Šiaulių valstybinės kolegijos Sveikatos priežiūros fakulteto Socialinio darbo katedros straipsnyje atskleidžiami reflektavimo kompetencijos komponentai, išryškėję socialinio darbo studentų profesinėje praktikoje.
Faktorinės analizės rezultatai leidžia teigti, kad socialinio darbo studentų reflektavimo kompetenciją sudaro refleksijos apie mokymąsi ir mokymuisi, savirefleksijos ir refleksijos mokantis bei kritinio mąstymo ir problemų sprendimo, patirties analizės ir mokymosi iš patirties gebėjimai.
Tyrimo metu išryškėjo, kad socialinio darbo studentai praktikose sėkmingai taiko tris patirties reflektavimo kompetencijos gebėjimus - reflektavimą mokantis (ko?), apie mokymąsi (ką?) ir mokymuisi (kam?).
Šiuolaikiniai iššūkiai kelia vis naujus reikalavimus kokybiškam profesinės veiklos vykdymui. Tokiu būdu socialinis darbuotojas jau profesinio pasirengimo metu turi įgyti pakankamai teorinių ir praktinio pritaikymo žinių, tinkamai suformuoti praktinės veiklos įgūdžius ir bendruosius gebėjimus bei įsiugdyti vertybines nuostatas, privalomas visiems socialiniams darbuotojams.
Socialinius darbuotojus Lietuvoje rengia aukštosios universitetinės ir neuniversitetinės mokyklos (kolegijos), kuriose būsimieji socialiniai darbuotojai gauna reikalingų teorinių ir praktinių žinių, formuojami jų profesiniai įgūdžiai ir vertybės. Taigi socialinis darbuotojo profesinis pasirengimas yra itin svarbus.
Taip pat skaitykite: Rizikos grupės vaikai ir socialiniai įgūdžiai
Nuo jo sąveikos su klientais, kompetencijos dažnai tiesiogiai priklauso šiems klientams suteiktos socialinės pagalbos sėkmingumas ir teikiamų paslaugų kokybė. Kokių papildomų žinių, įgūdžių ir vertybių, susijusių su profesinės veiklos turiniu ir asmenybės vertybinėmis orientacijomis, socialiniam darbuotojui tenka sukaupti jau vykdant savo profesinę veiklą?
Šiomis palengvinti visuomenės institucijomis bei išvengti socialinio darbo problemų ir nesklandumų ateityje. Tikėtina, jog socialinis darbuotojo profesinis pasirengimas, t.y. jaučiasi nesaugus, jam trūksta žinių, įgūdžių, o vertybinės nuostatos yra nestabilios.
Apie socialinio darbo kompetencijas ir jos ypatumus rašė užsienio autoriai: Kieran O' Hagan (1997), Louise C. Johnson (2001), C. Deanas Brizzee (2001) ir kt. Darbus apie socialinio darbuotojo profesinį rengimą Lietuvoje publikavo R. Kulys ir R. Constable (1994), A. Dumčienė (1995) ir kt. Tačiau ir jie nenagrinėjo socialinio darbuotojo profesinio pasirengimo santykio su praktine veikla.
Profesinė veikla ir socialinis darbas
Profesinė veikla - tai atitinkamomis žiniomis, mokėjimais, sugebėjimais ir įgūdžiais pagrįstos darbinės veiklos rūšių kombinacijos, kurios sudaro darbuotojams prielaidas tenkinti savisaugos ir saviraiškos poreikius, t.y. poreikių visumą. V. Černas (1998) teigia, kad profesinė veikla - tai nuolatinės veiklos rūšis, kuriai reikia specialaus pasirengimo ir kuri yra pragyvenimo šaltinis.
Pasak S. Turskio (1999), veiklos rūšis negali egzistuoti be tam tikrų subordinacinių ar persikirtimo santykių su kitomis veiklos rūšimis. Todėl dabartiniam mokslo visuomenės vystymosi etapui labai svarbus yra veiklos rūšių integracinis savybių bruožas.
