Bendroji žemės ūkio politika (toliau - BŽŪP) - tai nuosekliai išplėtota perskirstomojo pobūdžio Europos Sąjungos (toliau - ES) politika, kurios svarbiausia paskirtis - ES biudžeto lėšomis remti žemės ūkio sektorius, garantuojant žemės ūkio produkcijos supirkimo kainas. Tai viena iš labiausiai integruotų ir reglamentuotų ES politikų.
Šiame straipsnyje aptarsime paraiškos pildymo instrukcijas, susijusias su kompensacijomis už ūkinės veiklos ribojimą.
Temos aktualumas siejasi su temos naujumu. Šiose analizėse, nors Europos Sąjungos žemės ūkyje tesukuriama tik apie 2,5 proc. ES bendrojo vidaus produkto ir jame dirba apie 5 proc. darbingo amžiaus žmonių. Ypatingai aktualus tiek Lietuvos verslo atstovams, tiek valstybinėms institucijoms išlieka eksporto kompensacijų už žemės ūkio produktus, kuris išmokamos sumos kasmet didėja, mokėjimas bei jo perspektyvos.
Lietuvai įsijungus į ES bendrąją rinką ir muitų sąjungą padidėjo Lietuvos muitinės atsakomybė, nes fiskaliniai pažeidimai gali padaryti žalą ne tik Lietuvos nacionaliniam, bet ir ES biudžetui. Prieš Lietuvos muitinę iškyla sunkus uždavinys - supaprastindami tarptautinę prekybą užtikrinti teisėtą eksporto išmokų gavimą. Šiuo metu vis dažniau naudojami įvairūs intelektualesni apgaulės būdai - muitinės vertės mažinimas, prekės kilmės ar kodo klastojimas.
ES bendroji žemės ūkio politikos poveikis Lietuvos agrariniam sektoriui bei užsienio prekybai ir Lietuvos muitinės funkcijos, dalyvaujant BŽŪP įgyvendinime, yra tyrimo objektas.
Taip pat skaitykite: Teisinis servitutas ir kompensacija
Iškeltiems darbo uždaviniams įgyvendinti kompleksiškai buvo panaudoti teoriniai ir empiriniai tyrimo metodai: lyginamieji istoriniai, apibendrinimo, sisteminės analizės, loginiai analitiniai metodai bei teisinis dokumentų ir statistinės informacijos analizės metodai. Šioje darbo dalyje pristatoma Lietuvos muitinė bei nagrinėjamos funkcijos, kurias ji vykdo, įgyvendindama BŽŪP.
Įkūrus Europos ekonominę bendriją (EEB), šalys - Belgija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Prancūzija ir Vokietijos Federacinė Respublika - Romos sutartyje, kuri įsigaliojo 1958 metais sausio 1 dieną, nustatė bendrosios žemės ūkio politikos tikslus ir apibrėžė, jog žemės ūkis yra sudėtinė bendrosios rinkos politikos dalis. Tai reiškė, kad tarp šalių narių buvo panaikinti muitai ir prekybos apribojimai. Pasirašant Romos sutartį, žemės ūkis buvo svarbiausia gamybos sritis daugelyje Europos valstybių. Po karo smarkiai krito žemės ūkio gamybos lygis ir Europoje gyventojams trūko maisto produktų, o pramonė žaliavos. Pietinėse Europos valstybėse, žemės ūkyje dirbo labai didelė šalies gyventojų dalis (Prancūzijoje - 25 proc., Italijoje - 35 proc.).
Integruoti atskiras šalis (tuomet EB sudarė Italija, VFR, Prancūzija, Olandija, Belgija ir Liuksemburgas) žemės ūkį į bendrą rinką buvo sunkus uždavinys, nes kiekvienos šalies žemės ūkio politika buvo skirtinga. Buvo akivaizdu, kad bendroji žemės ūkio politika gali būti įgyvendinta tik tuomet, kai visoje erdvėje veiks bendri rinkos organizavimo principai.
Pagrindiniai BŽŪP principai:
- Vieningos kainos: vienodos kainos visoje Bendrijos teritorijoje.
- Finansinis solidarumas: visos išlaidos, susijusios su BŽŪP, finansuojamos iš Bendrijos biudžeto.
- Pirmenybė Bendrijos šalims: poreikiai tenkinami Europos šalyse pagamintais produktais.
BŽŪP įgyvendinti prireikė beveik 10 metų. Pradiniame etape didžiausias dėmesys buvo skiriamas kainų politikai. Plėtojantis ES, žemės ūkio politika tapo sudėtingesnė, keitėsi prioritetai. Didelius kiekius produkcijos ir paramą Bendrijos eksportui. Žemės ūkio produkcijos rinka tapo iškreipta, nebepriklausoma nuo laisvos rinkos dėsnių. Garantuotos didelės kainos tapo reikšmingu argumentu gamintojams plėsti ir intensyvinti žemės ūkio gamybą. Tokia politika lėmė nuolatinį kainų didėjimą, dėl to atitinkamai didėjo BŽŪP finansavimo našta. Buvo prieita prie to, kad 1968 metais išlaidos BŽŪP finansuoti siekė net 85,7 proc., o 1978 metais - 78,3 proc. viso ES biudžeto.
