Psichika yra nervų sistemos ir smegenų savybė atspindėti aplinką ir reguliuoti organizmo sąveiką su ja. Nors psichika būdinga tiek žmonėms, tiek gyvūnams, tarp jų egzistuoja esminių skirtumų, lemiančių sudėtingesnį ir labiau išvystytą žmogaus elgesį bei pažinimo procesus. Šiame straipsnyje aptarsime, kuo skiriasi žmogaus psichika nuo gyvūnų psichikos, nagrinėdami skirtingus psichikos tipus, psichologijos šakas ir metodus, taip pat istorinę psichologijos raidą.
Psichikos Reiškiniai: Sąmonė ir Pasąmonė
Kaip jau buvo kalbėta, psichika yra įgimtų ir įgytų psichinių reiškinių (vidinių veiksnių) visuma, įtakojanti žmogaus elgesį. Minėjome tokius psichinius reiškinius kaip mąstymas, jutimai, suvokimas, emocijos, atmintis. Taip pat buvo minėta, kad psichika būdinga ir gyvūnams, tačiau ar galime teigti, kad driežas mąsto, patiria emocijas?
- Psichiniai procesai - tai patys nepastoviausiai, greičiausiai kintantys psichikos reiškiniai, kurie atsiranda veikiant išoriniams ar vidiniams poveikiams, keičiasi šiems besikeičiant ir išnyksta, šiems išnykus.
- Psichinės būsenos - tai kiek pastovesni reiškiniai, susidarantys kelių procesų pagrindu.
- Psichinės savybės - tai patys pastoviausi psichiniai reiškiniai, besikartojantys atskirų individų santykiuose su tikrove, nepriklausantys nuo konkrečių dirginimų. Tokį sąlyginį pastovumą lemia anatominės ir fiziologinės individo savybės, atmintyje užfiksuoti standartiniai elgesio būdai.
Augalai ar vienaląsčiai jau reaguoja į šviesą ar kitus išorinius dirginimus, tačiau tokios reakcijos dar nėra psichika. Paprasčiausi stuburiniai gyvūnai (žuvys, paukščiai) pažįsta ne tik atskiras daiktų savybes, bet ir patį daiktą kaip visumą. Žmogbeždžionės jau sugeba spręsti paprastus uždavinius, reikalaujančius mąstymo operacijų. Tobulėjant gyvūnams jų nervų sistema darosi vis sudėtingesnė, vystosi ir darosi sudėtingesni psichiniai procesai.
Žmogaus ir gyvūnų nervų sistema yra panaši. Procesai, kuriems vykstant žmonės mato, pyksta, bijo, būdingi ir pelėms. Tačiau tik žmogui yra būdingas sugebėjimas sąmoningai suvokti savo patirtį.
Sąmonė - tai atviras ir realus žmogaus ryšys su tikrove, leidžiantis pažinti gamtinę ir socialinę aplinką, gamtos ir socialinių reiškinių dėsnius, numatyti ir planuoti ateities įvykius bei įįgyvendinti savo sumanymus. Sąmonėje į visumą jungiasi visi psichikos reiškiniai: jutimai suvokimas, vaizduotė, jausmai, mąstymas. Sąmoninga yra ta psichikos dalis, į kurią konkrečiu momentu atkreipiame dėmesį. Sąmonė yra aukštesnioji žmogaus psichikos forma būdinga tik žmogui.
Taip pat skaitykite: Gerovė ir atsakomybė
- Sąmonė intencionali - sąmonė visada į nukreipta į objektą, nesvarbu ar jis išorinis ar vidinis (pvz.: mes matom kamuolį arba mes mąstom apie kamuolį).
- Sąmonės faktai yra patiriami - sąmoninga tai, ką mes išgyvename, patiriame, suvokiame.
- Sąmonės intensyvumas gali kisti - gali būti įvairūs sąmonės lygiai. Kraštutinis - koma, kai sąmonės visiškai nėra, asmuo visiškai nereaguoja į išorinius dirgiklius.
