Temos aktualumas. Senų žmonių pasaulyje kasmet daugėja. Kaip prognozuoja JTO, 2025 m. senų žmonių pasaulyje bus daugiau kaip 1 milijardas ir jie sudarys apie 15 proc. Lietuvoje seno amžiaus žmonių skaičius taip pat sparčiai didėja, šiuo metu seni žmonės sudaro 13 proc. visų Lietuvos gyventojų (“Lietuvos gyventojai 1990-2000”, 2002). Tokios senų žmonių didėjimo tendencijos sukelia vienokį ar kitokį požiūrį į senus žmones ir senatvę. Žmogaus požiūris įtakoja jo elgseną ir bendravimą su kitais žmonėmis, tad neigiamas požiūris į senus žmones gali sukelti problemų seniems žmonėms prisitaikant prie naujų gyvenimo situacijų.
Socialinis darbas Lietuvoje, kaip atskira profesija, prasidėjo vos prieš gerą dešimtmetį (Bagdonas A., 2001). Tuo pat metu Lietuvoje prasidėjo ir profesionalus socialinis darbas su senais ir pagyvenusiais žmonėmis.
Tyrimo problema. Senatvė yra labai subtilus amžius, apipintas įvairių mitų, kurie turi didelės įtakos formuojantis požiūriui į senus žmones ir senatvę. Yra atlikta nemažai atlikta tyrimų tiriant visuomenės požiūrį į senus žmones ir senatvę, tai Stankūnienės V., Mikulionienės S., Jonkarytės., Mitriko A. A. atlikti tyrinėjimai.
Tyrimo praktinė reikšmė.
Tyrimo objektas.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo procesas: įvertinimas
Tyrimo metodai:
Senatvės Samprata ir Pokyčiai
Senstanti darbo jėga: iššūkiai ir nauda visuomenės sveikatai
Senatvė - vėlyvoji branda, laikotarpis, kai vyksta daug biologinių, psichologinių, socialinių pakitimų. Kinta žmogaus išvaizda, mažėja prisitaikymo galimybės, sugebėjimas išvengti traumos, ligos. Silpnėja fizinis, psichinis pajėgumas, atmintis, suvokimas. Regos, klausos silpnėjimas ir praradimas sukelia neadekvatų realybės suvokimą, pažeidžiamumą, socialinę izoliaciją.
Išėjimas į pensiją, sumažėjusios pajamos, pasikeitimai šeimoje paliečia kasdienio gyvenimo būdą, sąlygoja nepriklausomybės, pasitikėjimo savimi, gyvenimo tikslo prasmės praradimą. Sumažėja saugumo jausmas (Šerpytienė G., 1998). Senatvė - tai paskutinis žmogaus gyvenimo etapas. Sulaukus senyvo amžiaus, žmogaus gyvenime vyksta daug pokyčių, kurie vienaip ar kitaip paliečia žmogų, blogėja sveikata, kinta visuomeninio gyvenimo kokybė.
Vaitkevičius J. (2000) apibūdina senatvę kaip neigiamų pokyčių etapą, kai silpsta kūnas, senka fizinės (o kartu ir protinės) jėgos, seną labiau negu jauną apima tingumo, netgi apatijos jausmas, ryškėja polinkis liaupsinti praeitį, puola įvairios ligos. Tai yra realūs faktai, su kuriais negalima nesiskaityti. Tačiau senatvė- tai dar ne tragedija (ypač socialine prasme). Atvirkščiai- ssenatvė- tai turtas. Anot autoriaus, senatvė- tai gyvenimo patirtis, klaidų suvokimas, tiesos pažinimas, išmintis.