Taip pat skaitykite: Patarimai auginant socialiai stiprų vaiką
Kombinacijos aspektas atsispindi ir R. Turskio (1999) profesinės veiklos apibrėžime. Atsižvelgdamas į tai ir siekdamas išsaugoti darbuotojo būtent humanistines ir demokratines vertybines orientacijas, S. Turskis (1999) profesinę veiklą apibrėžia kaip tam tikros darbinės veiklos rūšies kombinaciją, kuri sudaro darbuotojams prielaidas tenkinti savisaugos ir saviraiškos poreikius, t.y. poreikių visumą.
I. Zaleskienė (1995) taip pat pabrėžia, kad socialinio darbo profesionalas turi būti savo srityje kompetentingas, turėti akademinį pasiruošimą ir profesinę patirtį. Jos manymu toks profesionalas ypatingai reikalingas ten, kur yra sunkumai, problemos, kurių žmogus savo jėgomis negali išspręsti.
Visais atvejais yra svarbu, kad profesionalas suprastų žmogaus galimybes ir jo vidinius resursus ar teikdamas pagalbą vienu klausimu, negriautų tas žmogaus gyvenamąsias sritis, kurios normaliai funkcionuoja, t.y. turimas teorinis žinių bazė, kurią reikia derinti praktiniame darbe. Pasak J. Vabalas-Gudauskas (1999), socialinį darbą galima apibrėžti kaip socialinių problemų sprendimą.
Nepamiršti visuomenės problemų - skurdo, nedarbo, narkotikų ir alkoholio. Šios praktinės veiklos rūšių kombinacijos, grindžiamos socialinio darbuotojo profesine kompetencija, t.y. atitinkamomis žiniomis, vertybių sistema, profesine etika ir filosofija praktiniame naudojime bei profesiniais mokėjimais ir įgūdžiais praktikoje.
Socialinio darbo praktikos esmė ir turinys
Šiuolaikinės socialinės praktikos esmę ir turinį tinkamai atskleidžia socialinio darbo praktikos istorinio pagrindo supratimas. Pasak A. Bagdono (2001), socialinis darbas išsiskiria apibrėžimų gausa. Kiekviena jo kryptis, teorinė paradigma, perspektyva turi savo sampratą ir apibrėžimą.
Taip pat skaitykite: Pagalba specialiųjų poreikių vaikams
Tai, kas įvardijama kaip socialinio darbo teorija, yra teorijos dažniausiai pasiskolintos iš gretutinių mokslų (psichologijos ar sociologijos), nuoseklus aprašymas. Tokiu būdu, pasak A. Bagdono (2001), socialinio darbo apibrėžti viena fraze neįmanoma, jį tik galima aprašyti išvardijant funkcijas, nurodant, ką turi mokėti ir žinoti socialinio darbo profesionalas.
Atsižvelgiant į tokius socialinio darbuotojo profesinės veiklos kompleksškumo reikalavimus, LR socialinių paslaugų įstatyme (1996) socialinis darbas apibrėžiamas kaip profesinė veikla, padedanti patenkinti asmens gyvybinius poreikius, atkurti jo ir visuomenės santykius, kai pats asmuo to padaryti nepajėgia.
Remiantis R. L. Barker (1995) Socialinio darbo žodynu, socialinis darbas - tai profesinė veikla, padedanti žmonėms, grupėms ir bendruomenėms stiprinti ir atstatyti jų socialinio funkcionavimo sugebėjimus ir kurti šiam tikslui pasiekti tinkamas socialines sąlygas. Jis apima konsultavimą, išteklių valdymą, atvejo valdymą, socialinę politiką, programų vystymą, tyrimus, administravimą ir kt. Šios paslaugos apima problemų sprendimus žmonių santykiuose, įgalina ir išlaisvina, skatina žmones gerinti savo būvį.
Ikiteorinę socialinio darbo praktikos laikotarpiu (iki 1920 m.) socialinio darbo dėmesio centre buvo mokslinė filantropija, socialinės situacijos studija, tai yra sistemingas aplinkos, kurioje egzistavo poreikis, tyrimas ir po to tyrimo rezultatų susumavimas. Šiuo socialinis darbuotojas labiau rūpinosi vertybėmis ir prasme kaip individualia patirtim. Socialinis darbas pirmiausia buvo apibrėžiamas psichodinaminiu konceptualiniu modeliu, kuris rėmėsi froidizmo ir neofroidizmo teorijomis apie psichologinį žmogaus elgesį ir jo ypatumus.
