Smurtas nėra karantino metu atsiradęs fenomenas, tačiau karantino metu ne tik užsienyje, bet ir Lietuvoje pranešama apie didėjančią smurto artimoje aplinkoje grėsmę. Dažnai atpažinimui kliudo stereotipai, duomenų trūkumas ar net semantika.
Todėl straipsnio tikslas yra kelti klausimus apie tai, kaip mūsų kalba riboja mūsų gebėjimą atpažinti smurto formas, taip pat, kaip žiniasklaida ir policija dalyvauja stereotipų skatinime. Neseniai Akmenės rajono gimnazijoje buvo sumuštas mokinys, o Visagine sumušta mokytoja. Deja, Akmenės rajono mokinio sumušimo atveju žiniasklaidoje nepasigirdo jokių priežasčių, tai buvo pristatoma tiesiog kaip sumušimas. Mokyklos direktorius netgi pajuokavo, kad galbūt tai buvo vaidyba.
Mokyklos direktoriaus humoro jausmas gali turėti įtakos psichologinei pagalbai, kurios reikia mokiniui, patiriančiam mobingą, norint susigrąžinti pasitikėjimą suaugusiais.
Mokyklos jau gal keleri metai vyksta įvairūs prevenciniai veiksmai prieš patyčias. Ar patyčios yra smurto forma, kuri apima ir fizinį smurtą? Ar atpažįstame patyčias ir kaip smurtą?
Šis amerikietiškas veiksmažodis arba daiktavardis („bully“) apjungia pasikartojantį fizinį ir psichologinį smurtą. Pavyzdžiui, amerikietiškas „bully“ atitiktų mūsų patyčių mokykloje įsivaizdavimą, tačiau jo reikšmė neturi atitikmens mūsų kalboje. Deja, anglų-lietuvių kalbų žodyne jo reikšmė siūlo tokius vertimus kaip „triukšmadarys“ arba „peštukas“.
Taip pat skaitykite: Baudžiamoji atsakomybė už smurtą prieš nepilnamečius
Ar mažybinė žodžio peštukas forma jums kelias asociacijas su ilgą laiką trunkančia psichologiniu ir fiziniu smurtu? O triukšmadarys arba triukšmo darytojas? Mūsų naudojamas atitikmuo „patyčios“ taip pat neturi stiprių, neigiamų asociacijų.
Mokyklose be patyčių anglabėje literatūroje egzistuoja ir mobingas. Pas mus mobingas suprantamas dažniau darbinėje aplinkoje. Drįsčiau teigti, kad viešoje erdvėje platesnis mobingo supratimas atsirado tik praėjusiais metais, kalbant apie mobingą sveikatos apsaugos sistemoje.
Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) siūlo tokią žodžio „mobingas“ arba kitaip „grupinis engimas“ reikšmę: „Tai ilgalaikis sistemingas psichologinis teroras, kurį grupė taiko vienam asmeniui.“ Ar įvykiai Akmenės rajono gimnazijoje yra patyčios? O gal mobingas? Nei mobingas, nei kitokie specifinę smurto formą apibūdinantys žodžiai kalbant apie Akmenės mokinio sumušimą žiniasklaidoje nebuvo panaudoti. Greičiausiai nebus panaudoti ir teisme.
Tai, kaip įvardiname ir suprantame tam tikras smurto formas, stipriai atsiliepia prevencijos stiprumui ir veiksmingumui. Atsiliepia ir vaikams bei suaugusiems, kuriems reikia atitinkamos pagalbos. Šiuo atveju reikia ir psichologinės pagalbos.
Įvadas į jaunimo smurto supratimą ir prevenciją: dr. Melissa Reeves
Smurtas prieš moteris taip pat yra viena iš tokių problemų, kurias sunkiai atpažįstame, dažnai stereotipizuojame, o prevencija tampa baudžiamasis kodeksas (BK). Nors veiksmingesnis būtų socialinių normų keitimas.