Taigi, pasak Vaitkevičiaus J. (2000), senatvė jokiu būdu nėra prakeiksmas, kokiu ją dažnai laiko tie kurie jos sulaukia. Senatvė - tai tik etapas, kai visa sukaupta informacija, patirtis yra perduodama kitiems, jaunesniems, dar nepatyrusiems. Nors sulaukę senyvo amžiaus žmonės nebegali dirbti, nebegali iišreikšti save per darbą, jie gali būti naudingi visuomenei savo patirtimi, savo žiniomis, perduodami jas kitoms kartoms.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo metodai priklausomybėms įveikti
Koskinas S., Naujanienė R., Večkienė N. (2002), apibrėždami senėjimą, senatvę ir senus žmones, teigia, kad senėjimas yra nevienalytis procesas, tad ir senėjimo pasekmės gali būti tiek teigiamos, tiek neigiamos. Kai kuriems žmonėms senėjimas - teigiamas patyrimas, kitiems - neigiamas, tretiems senatvė - kažkas, kas sudaryta iš teigiamų ir neigiamų išgyvenimų. Anot autorių, nė vienas iš požiūrių nėra klaidingas. Jie teigia, kad gyvenime egzistuoja tiek neigiami, tiek teigiami senėjimo rezultatai. Teigiamas - neigiamas senatvės pobūdis atspindi realybę, byloja apie tai, kad senėjimas yra tiek didžiulis pasiekimas, tiek socialinė problema.
Kalbant apie senų žmonių gyvenimą dažniau akcentuojami neigiami senatvės aspektai, tačiau šios tyrimų srities raidoje senėjimas ir senas žmogus atsiskleidžia kaip resursas. Tyrimai parodė, kad seni žžmonės turi politinės galios, ekonominius resursus (pensiją), išsilavinimą, yra patyrę darbuotojai. Be to seni žmonės yra sukaupę ilgo gyvenimo patirtį, yra išmintingi, geba kontroliuoti savo gyvenimą, papasakoti daug prisiminimų ir gyvenimo istorijų. Autoriai senus žmones apibūdina kaip papročių ir kultūrinių tradicijų perdavėjus šeimoje ir visuomenėje. Seni žmonės įprasmina savo gyvenamąją vietą, būstą, santykius su artimais žmonėmis.
Taigi, šie autoriai (Koskinas S., Naujanienė R., Večkienė N., 2002) ssenatvę apibrėžia kaip natūralų procesą žmogaus gyvenime, kuris kiekvienam žmogui sukelia skirtingas emocijas, nuo pačių neigiamiausių iki teigiamų. Tie, kurie senatvę vertina teigiamai, lengviau prisitaiko prie pasikeitusio gyvenimo būdo, priešingai išgyvena tie, kurie senatvę sieja su neigiamomis emocijomis. Teigiamas ir neigiamas senėjimo vertinimas kyla iš gyvenimiškos patirties.
Seni žmonės gerbiami, tačiau tuo pat metu jie yra socialinė problema visuomenėje. Seni žmonės nebėra pajėgūs išlaikyti save ir jiems reikalinga valstybės parama. O žinant dabartinę situaciją Lietuvoje, kai vyresnio amžiaus žmonių skaičius didėja, o dirbančiųjų ir juos išlaikančių daugėja nelygiagrečiai, tai senų žmonių problema visuomenėje tampa vis aktualesnė.
Senatvė, anot Koskino S., Naujanienės R. ir Večkienės N. (2002), yra gyvenimo patirties resursas: seni žmonės sukauptą patirtį, žinias gali perduoti kitiems, tuo padėdami puoselėti tradicijas ir kultūrą. Z. Freudo mokinys analitikas Eriksonas E. teigė, kad senatvė yra vystymosi stadija. Kelyje nuo gimimo iki mirties mes praeiname įvairus vvystymosi tarpsnius ir kiekviename jų patiriame konfliktą tarp priešingų elementų.
Taip pat skaitykite: Europos sveikatos draudimo kortelė
Senatvė, pasak Eriksono E., yra gyvenimo ciklo paskutinis etapas. Analitikas teigė, kad čia žmogaus pergyvenimų įtampa yra tarp integravimo ir nevilties. Šiame etape žmogui reikia apibendrinti gyvenimo patirtį ir iš naujo įvertinti ankstesnes problemas. Tuo pat metu kūnas silpsta ir apibendrinti ir įvertinti darosi vis sunkiau. Eriksonas E. į senatvę žvelgia kaip į tolimesnį žmogaus vystymosi etapą.
