Paliatyviosios medicinos tikslas - kontroliuoti ligos simptomus, lengvinti ligonių kančias, padėti spręsti medicinines, socialines, psichologines ir dvasines jų problemas, laiduoti orią mirtį. Paliatyviosios medicinos priemones įgyvendina įvairių sričių specialistai: gydytojai, slaugytojai, kineziterapeutai, socialiniai darbuotojai, psichologai, kunigai. Paliatyviosios pagalbos paslaugos gali būti teikiamos namuose, paliatyviosios pagalbos ligoninėse, ligonių specialiuose skyriuose, ambulatorijose, paliatyviosios pagalbos dienos klinikose.
Paliatyviosios pagalbos istorija pasaulyje ir Lietuvoje
Nuo seno sunkiai sergantiems ir mirštantiems žmonėms buvo teikiama pagalba. Kai kurios paliatyviosios medicinos paslaugos 1845 metais buvo teikiamos Liono ligoninėje. Airijoje Gailestingosios seserys, vadovaujamos M. Aikehead, 1870 Dubline ir Korke, 1905 Londone atidarė paliatyviosios slaugos ligonines. Iki 20 a. pirmosios pusės medicinos mokslas dar nepajėgė veiksmingai malšinti skausmo ir kontroliuoti ligos simptomų. Paliatyviosios medicinos principai susiformavo ir pradėti taikyti 20 a. antrojoje pusėje. Pradėta vartoti daug vaistų, tarp jų psichotropines medžiagas, antidepresantus, skausmą malšinančius ir nesteroidinius vaistus nuo uždegimo. Nauji vaistai teikė veiksmingesnių skausmo ir simptomų valdymo galimybių. Mirštančių ligonių holistinės priežiūros ir modernių paliatyviosios pagalbos ligoninių pradininkė yra Cicely Saunders (Didžioji Britanija). 1967 Londone ji atidarė Šv. Kristupo paliatyviosios pagalbos ligoninę, mirštantiems ligoniams gydyti ir slaugyti. Iki 20 a. pabaigos paliatyviosios medicinos pagalbos teikimo pagrindiniai principai paplito visame pasaulyje, bet metodai įvairiose šalyse skiriasi. 2002 įvertinus 28 Rytų Europos ir Centrinės Azijos šalių tyrimus nustatyta, kad dažniausia paliatyviosios pagalbos forma yra priežiūra namuose ir paliatyvioji pagalba ligoninėje; dienos stacionarų ir specializuotų slaugos namų poreikis buvo mažesnis.
Lietuvoje Paliatyviosios Slaugos tradicija formavosi iki Nepriklausomybės atkūrimo istoriniuose pavyzdžiuose: 15-16 a. prie bažnyčių atsirado špitolės, kuriose priglaudžiami seni, neturtingi vieniši žmonės, slaugomi sunkiai sergantys ligoniai. 1919 metais įkurta Raudonojo Kryžiaus draugija kūrė ligonines, rūpinosi sunkiais ligoniais, našlaičiais ir seneliais. Po 1940-ųjų sovietų okupacijos buvo uždaryti vienuolynai, nacionalizuoti bažnyčiai priklausę pastatai, slaugos įstaigos nutrauktos. Tik 1995 metais Lietuvoje buvo įkurta Lietuvos paliatyvios medicinos draugija, siekianti formuoti sistemą, plėtoti mokslinius tyrimus ir rengti specialistus.
Lietuvos paliatyviosios medicinos draugija ir jos rolė
1995 m. įkurta Lietuvos paliatyviosios medicinos draugija tapo nacionaliniu iniciatoriumi, skatinančiu kurti paliatyviosios pagalbos sistemą, politiką ir visuomenės supratimą apie šią sritį. Draugija koordinuoja mokslinį darbu, rengia daugiadisciplininį specialistų mokymą ir siekia įteisinti paliatyviąją pagalbą kaip atskirą medicinos sritį. Per 17 metų intensyvaus darbo paliatyviosios pagalbos tinklas plėtėsi: įkurtos slaugos ligoninės su paliatyviosios pagalbos skyriais, plėtojamos namų paslaugos, ambulatorinės konsultacijos, suformuotas paliatyviosios pagalbos ligoninės modelis.
