Vaikų padėtis visuomenėje keitėsi nuo nelaikymo žmogumi iki perdėto liaupsinimo. Visų pirma, vaikų namai buvo reikalingi vaikams ir kūdikiams, praradusiems tėvus, šeimas ir namus, apsaugoti. Šiame straipsnyje panagrinėsime vaikų globos institucijų raidą pasaulyje ir Lietuvoje, aptardami jų kūrimosi etapus, iššūkius ir dabartines reformas.
Vaikų namai Vokietijoje. Šaltinis: Vikipedija
Pirmosios vaikų globos institucijos
Pirmosios vaikų globos institucijos pradėtos kurti 17-18 amžiuje. 19 a. pradžioje vaikų globos institucijos veikė didžiausiuose Europos ir Jungtinių Amerikos Valstijų miestuose.
Situacija Europoje
Europa irgi ėjo duobėtu keliu į šviesią vaikų ateitį. Anot profesorės, vienas skaudžiausių Europos vaikystės istorijos puslapių - pamestinukai.
Dar XVIII a. pabaigoje anglų ekonomistas ir demografas Tomas Malthusas teigė, kad žmonija nuo skurdo gali išsigelbėti tik ribodama gimstamumą. T. Malthusas aiškino, kad gimstamumas yra didesnis nei kartkartėmis Europą ištinkanys karai, infekcijos ar badmečiai, kurie natūraliai sumažina žmonių skaičių.
Taip pat skaitykite: Kineziterapija vaikams LSMU
XVIII a. ekonomistai teigė, kad Europoje dviejų eilinių dirbančių tėvų šeima gali išlaikyti ne daugiau kaip du vaikus. „To meto Vakarų Europos visuomenės mažų perteklinių vaikų problemą sprendė kurdamos kūdikių ir vaikų namus.
„Egzistavo ir lyties skirtumai. Jei tėvams reikėjo rinktis, kurį vaiką atiduoti į prieglaudą, paprastai tai būdavo mergaitė. Kūdikių mirtingumas buvo milžiniškas, nepaisant šalies ekonomikos lygio. Maždaug devyni iš dešimties vaikų iki trejų metų amžiaus prieglaudose mirdavo“, - niūria istorine realybe dalijasi D. Leinartė.
Į pamestinukus dažnai buvo žiūrima kaip į pigią darbo jėgą. XVIII a. antrojoje pusėje Anglijoje ir Airijoje kūrėsi vadinamieji pramonės namai. Juose buvo apgyvendinami paaugliai, kuriuos vėliau įdarbindavo fabrikuose. Panašiai buvo ir Prancūzijoje. Vien Lione buvo šeši tokie namai.
Profesorė pateikia anuometės Europos valstybių valdžios požiūrį į pamestus vaikus: „Prieglaudų pamestinukams daugėjo ne tik dėl to, kad daugėjo pamestų vaikų, bet ir dėl valdžios požiūrio į juos. To meto prancūzų publicistai rašė, kad pamestinukai labai tinkami rizikingiems darbams, nes našlaičių namuose jie įpratę kasdien stebėti mirtį, todėl suaugę į pavojus žvelgia visiškai abejingai.
Prof. D. Leinartės pateikiami istoriniai faktai rodo, kad drauge su Vakarų Europos industrializacija vaikams atėjo vienas juodžiausių laikotarpių - jie masiškai pradėjo dirbti fabrikuose ir gamyklose.
Taip pat skaitykite: Rizikos grupės vaikai ir socialiniai įgūdžiai
Vystantis Europos miestų pramonei, vaikai dirbo jau ne sezoniškai, bet ištisas dienas, savaites ir metus. „Turint galvoje, kad vaikai pradėdavo dirbti nuo septynerių-dešimties metų, daugeliui jų tai lėmė išsekimą, ligas ir ankstyvą mirtį.
Vaikų darbas XIX a. Šaltinis: Vikipedija
Dauguma istorikų XX a. Vakarų Europos šalyse vaikus išgelbėjo tik švietimo reforma ir įstatymai, ribojantys nepilnamečių darbą. Tokių įstatymų anksčiau nebuvo.
Pamažu Europoje keitėsi visuomenės požiūris ne tik į vaikus, bet ir apskritai į šeimą. D. Leinartė atkreipia dėmesį, kad gimstamumo ribojimas leido pažvelgti į kiekvieno vaiko gimimą kaip į laukiamą, neatsitiktinį įvykį.
Trumpai apžvelgusi vaikų vietos visuomenėje raidą, prof. D. Leinartė daro išvadą, kad, pradedant XIX a. ir visą XX a. vaikai, jei jie negimė marginalų šeimoje, iš esmės kiekvienoje Europos šalyje turėjo ilgą, šviesią, neaptemdytą suaugusiųjų rūpesčiais vaikystę.
Taip pat skaitykite: Kaip užkirsti kelią savižudybėms vaikų namuose
Vaikų globa Lietuvoje
Lietuvoje našlaičių ir pamestinukų globa pirmoji susirūpino Trakų vaivados žmona Jadvyga Oginskienė ir 1786 įkūrė pirmąją vaikų ugdymo įstaigą - kūdikių prieglaudą. 1791 Jadvygos Oginskienės iniciatyva Vilniuje atidaryti Vaikelio Jėzaus auklėjimo namai. Juose vaikus, kurių būdavo apie 400, prižiūrėdavo vienuolės.
Kaune 1848 įsteigtas lopšelis pamestinukams (vėliau paverstas nuolatine vaikų prieglauda), 1864 - kūdikių auklėjimo namai (gyvendavo apie 40 pamestinukų). Gruzdžiuose grafas Georgijus Naryškinas 1890 įsteigė prieglaudą neįgaliems vaikams.