Psichoanalizė tapo gyvybiškai svarbi. Klinikinis socialinio darbo modelis bei ekologinis modelis. Klinikinio socialinio darbo modelis neretai prilyginamas darbui su atveju arba grupe. Ekologinis modelis - principinė kryptis, tiesiogiai įtakojanti socialinio darbo praktiką. Ekologinė paradigma yra pagrįsta dviem svarbiais bruožais: pagerinti socialinę pagalbą per įvairias aplinkos pagalbos formas ir patobulinti asmeninę žmogaus kompetenciją mokant gyvenimo įgūdžių.
Šiai taikomos socialinio darbo praktikoje. Socialinio darbo profesija plėtojasi naujo mąstymo apie praktiką linkme, einama naujos praktikos konceptualizacijos link. Nagrinėjamos šias problemas ir poreikius. Po 1975 metų toliau nagrinėjama socialinio darbo bendrosios praktikos konceptualizacija.
Santykis profesinė ir pagalbos kokybė ir toliau laikoma neatsiejama veiksmsų santalkos dalimi. Pastebima tendencija specializacijai. Čia išvardintas punktų kombinacijas (Encyclopedia of social work, 1987). Didėja domėjimasis tarptautine socialinis darbuotojo praktika, nes ši profesija pripažįsta ryšį tarp tautų ir abiašalio mokymo, kuris atsiranda per dialogą su kitomis šalimis.
Tarptautinis socialinis darbas taip pat suteikia žinių apie įvairias kultūras ir etines grupes, o tai praturtina šios srities praktiką. Taigi, žvelgiant į socialinio darbuotojo profesijos teorinę ir praktinę raidą, galima daryti išvadą, kad socialinis darbas yra kintanti ir tobulėjanti profesija, kurios teorinį paveldą sudaro žinios, požiūriai, modeliai, pagalbos metodai ir jų taikymo būdai, patirtis, įgyta iš kitų pagalbos situacijų, vertybių sistema, o visos socialinio darbuotojo profesinės veiklos ašerdimi, pasak L. C. Johnson (2003), išlieka socialinio darbo praktika.
Pasak A. Dumčienės (1995), socialinis darbas Lietuvoje dar tik skinasi kelią į pripažinimą. Penkiolikos metų laikotarpis toks trumpas, įvykių tankis toks didelis, plėtra tokia sparti, kad sunku įžvelgti kokius nors kokybinio kismo etapus.
Matome, kad profesionalūs socialiniai darbuotojai Lietuvoje turėtų dominuoti jau nuo 2002 m. Šiame skyriuje bus aptariama socialinio darbuotojo profesinė veikla, t.y. socialinio darbuotojo kvalifikacija ir kompetencijos, požiūriu, nes profesinėje veikloje kvalifikacija ir kompetencija yra susijusios su profesinis žinių, mokėjimų bei įgūdžių lygiu, kurį leidžia pasiekti ugdymas ir saviugda arba prigimtiniai žmogaus sugebėjimai (Profesinio ugdymo pagrindai, 2001, p. 72).
Socialiniais darbuotojais gali būti žmonės, ne tik turintys specialų išsilavinimą, bet ir praktinių žinių, gebantys spręsti šias problemas, gyvenimo sąlygas, aplinką. Socialinės pagalbos sistemoje ryškūs trys elementai: nustatyti, identifikuoti problemą, padėti jos išvengti ir teikti reikiamą pagalbą. Individualią pagalbą profesionalas teikia asmeniškai individui. Grupinė pagalba teikiama asmenims, turintiems panašias problemas. Institucinė pagalba teikiama per organizacijas, kurios specializuojasi šiomis problemomis. Teikiama pagalba asmenims, turintiems panašias problemas.
