusi su jaunimo atlaidžiu požiūriu į ateitį. Mažėjant jaunimo aktyvumui balsavime, didesnę įtaką įgauna kitų amžiaus grupių rinkėjai, kurie gali išrinkti atstovus, netenkinančius jaunų žmonių poreikių. Doktoranto manymu, jaunimas nebalsuodamas rinkimuose praranda galimybę turėti įtakos sprendimams, kurie turi tiesioginį poveikį jų ateičiai.
Asmeniniai pasirinkimai ir socialinė aplinka
Jaunimas nebalsuoja ir dėl kitų priežasčių. Štai kalbinta studentė Austėja papasakojo apie savo patirtį. Ji išreiškė savo politinę valią tik vieną kartą - per 2023 m. savivaldybių rinkimus. Priešingai nei Austėja, jos šeimos nariai dalyvauja rinkimuose. Merginos nuomone, ją balsuoti atbaido normalių kandidatų trūkumas ir galvoja, kad rinkimai yra tik kažkoks pramoginis šou. Taip pat jos draugų tarpe nėra daug balsuojančių žmonių, todėl ir įvyksta vadinamasis bandos jausmas.
Dar viena problema, kurią dažnai pastebėjo studentė, yra tėvų, giminių ar kitų artimos aplinkos žmonių balsuoti už jų pažįstamus ar kaip nors kitaip susijusius kandidatus. Dėl to tėvai ir paprašė merginos, kad sudalyvautų rinkimuose. „Dauguma tiesiog sako, kad Seimo rinkimai yra nesąmonė, nes ne žmonių balsavimas daro įtaką rezultatams, o būna nuspręsta pačių Seimo narių. Kai reikia rinkti Prezidentą, dažniausiai yra tik du kandidatai, o visi likę paprasčiausiai yra tik tam, kad pasirodytų“, - kalbėjo Austėja.
Ką siūlo ekspertai ir organizacijos
LiJOT prezidentas mano, kad noras dalyvauti viešajame ir politiniame gyvenime turi būti ugdomas nuo mokyklos suolo. „Mes turime platformų ir būdų, galime siūlyti savo idėjų sprendimų priėmėjams, tačiau ne visi jauni žmonės gali tai daryti. Būtų šaunu, kad ir savivaldybių lygmeniu jaunų žmonių būtų išklausoma, kad jiems nereikėtų patiems ieškoti būdų, kaip įsitraukti ar išreikšti savo valią ir norus“, - pažymi U.
Politologė E. taip pat komentuoja: „Demokratinės valstybės dar nesugalvoja geresnės formos kaip konvencinis politinis dalyvavimas - per politines partijas. Tai politinės partijos galėtų nuveikti savo darbą ir pritraukti jaunų žmonių, sukurti tam tikrą platformą patiems ateiti į politiką. Partijoms reikia būti atviresnėms. Neužtenka pasakyti „ateikit“.
G. Kanapka pažymi: „Dėmesys jaunimui turi būti iš politikų pusės, kad jaunimas matytų, jog yra sprendžiami jiems aktualūs klausimai ir jie patys yra kviečiami prisidėti prie aktualių problemų sprendimo. Tačiau norėti įsitraukti į procesus turi ir pats jaunimas.“
| Veiksnys | Įtaka jaunimo įsitraukimui |
|---|---|
| Pilietinis ugdymas mokykloje | Trūkumas nuo 11 klasės mažina žinias ir įprotį balsuoti |
| Šeimos ir draugų įtaka | Socialinis aplinkos poveikis: mažina ar didina motyvaciją dalyvauti |
| Nekonvencinės dalyvavimo formos | Suteikia alternatyvas, bet jų efektyvumas įvairus |
| Politinės partijos | Reikalingas aktyvus įtraukimas ir atviros platformos jaunimui |
| Ekonominės ir technologinės sąlygos | Skatina netradicinį dalyvavimą ir saviraišką |
Apibendrinant, jaunimo įsitraukimas į visuomeninę veiklą ir politiką Lietuvoje yra daugialypis reiškinys: jauni žmonės renkasi tiek tradicines, tiek netradicines dalyvavimo formas, tačiau dažnai trūksta struktūrinio palaikymo, nuoseklių pilietinio ugdymo programų ir aiškių kvietimų iš politikų pusės. Problema yra abipusė - ir politikai turi rodyti dėmesį jaunimui, ir jaunimas turi jausti atsakomybę prisidėti prie sprendimų, kurie formuos jų ateitį. Teksto autorius - praktiką atliekantis Gintas Leišys.
tags: #lietuvos #jaunimo #isitraukimas #i #socialini #gyvenima