Taip pat skaitykite: Kaip skaičiuojama kompensacija už nepanaudotas atostogas?
Europos Bendrijai pavyko įgyvendinti Romos sutartyje užsibrėžtus tikslus, bet kaip tik dėl to ir kilo itin aktualios problemos: jau 1973 metais buvo beveik visiškai patenkinami svarbiausių žemės ūkio produktų vidaus rinkos poreikiai, sandėliuose pradėtos kaupti per didelės jų atsargos; buvo sunaudojama vis daugiau lėšų kainoms palaikyti, atsargoms sandėliuoti, eksporto subsidijoms. Didėjantis žemės ūkio rentabilumas leido 1973-1986 metais trigubai padidinti žemės ūkio produktų eksportą. Tuomet tapo akivaizdu, kad toliau taip tęstis negali ir yra reikalinga BŽŪP reforma.
Buvo būtina apsispręsti: arba mažinti žemės ūkio produkcijos kainas, arba pradėti riboti žemės ūkio gamybą įvedant produkcijos gamybos kvotas. Pirmoji reforma buvo numatyta Komisijos 1968 metais paskelbtame „Memorandume dėl BŽŪP reformos“, paprastai vadinamame Mansholto planu. Šis žemės ūkyje ir padidinti ūkius. Vėliau buvo konstatuota, kad planas neveiksmingas, ir 1983 metais Komisija pasikėlė esmines BŽŪP reformas. Jos buvo išdėstytos „Žaliojoje knygoje - Bendrosios žemės ūkio politikos perspektyvos“. Šia reforma buvo siekiama subalansuoti žemės ūkio produktų pasiūlą ir paklausą. Ne itin sėkmingos ankstesnės reformos privedė prie 1992 metų MacSharry reformos, pavadintos tuometinio Europos Komisijos nario, atsakingo už žemės ūkį, vardu. Reformos metu buvo numatyta sumažinti dirbamos žemės plotus, intervencines kai kurių produktų kainas.
Šiau tarptautinė padėtis, perėjimas prie bendros valiutos, didėjanti konkurencija su kitomis šalimis vertė ES BŽŪP ir toliau reformuoti. Be to, tuometinė žemės ūkio rėmimo sistema nepadėjo mažinti skirtumų tarp regionų: tam tikruose regionuose žemdirbystė ir toliau intensyvėjo, o didžiausią dalį pinigų, skirtų BŽŪP, gaudavo maža dalis stambių ūkininkų. Keisti BŽŪP paskatino išorinės aplinkybės - GATT (Bendras susitarimas dėl tarifų ir prekybos) Urugvajaus derybos dėl prekybos liberalizavimo. Šis užkertamas kelias eksportuoti savo produkciją į Vakarus. Dėl to vargingų šalių ūkininkai įstumiami į bankrotą, didėja skurdas ir praraja tarp turtingų ir neturtingų šalių. Įsipareigojimai PPO vis labiau ribojo prekybą subsidijuojama produkcija, ir ES buvo spaudžiama atverti savo rinką laisvai prekybai. Kita reformos priežastis - planuojama ES plėtra Vidurio ir Rytų Europoje.
Lietuvos laisvosios rinkos ekspertai nuomone, BŽŪP buvo (ir yra) neproporcingai palanki kai kuriems Europos Sąjungos regionams: Prancūzijai (didžiausią BŽŪP dalį gaunanti šalis), Ispanijai ir Portugalijai. Ekspertai atkreipia dėmesį, kad šios šalys gauna dideles sumas pinigų kitų šalių sąskaita, ypatingai Vokietijos. Didžioji Britanija, turinti nedidelį žemės ūkio sektorių, BŽŪP nepatinka, ir jau 1979 m. Ter (Margaret Thatcher) išsiderėjo, kad Jungtinė Karalystė atgaus 66 proc. Nepasitenkinimą kėlė ir tai, kad BŽŪP buvo labai reglamentuota ir biurokratiška, tad kuo toliau, tuo sunkiau darėsi ją administruoti.
Europos Komisija, atsižvelgdama į tokią padėtį, parengė naują ES BŽŪP reformą, kuri buvo numatyta priemonių plane „Darbotvarkė 2000“. Siūlant žemės ūkio produktų kainų palaikymo mechanizmus tiesioginėmis išmokomis bei pradedant naują žemės ūkio plėtros kryptį - kaimo plėtrą. Šiuo laikantis tam tikrų bendrų pamatinių taisyklių. „Darbotvarkė 2000“ laikoma radikaliausia ES BŽŪP reforma nuo jos gyvavimo pradžios.