I. Zaleskienė (1995) išskiria dar ir visuomeninę socialinę pagalbą kaip profesionalų procesą, kuriame individai, jų grupės ar institucijos susijungia bendram darbui, siekdami identifikuoti ir išryškinti poreikius socialinės gerovės normalizavimui. Pagal Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymo (1996) 14 straipsnį socialiniu darbuotoju laikomas asmuo, dirbantis socialinį darbą ir turintis reikiamą kvalifikaciją, t. y. baigęs aukštojo ar aukštesniojo mokslo įstaigos socialinio darbo specialybę.
Kalbant apie profesinę kvalifikaciją, turimi galvoje įgūdžiai, mokėjimai ir žinios, išreikštos sugebėjimais, mokymosi arba studijų pažymėjimų forma. Šiame apibrėžime akcentuojamos ne tik įgytos žinios ir gebėjimai, bet ir jų įvertinimo arba pripažinimo aspektas, dažniausiai išreiaškiamas tam tikra formalia forma.
Socialinio darbuotojo profesinė kvalifikacija tai asmens pasirengimas savarankiškai vykdyti profesinę veiklą. Atsižvelgiant į šią įvairovę, socialinis darbuotojas specialistas, kurio darbo paskirtis yra sustiprinti žmogaus prisitaikymo prie aplinkos sugebėjimus, atstatyti ryšius su bendruomene, padedant jam integruotis į visuomenę ir skatinant pilnavertiškesnį žmogaus socialinį funkcionavimą.
Taip pat pabrėžiama, kad bendriausias socialinio darbuotojo profesinės veiklos tikslas sudaryti optimalias sąlygas žmogaus socialinei integracijai, atskleidžiant reikalingus jam vidinius ir išorinius išteklius ir visiškai, veiksmingai, koordinuotai juos panaudojant. Socialinis darbuotojas tokias profesines kvalifikacijas Lietuvoje įgyja sėkmingai užbaigęs pagal Socialinio darbuotojo profesinio rengimo standartą (2000) parengtą socialinio darbo studijų programą.
Standarto objektas yra profesinės kompetencijos pagal Socialinis darbuotojas kvalifikaciniuose reikalavimuose numatytas atlikti funkcijas. Socialiniai darbuotojai, vykdydami minėtas funkcijas ir atlikdami uždavinius savo profesinės veiklos tikslui realizuoti, vadovaujasi profesinės etikos normomis ir principais, išreikštais Lietuvos socialinis darbuotojas etikos kodekse (1998) ir Socialinio darbo etikos normose ir principuose (1994).
Kiek galėdamas išnaudoja savo profesines žinias bei gebėjimus socialinio darbo vertybėms įgyvendinti. Lietuvos socialinis darbuotojas etikos kodekse (1998) pabrėžiama socialinio darbuotojo dorovinė atsakomybė klientui, bendravimo su jais taisyklės ir elgesio reikalavimai, nurodymai, ką, vykdydamas savo profesines priedermes, socialinis darbuotojas turi daryti ir ko nedaryti, kokiu pagrindu turi palaikyti santykius su bendradarbiais, kitais specialistais ir darbdaviais.
Pabrėžiami ir tam tikri etiniai orientyrai: pagarba klientui, jo orumui, teisė jam laisvai apsispręsti, santykis su klientu grindimas nuoširdumu bei dėmesingumu. Profesinio ugdymo institucijoje suformuotos vertybinės orientacijos bei įgytos žinios, mokėjimai ir įgūdžiai, kuris siekiama realizuojant socialinio darbo studijų programą, yra fiksuojama socialinio darbuotojo profesine kvalifikacija.
Šioje darbo dalyje atskleisime, kokias būtent žinias, įgūdžius, patirtį ir suformuotas vertybines nuostatas privalo turėti socialinis darbuotojas, kad galėtų pagelbėti klientui, patekusiam į keblią padėtį. Vadinasi, kompetencija yra konkretus mokėjimas atlikti tam tikrą profesinės veiklos funkciją. Atitinkamos veiklos funkcijos, būdingos socialinio darbo profesijai, sistema (profesinės veiklos funkcijos puokštė) charakterizuoja profesinės veiklos turinį.
Veiklos funkcijos nurodo, ką socialinis darbuotojas turėtų mokėti daryti, o kompetencijos turėjimas liudija, kad socialinis darbuotojas yra pajėgus atlikti tą ar kitą profesinę veiklos funkciją. R. L. Barker (1995) Socialinio darbo žodyne kompetencija vadina sugebėjimą atlikti darbą ar kitą įsipareigojimą.
