Socialinė integracija yra procesas, kuris apima visų visuomenės narių įtraukimą į bendrą socialinį, kultūrinį ir ekonominį gyvenimą. Socialinė integracija - tai procesas, kai įvairios žmonių grupės siejamos į bendrą tinklą, sudarant sąlygas joms veikti kartu. Tai itin svarbu, ypač šiuolaikinėje Lietuvoje, kur vis daugiau dėmesio skiriama lygybei, solidarumui ir socialinei sanglaudai. Pagrindinis socialinės integracijos tikslas - pašalinti kliūtis, kurios trukdo žmonėms dalyvauti gyvenime visuomenėje.
Atskiros įtraukties iniciatyvos kiekvienoje visuomenėje yra skatintinos ir laukiamos, tačiau efektyvesnis yra kompleksinis „socialinės kokybės“ siekimas visuomenėje ir valstybėje, kuris metodologiškai reiškia ekonominį-socialinį saugumą, socialinę įtrauktį, socialinę sanglaudą ir socialinį įgalinimą tiek visuomeniniame, tiek socialinių grupių, tiek ir atskirų asmenų lygmenyje. Koordinuojant atitinkamus veiksmus tarpusavyje yra įmanoma išrauti socialinę atskirtį su šaknimis, įtraukiant bei įgalinant kaip galima daugiau asmenų arba marginalių grupių.
Viena iš viešosios politikos krypčių turėtų būti jau susiformavusios socialinės atskirties naikinimas (reintegracija), kita kryptis - formuluoti ir formuoti tokią viešąją politiką bei įgyvendinti tokį viešąjį administravimą, kurie neleistų naujai susiformuoti socialinei atskirčiai. Abi šios viešosios politikos ir viešojo administravimo kryptys koreliuoja tarpusavyje tiek teoriškai, tiek ir praktiškai. Jos atitinka ir „tvaraus vystymosi“ koncepciją, kuris numato vystymąsi tik pagal „pliusinę“, o ne „minusinę“ vystymosi kreivę, kai pasireiškia nepageidaujami dėl socialinės atskirties atsirandantys negatyvūs reiškiniai ar krizės, formuojantys socialinio įtempimo židinius, ir priveda prie socialinių konfliktų.
Socialinės atskirties iššūkiai ir galimybės
Pasaulinio banko vertinimu, įtrauktis yra galimybių, gebėjimų ir vertingumo gerinimas tiems, kam jų trūksta dėl savo tapatybės. Svarbiausia socialinės atskirties temai yra sociologinė socialinių sluoksnių, kitaip dar vadinama - „stratų“, tematika. Lietuva per pastaruosius dešimtmečius padarė didelę pažangą skatindama socialinę įtrauktį, tačiau tam tikros problemos vis dar išlieka. Vienas didžiausių iššūkių yra socialinė nelygybė, kuri dažnai lemia ribotas galimybes kai kurioms visuomenės grupėms. Pavyzdžiui, vyresnio amžiaus žmonėms ar negalią turintiems asmenims vis dar sunkiau integruotis į darbo rinką.
Kitas svarbus aspektas - visuomenės požiūris. Norint pasiekti tikrąją integraciją, būtina skatinti toleranciją, empatiją ir tarpusavio pagarbą. Ne pelno siekiančios organizacijos, savanoriai ir vietos bendruomenės atlieka itin svarbų vaidmenį socialinės integracijos procese. Jos ne tik teikia pagalbą pažeidžiamoms grupėms, bet ir padeda stiprinti bendruomeniškumo jausmą. Tokios iniciatyvos skatina tarpusavio supratimą ir mažina atotrūkį tarp skirtingų socialinių sluoksnių.
Taip pat skaitykite: Privalumai ir trūkumai: socialinė medija
Verslo socialinė atsakomybė ir įtrauktis
Įtrauktis ir lygybė - tai daugiau nei socialinės vertybės ar etiniai principai. Socialinė atsakomybė apima konkrečius veiksmus, keičiančius žmonių gyvenimus - tai savo asmeniniu pavyzdžiu rodo sertifikuotomis darbo saugos priemonėmis bei drabužiais prekiaujančios ir mokymus vedančios bendrovės „DSP Plius“ praktika. Ši įmonė už iniciatyvą ir indėlį kuriant palankią darbo aplinką asmenims su negalia 2023 metais Nacionaliniuose atsakingo verslo apdovanojimuose (NAVA) buvo apdovanota kaip „Įvairovę skatinanti darbovietė“.