2000-2010 metais Lietuvoje pradėta diegti stacionarių paslaugų plėtra, pagerintos palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninių patalpos, įsigyta diagnostinei ir simptomų kontrolei reikalinga įranga, įgyvendinti projektai finansuoti iš ES lėšų. 2006 m. Kauno medicinos universitete įkurtas Paliatyviosios onkologijos skyrius, o 2000-2010 m. pradėta dėstyti paliatyvioji slauga Slaugos fakultete. Lietuvoje plėtojama įvairių lygių paliatyvioji pagalba: stacionarinė (suaugusiems, kai įvykdomi specialūs kriterijai), ambulatorinė, dienos stacionaro paslaugos ir namų paliatyviosios pagalbos teikimas. 2030 metų perspektyvoje prognozuojamas vis platesnis paslaugų teikimas namuose ir didesnė stacionarių lovų talpa.
Taip pat skaitykite: Paliatyviosios pagalbos sistemos formavimasis Lietuvoje
Darbų plėtra ir teisiniai bei politiniai pokyčiai
Paliatyviosios pagalbos plėtra Lietuvoje remiasi noro užtikrinti kokybišką gyvenimo pabaigą sergantiems žmonėms ir jų šeimoms. Draugija siekia inicijuoti teisinių dokumentų priėmimą, įteisinant paliatyviąją pagalbą kaip atskirą medicinos sritį ir plėtojant visuomenės supratimą apie jos svarbą. Lietuvos sveikatos apsaugos ministerijos prognozės rodo, kad 2030 m. gyventojų senėjimas ir onkologinių susirgimų didėjimas paskatins didesnį paliatyviosios pagalbos poreikį, todėl prioritetas - plėsti paslaugas namuose, sukurti daugiau stacionarių lovų, ir užtikrinti kompleksinę, daugiadisciplininę pagalbą.
Naujos iniciatyvos Lietuvoje apima stacionarių paliatyviosios pagalbos paslaugų skaičiaus augimą, ambulatorinių paslaugų plėtrą ir dienos stacionaro galimybių plėtrą. Taip pat svarbu, kad pirminė sveikatos priežiūra teiktų paliatyviąją pagalbą namuose, o gydytojai galėtų išrašyti siuntimus į įstaigas, kuriose teikiama įvairiapusė pagalba. Pagrindinis tikslas - užtikrinti, kad 70% paliatyviosios pagalbos paslaugų Lietuvoje būtų teikiama namuose arba ambulatoriškai, o likęs procentas - dienos stacionare ar stacionariose ligoninėse.
Holistinis požiūris ir programos šviesos Lietuvoje
Tarptautinės gairės pabrėžia ankstyvosios paliatyviosios priežiūros naudą: ji turėtų prasidėti jau tada, kai diagnozuojama metastazinė liga, ir persidengti su aktyviu onkologiniu gydymu. Ankstyva paliatyvioji priežiūra gali pagerinti gyvenimo kokybę, sumažinti nerimą ir depresiją, pagerinti komunikaciją su gydytojais, ir kartais net turėti teigiamą įtaką išgyvenamumui. Lietuvoje paliatyvioji pagalba teikiama keliais lygiais: pirminė (bazinis lygis) dažnai užtikrinama onkologų ar šeimos gydytojų komandos, o didesnė dalis paslaugų vyksta namuose. Ligoninėse vis dar išlieka iššūkiai: trūksta greitosios konsultacijų ir planų komandų, kurios galėtų efektyviai kontroliuoti simptomus.”