- Sąmonės turinys priskiriamas pačiam sau - asmuo suvokia, kad tai jis patiria, jis jaučia, jis mąsto.
Sąmonė yra būtina, kad žmogus galėtų egzistuoti pasaulyje. Antropologų nuomone sąmonės vystymąsi nulėmė darbas, gyvenimas visuomenėje ir kalba. Žmogui gyvenant visuomenėje yra gyvybiškai svarbu planuoti savo elgesį. Sąmonė padeda pasiekti tikslą, kai atsiranda nenumatytos kliūtys - sąmonės pagalba galima greitai pakeisti elgesio strategiją, kai sena nebetinka. Pvz.: Jei žiurkę išmokysime paspausti svertą ir už tai ji kiekvieną kartą gaus maisto, o paskui už paspaudimą imsime bausti elektros srove, žiurkė dar kurį laiką spaus svertą.
Visi neįsisąmoninti psichikos reiškiniai, apie kuriuos žmogus nieko nežino arba žino miglotai vadinami pasąmone. Pasąmonė apima visus psichinius procesus, apsieinančius be sąmonės kontrolės (pvz.: vaikystėje išmokę kalbėti mes galime sklandžiai kalbėti sąmoningai apie tai negalvodami) bei asmenybei trukdančius ar ją traumuojančius išgyvenimus (pvz.: sunkius vaikystės prisiminimus). Šiandien sunku įsivaizduoti, kad pasąmonės samprata atsirado tik šiek tiek daugiau nei prieš 100 metų.
Freudas manė, kad pasąmonė yra savotiška nepriimtinų minčių, jausmų, troškimų, kurie kelia grėsmę ramiam asmenybės gyvenimui, talpykla. Šiandien į pasąmonę nebežiūrima kaip į kažkokį instinktų, norų, monstrą, glūdintį žmoguje, tai tiesiog neįsisąmonintas informacijos apdorojimo lygmuo. Žmogaus sąmonė yra tarsi prožektorius, kurio spindulys vienu metu gali būti nukreiptas tik viena kryptimi, visa kita, kas tuo mmomentu yra už “spindulio” ribų yra pasąmonė.
Žmogus vidutiniškai per savo gyvenimą miega 25 metus. Miegas žmogui yra būtinas, kad atsigautų kūno ir smegenų audiniai. Miegas svarbus augant, nes jo metu išsiskiria augimo hormonai. Svarbiausias miego trūkumo padarinys - mieguistumas.
Miegodamas žmogus per naktį pereina 5 skirtingų fazių ciklą. Iš pradžių atsipalaiduojama, tačiau būdraujama. Tuo metu encefalografo pagalba galima fiksuoti gana lėtas alfa bangas. Vėliau prasideda I-oji miego fazė, kuri trunka apie 2 min. Kvėpavimas ir smegenų bangos lėtėja. Šiuo metu gali būti patiriami įvairūs potyriai (pvz.: kritimo jausmas) ar regimi vaizdai (spalvos, tunelis). II-oji miego fazė trunka apie 20 min. Jai būdingos padidėjusio smegenų aktyvumo bangos - miego verpstės. III miego fazė yra pereinamoji. IV-oje miego fazėje smegenys pradeda skleisti dideles lėtas delta bandas. Ši fazė trunka apie 30 min. ir jos metu žmogų sunku pažadinti. kalba ar vaikšto. Po giliojo miego fazės prasideda paradoksinio miego arba greitų akių judesių (REM) fazė. Šios fazės metu smegenų bangos dažnėja, greitėja širdies palikimas, kvėpavimas, ima judėti užmerktos akys. Tačiau kūnas yra visiškai nejudrus, raumenys lyg paralyžiuoti. Šios fazės metu dažniausiai sapnuojama. Visos miego fazės sudaro miego ciklą, kuris trunka apie 90 min. Per naktį mes pereiname 4-6 tokius ciklus. REM sapnai paradoksalūs, keisti, emocionalūs.
