Socialinis darbas yra veikla, padedanti asmeniui, šeimai spręsti savo socialines problemas pagal jų galimybes ir jiems dalyvaujant, nežeidžiant žmogiškojo orumo ir didinant jų atsakomybę, pagrįsta asmens, šeimos ir visuomenės bendradarbiavimu. Socialinis darbas - viena iš naujausių pagalbos žmogui profesijų Lietuvoje.
Ši profesija, kaip mokslas ir praktika, formuojasi sąveikaudami ir papildydami vienas kitą. Socialinio darbuotojo profesinės patirties studijos teikia galimybę praturtinti socialinio darbo teoriją, numatyti konsultacijos, kaip profesinės pagalbos, metodo taikymo perspektyvas.
Socialinio darbo tikslas - padėti žmonėms įveikti socialines problemas ir pritapti visuomenėje. Socialinio darbo profesija dar yra palyginti jauna, todėl savo veikloje vadovaujasi kitų profesijų (sociologijos, psichologijos, medicinos ir pedagogikos) žiniomis.
Socialinis darbuotojas privalo turėti įvairių sričių žinių bei gebėjimų jas pritaikyti praktikoje. Be teorinių žinių ir praktinių įgūdžių, socialinis darbuotojas turi turėti ir tam tikrų asmeninių savybių, tokių kaip sugebėjimas lengvai bendrauti, kūrybingumas, greita orientacija, kruopštumas, sąžiningumas, darbštumas, pareigingumas, dėmesingumas, optimizmas, humaniškumas, ryžtas, drąsa, supratimas.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo raida Lietuvoje
Kūrybiškumas socialiniame darbe
Kūrybingumas yra viena svarbiausių socialinio darbuotojo savybių, be kurios būtų sunku įgyvendinti profesinės veiklos užduotis, kadangi socialinis darbuotojas dirba labai plačiame veiklos lauke ir su labai įvairiomis, įvairių problemų turinčiomis socialinėmis žmonių grupėmis. Kūrybiškais socialiniais darbuotojais yra laikomi tie specialistai, kurie nebijo ieškoti nestandartinių darbo įrankių bei naujų veiklos schemų, nebijo rizikuoti ir mokytis iš klaidų.
Pasitelkdami į pagalbą kūrybinę/meninę veiklą, socialiniai darbuotojai gali palengvinti savo darbą ir gerokai padidinti savo darbo efektyvumą. Kūryba yra neatsiejama nuo socialinio darbo. Viena vertus, socialinis darbuotojas turi būti kūrybiškas ir gebėti pasirinkti tinkamus darbo metodus, kita vertus, kūrybinė veikla gali būti taikoma kaip vienas iš socialinio darbo veiklos metodų.
Meninės veiklos taikymas socialiniame darbe nėra susijęs nei su tikslu gydyti, nei su tikslu išmokyti piešti ar kurti meną. Socialinio darbo kontekste svarbus pats kūrybinis procesas, kuris suteikia ugdomąjį, terapinį bei atpalaiduojantį poveikį. Socialinis darbuotojas, taikydamas meninę veiklą, siekia išugdyti neįgaliųjų valią, kruopštumą, kūrybiškumą, pasitikėjimą savimi.
Socialiniai darbuotojai, pasitelkdami meno terapiją, nesiekia įveikti vidinių, emocinių kliento prieštaravimų. Jų tikslas yra padėti klientui įgyti naujų įgūdžių, keisti elgesį, kad neįgalus žmogus sugebėtų gyventi su savo negalia, o bendruomenė - su neįgaliu asmeniu. Tokiu būdu meninės veiklos metodo taikymas padeda neįgaliesiems įsilieti į visuomenę. Meninės veiklos įtraukimas į socialinio darbo praktiką padeda nustatyti kliento problemas ir atrasti jų sprendimo būdus tais atvejais, kai kliento gebėjimai apibūdinti ir įvertinti savo problemą yra riboti.
Taigi, meninė veikla pirmiausia palengvina socialinio darbuotojo bendravimą su neįgaliuoju, ypač tais atvejais, kai asmeniui sunku tinkamai išreikšti savo mintis ar trūksta bendravimo įgūdžių. Daugelis žmonių galvoja, jaučia ir prisimena dažniausiai ne žodžiais, o vaizdais. Šie vaizdai tampa žodine kalba, kai bandome perteikti kitiems tai, kas vyksta mūsų galvoje. Meno terapijos papildo tradicines pokalbių terapijas.