Savo teorijoje jis teigė, kad žmogus įvairiuose savo gyvenimo tarpsniuose išgyvena įvairias krizes, pvz., vaikystėje vaikas sprenžia „pasitikėjimo - nepasitikėjimo“ konfliktą, tuo tarpu senatvėje žmogus sprendžia „integravimo ar nevilties“ konfliktą. Nuo to, kaip žmogus išspręs kiekvieną konfliktą, priklauso tolimesnio žmogaus gyvenimo kokybė, prisitaikymo prie aplinkos ypatumai, ateities problemų sprendimo būdai.
Senatvės konflikto sprendimas, t.y. pasirinkti integravimąsi ar neviltį, priklauso nuo individualių žmogaus savybių, patyrimų, požiūrio į gyvenimą, problemų sprendimo specifikos. Trimakas K. (1997) teigia, kad senatvėje vyksta svarbus ir galutinis vidinis brendimas, „„susitvarkymas“, kurio rezultatas, jei teigiamas - vidinė darna, o jei neigiamas - vidinė nedarna. Ši teorija panaši į E. Eriksono raidos teoriją, nes Trimakas K. Galutinį brendimą senatvėje Trimakas K. (1997) apibūdina kaip susitaikymą su esama padėtimi, tai yra susitaikymą su senatve.
Jei žmogus priima senatvę, jis susitaiko su tokia padėtimi ir jam nekyla jokie konfliktai viduje, o jei ne - tai nuolat kyla konfliktai tarp realybės ir norimos padėties. Trimakas K. (1997) iškiria, kad vidinis susitvarkymas senatvėje vyksta trimis atžvilgiais: praeities, t.y. visa, kas gyvenime jau įvyko; dabarties, t.y.
Praeitis. Seni žmonės vis dažniau prisimena praeitį, jaunystę. Jie prisimena tai, kas buvo gera ir kas buvo bloga, senatvėje jie turi galimybę apvalyti save, atleisti savo skriaudikams, atsiprašyti to, ką yra įskaudinę ar ką blogo padarę. Tai paskutinis gyvenimo etapas, tad vėliau laiko tam nebebus.
Dabartis. Kad žmogus gyventų ramiai, be nuoskaudų, nusivylimų, jam reikia susitaikyti su dabartimi.
Ateitis. Senam žmogui labai svarbu susitaikyti su mirtimi, blaiviai žiūrėti į ją. Taigi žmogus bręsta ne tik amžiaus pradžioje, bet ir pabaigoje. Senatvėje brendimas pasireiškia susitaikymu ssu esama situacija.
Furst M. (1999) labiau išskiria socialinių pokyčių nei fiziologinių poveikį senatvėje. Ji teigia, kad senatvėje žmogaus laukia vienatvė, finansinis nesaugumas, priklausomybė nuo kitų žmonių. Tačiau Furst M. (1999) pažymi, kad senėjimui tiesioginę įtaką daro socialiniai aspektai, pvz., išsilavinimas, profesija, šeima, draugai ir pažįstami, turimos pajamos arba nuosavybė ir vvisas gyvenimo stilius.
Furst M. (1999) pritaria, kad senėjimo proceso sustabdyti nneįmanoma, tačiau senatvę galima padaryti pakenčiamesnę. Tam reikia jaunesniųjų supratinguMo, draugiškumo, galbūt solidarumo, tačiau tikrai ne užuojautos. Taigi, anot Furst M. Stankūnienė V. (2003) teigia, kad seni žmonės yra atskira visuomenės dalis, kurie jaunesnei visuomenės daliai sukelia tam tikras emocijas, vieniems- labiau pagarbą, kitiems- meilę iir prieraišumą, dar kitiems- panieką.