Taip pat skaitykite: Mirties atveju mokamos išmokos
BK pavyzdys puikiai atsiskleidė LRT straipsnyje, teisinančiame Jurbarko teisėjos sprendimą. Jame, du ekspertai gvildeno nuosprendžio įtaką nusikaltėliui. Žurnalistai galimai nesąmoningai pasirinko nekalbinti ekspertų apie nuosprendžio įtaką merginai, jos ateičiai, nei tokio teisėjos sprendimo įtaką kitų merginų ir moterų pasirinkimams kreiptis pagalbos ateityje, pranešti panašaus pobūdžio nusikaltimus, pasitikėti žiniasklaida, policija, teisine sistema.
Straipsnyje advokatas Kukaitis pakomentavo ir šios bylos sulyginimą marihuanos pardavimo bylai: „Kalbame apie dviejų žmonių kontaktą fizinio smurto atveju. Tuo metu psichotropinės ar narkotinės priemonės yra platinamos ir liečia gerokai didesnį žmonių ratą, todėl netolerancija tokio pobūdžio nusikaltimams yra kur kas didesnė.“ Taip advokatas siūlo gan specifinę smurto sąvoką, kad smurtas kaip fenomenas tėra tarp dviejų žmonių.
Ar galima atpažinti smurtą kaip platesnį nusikaltimą? Ar Matuko istorija mums parodė, kad prieš smurtą galbūt užsimerkia ir mokytojai, kaimynai, socialiniai darbuotojai? Ar smurtas yra plataus žmonių rato palaikomas fenomenas? Smurtas gali ir turi būti matomas kaip tinklas. Smurtas yra giliai įsišaknijęs mūsų kultūroje, todėl palaikymo tinklas yra platus: šeimos nariai, kaimynai, praeiviai gatvėje, atsakingos ir susijusios įstaigos ir ne tik.
Tuo tarpu Vilniaus universiteto (VU) Teisės fakulteto docentas Gintautas Sakalauskas tame pačiame straipsnyje galėjo atpažinti ir įvardinti bausmės poveikį nubaustajam, bet ne aukai. Iš docento pasisakymų buvo neaišku, ar Lietuvoje trūksta tyrimų apie seksualinius nusikaltėlius ir jų aukas. Sakalauskas neįvardino teismo sprendimų poveikio aukoms bei poveikio ateities aukų norui pranešti apie nusikaltimus ir pasitikėjimui teismų sistema.
Žiniasklaida tokiais ir panašiais straipsniais bei su ekspertų pagalba formuoja visuomenės nuomonę. Smurto prieš moteris neatpažinimo, stereotipizavimo, normalizavimo ir antiprevencijos ženklų žiniasklaidoje yra daug ir įvairių. Dažnai svarbių problemų neatpažįsta ir pati policija, kaip instancija.
Taip pat skaitykite: ES socialinės apsaugos kodeksas
Policija neatpažįsta nei aukų baimės kreiptis, nei kaip tai baimei daro įtaką pavienių pareigūnų pasisakymai („mažiau lakti ir raitytis“). Paties policijos departamento atstovas Ramūnas Matonis teigia, kad tokių problemų kaip prievartos aukų kaltinimas sistemoje nėra, o žiniasklaidą pasiekę keli atvejai tėra išimtis. Deja, ponas Matonis negali pateikti jokių skaičių apie problemas, nes tokių skaičių nerenka.
Ko trūksta? Pavyzdžiui, policijos svetainėje nėra jokių nuorodų ir paaiškinimų, kaip elgtis ir kur kreiptis seksualinių nusikaltimų aukoms. To realybėje paaiškinti, pasirodo, negali net pareigūnai ir medikai.
Prieš kelerius metus Vilniuje į viešumą iškilo istorija apie išžagintą moterį, kuri nesulaukė tinkamos pagalbos ir galiausiai nutraukė skausmingą procesą. Tai rodo, kad ne tik auka, bet ir pareigūnai nežino, kokie pirmieji žingsniai, kas atlieka medicininę apžiūrą, kokią pagalbą aukai reikia suteikti, įskaitant psichologinę, kur ją nukreipti?
Policijos atstovai jums nepateiks skaičių, kiek aukų vengia kreiptis į policiją ir kodėl. Ar neigiamą įtaką kreipimųsi skaičiui turi nusistovėję stereotipai, o gal vyrų pareigūnų baimė, kai po prievartos auka turi atpasakoti istoriją kitam, nepažįstamam vyrui? Ar trūksta moterų pareigūnių, kurios būtų skiriamos tokių aukų priėmimui ir informavimui? Ar pareigūnai apskritai apmokyti, kaip suteikti pagalbą išžaginimo aukai? Ar aukoms trūksta oficialios ir lengvai prieinamos informacijos policijos internetinėje svetainėje?