Taip pat skaitykite: Socialinis ir emocinis ugdymas
Dirbdami kartu prie meninio projekto - nesvarbu, ar tai būtų dramos žaidimas, freska, daina ar grupinis eilėraštis - sukuriami ryšiai, leidžiantys klientams atsiskleisti. Viena iš socialinio darbo funkcijų yra socialinių ryšių atstatymas bei palaikymas. Kiekvienam žmogui svarbu priklausyti kokiai nors grupei ar bendruomenei, ne išimtis ir neįgalieji.
Priklausymas bendruomenei leidžia neįgaliam žmogui suvokti asmeninę savo svarbą ir reikalingumą, turi įtakos ugdymui, socializacijai ir įgalinimui. Todėl neįgaliesiems ne tik svarbu dalyvauti bendruomenės gyvenime, bet ir svarbu būti priimtam tos bendruomenės narių. Būtent meninė veikla socialinio darbo praktikoje leidžia socialinės globos institucijoje sukurti nedidelę bendruomenę, kurios narius sieja kūrybinė veikla. Taikydamas meninės raiškos priemones, socialinis darbuotojas keičia nusistovėjusį negatyvų požiūrį į neįgalų asmenį, padeda jam įsitraukti į visuomenę.
Bendradarbiavimas socialiniame darbe
Bendradarbiavimas - tai vienoje ar kitoje veikloje taikoma procedūra, kai bendradarbiavimo objektas nulemia bendros veiklos vienoje ar kitoje srityje specifiką, apibrėžia darbuotojų arba institucijų suderintą darbą pagal vieną veiklos planą. Socialinis reikšmingumas dažnai vertinamas nepakankamai.
L. Mažylis ir D. Šėjus (2004) teigia, kad dabartiniam tarpžinybiniam bendradarbiavimui trūksta motyvacijos ir teisės aktų, kurie detalizuotų tarpžinybinį bendradarbiavimą. Lietuvos Respublikos (toliau - LR) socialinių paslaugų įstatymo (2006) 4 str. nurodomi socialinių paslaugų valdymo, skyrimo ir teikimo principai, vienas iš kurių - bendradarbiavimas.
Bendradarbiaujant yra telkiamos pastangos teikti paslaugas klientams. Tai informacija, žinios, gebėjimai. Pastebima, kad bendradarbiavimu manoma esant ir paviršutinius, formalius, biurokratinio pobūdžio (pavaldaus) ryšius. Tokia samprata rodo nepakankamai suvokiant bendradarbiavimą socialinės pagalbos srityje.
Taip pat skaitykite: Socialinio verslo perspektyvos Biržuose
Dalykiniam institucijų bendradarbiavimui reikia sąmoningo apsisprendimo ir tam tikro įdirbio: pirmiausia suvokti bendradarbiavimo reikšmę ir naudą organizacijoje; taip pat darbuotojų gebėjimo dirbti komanda - bendrai planuoti ir atlikti užduotis; organizacijų bendradarbiavimas turi remtis ne kontroliavimu ar pavaldumu, o lygiavertiškumo principu, abipusiu pasitikėjimu ir bendro tikslo siekimu.
Institucijų bendradarbiavimas ir koordinacija sąlygoja darbuotojų pasikeitimą patirtimi ir informacija, pasidalijimą atsakomybe bei tinkamiausio sprendimo radimą. Stokojant koordinacijos ir bendradarbiavimo, yra didelė tikimybė priimti skubotą sprendimą. Dažniausiai nebendradarbiaujant nėra žinoma, ką veikia kitos institucijos. Tokiu atveju iškyla tam tikros paslaugos pasikartojimo arba visai jos nebuvimo problema.
Pagal D. Bell (2003, p. 223), šiuolaikinės postindustrinės visuomenės socialinis vienetas yra ne individas, o bendruomenės organizacija. Jis atkreipia dėmesį į tai, kad šiandien svarbiausi yra bendradarbiavimo ir tarpusavio santykių prioritetai, o koordinavimas yra reikšmingesnis už hierarchija grįstą valdymą. Prioritetas tenka ne individualiai, bet komandinei veiklai. Todėl socialinio darbuotojo, kaip profesionalo ir komandos nario, veikla tampa dar sudėtingesnė.
Socialinio darbuotojo kompetencijos
Visgi socialinis darbas - tai pokyčių profesija, reikalaujanti nuolatinio socialinių darbuotojų tobulėjimo. Socialiniai darbuotojai neišvengiamai turi aktyviai dalyvauti įvairiuose mokymuose, ugdyti savo profesinius įgūdžius ir brandinti socialinio darbuotojo vertybes.
