Kintantis Lietuvos visuomeninis gyvenimas iškelia daug naujų ekonominių, socialinių problemų. Augantis vaikų nepriežiūra, jų teisių pažeidimai, didėjantis nedarbas ir menkas pragyvenimo lygis skatina spartų specialistų atsiradimą, kurie padėtų šias problemas spręsti. Šie specialistai, tokie kaip logopedas, psichologas.
Socialinio pedagogo profesija tapo populiari, kai įvairiose ugdymo įstaigose padaugėjo socialinių problemų. Šios srities specialistams pradėjus dirbti mokykloje, lengviau sprendžiami moksleivių socialinio ugdymo klausimai. Socialinis pedagogas tampa tarpininku tarp į keblią padėtį patekusio asmens, šeimos, kolektyvo bei visuomenės, turi aiškinti moksleivio teises bei pareigas šeimoje ir visuomenėje, ginti jo teises, aiškinti pareigas ir padėti jam augti ir tobulėti profesionaliai bei socialiai.
Socialinis pedagogas - asmuo, įgijęs socialinio pedagogo profesinę kvalifikaciją aukštosiose mokyklose arba turintis socialinio darbuotojo kvalifikaciją ir įgijęs pedagogo profesinę kvalifikaciją (Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija, 2001 m. gruodžio 14 d. įsakymas Nr. 1667 „Dėl socialinio pedagogo kvalifikacinių reikalavimų ir pareiginės instrukcijos patvirtinimo“).
Tarptautinis žodis žodyne (2001) rašoma, jog kvalifikacija - žmogaus tinkamumo, pasirengimo tam tikram darbui laipsnis; darbo rūšies charakteristika, nustatoma pagal darbo sudėtingumą, tikslumą, atsakingumą. Kvalifikacijos sudėtinė dalis yra kompetencija. Norint gerai atlikti tam tikrą veiklą, turėti jai pakankamai žinių, įgūdžių, energijos. Vertybinis pamatas ir asmeninės charakteristikos greta turimų žinių, įgūdžių ir gebėjimų taikyti veikloje, įgijus formalią kvalifikaciją, sudaro žmogui galimybę tapti kompetentingu.
Pasak Bitino, Ąidlauskieneės (2001) socialinio pedagogo darbą tikslingiausia apibūdinti pagal pagrindines funkcijas; šias funkcijas konkretina socialinės pedagoginės veiklos ir pedagoginis gebėjimų turinys. Vykdydamas savo funkcijas socialinis pedagogas neišvengiamai susiduria su darbais, kuriems atlikti reikia psichologo, sociologo bei socialinio darbuotojo gebėjimų.
Taip pat skaitykite: Privalumai ir trūkumai: socialinė medija
Dažnai socialinio pedagogo funkcijos, veiklos, pareiginės instrukcijos nesupratimas, tampa nesusikalbėjimo tarp mokytojų ir socialinio pedagogo priežastimi. O tai sudaro nepalankias sąlygas spręsti iškilusias moksleivių problemas, nes ir geriausias specialistas vienu metu negali atlikti visų savo funkcijų. Šepukas (2001) teigia, jog socialinis pedagogo profesija Lietuvoje yra nauja, todėl labai aktualu moksliškai pagrįsti jos profesinei veiklai reikalingas profesines kompetencijas <...> temos naujumą sąlygoja fundamentalusis teorinis žmogaus kompetencijų ir jo profesinės veiklos sistemos perkėlimas į aktualią realiją.
Socialinio pedagogo darbą ugdymo įstaigose, darbą su šeima, kaimo bendruomenėje, socialinio pedagogo profesinį įvaizdį ir elgseną yra tyrusi ir aprašiusi Leliūgienė (2003), Kvieskienė (2001) aptarė socialinio pedagogo veiklos ir rengimo principus iš socialinės pedagogikos pozicijos, Barkauskaitė Lukašienė (2002) aprašė socialinio pedagogo veiklos reglamentavimo gaires. Taip pat Kvieskienė ir Žemaitis (2005) straipsnyje aptarė socialinio pedagogo veiksmingumo prielaidas: analizavo socialinio pedagogo profesinį pasirengimą, gebėjimus, praktinės veiklos ypatumus. Bitinas, Ąidlauskienė (2001) tyrė ir išskyrė pagrindinius socialinio pedagogo gebėjimus, veiklos parametrus, apibūdino kaip mokyklos bendruomenės nario funkcijas. Gvildžikaitė, Jonušaitė (2004) analizavo socialinio pedagogo profesinės adaptacijos mokyklos bendruomenėje charakteristikas, Dobranskienė (2000) tyrė, su kokiomis praktinėmis problemomis darbe susiduria socialinis pedagogas.