Karantinas išryškino smurto namuose ir patyčių virtualioje erdvėje klausimus. Ar žurnalistai, ekspertai ir tarnybos pasinaudos galimybe tokius klausimus sisteminti ir tirti, priklausys nuo jų pačių noro. Nuo to priklausys ir prevencija.
Lietuvoje vaikas (nepilnametis) gali būti baudžiamas nuo keturiolikos metų. Nepilnamečiui gali būti taikomos visos Baudžiamojo proceso kodekse išdėstytos kardomosios priemonės, pavyzdžiui, suėmimas. Lietuvos teisėje yra ribojamos aplinkybės, kuriomis nepilnametis gali būti suimtas. Apribojimai yra susiję su nusikalstamos veikos sunkumu ir nepilnamečio ketinimus ar elgesį baudžiamojo proceso metu.
Teismas gali atleisti nepilnametį nuo bausmės ir taikyti privalomas auklėjimo pobūdžio priemones, tuo atveju, jei yra konkrečių aplinkybių, kuriomis galima jas taikyti. Vaiką gali apklausti tik asmuo, turintis žinių apie bendravimą su vaiku baudžiamojo proceso metu. Vaikas taip pat, esant poreikiui, gali būti apklausiamas dalyvaujant psichologui arba tiesiogiai paties psichologo. Tokioje situacijoje psichologas formuluoja klausimus tokiu būdu, kuris tinka vaiko psichikai ir amžiui.
Pastaruoju metu visame pasaulyje vis dažniau ir atviriau kalbama apie vaikų teises, jų apsaugą bei atsakomybę už šių teisių pažeidimus. Ši teisė nusipelno didelio dėmesio todėl, kad jos įgyvendinimas turi didelį ryšį tolimesnei psichinei, moralinei, dvasinei vaiko raidai bei yra sėkmingos asmenybės formavimosi pagrindas.
Seksualiniai santykiai su vaikais yra griežtai draudžiami. Tokius santykius draudžia tarptautiniuose dokumentuose įtvirtintos nuostatos bei nacionalinių dokumentų normos. Asmenybės apsauga yra labai svarbus uždavinys kiekvienai valstybei, kadangi vaikas yra nepajėgus pats apsiginti.
Seksualinė prievarta prieš vaikus yra problema daugelyje pasaulio šalių. Seksualinės prievartos padariniai pasireiškia įvairiais sveikatos, emocijų, bendravimo, elgesio sutrikimais. Reikia pažymėti, jog seksualinė prievarta prieš vaikus yra viena labiausiai slepiamų nusikalstamų veikų visuomenėje.
Teisės normos reguliuoja socialinius santykius, todėl nepakanka vien įstatyme numatyti atsakomybę už tam tikrą veiką, kad norma tinkamai veiktų. Tam dar reikia, kad visuomenė pripažintų tokių veikų buvimą, jas pasmerktų ir dėtų visas pastangas, kad kaltininkai būtų patraukti baudžiamojon atsakomybėn.
Ši analizė atskleidžia, jog seksualinės prievartos prieš vaikus tema yra aktuali Lietuvai, kaip ir kitoms pasaulio šalims. Tai paskatino darbo autorę pasirinkti seksualinės prievartos prieš vaikus temą ir išsiaiškinti, kokios problemos kyla šioje srityje teisės doktrinoje ir teismų praktikoje.
Analizei pasirinkti seksualinę prievartą prieš vaikus numatantys 149, 150, 151, 1511 ir 153 Baudžiamojo kodekso straipsniai. Šiai nagrinėtos, todėl tema yra ne tik labai aktuali, bet ir nauja.
Tyrimo objektas yra seksualinė prievarta prieš vaikus kaip teisinis reiškinys ir jo baudžiamojo teisinio vertinimo problemos.
