Paliatyvioji pagalba Lietuvoje - tai sveikatos priežiūros paslauga, skirta nepagydomai sergantiems žmonėms. Pagrindinis tikslas - užtikrinti žmogaus gyvenimo kokybę ir orumą, kai liga nebėrapagydoma. Paliatyvioji pagalba yra medicinos kryptis, kurios tikslas - padėti žmogui gyventi kuo geriau su sunkia liga. Joje svarbiausia ne vien gyvenimo trukmė, o gyvenimo kokybė, orumas ir kančios mažinimas.
Tarptautinės gairės pabrėžia ankstyvosios paliatyvios priežiūros naudą: ji turėtų prasidėti jau tada, kai diagnozuojama metastatinė liga, ir persidengti su aktyviu onkologiniu gydymu. Lietuvoje paliatyvioji pagalba teikiama keliais lygiais: baziniu (pirminė paliatyvioji pagalba), stacionarine, ambulatorine ir dienos stacionaro forma. Svarbu, kad gydytojas nuspręstų, kokia rūšis reikalinga ir kada pradėti teikti paslaugas.
Paliatyviosios pagalbos apibrėžimas ir principai
Paliatyviosios pagalbos (PP) apibrėžimas evoliucionavo per metus; ji laikoma medicinos mokslo ir praktikos šaka, besirūpinanti pacientais, sergančiais aktyviai progresuojančia liga, kurios prognozė nepalankus. PP apibūdinama kaip sritis, kuri nepriklausomai nuo organų būklės, amžiaus, ligos ar patologijos tipo tenkina specifinius individualaus paciento ir jo šeimos poreikius. Žodžio „paliatyvus“ kilimas iš lotynų pallium - apsiaustas, kaukė, stogas, skydas - atspindi mažinimo tikslą. Diagnozuoti prieš pradedant gydymą ir atidžiai išklausyti pacientą - pagrindiniai etapai.
Paliatyviosios pagalbos komanda - tai daugiadisciplinė grupė, kuri gali patenkinti visus paciento poreikius: gydytojai, bendrosios praktikos slaugytojai, jų padėjėjai, socialiniai darbuotojai, psichologai, dvasiniai asistentai, dietistai, o esant poreikiui - ir psichiatrai, sielovadininkai ar savanoriai. Komanda sudaroma pagal paciento poreikius; į ją įtraukiami ir muzikos terapeutai, fizioterapeutai, ergoterapeutai, užimtumo terapeutai, dietologai, logopedai ir kiti specialistai.
Paliatyviosios pagalbos paslaugos
Paliatyviosios pagalbos paslaugos gali būti teikiamos tiek gydymo įstaigose, tiek paciento namuose ir derinamos su aktyviu ligos gydymu arba tampa pagrindiniu tikslu. Lietuvoje PP gali būti teikiama:
Taip pat skaitykite: Paliatyviosios pagalbos istorija ir dabartinės tendencijos
- Ligoninėse ar specializuotuose skyriuose;
- Slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninėse;
- Paciento namuose (per mobilias paliatyviosios pagalbos komandas).
Iš PSDF biudžeto kompensuojamos trijų rūšių paliatyviosios pagalbos paslaugos: stacionarinės, ambulatorinės ir dienos stacionaro. Ar paliatyvioji pagalba reikalinga ir kokios rūšies, visais atvejais sprendžia gydantis gydytojas. Esant poreikiui, gydytojas užpildo specialią formą - siuntimą konsultacijai, tyrimams ir gydymui gauti.
Stacionarinė paliatyvioji pagalba
Stacionarinės paliatyviosios pagalbos paslaugos teikiamos suaugusiems pacientams, kurių sveikatos būklė atitinka numatytus kriterijus. Siuntimą gauti išrašo gydantis gydytojas; siuntimo nereikia, kai pacientas perkeliamas iš palaikomojo gydymo ir slaugos skyriaus į tos pačios gydymo įstaigos paliatyviosios pagalbos skyrių. Kol pacientui teikiama stacionarinė pagalba, medicinos pagalbos priemonės (sauskelnės, įklotai, vienkartinės paklodės, stomos priežiūros priemonės ir kt.) jam negali būti išrašomos.
Ambulatorinė paliatyvioji pagalba
Ambulatorinė paliatyvioji pagalba nėra tas pats kas slaugos paslaugos namuose. Poliklinika ar šeimos klinika, prie kurios pacientas yra prisirašęs, privalo užtikrinti ambulatorinės PP teikimą. Ambulatorinę PP teikia komanda, kurioje yra gydytojas, slaugytojas, slaugytojo padėjėjas, socialinis darbuotojas, medicinos psichologas, kineziterapeutas. Pacientas turi kreiptis į savo šeimos ar gydantį gydytoją; paslaugos teikiamos nuo kito darbo dienos nuo plano sudarymo.
Dienos stacionaro paliatyvioji pagalba
Dienos stacionaro paslaugos skiriamos pacientams, kuriems reikia nuolatinės priežiūros, tačiau jie gali grįžti į namus vakarais. Komanda dažnai sudaryta iš slaugytojo, slaugytojo padėjėjo, socialinio darbuotojo, medicinos psichologo ir kineziterapeuto; slaugytojas koordinuoja visą darbą. Pacientams kartais gali būti siunčiamos papildomos paslaugos ASPĮ (atsižvelgiant į indikacijas).