Socialinis pedagogas yra pagrindinis socializacijos proceso koordinatorius ir veikėjas, nes jis skatina vaiko saviraišką, iniciatyvą, kūrybiškumą (Kvieskienė, 2003). Socialinis pedagogas - aktyvus ugdymo proceso dalyvis. Jis siekia vaiko gerovės, saugumo, pozityvios integracijos visuomenėje, skatinant visavertės asmenybės raišką, pilietinę brandą.
Irenos Leliūgienės indėlis į socialinę pedagogiką
Profesorės I. Leliūgienės reikšmingas indėlis plėtojant švietėjišką, ekspertinę, visuomeninę veiklą Lietuvoje ir užsienyje bei mokslinius pasiekimus.
„Moteriai, siekiančiai karjeros, svarbu išlaikyti dėmesio balansą tiek darbinei veiklai, tiek savo šeimai būnant mama ir žmona. Manau, kad mano vaikams buvo svarbu, kad jų mama sukosi ne vien virtuvėje, o siekė karjeros. Toks pavyzdys leido susiformuoti jų požiūriui ne tik į gyvenimą, bet ir lygias galimybes siekiant įsitvirtinti mokslo pasaulyje“, - teigia afilijuota Mykolo Romerio universiteto profesorė, mokslininkė, socialinio darbo profesijos aktyvi palaikytoja ir socialinės pedagogikos pradininkė Lietuvoje, prof. dr. Irena Leliūgienė. Ją Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda apdovanojo garbingu ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi už socialinės pedagogikos įtvirtinimą Lietuvos edukologijos moksle ir profesinėje veikloje; ilgametį pedagoginį darbą aukštojo mokslo sistemoje.
Taip pat skaitykite: Socialinės atskirties iniciatyvos Lietuvoje
MRU afilijuota profesorė visus stebina savo energija ir aktyviai reiškiamomis idėjomis kaip tobulinti švietimo sistemą, siekiant daugiau dėmesio skirti socialiniam ir neformaliam ugdymui, kuris leistų socialiniams pedagogams atskleisti visapusiškus gebėjimus padedant tiems vaikams, kuriems reikia pastiprinimo ir padrąsinimo labiau pasitikėti savo jėgomis.
Kiek save prisimena, gryna kauniete save laikanti Irena Leliūgienė jau nuo vaikystės savo gimtuosiuose Žemuosiuose Amaliuose buvo labai aktyvi ir jau tada būdavo viena iš lyderių, kurie sugalvoja pačių įvairiausių veiklų ir išdaigų. Jos meninius ir organizacinius gabumus pastebėjo nusipelniusi Lietuvos mokytoja, tikra Petrašiūnų legenda Vanda Ambrazevičienė, kuri buvo pirmoji profesorės mokytoja, pavedusi rūpintis visais klasės reikalais. Toks mokytojos palaikymas įkvėpė pasirinkti pedagogės specialybę. Pokario metas nebuvo lengvas, tad mažajai Irenai teko patirti įvairių išbandymų ne tik įrodant savo gabumus, bet ir įveikiant patyčias mokykloje.
1961 metais Irena Leliūgienė įstojo į Vilniaus universiteto Filologijos fakultetą, kur gavo lietuvių kalbos ir literatūros filologės, dėstytojos diplomą. Savo karjeros kelią pradėjo dirbdama pedagoginį ir organizacinį darbą įvairiose švietimo įstaigose. Vėliau ji buvo paskirta Kauno Palemono mokyklos direktore, kuri sugebėjo savo aktyvumu uždegti mokyklos ir vietos bendruomenės gyventojus kartu organizuodama įvairias kultūrines veiklas bei renginius.