Kvalifikuojant darbe analizuojamas nusikalstamas veikas, kuriomis pažeidžiamas vaiko seksualinis nepriklausomumas, kyla nemažai problemų, kadangi teorijoje ir praktikoje kartais skirtingai suprantami kai kurie nusikalstamos veikos požymiai.
Darbe taikomi lyginamasis - teisinis, loginis - analitinis, sisteminės analizės metodai. Lyginamasis - teisinis metodas naudojamas lyginant ir vertinant įvairias mokslininkų nuomones, įvairias valstybių baudžiamuosius įstatymus. Loginis - analitinis metodas taikomas aiškinantis teisės normų turinį, darant apibendrinimus ir išvadas.
Pirmasis darbo skyrius skirtas seksualinės prievartos sampratos raidai atskleisti. Šiame skyriuje aprašoma, kaip skirtingais laikotarpiais Lietuvoje ir pasaulyje buvo vertinami prievartiniai seksualiniai santykiai.
Pirmiausia pasaulyje buvo pradėti reguliuoti suaugusiųjų (nesusituokusiųjų) neprievartiniai seksualiniai santykiai, kurie buvo vertinami kaip šeimos vertybių negerbimas ir laikomi nuodėmingais. Romėnų teisė iš pradžių nežinojo kriminalinių bausmių tokioms veikoms ir palikdavo tai šeimos ir artimųjų nuožiūrai. Romėnų paprotinė teisė reguliavo neprievartinius seksualinius santykius. Pirmasis žinomas įstatymas, skirtas seksualinei prievartai, kuris daugiausia apėmė nusikaltimus dorovei, yra priimtas 17 m. Šios vaikus nuo seksualinės prievartos, jų taikymas buvo retas. Vaikų seksualinė prievarta vis dar buvo tabu.
Anglijoje tik nuo 1980 metų pradėta gilintis į vaikų seksualinės prievartos problemą. Šią prasmę seksualinės prievartos samprata įgavo tik XX a. Tuo metu seksualine prievarta buvo pripažinti ir santuokiniai seksualiniai santykiai, kai tai buvo daroma ne abiejų sutuoktinių sutikimu. Tuo pat metu pradėta kalbėti ir apie moters naudojamą seksualinę prievartą vyro atžvilgiu bei apie priklausomumo santykiais susijusio asmens seksualinį išnaudojimą. Jungtinėje Karalystėje buvo įtvirtinta atsakomybė už lytinį santykiavimą piktnaudžiaujant pasitikėjimo padėtimi.
Šiuolaikinė seksualinės prievartos samprata yra žymiai platesnė ir tikslesnė. Nukentėjusiuoju gali būti pripažįstamas bet kurios lyties ir amžiaus asmuo. Baudžiamosios atsakomybės subjektu taip pat gali būti bet kurios lyties asmuo, taip pat sutuoktinis ar kitas asmuo, nuo kurio nukentėjusysis yra priklausomas, netgi juridinis asmuo.
Apibendrinant galima pasakyti, jog seksualinės prievartos sampratos raida pasaulyje vystėsi labai lėtai. Požiūris į seksualinės prievartos aukų ir prievartinių seksualinių santykių pavojingumą tik XX a. pasikeitė ir gerokai prasiplėtė. Tačiau rimtai į šią problemą pradėta žiūrėti tik visai neseniai. Šiuolaikinę seksualinės prievartos prieš vaikus sampratą stipriai paveikė tarptautinės organizacijos susirūpinimas vaikų teisėmis, taip pat jų teisių apsaugos tarptautinis reglamentavimas.
Kaip jau buvo minėta šiame darbe, seksualinės prievartos prieš vaikus negalima analizuoti neįvertinus seksualinės prievartos sampratos bendrąja prasme. Lietuvos teisės pradžia yra laikomas Pamedės teisynas. 1340 m. Seksualinei prievartai nedaug dėmesio buvo skiriama ir vėlesniuose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dokumentuose. Tiek XV a. Magdeburgo teisėje, tiek Lietuvos statutuose seksualinės sampratos raida Lietuvoje vystėsi panašiai kaip ir ankstesniame skyriuje aptartuose dokumentuose.