Taip pat skaitykite: Kaip atsiimti pensiją už kitą žmogų
Nėra aiškaus atsakymo, kkodėl žmonės sapnuoja. Sapne dažniausiai galima atpažinti praėjusios dienos ar artimiausio meto išgyvenimus ir užsiėmimus. Į sapnus gali prasibrauti dirgikliai iš aplinkos (Pvz.: telefono skambėjimas). Viena iš sapnus aiškinančių teorijų sieja sapnus su informacijos apdorojimu: sapnai gali padėti išrūšiuoti ir įtvirtinti atmintyje mūsų dienos potyrius. Sapnai yra svarbūs psichoterapijoje. Nors atskiros psichoterapijos kryptys skiriasi požiūriu į sapnus, jų interpretavimo principais, pripažįstama, kad sapnai yra būdas pažvelgti į tą žmogaus psichologinio gyvenimo dalį, kuri sąmoningai yra sunkiai prieinama.
Sapnų reikšmės. Sapnai kaip šeštasis pojūtis arba astralinė kelionė. Būrėjos Odilės pamokymai.
Meditacija yra ramybės ir susikaupimo būsena, kuri pasiekiama įvairiomis technikomis. Meditacijoje esančių žmonių fiziologiniai rodikliai yra panašūs į atsipalaidavusių žmonių. Meditacija gali padėti sumažinti skausmą, nerimą, su stresu susijusius negalavimus. Meditacijos technikos padeda keisti žmogaus santykį su priimama informacija - arba riboti informacijos srautą, arba siekti, kad kuo daugiau informacijos taptų sąmoninga. Šia prasme meditacija yra padidėjusio sąmoningumo būsena. Meditacija padeda žmogui pasiekti mistinius, aukštumų išgyvenimus.
Pakitusios sąmonės būsenos atsiranda klinikinės mirties atvejais. Tokius potyrius aprašo Moody žinomoje knygoje “Gyvenimas po mirties”. Dažniausiai tai senų prisiminimų atgaivinimas, išėjimo iš kūno vizijos, tunelis, šviesa ir šviesos būtybės. Mokslininkai gana kritiškai žiūri į šių išgyvenimų reikšmingumą, nes yra žinoma, kad esant deguonies trūkumui, smegenys sukelia haliucinacijas, kurios rodo ne tai, kas yra iš tikrųjų, o tai ką žmogus jau turi savo viduje. Tačiau yra ir priešinga nuomonė. Žmonės, kurie patyrė ir narkotikų poveikį ir priešmirtinius išgyvenimus neigia šių patyrimų panašumą. Be to priešmirtiniai išgyvenimai dažnai pakeičia žmones - jie tampa dvasingesni, labiau tikintys.
Pakitusias sąmonės būsenas sukelia ir įvairios narkotinės medžiagos:
- Raminamieji arba migdomieji, kurie ramina nervų sistemą ir lėtina organizmo funkcijas. Šiai grupei priskiriamas alkoholis, barbitūratai (raminamieji) ir opioidai.
- Stimuliatoriai, kurie laikinai suaktyvina nervų sistemos veiklą ir sužadina organizmo funkcijas.
- Haliucinogenai, kurie iškreipia suvokimą, sukelia haliucinacijas.
Pakitusios sąmonės būsenos yra naudojamos ir psichoterapijos tikslais, nors yra įvairių nuomonių dėl tokių technikų vertingumo, saugumo ir etikos.