Autorė teigia, kad atliekant socialinį darbą šios kompetencijos atsiranda ir gali būti pagrįstos tik pritaikius žinias, vertybes ir įgūdžius. Pasak S. Daukilo (2001), profesinė kompetencija tai asmens savita raiška jam sėkmingai sprendžiant profesines problemas. Apibendrintai vertinant profesionalo profesinės kompetencijos struktūrą, išskiriamos trys jos sudedamosios dalys: dalyko (techninė technologinė), socialinė ir strateginė (planavimo).
Bene svarbiausia profesinės kompetencijos dalis yra strateginė. Šiame darbe vis dėlto labiau remiamasi Kieran O' Hagan (1997) pasiklyta socialinio darbo kompetencijos schema, didžiausią dėmesį teikiant pagrindinis socialinio darbuotojo kompetencijos komponentams žinioms, vertybėms ir įgūdžiams esmei, turiniui ir reikšmei, t.y. Žinios socialiniam darbuotojui yra tas svarbus pagrindas, kuris padeda kompetentingai atlikti savo pareigas.
Socialinis darbas yra nauja daugialypė profesija. Jis reikalauja nuolatinio socialinių darbuotojų tobulėjimo: plėsti ir gilinti žinias, ugdyti įgūdžius ir remtis socialinio darbo vertybėmis. Todėl labai svarbu, kad socialiniai darbuotojai būtų įsitraukti į nuolatinio mokymosi procesą ir aktyviai jame dalyvautų. Tai skatina ne tik kintanti visuomenė, bet ir Lietuvos politinis kontekstas, kuris rodo, kad socialiniams darbuotojams būtina dirbti su skirtingų rasių, tautybės, amžiaus, lyties ar orientacijos žmonėmis.
Nuo 1997 metų organizuojami socialinių darbuotojų kvalifikaciniai mmokymai, o nuo 2002 metų vyksta socialinių darbuotojų atestacija. Tyrimo metu naudoti šie metodai: literatūros analizė bei anketinė apklausa. Tyrime, kuris buvo atliktas 2002 metais, dalyvavo 56 socialiniai darbuotojai.
R. L. Barkeris (1995) Socialinio darbo žodyne kompetencija vadina sugebėjimą atlikti darbą ar kitą įsipareigojimą. Kompetencija socialiniame darbe apima visus susijusius edukacinius ir empirinius reikalavimus: rodytus gebėjimus per įvertinimo ar atestavimo egzaminą, taip ppat gebėjimą atlikti darbo užduotis ir, laikantis vertybių bei profesinio etikos kodekso, pasiekti socialinio darbo tikslus.
Autorė teigia, kad atliekant socialinį darbą šios kompetencijos atsiranda ir gali būti pagrįstos tik pritaikius ŽINIAS, VERTYBES ir ĮGŪDŽIUS. Socialinis darbuotojas, kuris savo darbe bandydamas bendrauti ir įsipareigoti kuriam nors klientui, turinčiam konkrečią problemą, privalo remtis teorine literatura ir tyrimais, ieškoti naujų papildomų žinių apie klientą ir apie problemą (ŽINIOS); jis turi būti nuovokūs ir jautrus atsiradus etinių sunkumų (VERTYBĖS); be to turi pademonstruoti įžvalgumą iir pagrįstumą veikdamas (ĮGŪDŽIAI). Tik praktine veikla, kuri grindžiama vertybėmis, kuri tinkamai atliekama ir paremta žiniomis, kritine analize ir refleksija, yra laikoma kompetentinga.
Šio darbo autorių nuomone, ši Kieran O’Hagan (1997) pasiūlyta socialinio darbo kompetencijos schema yra labai svarbi, ją galima pavadinti pagrindine, stengiantis geriau suprasti socialinio darbuotojo kompetencijas.