Seksualinės prievartos objektu buvo laikoma tik moteris, o seksualine prievarta pripažįstami tik natūralūs lytiniai santykiai. Šįjį Lietuvos statutą buvo įteisintas 1903 m. Lyginant su prieš tai galiojusiais teisės aktais, seksualinis santykių reglamentavimo aspektu tai buvo labai pažangus įstatymas. Šiuo 14 metų amžiaus. Buvo numatyta atsakomybė už moters lytinį santykiavimą su berniukais iki 14 metų. Taigi nusikaltimo subjektu galėjo būti ne tik vyras, bet ir moteris (bent jau mažametystės atveju). Išžaginimo nusikaltimo sudėtyje reglamentuoti alternatyvūs objektyvieji požymiai: nukentėjusiosios nesutikimas ir fizinis smurtas.
Baudžiamoji atsakomybė šiuo atveju nekildavo tik jei seksualiniai santykiai įvykdavo aukos iniciatyva, o partneris taip pat būdavo nepilnametis. Šio Baudžiamojo kodekso vartojama bejėgiškos būklės sąvoka, kuri bus analizuojama kituose skyriuose. Lytinis santykiavimas su mergaite arba vaiku iki 14 metų buvo išskirtas kaip kvalifikuota veikos sudėtis. Atsakomybė kaltininkui tokiu atveju kildavo net ir nesuvokiant nukentėjusiojo amžiaus (skirtumas nuo dabar taikomos teismų praktikos). Kaip jau minėjome, Baudžiamasis statutas numatė atsakomybę už vyrų tarpusavio seksualinius santykius.
Galima teigti, jog ilgą laiką Lietuvoje galiojęs Baudžiamasis statutas, buvo labai pažangus seksualinės prievartos sampratos prasme. 1940 metais prijungus Lietuvą prie Sovietų Sąjungos įsigaliojo sovietiniai baudžiamieji įstatymai. Lietuvoje 1961 metais įsigaliojo naujas Baudžiamasis kodeksas, kuris buvo priimtas remiantis Sovietų Sąjungos baudžiamuoju kodeksu.
1961 m. Lytinis santykiavimas išžaginime reiškė natūralų lytinį santykiavimą įvedant vyro varpą į moters makštį. Kitokie lytinės aistros tenkinimo būdai neįėjo į šios normos dispoziciją. Todėl 1968 m. liepos 30 d. Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas priėmė nutarimą, kuriame pasakė, jog išžaginimui turi būti prilyginamas ir lytinės aistros tenkinimas kitomis formomis.
Senajame Baudžiamajame įstatyme išžaginimo nukentėjusiąja galėjo būti tik moteris ar mergaitė, o atsakomybės subjektu tik vyras. Kodekse numatytas lytinis santykiavimas su lytiškai nesubrendusiu asmeniu. 18 metų asmenys buvo laikomi lytiškai subrendusiais, o nesulaukę 14 metų - nesubrendusiais. Asmenų nuo 14 iki 18 metų lytinis subrendimas ar nesubrendimas buvo nustatomas remiantis teismo medicinos ekspertizės išvada.
Tvirkinamosios veiksmas atlikimas su asmeniu iki 16 metų taip pat užtraukė baudžiamąją atsakomybę. Kaip atskirą nusikalstamą veiką įstatyms leidėjas 1961 metais Baudžiamajame įstatyme išskyrė vyro santykiavimą su vyru. Šiame įstatyme savanoriški vyrų seksualiniai santykiai nėra laikomi nusikalstama veika.
Apibendrinant galima pasakyti, kad įstatyms leidėjas nuėjo ilgą kelią iki to, kad seksualinė prievarta būtų suprantama taip, kaip mes šiandien ją suprantame ir, kad visuomenė būtų kuo labiau apsaugota nuo seksualinės prievartos. Tuo tikslu naujasis 2000 m. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas pakeitė seksualinis nusikaltimų dispozicijas, įtvirtino naujas nusikalstamas veikas, praplėtė seksualinės prievartos sąvoką, išplėtė atsakomybės subjekts ratą, įtraukiant ir juridinį asmenį. Šis dokumento priėmimas.