Ambulatorinė paliatyvioji pagalba apima gydytojo, slaugytojo, socialinio darbuotojo, medicinos psichologo ir kineziterapeuto komandą, teikiančią paslaugas pacientams namuose. Dienos stacionaro paslaugos suteikia nuolatinę priežiūrą, o pacientai grįžta namo vakare. Paciento poreikių nustatymas ir įgyvendinimas, taip pat slaugos plano sudarymas įgyvendinami laikantis teisės aktų. Draugija ir partneriai vykdo mokymų programas, tyrimus ir skatina visuomenės įsitraukimą į paliatyviosios pagalbos dėstymą ir praktiką.
Kitos svarbios nuostatos ir praktiniai aspektai
Stacionarinės paliatyviosios pagalbos paslaugos teikiamos suaugusiems pacientams, kai aktyvus gydymas nebeįmanomas arba išnaudotos visos aktyviojo gydymo galimybės. Siuntimas į stacionarines paslaugas dažnai reikalauja gydytojo įsako, o esant perėjimui iš palaikomojo gydymo į paliatyviąją skyrių, papildomo siuntimo nereikia. Paliatyvioji pagalba - kompleksinė paslauga, apimanti ne tik fizinį skausmą, bet ir emocinius, socialinius bei dvasinius pacientų poreikius. Svarbu ir etika: pacientų orumo, įsiklausymo ir pagarbaus bendravimo reikšmė vis labiau įsitvirtina, o pagalba nėra susijusi su gyvybės nutraukimu. Vaizdinę medžiagą apie šią temą papildomos paskaitos ir video įrašai - apie tai, kaip palengvinti kančias, kaip svarbu žinoti apie galimybes ir kaip įvairios pagalbos formai dera su gydymu.
Taip pat skaitykite: Socialinės atskirties iniciatyvos Lietuvoje
Priešingai nei ankstesnėse epochose, šiandien Lietuvoje pusė paslaugų teikiama stacionare, o apie 30% - ambulatoriškai, apie 1% - dienos stacionare. Palyginti su būtinybe, augančiam poreikiui reikia toliau plėsti namų gydymo ir slaugos paslaugas bei didinti stacionarių lovų skaičių, įgyvendinti naujas ES paramos programas ir stiprinti daugiadisciplininę pagalbą. Lietuvos paliatyviosios medicinos draugija ir kitų institucijų iniciatyvos siekia, kad paliatyvioji pagalba taptų visapusiškos sveikatos sistemos dalimi, teikiama laipsniškai ir pritaikyta individualiems poreikiams.
Kur kreiptis ir kaip gauti paslaugas
Ambulatorinę paliatyviąją pagalbą teikia šeimos gydytojas ar poliklinika. Paciento slaugos poreikių nustatymas ir įgyvendinimas vyksta pagal norminius aktus ir į formą užpildant siuntimą į konferenciją dėl konsultacijų, tyrimų ar gydymo. Psichologinė, socialinė ir dvasinė pagalba apima daugiadisciplininę komandą, kurią sudaro gydytojas, slaugytojas, socialinis darbuotojas, medicinos psichologas, kineziterapeutas ir kiti specialistai. Jei pacientui reikalinga stacionarinė pagalba, sprendžia gydantis gydytojas, atsižvelgdamas į paliatyviosios pagalbos kriterijus. PSD draustiesiems žmonėms išlaidos apmokamos ligonių kasų, todėl pacientams papildomai mokėti nereikia. Daugiau informacijos apie įstaigas galima rasti ligonių kasų tinklalapiuose ir su savivaldybių įstaigomis pateiks konkretų sąrašą.
Jeigu pacientas pageidauja, simbolinę dalį arba įgalumo lygį galima nustatyti, o įranga (pvz., stomos formavimas) gali būti nuomojama ar kompensuojama pagal gydytojo konsiliumo rekomendaciją. Paliatyvioji priežiūra skirta žmogui, o ne ligai - jos tikslas užtikrinti kokybišką gyvenimą, o ne ilgiausią laiką gyventi bet kokia kaina. Ir svarbu: net ir pradėjus palengvinti kančią, pacientas gali pasirinkti tęsti ar nutraukti aktyvų gydymą, tačiau palengvinimą reikia suvokti kaip dalį visapusiškos pagalbos.
Taip pat skaitykite: CSR Lietuvoje