Taip pat skaitykite: Žmogaus raidos vadovas
Psichikos Tipai
Žmogaus psichika nėra vienalytė. Galima išskirti kelis pagrindinius psichikos tipus, kurie apibūdina skirtingus individo elgesio ir mąstymo būdus:
- Kultūros nulemtas automatizmas: Šiam psichikos tipui būdingas elgesys, kurio pagrindą sudaro kultūros nulemti automatizmai. Vidiniai psichologiniai konfliktai, tokie kaip "instinktai prieš kultūros nulemtus automatizmus", dažniausiai sprendžiami kultūros naudai. Tai reiškia, kad žmogus paklūsta visuomenės normoms ir taisyklėms, net jei tai prieštarauja jo prigimtiniams instinktams.
- Dvasinis žmogus: Šis tipas charakterizuojamas tuo, kad individas įsisąmoninęs žmogaus misiją - būti Dievo vietininku Žemėje. Toks žmogus kuria savo asmeninį santykį su Dievu ir sąmoningai prisideda prie Dievo užmanymo įgyvendinimo. Jam būdingas neformalus, nedogmatinis ir neritualinis tikėjimas Dievu, ir veikla Dievo užmanymo kryptimi, sutinkamai su savo gera valia.
- Gyvuliškas tipas: Šiam tipui priklausantys asmenys svaiginasi įvairiomis psichotropinėmis medžiagomis, tokiomis kaip alkoholis, narkotikai, tabakas ir kitais narkotikais. Tokiu būdu žmogaus pavidalo subjektas tampa savininku tokios psichikos organizacijos, kuriai nėra vietos biosferoje ir pagal savo neatitinkančio susiklosčioms aplinkybėms elgesio kokybę pasidaro blogiausiu iš gyvulių.
Psichologijos Mokslo Raida, Šakos ir Metodai
Psichologija, kaip mokslas, apima platų spektrą tyrimų sričių ir metodų. Jos raida prasidėjo nuo filosofinių apmąstymų apie sielą ir sąmonę, o vėliau išsivystė į empirinį mokslą, naudojantį eksperimentus ir stebėjimus.
Pagrindinės Psichologijos Šakos
Psichologijos šakos skirstomos pagal tyrimo objektą, uždavinius ir metodus. Pagrindinės šakos apima:
- Bendroji psichologija: tiria bendriausius suaugusio sveiko žmogaus psichikos reiškinius ir jų dėsningumus.
- Diferencinė psichologija: tiria žmonių individualius ir grupinius skirtumus.
- Biopsichologija: tiria psichikos ir elgesio biologinius pagrindus.
- Žmogaus raidos psichologija: tiria psichinių procesų ir asmenybės ontogenezę.
- Patopsichologija: tiria psichinės veiklos ir psichikos raidos sutrikimus.
- Specialioji psichologija: tiria organizmų įvairių anomalijų įtaką psichikos raidai ir funkcionavimui.
- Neuropsichologija: tiria psichinių funkcijų mechanizmus ir jų lokalizaciją smegenyse.
- Socialinė psichologija: tiria žmonių grupių ir asmenybės elgesio grupėse psichinius reiškinius.
- Zoopsichologija: tiria žemesniųjų gyvūnų psichikos reiškinių ypatybes.
Taikomosios Psichologijos Šakos
XX a. atsirado taikomosios psichologijos šakos, skirtos konkrečios veiklos ar veiksnių psichologinių problemų tyrimui. Tai apima:
- Darbo psichologiją
- Inžinerinę psichologiją
- Kriminalinę psichologiją
- Medicininę psichologiją
- Pedagoginę psichologiją
- Sporto psichologiją
- Teisės psichologiją
- Ekonominę psichologiją
Psichologijos Metodai
Moksliniais psichologiniais tyrimais siekiama nustatyti psichikos ir psichinio gyvenimo faktus, įvairių faktų ir reiškinių ryšius, suformuluoti hipotezes, dėsnius, kurti ir tikslinti psichologines teorijas.