Vienas iš tokių dokumentų yra Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija, kurios 19 straipsnyje yra įtvirtinta kiekvienos valstybės dalyvės pareiga imtis visų reikiamų teisinių, administracinių, socialinių ir švietimo priemonių, siekiant apginti vaiką nuo įvairiausio pobūdžio fizinio ar psichologinio smurto, įžeidimo ar piktnaudžiavimo, priežiūros nebuvimo ar nerūpestingo elgesio, grubaus elgesio ar išnaudojimo, įskaitant ir seksualinį piktnaudžiavimą.
Išnaudojimas šio straipsnio kontekste apima visas priešiško elgesio rūšis: fizinį ir psichologinį smurtą, prievartą, žiaurius seksualinės prievartos išpuolius ir bet kokius kitokius seksualinius veiksmus, jei taip elgiamasi su vaikais, laikomais nesubrendusiais, arba su jaunesniais asmenimis nei tam tikro nustatyto amžiaus, nuo kurio galimas sutikimas turėti lytinius santykius. Šioje konvencijose tik trumpai paminėta seksualinės prievartos prieš vaikus problema. Lietuva, prisijungdama prie šios konvencijos 1992 m., o 1995 m.
Vėliau buvo priimami tarptautiniai dokumentai, skirti vien vaikų apsaugai nuo seksualinės prievartos ir išnaudojimo: 2000 m. gegužės 25 d. Jungtinių Tautų Organizacijos Vaiko teisių konvencija buvo papildyta fakultatyviniu protokolu ,,Dėl vaikų pardavimo, vaikų prostitucijos ir vaikų pornografijos", 2001 m. spalio 31 d. buvo priimta Ministrų Komiteto Rekomendacija Rec (2001) 16 ,,Dėl vaikų apsaugos nuo seksualinio išnaudojimo", 2003 m. gruodžio 22 d. priimtas Tarybos pamatinis sprendimas 2004/68/TVR ,,Dėl kovos su seksualiniu vaikų išnaudojimu ir vaikų pornografija", kurį vėliau pakeitė 2007 m. spalio 25 d. Europos Tarybos konvencija Dėl vaikų apsaugos nuo seksualinio išnaudojimo ir seksualinės prievartos (ETS Nr. 201).
Visuose šiuose dokumentuose reglamentuojama vaikų apsauga nuo seksualinio išnaudojimo, kuri apima tiek vaikų apsaugą nuo seksualinės prievartos, tiek jų apsaugą nuo įtraukimo į pornografiją, prostituciją ir pan. Šie dokumentai ragina valstybes skirti kuo daugiau dėmesio vaikų apsaugai nuo seksualinės prievartos ir išnaudojimo, griežtinti atsakomybę už tokius veiksmų padarymą, nustatyti platesnį šių nusikalstamų veikų subjektų ratą.
Seksualinės prievartos samprata pateikta tik 2007 m. spalio 25 d. Europos Tarybos konvencijoje ,,Dėl vaikų apsaugos nuo seksualinio išnaudojimo ir seksualinės prievartos". Šiame darbe naudosime seksualinės prievartos sampratą, kuri apima daugiau seksualinės prievartos padarymo būdų nei įsiklojama 2007 m. spalio 25 d. Europos Tarybos konvencijoje ,,Dėl vaikų apsaugos nuo seksualinio išnaudojimo ir seksualinės prievartos", kadangi, mūsų manymu, tokia samprata būtų tikslesnė.
Seksualinę prievartą prieš vaiką apibrėžime kaip lytinį santykiavimą su vaiku panaudojant fizinį smurtą ar grasinant jį panaudoti, panaudojant kitokią psichinę prievartą, kitaip atimant galimybę priešintis, pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo būkle, pasinaudojant priklausomumu, pasikėlant, pažadant suteikti ar suteikiant pinigų ar kitokios formos atlygį vaikui, pasinaudojant turima valdžia.
Visos valstybės pripažįsta, jog seksualinė prievarta prieš vaikus yra viena pavojingiausių veikų, kuri ypatingai žaloja jauno žmogaus psichinę bei fizinę sveikatą ir kurios padaryta žala išlieka visam gyvenimui. Be to, empirinės literatūros apžvalgos rodo, jog maždaug dviem iš trijų seksualinę prievartą patyrusių vaikų gresia kartotinė prievarta.
tags: #baudziamasis #kodeksas #smurtas #pries #vaikus