Dirbdama mokyklos direktore, Irena Leliūgienė 1989 metais apsigynė daktaro disertaciją, kuri susijusi su mokyklos ir aplinkos socialine pedagogika. Jai vadovavo žymus pedagogikos LEU profesorius B. Bitinas. Tais pačiais metais, švietimo ir kultūros ministro prof. dr. H. Zabulio įsakymu, buvo pritarta, kad Palemono vidurinė mokykla, vadovaujama I. Leliūgienės, dalyvautų tarptautiniame moksliniame eksperimente „Mokykla - bendruomenė“, kurį inicijavo tuometinės SSSR pedagogikos mokslų akademijos akademikė Valentina Bočarova, tyrinėjanti ugdomojo darbo su moksleiviais gyvenamoje vietoje problemas. Šio eksperimento metu, I. Leliūgienei teko stažuotis JAV Mičigano universitete.
„Mokytis ir tobulėti visą gyvenimą mane motyvuoja žinojimas, kad ką esu išmokusi anksčiau, galiu nuolat atnaujinti. Todėl daug ko mokausi ir iš naujausios mokslinės literatūros, būdama įvairių tarptautinių asociacijų ir federacijų nare. Mokslinės stažuotės, išvykos į užsienio universitetus, padeda sugeneruoti naujas idėjas, kurias daugeliu atveju taikau savo akademinėje ir pedagoginėje veikloje. Taip elgtis skatindavau ir savo studentus“, - savo įžvalgomis dalinosi MRU afilijuota profesorė prof. dr. Irena Leliūgienė.
Taip pat skaitykite: Dalyvaukite socialinėje akcijoje
„Per tris dešimtmečius socialinė pedagogika kaip edukologijos mokslo šaka, akademinė disciplina ir konkreti pagalbos vaikui sritis įsitvirtino aukštojo mokslo sistemoje ir ugdymosi institucijose. Nepaisant skaudaus fakto, kad per paskutinius dešimtmečius dvigubai sumažėjus mokyklų skaičiui Lietuvoje, socialinių pedagogų bendruomenę sudaro tik per 1000 aukštos kvalifikacijos specialistų, dirbančių ugdymo įstaigose. Man kaip šios srities mokslininkei atrodo, kad mūsų valdžia nepakankamai supranta plataus spektro socialinio pedagogo vaidmens svarbą mokykloje, bendruomenėje ir neformalus švietimo institucijose. Manau, kad lėšų taupymas socialinių pedagogų sąskaita yra politiškai nepadorus ir netoliaregiškas. Juolab dabar, po pirmųjų COVID-19 karantino metų, kai vaikų psichiatrai ir medikai įspėja apie labai pablogėjusią vaikų ir pagyvenusių žmonių psichinę sveikatą. Dėl to visomis išgalėmis stengiuosi rasti tinkamus argumentus valdžiai, gindama socialinių pedagogų ir socialinių darbuotojų interesus, siekdama jiems geresnių darbo sąlygų bei pripažinimo ir tampresnių ryšių tarp vietos bendruomenės ir mokyklos“, - teigia profesorė dr. I. Leliūgienė.
Kaip didžiausią problemą profesorė įvardina socialinio pedagogo funkcijų mokykloje ir vaidmens nuvertinimą, kuomet jis yra apkraunamas tokiais pašaliniais darbais kaip: nemokamo mokinių maitinimo organizavimas; pamokų lankomumo apskaita; darbas su specialių poreikių vaikais ir kitomis, tiesiogiai su pareigomis nesusijusiomis veiklomis, kurios psichologiškai išvargina ir demotyvuoja šios srities specialistus.
Jos nuomone, „šiuolaikinį universitetinį išsilavinimą įgijęs specialistas turėtų būti visos mokyklos socialinio ugdymo veiklos vadybininkas, tiesiantis tiltus ne tik tarp mokyklos ir vietos bendruomenės, bet ir tolimesnių kultūros ar mokslo organizacijų. Socialinis pedagogas, bendradarbiaudamas su mokyklos administracija, turėtų sudaryti sąlygas mokiniams laisvu po pamokų metu mokytis realaus gyvenimo, savanoriaujant bendruomenės centruose, rengiant bendruomenės šventes ir sporto renginius drauge su vietos gyventojais, bendradarbiauti su socialinėje aplinkoje esančiomis įstaigomis, organizuojant praktines konferencijas, diskusijas, spaudos konferencijas, atvirų durų dienas.