Svarbiausi psichologijos metodai:
- Eksperimentas
- Stebėjimas
- Koreliacinis tyrimas
Pagalbiniai metodai:
- Anketavimas
- Interviu
Taikomiesiems tyrimams, praktiniams tikslams taikomi psichodiagnostikos metodai (psichodiagnostika), iš jų svarbiausi - psichologiniai testai.
Istorinė Psichologijos Raida
Su psichiniais reiškiniais susijusius faktus kaupė ir aiškino senovės šalių (Indijos, Kinijos, Egipto, Babilonijos, Persijos, Graikijos) filosofai. Iki XIX a. antros pusės psichologijos problemas daugiausia nagrinėjo filosofai, remdamiesi loginio protavimo principais, bet nebandė tų išvadų patikrinti arba įrodinėti.
Antika
Senovės filosofai nagrinėjo sielos prigimties, jos substancionalumo, struktūros, sielos ir kūno santykio, pažinimo gebėjimų problemas. Demokritas teigė, kad siela materiali, sudaryta iš smulkių atomų. Platonas sielą laikė dieviškąja žmogaus dalimi, nepriklausoma nuo kūno. Aristotelis pirmasis sistemingai aprašė psichinius reiškinius veikale "Apie sielą". Jis teigė, kad siela neatskiriama nuo kūno, yra gyvybės principas. Teofrastas aprašė asmenybės ypatybes ir tipus veikale "Charakteriai". Augustinas pabrėžė savęs pažinimo ir sąmonės analizės svarbą.
Viduramžiai
Viduramžiais psichikos tyrimai mažai plėtoti. Tomas Akvinietis nusipelnė psichologijai. Hipokratas sukūrė temperamento sąvoką ir išskyrė 4 jo tipus: choleriką, sangviniką, melancholiką ir flegmatiką. Galenas atskleidė ryšius tarp psichinių ir fizinių reiškinių, psichikos buveine laikė smegenis.
Naujieji Amžiai
Naujaisiais amžiais psichologijos problemos suaktyvėjo. R. Göckelis pirmasis pavartojo psichologijos terminą. M. de Montaigne’is pabrėžė psichologijos svarbą ir nurodė, kad medžiagos reikia semtis iš savo sąmonės. XVII a. racionalistinė kryptis mąstymą laikė svarbiausiu pažinimo šaltiniu. R. Descartes’as teigė, kad sielą ir kūną sudaro 2 nepriklausomos substancijos, sukūrė reflekso sąvoką. Empirizmo srovė patyrimą laikė pagrindiniu pažinimo šaltiniu. T. Hobbesas aprašė asociaciją kaip dėsningą psichinių reiškinių ryšį. G. W. Leibnizas iškėlė hipotezę apie neįsisąmonintus psichinius reiškinius. J. Locke’as ir D. Hume’as išskyrė išorinę ir vidinę patirtį. Chr. Wolffas pateikė galių teoriją. I. Kantas skyrė praktinį ir teorinį protą, neigė eksperimento reikšmę psichologijai. J. F. Herbartas rekomendavo psichologijai taikyti matematiką ir kritikavo galių teoriją. J. P. Mülleris sukūrė specifinės energijos dėsnį. Sukurta asociacinė psichologija, kuri idėjų asociaciją laikė universaliu psichinių reiškinių aiškinimo principu.
XIX Amžius: Psichologija Tampa Savarankišku Mokslu
XIX a. sparčiai plėtojantis gamtos mokslams, pagausėjo tyrimų, susijusių su psichologija. Fiziologai tyrė jutimo organų fiziologiją ir psichines funkcijas, nervų sistemos problemas. Atsirado požiūris, kad psichika yra smegenų funkcija. Psichologija susiklostė kaip savarankiškas mokslas, atlikus elementariųjų psichikos funkcijų tyrimus fiziologijos laboratorijose. W. M. Wundtas laikomas vienu pirmųjų naujojo mokslo kūrėjų, įkūrė pirmąją eksperimentinės psichologijos laboratoriją. Jis psichologijos objektu laikė sąmonę, kurios struktūros tyrimas yra pagrindinis psichologijos uždavinys. F. Brentano skelbė aktų psichologijos teoriją, pagal kurią reikia tirti sąmonės aktyvumą. H. Ebbinghauso ir G. E. N. Müllerio atliko atminties tyrimus.