Irma Spudienė, „DPS Plius“ direktorė
Verslininkės kelionė socialinės atsakomybės srityje prasidėjo prieš 12 metų, kai po nesėkmingų operacijų į vežimėlį, skirtą asmenims su negalia, atsisėdo jos mama. „Judėjimo negalią lydėjo iššūkiai, kylantys elementariose gyvenimiškose situacijoje. Mačiau, kokias kliūtis turėjo įveikti mama. Susidūrus su problemomis tiesiogiai, tapo aišku, kaip žmogui, turinčiam negalią, sunku - visuomenėje trūksta įtraukties, o darbo rinkoje situacija dar sudėtingesnė. Nusprendžiau, kad pokyčiai turi prasidėti nuo manęs pačios. Ėmiausi veikti ir nusprendžiau, kad į darbą priimsiu žmogų su fizine negalia,“ - prisimena aktyvi moteris.
Pasak I. Spudienės, tai nebuvo lengva pradžia. Pirmuosius dvejus metus ji sunkiai galėjo rasti darbuotojų su negalia, norinčių dirbti darbo vietoje, t. y. „gyvai“. Nuotolinis darbas, nors ir populiarus, neatitiko direktorės siekio skatinti asmenų su negalia socializaciją darbo vietoje. Pagaliau atkaklumas ir bendradarbiavimas su organizacijomis, tokiomis kaip Valakupių reabilitacijos centras, padėjo rasti tinkamą žmogų.
Šiandien „DSP Plius“ jau penktus metus dirba 31 metų amžiaus judėjimo negalią turintis Donatas. Čia jaunas vyras sparčiai augo kaip vertingas specialistas - pradėjo dirbti vadybininku, o šiuo metu yra atsakingas už įmonės rinkodarą ir komunikaciją. „Gera dirbti įmonėje, kuri supranta mano poreikius ir suteikia galimybes save realizuoti. Esu toks pat žmogus kaip visi kiti. Noriu dirbti patinkantį darbą ir pats užsidirbti pragyvenimui. Žinau, kad tam tikrų dalykų padaryti negaliu, bet stengiuosi daryti tai, ką galiu. Labai džiaugiuosi, kad komanda mane puikiai priėmė - pritapau labai greitai ir nekilo jokių problemų. Visiems, turintiems negalią žmonėms, norėčiau palinkėti nebijoti ir pagal galimybes įsilieti į darbo rinką. Viskas pasikeičia, kai pasiekiamas lūžio taškas“, - savo pavyzdžiu įkvepia Donatas.
Taip pat skaitykite: Socialinės atskirties iniciatyvos Lietuvoje
Asociatyvi nuotrauka
Verslininkės I. Spudienės teigimu, įtraukios darbo aplinkos kūrimas - tai daugiau nei techniniai sprendimai ir adaptuota infrastruktūra. „Siekėme ne tik pritaikyti darbo vietas fiziniams poreikiams, bet ir ugdyti visos komandos sąmoningumą bei empatiją, mažinti išankstines nuostatas. Šiandien galime didžiuotis ne tik tuo, kad suteikėme galimybę trims žmonėms, turintiems negalią, dirbti, bet ir sukūrėme stiprią bendruomenę - palaikančią, įtraukiančią, kur kiekvienas jaučiasi svarbus“, - pabrėžia moteris. Kuo įvairesnė komanda, tuo kūrybiškesni ir inovatyvesni sprendimai gimsta.
Bendrovė įgyvendino daugybę iniciatyvų, tarp jų mentorystės programas, mokymus ir konsultacijas, kurių tikslas - sukurti įgalinančią aplinką darbuotojams. Taip pat įmonė glaudžiai bendradarbiauja su asmenų su negalia organizacijomis, siekdama kad būtų geriau suprasti ir atliepti jų poreikiai. Be to, I. Spudienė aktyviai organizuoja renginius, kuriuose dalijasi gerąja praktika ir kviečia diskusijai apie įtrauktį ir lygybę šiandienėje visuomenėje ir versle.
Valstybės vaidmuo ir įtraukusis ugdymas
Pasak Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) Lygių galimybių, moterų ir vyrų lygybės grupės patarėjos Simonos Mikalauskaitės, svarbu į įvairovę žiūrėti ne kaip į kliūtį, o kaip į vertybę. Įtraukumas - tai darbo aplinkos, kurioje visi darbuotojai jaučiasi priimami, gerbiami ir vienodai vertinami, nepaisant kultūrinių, etninių, lyties, amžiaus, religinių skirtumų, taip pat seksualinės orientacijos ar negalios, kūrimas. Kiekvieno žmogaus idėjos, mintys ir požiūriai turi būti svarbūs ir vertinami.
Simona Mikalauskaitė
Taip pat skaitykite: Dalyvaukite socialinėje akcijoje
Lygiomis galimybėmis pagrįsta žmogiškų išteklių vadyba, socialiai pažeidžiamų visuomenės grupių įtrauktis ir bendradarbiavimas su jomis - tai ne tik gero darbdavio bruožas, bet ir drąsa išeiti už darbovietės ribų, būti bendruomenėje, kurti vertingą socialinį dialogą. Pasak jos, lygybės ir įtraukties principai užtikrina teisingumą ir socialinę pusiausvyrą, apsaugą nuo diskriminacijos, prisideda prie socialinės ir ekonominės pažangos, harmoningos visuomenės kūrimo, kurioje visi asmenys turi lygias galimybes dalyvauti bei pasiekti savo tikslus.