MRU afilijuota profesorė dr. I. Leliūgienė iki šiol aktyviai dalyvauja akademinėje veikloje kaip kviestinė dėstytoja, be galo mylima ir gerbiama studentų, su kuriais dalijasi ne tik per 25 metus darbo įvairiuose Lietuvos universitetuose sukaupta patirtimi, bet ir praktiniais pavyzdžiais, diegiant švietimo sistemos inovacijas bei reformas socialinės pedagogikos srityje.
Profesorės pastangomis socialinė pedagogika visomis prasmėmis pakankamai giliai įsitvirtino Lietuvos edukologijos moksle ir profesionalioje veikloje. Mokslininkė parengė pirmąjį konceptualų socialinės pedagogikos vadovėlį. Aktyviai prisidėjo prie socialinio darbo ir socialinės pedagogikos profesijų plėtotės Lietuvoje: Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijai parengė pirmąjį Lietuvos socialinio darbuotojo etikos kodeksą; dirbo nacionalinėse ir tarptautinėse darbo grupėse prie Lietuvos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, padėdama rengti Lietuvos socialinių darbuotojų kvalifikacinius dokumentus. Profesorės dr. Irenos Leliūgienės pedagoginio darbo aukštojo mokslo sistemoje stažas - 25 metai.
Ji dirbo įvairiuose Lietuvos universitetuose ir aukštosiose mokyklose: VU, KTU, dėstytoja ir kviestine profesore LŽU, Utenos kolegijoje, KU, LEU (buvusiame VPU), LKKA, ŠU ir MRU. Buvo ilgamete FESET (Europos socioedukacinio darbo mokyklų asociacijos) nare. Šiuo metu aktyviai dalyvauja tokiose tarptautinėse asociacijose kaip: IFS (tarptautinė gyvenviečių ir kaimynystės centrų federacija); TISSA (Tarptautinis socialinio darbo mokslininkų aljansas „Socialinis darbas ir visuomenė“); LETA (Lietuvos edukacinių tyrimų asociacija).
Prof. dr. Irena Leliūgienė aktyviai dalyvauja doktorantūros studijų vystyme Lietuvoje kaip disertacijų vadovė, komitetų narė ir oponentė. Taip pat aktyviai recenzuoja nemažai kitų universitetų mokslininkų parengtų mokslinių monografijų, vadovėlių, mokslo studijų. Profesorė nuolat semiasi žinių ir patirties tarptautinėje erdvėje ir šiomis žiniomis dalinasi su Lietuvos ir užsienio šalių mokslininkais, studentais, praktikais, bendruomenių ir valdžios atstovais (dalyvauja LR Seimo ir ŠMSM darbo grupėse). Dėl savo aktyvios mokslinės ir visuomeninės veiklos profesorė yra pelniusi visą eilę garbės raštų ir apdovanojimų.
Pabaigus akademinę karjerą MRU už aktyvią mokslinę pedagoginę veiklą prof. I. Leliūgienei MRU Senato nutarimu suteiktas afilijuotos profesorės statusas, atvėręs jai galimybes ir toliau reprezentuoti MRU įvairioje mokslinėje, visuomeninėje ir švietėjiškoje veikloje.
Socialinis pedagogas yra pagalbos teikėjas vaikams, paaugliams, jų šeimoms, pagal galimybes ginantis jų teises bei primenantis pareigas, padedantis jiems augti ir tobulėti. Ši profesija reikalauja labai daug pastangų, energijos, nes kiekvieną dieną susiduriama su įvairiais sunkumais, kuriuos reikia greitai ir efektyviai spręsti.
Kvieskienė (2002) išskiria socialinio pedagogo pagrindinį veiklos tikslą - sudaryti prielaidas jaunam žmogui sėkmingai integruotis į visuomenę, laiduoti jam materialinio apsirūpinimo ir aktyvaus įsijungimo į visuomeninio gyvenimo struktūras prielaidas. Formuoti jauno žmogaus socializacijai ir pilietinei brandai.
Leliūgienė (2003) pabrėžia, jog socialinis pedagogas, vykdydamas profesines normas savo profesinėje praktikoje privalo stengtis siekti specialisto - eksperto statuso. Jis turi teisę dirbti tik savo įgytos profesinės kompetencijos ribose. <...> socialinis pedagogas privalo atsakyti už savo darbo, kurį jis asmeniškai atlieka, kokybę.