Pagrindiniai Skirtumai Tarp Žmogaus Ir Gyvūnų Psichikos
Nors žmogus ir gyvūnai turi psichiką, egzistuoja esminių skirtumų, lemiančių sudėtingesnį ir labiau išvystytą žmogaus elgesį bei pažinimo procesus:
- Kalba ir simbolinis mąstymas: Žmogus pasižymi unikalia kalbos sistema, leidžiančia jam ne tik bendrauti, bet ir abstrakčiai mąstyti, kurti simbolius ir perduoti sudėtingas idėjas. Gyvūnai taip pat bendrauja tarpusavyje, tačiau jų komunikacijos priemonės yra ribotos ir dažniausiai susijusios su tiesioginiais poreikiais ar emocijomis.
- Savimonė ir introspekcija: Žmogus geba suvokti save kaip atskirą individą, turintį savo mintis, jausmus ir patirtį. Jis gali analizuoti savo elgesį, mąstyti apie savo mąstymą (metakognicija) ir planuoti ateitį. Gyvūnams savimonė būdinga mažesniu mastu, o introspekcija praktiškai neįmanoma.
- Kultūra ir socialinė sąveika: Žmonės kuria sudėtingas kultūrines sistemas, apimančias normas, vertybes, tradicijas ir technologijas. Kultūra perduodama iš kartos į kartą per mokymąsi ir socialinę sąveiką. Gyvūnai taip pat gyvena grupėse ir turi tam tikras socialines struktūras, tačiau jų kultūra yra primityvesnė ir mažiau lanksti.
- Abstraktus mąstymas ir kūrybiškumas: Žmogus geba mąstyti abstrakčiai, kurti naujas idėjas, spręsti sudėtingas problemas ir kurti meno kūrinius. Gyvūnų mąstymas dažniausiai yra konkretus ir orientuotas į išgyvenimą. Jie gali išmokti spręsti tam tikras užduotis, tačiau jų kūrybiškumas yra ribotas.
- Moralė ir etika: Žmonės turi moralės ir etikos sistemas, kurios reguliuoja jų elgesį ir santykius su kitais. Jie geba atskirti gėrį nuo blogio, jausti empatiją ir atsakomybę už savo veiksmus. Gyvūnų elgesį reguliuoja instinktai ir socialinės normos, tačiau moralinės dilemos jiems nebūdingos.
- Technologijos ir aplinkos keitimas: Žmogus sukūrė įvairias technologijas, kurios leidžia jam keisti aplinką ir prisitaikyti prie įvairių sąlygų. Jis gali statyti namus, gaminti įrankius, auginti maistą ir keliauti po visą pasaulį.
| Savybė | Žmogus | Gyvūnai |
|---|---|---|
| Kalba ir simbolinis mąstymas | Sudėtinga kalbos sistema, abstraktus mąstymas | Ribotos komunikacijos priemonės |
| Savimonė ir introspekcija | Aukštas savimonės lygis, introspekcija | Ribota savimonė, introspekcija praktiškai neįmanoma |
| Kultūra ir socialinė sąveika | Sudėtingos kultūrinės sistemos | Primityvesnė kultūra ir socialinė sąveika |
| Abstraktus mąstymas ir kūrybiškumas | Abstraktus mąstymas, kūrybiškumas | Konkretus mąstymas, ribotas kūrybiškumas |
| Moralė ir etika | Moralės ir etikos sistemos | Instinktai ir socialinės normos |
| Technologijos ir aplinkos keitimas | Technologijos, aplinkos keitimas | Ribotas aplinkos keitimas |