19 amžiaus pabaigoje Vilniuje, Kaune, Zarasuose, Šiauliuose, Raseiniuose ir kitur susikūrusios labdaros draugijos rūpinosi beglobiais vaikais.
Per Pirmąjį pasaulinį karą Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti Vitebske, Voroneže ir kituose Rusijos miestuose įsteigė vaikų globos institucijas lietuvių vaikams.
1938 m. Lietuvoje buvo apie 57 vaikų prieglaudos, kuriose gyveno apie 3,4 tūkst. Tarpukariu buvo nemažai vaikų, kurie nesimokė ir nedirbo, plėšikaudavo ir darydavo kitus smulkius nusikaltimus. Toks gyvenimo būdas juos vedė į kolonijas.
1918-40 vaikų globos institucijos daugiausia buvo išlaikomos bažnytinės labdaros organizacijų (pvz., Vaikelio Jėzaus draugijos, Šv. 1922 Kūdikių gelbėjimo draugijos iniciatyva Kaune įsteigta kūdikių prieglauda, vadinama Lopšeliu; juose buvo apie 160 pamestinukų iki 3-4 metų amžiaus (1931 pastatyti nauji 200 vietų namai, juose pradėjo dirbti gydytojai, medicinos seserys). Nuo 1928 pradėta vaikus patronuoti (už tam tikrą atlyginimą atiduoti auklėti šeimoms).
1940 SSRS okupavus Lietuvą visų labdaros organizacijų veikla nutraukta, vaikų globos institucijos suvalstybintos. 1941 vaikų prieglaudos pertvarkytos į vaikų namus.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ypač padaugėjo našlaičių ir nuo tėvų pasimetusių vaikų. 1949 buvo 48 vaikų globos institucijos (7000 vaikų). Į vaikų namus būdavo perkeliami 3 metų sulaukę vaikai iš kūdikių namų.
Veikė ikimokykliniai (3-7 metų vaikams) ir mokykliniai (7-18 metų vaikams) vaikų namai. Mokyklinio amžiaus vaikai mokėsi bendrojo lavinimo pradinėse, septynmetėse, vėliau - aštuonmetėse, vidurinėse ir specialiosiose mokyklose. 20 amžiaus 6 dešimtmetyje dauguma vaikų namų pertvarkyta į internatines mokyklas, vėliau kai kurios iš jų - į pensionus.
Atkūrus nepriklausomybę vaikų ir kūdikių namai pertvarkyti į vaikų ir kūdikių globos namus.
Vaikų globos sistemos reforma Lietuvoje
2015 pradėta visos vaikų globos sistemos reforma, kuria siekiama sumažinti institucinės globos priklausomybę, didinti bendruomenines ir šeimos (šeimyna) pagrindu kuriamas paslaugas ir kartu apsaugoti vaikus, kad jie nebūtų atskirti nuo šeimos, teikiant pakankamą ir tinkamą paramą vaikams, jų tėvams ir bendruomenei. T. p. Vaiko globos sistemos deinstitucionalizacija nuo 2015 yra viena iš prioritetinių Lietuvos socialinės politikos sričių.
Perėjimas nuo institucinės prie bendruomenėje ir šeimoje teikiamos globos yra laipsniškas, reikalaujantis daug laiko ir išteklių.
Įgyvendinant valstybės tikslą, kuriuo siekiama užtikrinti, kad vaikas augtų šeimoje, buvo priimti Civilinio kodekso (2000, įsigaliojo 2001) pakeitimai (įsigaliojo 2018 07 01), pagal kuriuos vaiko iki trejų metų globa vaikų globos institucijoje įstatymų nustatyta tvarka gali būti nustatyta tik išimtiniais atvejais, t. y.
Statistika
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenimis, lyginant 2016-18 duomenis, bendras globos įstaigose globojamų vaikų skaičius mažėja - 2017 pabaigoje institucijose globojamų (rūpinamų) vaikų dalis (2 872 vaikai) sudarė 32 % visų tėvų globos netekusių vaikų skaičiaus, 2016 pabaigoje - 35 % visų tėvų globos netekusių vaikų skaičiaus.
2018 pabaigoje didžioji dalis, t. y. 5249 vaikai (64 %), tėvų globos netekusių vaikų (8 177 vaikai) buvo globojami (rūpinami) šeimose, 394 vaikai (5 %) - šeimynoje, 2 419 vaikų (30 %) - globos įstaigose ir 115 vaikų (1 %) - globos centruose (bendras globos įstaigose globojamų vaikų skaičius sumažėjo 2 %, t. y. 2018 globa institucijoje dažniausiai nustatyta 10-14 metų vaikams (278 vaikai iš 869, tai sudaro 32 % vaikų, apgyvendintų globos įstaigose) bei vaikams iki 3 metų amžiaus (176 vaikams iš 869, tai sudaro 20 % vaikų, apgyvendintų globos įstaigose).
2018 pabaigoje (kaip ir 2017 pabaigoje) globos įstaigose didžioji dalis globojamų (rūpinamų) vaikų sudarė 15-17 metų amžiaus grupė (2017 - 36 %) ir 10-14 metų amžiaus grupė (2017 - 34 %).
Apibendrinant, vaikų globos institucijos nuėjo ilgą ir sudėtingą kelią. Nuo XVIII a. iki šių dienų įvyko didelių pokyčių, siekiant užtikrinti vaikų gerovę ir apsaugą. Šiuolaikinės reformos Lietuvoje ir kitose šalyse orientuojasi į šeimos ir bendruomenės pagrindu teikiamą globą, siekiant užtikrinti vaikams geriausias sąlygas augti ir vystytis.