Nuo bendrosios pedagogikos socialinė pedagogika atsiskyrė palyginti neseniai. Net ir pati pedagogika kaip mokslo šaka, susiformavo tik XVII amžiuje. Socialinė pedagogika, atsiradusi iš žmogaus vietos ir vaidmens pasaulyje problemų tyrinėjimu, atšakoje, rašo Leliūgienė (2003). Socialinė pedagogika nuolat jas papildydavo.
Pirmasis periodas susijęs su ugdymo praktikos suvokimu, pedagoginės ir socialinės pedagoginės minties formavimusi. Perėjimas nuo pirmykštės santvarkos prie vergovės, o vėliau - prie feodalizmo, kapitalistinis santykis gimimas išjudino įvairias vaiko ugdymo ir jo apsaugos problemas. Antrasis periodas žymus svarbiausių pedagogikos koncepcijų plėtra. Įžymūs mokslininkai (pedagogai, filosofai, sociologai, psichologai ir kt.) socialinių - pedagoginių sprendimo kelis ieškojo bendradarbiaudami su visuomene bei vyriausybe. Atsirado prieglaudos našlaičiams ir beglobiams, vaikų darželiai, mokyklos, kitos įstaigos vaikams, turintiems įvairių problemų.
Leliūgienė (2003) teigia, jog XIX amžiuje vyko sudėtingas pedagogikos ir socialinės pedagogikos išsiskyrimo procesas. Šiuo metu vyksta socialinės pedagogikos integracija su psichologija, sociologija, antropologija, medicina. Trečiasis periodas - socialinės pedagogikos, kaip savarankiškos mokslo šakos, vystimosi etapas. XIX amžiaus pabaigoje kai kuriose pasaulio valstybėse galime rasti bandymų racionaliai spręsti socialines problemas. Bendruomenės telkimo tradicija gili Jungtinėje Karalystėje ir Danijoje, pagalba sutrikusio intelekto asmenims pirmiausiai pradėta taikyti Prancūzijoje. Domėjimasis vaikų teisėmis, jų problemomis, vėliau šiomis problemomis imta aktyviai domėtis Jungtinėse Amerikos Valstijose, rašo Kvieskienė (1999). Socialinė pedagogika, tiesiogiai susijusi su šalies socialinės, ekonominės, politinės raidos istorija.
Terminas „socialinė pedagogika“, kaip diskusijos apie vaiko ugdymą objektas, įvestas 1844 metais. To pradininkas - K. Mageras. Socialinė pedagogika išskiria šias šio mokslo vystimosi kelius. Anot pirmosios, socialinė pedagogika turi kai ką bendra su socialiniu ugdymu (K. Mageras), pagal antrąją - ji pasireiškia kaip pedagoginė pagalba tam tikrose socialinėse situacijose ar aplinkybėse (A. Dystervegas). Kartu su socialinės pedagogikos kaip mokslo vystimusi Vokietijoje daugėjo profesionalių socialinės pedagogikos specialistų. Buvo pradėti ruošti specialistai, turintys aukštąjį išsilavinimą (socialinė pedagogika Vokietijos universitetuose), rašo Leliūgienė (2003). XX amžiuje Vokietijoje, greta socialinės pedagogikos, vystėsi ir socialinio darbo sritis. Profesionali socialinės pedagogės ir socialinės darbuotojos veikla turi daug bendra: jie atlieka edukacinę, informacinę, konsultacinę, globos, rūpybos ir kitas funkcijas.
Šepuko (1999) atliktame tyrime, pastebima, jog prieš dešimt metų įvairūs visuomenės sluoksniai, valstybinės ir nevyriausybinės organizacijos bei kitos struktūros požiūris į socialinio pedagogo veiklą buvo atsainus. Dažniausiai teigiamai socialinio pedagogo veikla nevertinta. Todėl menkėjo socialinio pedagogo socialinis statusas mokyklose ir visuomenėje. Tai neigiamai paveikė ir jo įvaizdį. Socialiniams pedagogams trūko kvalifikacijos, erudicijos stokos. Mokyklos administracija iš socialinių pedagogų reikalauja daugiau, nei numatyta šių specialistų pareigybės aprašyme. Jos interviu su dviem šalies socialiniais pedagogais parodė tai, kad norėdamas gerai atlikti savo darbą, šios profesijos specialistas turi būti labai stiprus (psichologiškai, moraliai), kantrus, draugiškas, nuoširdus, bet griežtas.