Žinios socialiniam darbuotojui
Žinios socialiniam darbuotojui yra tas svarbus pagrindas, kuris padeda kompetentingai atlikti savo pareigas. R. L. Barker Socialinio darbo žodyne (1995) tteigia, kad žinių pagrindas socialiniame darbe yra sukauptos informacijos, mokslinių duomenų, vertybių ir įgūdžių bei to, kas jau yra žinoma, ieškojimo, naudojimo ir vertinimo metodologijų visuma.
Žinių pagrindas sukuriamas iš paties socialinio darbuotojo tyrimų, teorijų plėtojimo ir sistemiško svarbių fenomenų stebėjimo bei iš tiesioginės ir netiesioginės kitų socialinių darbuotojų patirties. Socialinio darbo tyrėjai skolinasi daug žinių iš kitų socialinių mokslų.
Kompetentingas darbas priklausys nuo teisės, socialinės politikos, filosofijos, sociologijos, socialinio administravimo, organizacinių strategijų ir procedūrų, įvairių teorinių žinių. Kieran O’Hagan (1997), pabrėždama įvairialypių socialinio darbo žinių svarbą, taip pat akcentuoja ir būtinybę nuolat tikrinti vvisas šias žinias. Socialiniai darbuotojai privalo plėsti savo žinias apie problemų sprendimo procesus, socialinio darbo vertinimą ir intervenciją.
Kaip teigia B. R. Compton ir B. Galaway (1999), plėsti, tikrinti ir perduoti žinias apie socialinio darbo patirtį yra pagrindinė kiekvieno socialinio darbuotojo pareiga. Ypač žinių svarbą būtina iškelti esant dabartinei Lietuvos socialinio darbo situacijai, kai daugelis žmonių, dirbančių socialinį darbą, turi kitų sričių išsilavinimą (medicinos, pedagogikos, tiksliųjų techninių mokslų) arba tai žmonės, neturintys profesinio išsilavinimo, taigi žmonės negavę reikalingo socialinio darbo žinių pagrindo.
Šiems žmonėms ypač svarbu įgyti socialinio darbo žinių. Tačiau nereikėtų nuvertinti ir paneigti šių žmonių pirmojo išsilavinimo svarbos. R. L. Barker (1995) teigimu vertybės - tai papročiai, elgesio standartai ir principai, kuriuos laiko pageidaujamais tam tikra kultūra, žmonių grupė ar individas.
B. R. Compton ir B.Galaway (1999) vertybes vadina profesijos neįrodytais ir, matyt, neįrodomais įsitikinimais apie žmogaus prigimtį. Šie įsitikinimai nurodo darbuotojo kasdienio darbo kryptį. Tačiau, pasak minėtų autorių, profesijos vertybės nėra universalios. Socialinio ddarbuotojo profesija apima gana platų kultūrinį kontekstą, jos atstovai identifikuoja bei iškelia jau susiformavusias visuomenėje vertybines nuostatas.
Vienas iš galimų vertybinių apmąstymo būdų yra apversto trikampio grafikas (2 pav.). Platusis trikampio galas atspindi bendrąsias, abstrakčias, tolimąsias vertybes, o siaurasis trikampio galas rodo specifines, konkrečias, artimąsias vertybes. Jei vertybės rodytų darbo kryptį, turėtume imti abstrakčias koncepcijas ir pritaikyti jas konkrečiai situacijai.
Nuo bendro prie konkretaus mes galime pereiti keldami klausimą “kaip?”. Klausimas “kodėl?”, kuriuo siekiama veiksmų paaiškinimo, pastūmėtų mus nuo konkretaus prie abstraktaus. Socialinio darbo praktika besiremianti vertybių sistema dažniausiai paremta tokiais principais kaip individo vertė ir orumas, apsisprendimo laisvė, konfidencialumo teisė.
Šios ir kitos nustatytos įvairių šalių vertybės Socialinių darbuotojų etikos kodeksuose. Etikos kodeksuose aprašomos vertybės ir pageidaujami elgesio su žmonėmis būdai. Juose rašyta, kas turėtų būti daroma profesinėje praktikoje. Socialinis darbuotojas, atlikdamas savo darbą, turi kreipti dėmesį ne tik į visuomenės ar kliento, bet ir į savo asmenines vertybes.
tags: #igudziai #igyti #socialinio #darbo #praktikoje