Senatvė- tai daugialypis procesas, kurio pagrindą sudaro individo biologinis senėjimas. Vien tik biologinis senėjimas gali reikštis labai individualiai. O tai, ką visuomenėje priimta laikyti senu žmogumi, yra socialinis apibrėžimas, kylantis iš jos narių lūkesčių senų žmonių atžvilgiu. Stankūnienė V. (2003) išskiria, kad labai dažnai seno žmogaus supratimą lemia jo poreikių patenkinimo galimybės. Autorė labiausiai pabrėžia saugumo poreikio patenkinimo senatvėje svarbą, nes didėjant amžiui didėja rizika tapti priklausomam nuo kitų pagalbos.
Lemme B. H. (2003) teigia, kad žmonės sensta nevienodai tiek laiko, tiek pobūdžio prasme. Be to, bėgant laikui šie skirtumai didėja, nes kaupiasi genetinių ir patirtinių kintamųjų poveikis. Taigi, anot Lemme B. H., žmonės sensta labai skirtingai; tai priklauso nuo paveldėtų savybių ir nuo gyvenimo eigoje išgyventų įvykių. Taigi, negalima vienareikšmiškai teigti, kad visi seni žmonės yra vienodi.
Taigi, senatvės samprata nevienoda, tačiau visose sampratose apibrėžiama kad senatvėje žmogaus gyvenime vyksta daug pokyčių, kurie daro įtaką paties žmogaus pasaulėžiūrai ir pasaulėjautai. Visus tuos pokyčius kiekvienas žmogus išgyvena skirtingai, tad ir jų senatvės kokybė yra skirtinga.
Statistikos Departamentas atliko “Lietuvos gyventojų sudėtis pagal amžių” (2002), iš kurio rezultatų galima spręsti, kad Lietuvoje stebimas gyventojų demografinis senėjimas, t.y. senyvo amžiaus žmonių skaičiaus didėjimas šalyje. Šiuo metu seno amžiaus gyventojai Lietuvoje sudar 13 proc.
Matulionis V. M. (2001) teigia, kad senų žmonių skaičiaus didėjimas yra lydimas ligų ir negalios. Tai yra dėl to, kad bėgant metams organizmas susidėvi dėl nuolatinio naudojimo (Gaigalienė D., 2002). Dažniausiai senatvėje stebimi sveikatos sutrikimai yra: širdies ir kraujagyslių ligos, kvėpavimo takų ligos, inkstų ligos, neurologiniai sutrikimai (Bagdonas G., 1998). Sulaukęs septyniasdešimties metų žmogus būna praradęs apie ketvirtadalį anksčiau turėtos jėgos, senatvėje žmonės sumažėja 3-5 centimetrais, pablogėja senų žmonių klausa, rega, net uoslė ir skonis (Gaigalienė D., 2002). Tačiau iš tikrųjų šie pokyčiai nėra labai ryškūs.
Pasak Matulionio V. M. (2001), negalios didėjimas, senstant ypač pabrėžiamas jaunų žmonių, nes jie nepatenkinti, kad senais žmonėmis reikia rūpintis, kad tenka išleisti nemažas pinigų sumas jiems gydyti. Nuo senų žmonių skaičiaus šalyje priklauso ir jos ekonominė padėtis, nes kuo daugiau senų žmonių šalyje yra, tuo didesnės paramos jiems reikia (Bikmantienė R., 1998).
Taigi, kuo daugiau senų žmonių yra šalyje, tuo daugiau pinigų reikia skirti jų pensijoms ir įvairioms jiems teikiamoms paslaugoms, ir tuo senų žmonių pensija labiau skiriasi nnuo anksčiau gauto atlyginimo. Statistikos departamento apklausos “Pagyvenę žmonės Lietuvoje” (2000) duomenimis net 77 proc. Lietuvos pensininkų, turinčių žemės, sezono metu keletą valandų per dieną skiria daržovių savo poreikiams patenkinti auginimui. Taigi, galima teigti, kad seniems žmonėms nepakanka gaunamos pensijos ir jie yra priversti ieškoti papildomų pragyvenimo šaltinių.