Taip pat, Socialinio pedagogo kvalifikaciniuose reikalavimuose ir pareiginėse instrukcijose (2001) patvirtinta daug socialinio pedagogo funkcijų. Šiuo metu vykdyti visas išvardintas funkcijas yra sudėtinga. Taigi, jeigu skiriasi mokytojų ir socialinių pedagogų požiūriai į socialinio pedagogo atliekamas funkcijas, tuomet gali kilti profesiniai konfliktai tarp mokytojų ir socialinių pedagogų.
Tyrimas apie mokytojų ir socialinių pedagogų požiūrį
Buvo atliktas tyrimas, kurio tikslas - analizuoti mokytojų ir socialinių pedagogų požiūrį į socialinio pedagogo funkcijas ir atlikti šių požiūrių lyginamąją analizę. Tyrime dalyvavo 198 respondentai: 59 socialiniai pedagogai ir 139 mokytojai. Tyrimas buvo atliktas Telšių apskrityje. Andriuškevičienės (2005) anketomis buvo tirta mokytojų ir socialinių pedagogų požiūris į socialinio pedagogo funkcijas.
Tyrimo hipotezė: tikėtina, kad mokytojai palankiau vertina socialinių pedagogų funkcijas nei patys socialiniai pedagogai. Tyrimas parodė, kad mokytojai vertina socialinio pedagogo funkcijas teigiamai, tačiau 40,83 proc. socialinio pedagogo funkcijų vertinamos kaip nelabai svarbios ar nesvarbios. Buvo pastebėta, kad socialiniai pedagogai vertina savo pačių funkcijas teigiamai, bet nemažą dalį sudaro neutralūs ir neigiami vertinimai.
Išanalizavus duomenis pagal pasirinktą kintamąjį - darbą ugdymo klasėse - nustatyta, jog mokytojai teigiamai vertina socialinio pedagogo funkciją - individualų darbą su mokiniu, o bendradarbiavimą su institucijomis bei darbą su pedagogais, mokyklos administracija vertina nepalankiai. Nustatyta, jog nepriklausomai nuo darbo stažo, tiek mokytojai, tiek socialiniai pedagogai neigiamai vertina darbo su pedagogais, mokyklos administracija bei bendradarbiavimo su institucijomis funkcijas. Taip pat atskleista, jog mokytojai darbo su pedagogais ir mokyklos administracija funkcijas laiko svarbesne (10 proc. daugiau), nei bendradarbiavimą su institucijomis. Tačiau pastarąją funkciją devalvuoja ir patys socialiniai pedagogai.
Tyrimo hipotezė iš dalies pasitvirtino. Mokytojai neturi pakankamai teigiamo poveikio socialinių pedagogų funkcijoms (40,83 proc.), tačiau ne lyginant su pačių socialinių pedagogų vertinimais, nes socialiniai pedagogai vertina save neigiamai (38,83 proc.) tarsi jie būtų nereikalingi ir nereikšmingi savo darbe.
Darbe yra 4 skyriai. Teoriniuose skyriuose (1-3) aprašoma: socialinio pedagogo profesija, veiklos specifika, profesinės kompetencijos. 4 skyriuje aprašomas mokytojų ir socialinių pedagogų požiūrio į socialinio pedagogo funkcijas tyrimo analizė.
Mokytojų ir socialinių pedagogų požiūrių į socialinio pedagogo funkcijas palyginimas
Apibendrinant tyrimo rezultatus, galima sudaryti lentelę, kurioje lyginami mokytojų ir socialinių pedagogų požiūriai į socialinio pedagogo funkcijas:
| Funkcija | Mokytojų vertinimas | Socialinių pedagogų vertinimas |
|---|---|---|
| Individualus darbas su mokiniu | Teigiamas | Teigiamas |
| Bendradarbiavimas su institucijomis | Nepalankus | Neigiamas (devalvuojamas) |
| Darbas su pedagogais ir mokyklos administracija | Nepalankus, bet laikomas svarbesniu už bendradarbiavimą su institucijomis | Neigiamas |
Ši lentelė padeda vizualiai palyginti, kaip skirtingos grupės vertina socialinio pedagogo funkcijas ir atkreipti dėmesį į sritis, kuriose reikalingas didesnis bendradarbiavimas ir supratimas.
tags: #leliugiene #i #socialine #pedagogika