Socialinis darbuotojas žinioms gilinti ir įgūdžiams stiprinti privalo skirti ne mažiau kaip 20 akad. val. per metus: 16 akad. val. per kalendorinius metus turi dalyvauti mokymuose ir ne mažiau kaip 8 akad. val. per metus - supervizijoje (supervizija - tai konsultacinė pagalba dirbantiems specialistams, vadovams, komandoms bei organizacijoms, norinčioms tobulėti ir dirbti efektyviau. Dažniausiai supervizija reikalinga susidūrus su sudėtingomis situacijomis darbe, kurios pačios savaime neišsisprendžia. Tai - atvejo aptarimas įstaigos viduje).
Socialinio darbo veiklos sritys labai įvairios ir vis besikeičiančios, tad esant aukščiau įvardintoms darbuotojo savybėms, darbuotojas gebės prisitaikyti prie besikeičiančių jam reikalavimų, o esant norui gebės integruotis ir į kitą socialinio darbo veiklos sritį. Tik pats socialinis darbuotojas sprendžia, kokia socialinio darbo sritis ,,miela širdžiai“, kadangi dirbti galime daug kur - savivaldybės, seniūnijos, socialinių paslaugų centrai, paramos šeimai centrai, vaiko teisių apsaugos teritoriniai skyriai, ligoninės, poliklinikos, įkalinimo įstaigos, vaikų dienos centrai, bendruomeniniai vaikų globos namai, senelių namai ir t.t., sąrašas būtų labai platus.
Pagrindiniai partnerystės principai:
- Pagarba, lygiateisiškumas ir geranoriškumas teisėtiems savitarpio interesams;
- Laisvos bendros derybos;
- Savanoriškumas ir realus įsipareigojimų vykdymas;
- Objektyvios informacijos suteikimas, bešališkumas;
- Tarpusavio kontrolė ir atsakomybė;
- Bendradarbiavimo metodų ir formų kompleksiškumo taikymas.
Būti bendradarbiu (partneriu) bendriausia prasme reiškia drauge dalyvauti (įtraukimas), priklausyti (pasirinkimas), prisijungti (įsipareigojimas), perteikti (bendravimas).
Apibendrinant galima teigti, kad bendradarbiavimas yra darbas kartu, pagalba ir poveikis vienas kitam, poreikių realizavimas, bendras tikslų siekimas bei problemos sprendimas. Bendradarbiavimo procedūra taikoma per neformalius kontaktus, kuriuos užmezga atskiri žmonės arba grupės, arba per formalias struktūras.
Socialinio darbuotojo vaidmuo
Socialinis darbuotojas yra tarsi komandos lyderis, kuris signalizuoja kokių veiksmų reikia imtis kitiems nariams: slaugytojams, psichologams, psichoterapeutams ar policijos atstovams. Socialinis darbuotojas sustiprina asmenų socialinį gyvenimą, metodiškai naudoja konsultavimą, informavimą, tarpininkavimą, atstovavimą. Dirbdamas šį darbą, jaučiasi realizuojantis savo gebėjimus, turi galimybę nuolat mokytis ir tobulėti, o gyvenimas tampa prasmingu.
Socialinis darbas man, tai nesibaigiantis kūrybiškumas, malonus chaosas ir spontaniškumas, kadangi kiekviena diena yra kažkas naujo, su kuo niekada nebuvai susidūręs, ko nesi įtraukęs į šiandienos dienotvarkę, bet tu jau darbo vietoje ir šią situaciją reikia spręsti čia ir dabar, perdėliojant darbo dienos prioritetus.
Socialinis darbuotojas užtikrina pagalbą kiekvienam ieškančiajam, ir nebūtinai žodžiais, bet visu savo požiūriu, dėmesingumu, garantuodamas, jog nori padėti, paskatina ar pamoko kaip spręsti problemas. Pačios problemos sprendimas yra kūrybiškas pažinimo procesas, kurį socialinis darbuotojas naudoja svarstydamas socialinio darbo situaciją , nustato problemą, kurią reikės spręsti, ir formuluoja galimus planus ir būdus. Socialiniam darbuotojui naudojant problemos sprendimo procesą svarbiausia yra nustatyti, kada ir kaip mokyti kiekvienam pagalbos ieškančiajam juo naudotis.
Išvados
Apibendrinant, kūrybiškas socialinis darbuotojas yra tas, kuris ne tik turi teorinių žinių ir praktinių įgūdžių, bet ir geba kūrybiškai spręsti problemas, bendradarbiauti su kitais specialistais ir organizacijomis, bei nuolat tobulinti savo kompetencijas. Tik toks socialinis darbuotojas gali efektyviai padėti žmonėms įveikti socialines problemas ir integruotis į visuomenę.
tags: #kurybiskas #socialinis #darbuotojas