To paties tyrimo duomenys parodė, kad 1999 metais skurdo lygis 60- 69 metų amžiaus grupėje siekė 12,1 proc., 70- 79 metų amžiaus grupėje 16 proc. ir 25,6 proc. tarp 80- mečių ir vyresnių Lietuvos gyventojų (Lietuvos Statistikos Departamentas, 2000). Taigi, galima daryti išvadą, kad Lietuvoje senų žmonių materialinė padėtis yra bloga. Tačiau ne visada išėjimas į pensiją sumažina pajamas, teigia Matulionis V. M. (2001), kitiems išėjimas į pensiją- tai finansinės padėties stabilizavimasis.
Dar vienas svarbus pokytis senatvėje yra socialinių vaidmenų pasikeitimas, kurį skatina naujos aplinkybės (išėjimas į pensiją, anūko gimimas, partnerio mirtis ir pan.). Specifiniai senatvės vaidmenys labai svarbūs senam žmogui, nes jie veikia asmenį ir senėjimą, nuo tam tikrų vaidmenų atlikimo priklauso žmogaus psichosocialinė gerovė.
Taigi, senatvėje žmogaus gyvenime vyksta daug socialinių, biologinių, psichologinių pokyčių, kurie paliečia psichologinę žmogaus būklę, sveikatą, ekonominę padėtį ir socialinius ryšius. Kiekvienas žmogus yra savo likimo kalvis, kuris nusprendžia būti vienokiu ar kitokiu. Teisę rinktis žmogus nepraranda visą gyvenimą. Žmogaus pasirinkimas vienokiu ar kitokiu atveju turės pasekmių jo paties gyvenime. Šios pasekmės ryškiausiai matosi sulaukus gyvenimo saulėlydį, t.y. senatvę.
Trimakas K.
- Susitaikę su senatve arba nesusitaikę. Tai žmonės, kurie ssusitaiko ar nesusitaiko su senatve. Vieni žmonės realiai priima save ir savo padėtį senatvėje ir neturi jokių adaptacijos problemų, tuo tarpu kita žmonių grupė savo nemokėjimą prisitaikyti išreiškia pykčiu ne tik sau, bet ir aplinkiniams. Kitas prisitaikymo prie senatvės būdas- pasyvumas ir aabejingumas. Tokie žmonės nesiekia jokių pokyčių, jie nori g...
| Amžiaus grupė | Skurdo lygis |
|---|---|
| 60-69 metai | 12,1% |
| 70-79 metai | 16% |
| 80 metų ir vyresni | 25,6% |
Aukščiau pateiktos peržiūros nuotraukos yra sumažintos kokybės.
Socialinio Darbo Aspektai Gerontologijoje
- Įžanga.21.
- Socialinio darbo su pagyvenusiais ir senais žmonėmis istorinė raida32.
- Socialinio darbo gerontologijoje aspektai63.
- Ką turėtų žinoti socialinis darbuotojas, dirbantis su pagyvenusiais ir senais žmonėmis .8
- Psichologinio senėjimo aspektai.8
- Klasikinės senatvę analizuojančios psichologijos teorijos.9
- Individo senėjimas socialiniame kontekste..11
- Bendravimas su senyvo amžiaus žmonėmis.15
- Pagyvenusių žmonių vaidmuo visuomenėje.17
- Senatvės samprata ir vyraujantys senatvės įvaizdžiai..17
- Darbo pakeitimo garantija
Atsisiuntei rašto darbą ir neradai jame reikalingos informacijos? Naudojuosi nuo pirmo kurso ir visad randu tai, ko reikia. O ypač smagu, kad įdėjęs darbą gaunu bet kurį nemokamai. Užmačiau šią svetainę kursiokės kompiuteryje. Palaukite!