Psichologiniai ir dvasiniai aspektai paliatyviojoje pagalboje
Kiekvienas žmogus, kuriam diagnozuojama nepagydoma liga, patiria šoką; reakcijos labai įvairios: kai kurie paniro į paniką, kiti patiria nerimą, baimę, ar tėra nusiminimo būsena. Depresija gali pasireikšti suaugusiesiems ir sukelti kognityvinės veiklos sutrikimus ar delyrą. Terminalinėse stadijose depresija gydoma palaikomąja ir kognityvine/Elgesio psichoterapija derinant su antidepresantų skyrimu. Svarbu atpažinti ir gydyti psichinius simptomus, o socialinė pagalba - artimiesiems ir pacientui kartu - yra būtina, norint išvengti izoliacijos.
Taip pat skaitykite: Socialinės atskirties iniciatyvos Lietuvoje
Apie savo ligą žmogus turėtų kalbėti paprastai, planuoti ateitį, ir nebijoti kreiptis į psichoterapinę pagalbą. Daugiau dėmesio skiriama dvasinei paramai, kuri gali padėti apsvarstyti gyvenimo prasmę, susitaikyti su praeitimi, atleisti ir išgirsti save bei kitus. Šeimos nariai dažnai kartu išgyvena visą ligos kelią; todėl pagalba šeimai prasideda dar pacientui esant gyvam ir tęsiasi po netekties. Kiekvienas žmogus iki paskutinės akimirkos turi teisę į orumą ir būti išgirstas.
Skausmo valdymas paliatyviojoje pagalboje
Ūminis skausmas gali kilti dėl kūno pažeidimo ar gydymo šalutinių poveikių. Lėtinis skausmas gali tapti nuolatinis (refrakterinis). Tarptautinė skausmo gydymo schema skirsto analgetikus į tris pakopas; jei vienos pakopos vaistai nesukelia viso palengvėjimo, gydytojas gali skirti vaistus iš kitos pakopos. Šalutiniai poveikiai dažnai yra vidurių užkietėjimas ir pykinimas, todėl paprastai skiriami ir laisvinamieji vaistai.
Nuskausminamieji dažnai pradedami nuo mažiausių dozių ir laipsniškai didinami, kol skausmas nuslopsta. Morfinas dažniausiai vartojamas trumpai veikiančiais režimais kas kelias valandas; fentanilio pleistrai - klijavimo prie odos forma, kurios dozė nustatoma individualiai. Svarbu laikytis gydytojo nurodymų dėl dozavimo, stebėti kūno temperatūrą (karštis gali įtakoti vaisto rezorbciją), ir nepamiršti, kad ilgalaikis opioidų vartojimas gali sukelti mieguystę, nuovargį bei vidurių užkietėjimą.
Paliatyviosios pagalbos ateitis Lietuvoje
Paliatyvioji pagalba - tai rūpestis ir pagalba. Kai aktyvus gydymas nutraukiamas, tai nereiškia, kad gyvenimas baigėsi; svarbiausias yra pats pacientas ir jo valia. Informacija parengta remiantis gydytojos onkologės Editos Juodžbalienės medžiaga. Lietuvoje iniciatyvos didinti paliatyviosios pagalbos prieinamumą apima organizacijas, fondų steigimą ir viešas akcijas, siekiančias pritraukti finansavimą hospisų plėtrai. Hospisų idėja plėtojama nuo 1967 metų ir šiandien teikiamos medicininės, socialinės, dvasinės paslaugos nepagydomiems ligoniams ir jų artimiesiems.
Paliatyviosios pagalbos namai (hospisai) orientuojasi į gyvenimo kokybės užtikrinimą, o ne į gydymo pratęsimą. Lietuvoje pradėta kurti paslaugų suaugusiems ir vaikams reikalavimų aprašai, o Lietuvos paliatyviosios medicinos draugija skatina kurti sistemą, politiką, organizuoti mokymus ir tyrimus. Draugija taip pat siekia įteisinti paliatyvąją pagalbą kaip atskirą medicinos sritį teisės aktuose. Iniciatyvos apima slaugos skyrių paliatyviosios pagalbos skyriuose įkūrimą ir ambulatorinių bei namų paslaugų plėtrą.
Taip pat skaitykite: CSR Lietuvoje
Pristatomos žinios ir ištekliai
Vaizdo įrašai ir seminarai apie paliatyviąją pagalbą - jų tikslas supažindinti visuomenę su holistiniu požiūriu į žmogų: fizinę, psichologinę, socialinę ir dvasinę pagalbą. Paliatyviosios pagalbos etikos principai pabrėžia paciento orumo išsaugojimą ir kompleksiškos pagalbos svarbą. Seminarai išskiria keturis pagalbos lygius ir svarbą ne tik gydant, bet ir palaikant artimuosius bei skatinant bendruomeninį palaikymą.
tags: #lietuvoje #2008 #metais #buvo #paliatyviosios #pagalbos