Švietimas yra viena iš kertinių sričių, lemiančių socialinę integraciją. Įtraukusis ugdymas užtikrina, kad visi vaikai - nepriklausomai nuo jų poreikių ar gebėjimų - galėtų mokytis kartu toje pačioje aplinkoje. Įtraukus švietimas padeda formuoti ne tik žinias, bet ir pagarbą skirtingumui, skatina bendradarbiavimą, empatiją bei socialinius įgūdžius.
Pagal Švietimo įstatymo nuostatas nuo 2024 m. rugsėjo visos bendrojo ugdymo mokyklos įgyvendina įvairių ugdymosi poreikių turinčių mokinių ugdymą. Nepriklausomai nuo vaiko turimų negalių, gebėjimų, jų socialinės aplinkos ar kitų ypatumų, - visi vaikai laukiami ir priimami ugdytis kartu su bendraamžiais. Įtraukusis ugdymas - tai nuoseklus, tęstinis ir nuolat besikeičiantis procesas. Kuriant įtraukiojo ugdymo kultūrą ir praktiką mokyklose, reikalingas nuolatinis švietimo aplinkos atnaujinimas, mokytojų ir švietimo pagalbos specialistų kompetencijų tobulinimas, išankstinių neigiamų nuostatų mažinimas ir mokymosi barjerų šalinimas.
Efektyvūs metodai socialinei atskirčiai mažinti
Kaip atrodytų teigiama patirtis, koks būtų teigiamas pavyzdys iš atitinkamos socialinės ar kitos viešosios politikos ar administravimo srities, kai būtų užkirstas kelias socialinei atskirčiai? Mano nuomone, pats įtikinamiausias ir efektyviausias būdas buvo brazilo Paulo Freirės dar prieš kelis dešimtmečius taikytas „tyrimo dalyvaujant“ metodas Rio de Žaneiro lūšnynuose, kai ten nuvykęs tyrėjas, žinant ir pritariant tiriamai marginaliai grupei, ieškojo kelių kartu su grupe, jos narių gretose, kaip jiems praktiškai „išeiti“ iš socialinės atskirties ir ką konkrečiai daryti psichologiniu, teisiniu, ekonominiu požiūriu. Aišku, šis metodas yra labai sudėtingas tyrėjui, reikalauja jo visapusiškų žinių ir didžiulio pasišventimo, bet efektyvesnio būdo, atrodo, žmonijos istorijoje nėra sugalvota.
Yra ir kitas, taip pat „tyrimo dalyvaujant“ variantas, kai tiriamieji nežino, kad yra stebimi, bet jiems irgi yra stengiamasi padėti. Pastarasis „tyrimo dalyvaujant“ metodo variantas taip pat yra davęs neblogų rezultatų. Tačiau, aišku, ir labiau atitrauktos socialinės politikos bei administravimo priemonės, pavyzdžiui, Lietuvoje pravesta tokia socialinių paslaugų organizavimo ir teikimo reforma, kai savivaldybėse buvo sukurtos atskiros koordinatorių ir atvejo vadybininkų pareigybės, gali duoti ir jau duoda savo vaisių. Savivaldybių socialinių paslaugų tyrimų ir mokymų „benchmarkingas“ („sugretinimas“) ten, kur buvo vykdomas, irgi sprendė socialinės atskirties mažinimo uždavinius.
Bet kokiu atveju, atskirties mažinimo atžvilgiu būtina atsisakyti stigmatizacijos, „cancelinimo“ (liet. atšaukimo - red.) ir „patyčių kultūros“, kurios, deja, bujoja ne tik mažiau išsivysčiusiose, bet ir, atrodytų, toli pažengusiose visuomenėse.
| Organizacija | Veikla | Tikslas |
|---|---|---|
| DSP Plius | Darbo saugos priemonės, mokymai | Įtraukios darbo aplinkos kūrimas |
| Valakupių reabilitacijos centras | Reabilitacijos paslaugos | Pagalba integruojantis į darbo rinką |
| Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) | Valstybinė politika | Lygių galimybių užtikrinimas |
Ateityje socialinė integracija Lietuvoje taps dar aktualesnė. Ekonominiai, demografiniai ir technologiniai pokyčiai pareikalaus naujų sprendimų. Valstybė, bendruomenės ir verslo sektorius turės dirbti išvien, kad būtų kuriama aplinka, kurioje kiekvienas žmogus jaučiasi svarbus, turintis galimybę tobulėti ir dalyvauti visuomenės gyvenime.