Taip pat skaitykite: Vežimėlio priedų kompensavimo tvarka
Kaip išskyrė V. G. Kazėnas nurodo, kad BŽŪP vidutinės trukmės peržiūros ir 2003 metų reformos tikslas buvo tiesioginis išmokų mokėjimo atskyrimas nuo gamybos (angl. decoupling) ir ūkio pajamų išmokų įvedimas (angl. single farm payment). Šiuo jo gaminami produktai nebus subsidijuojami. Taigi ūkininko pajamų išmokos garantuos jam minimalias pajamas, o pardavęs pagamintą produkciją laisvoje rinkoje galės gauti papildomas pajamas. Šiamus signalus ir gaminti tai, kas turi paklausą. Ūkio pajamų išmokų mokėjimas siejamas su tam tikrais reikalavimais, t.y. ūkininkas turės laikytis tam tikros sąlygos: išlaikyti laukus geros agrarinės būklės, laikytis gyvulių gerovės standartų, sanitarinių, aplinkosaugos ir maisto saugos reikalavimų (šios papildomos sąlygos vadinamos „kryžmine atitiktimi“ (angl. Cross-compliance)).
Šiau produktų, kurių kaina yra didesnė už pasaulinę, kainų intervencija vis dar išlieka svarbiu ES BŽŪP instrumentu. Reforma nepanaikina visų prekybos trukdžių ir išlaiko eksporto subsidijas perteklinei produkcijai (laikantis PPO limitų). Naujasis 2007-2013 metų programavimo dokumentas išlaiko ekonominio aktyvumo palaikymo kaimo vietovėse tendencijas. Taigi, visos BŽŪP reformos buvo susijusios su žemdirbių pajamų garantavimu, nors metodai laipsniškai kito: vietoje tiesioginių išmokų už gaminamą produkciją (tai neretai skatino nepagrįstą gamybos intensyvinimą), laipsniškai pereinama prie ūkininkų pajamų palaikymo politikos.
ES bendroji žemės ūkio politika yra laikoma viena iš labiausiai integruotų ir reglamentuotų ES politikų. Tai lėmė, kad šią politiką formuojant ir įgyvendinant ES nacionalinės vyriausybės kompetencija yra smarkiai apribota ir didžiausią įtaką turi ES Komisija. Šiau didelis centralizavimas ir reguliavimas daro BŽŪP be galo painią ir sudėtingą. Europos Komisijos, kaip pagrindinės ES vykdomosios valdžios institucijos, tarnybos organizuotos į direktoratus. Žemės ūkio ir žuvininkystės generalinis direktoratas parengtus ES teisės aktus (reglamentus, direktyvas, sprendimus) priima Komisija ir perduoda Ministrų Tarybai tvirtinti. Tada jie tampa privalomi visoms ES valstybėms narėms.
Pagrindinė ES antrinės teisės aktų priėmimo institucija yra Žemės ūkio ministrų taryba. Ji priimdama teisės aktą nurodo Komisijai parengti jo įgyvendinimo priemones. Prižiūrėti, kaip Komisija įgyvendina ES Ministrų Tarybos priimtus teisės aktus ir ginti valstybių narių interesus, sudaromi „komitologijos komitetai“ . Be komitetų, kuriuos Komisija sudaro iš valstybių narių vyriausybių deleguotų nacionalinių ekspertų, dar yra konsultacinis komitetas, kuris sudaromas iš ES lygio žemdirbių organizacijų deleguotų atstovų, pvz. ES Žemdirbių organizacijų komitetas. Europos Parlamente veikia 17 nuolatinių komitetų, o vienas iš jų sprendžia žemės ūkio ir kaimo plėtros klausimus.
Žemės ūkio produktais laikomi žemdirbystės, gyvulininkystės, žuvininkystės produktai ir su minėtomis žemės ūkio gamybos sritimis susiję pirmos gamybos stadijos produktai (Europos Bendrijos sutarties 32 straipsnis). Jie vadinami pagrindiniais produktais ir nurodyti EEB steigimo sutarties (Romos sutarties) I priede ir apima prekes, klasifikuojamas Kombinuotosios nomenklatūros 1-13, 14, 15-18, 20, 22-24 skirsniuose ir 45.01, 54.01 bei 57.01 pozicijose.
Bendrosios rinkos sukūrimas - svarbus ekonominės integracijos etapas. Bendroji rinka - valstybių ekonominė integracija, kuriai būdingas laisvas prekių, paslaugų, kapitalo ir asmenų judėjimas. Sukūrus ES bendrąją žemės ūkio produktų rinką ir priėmus Bendrosios rinkos statutą, įsigaliojo vienodos žemės ūkio produktų kainos visose valstybėse narėse. Apie 90 proc. šios rinkos kontroliuoja Bendrijos institucijų leidžiami specialūs teisės aktai, ribojantys laisvą konkurenciją. Šalys nacionalinės rinkos suvienytos į vieną BŽŪP produktų rinką.
Šis, tradicijas. Bendroji ES žemės ūkio rinka susideda iš daugelio prekių rinks. Šis, bei įvairūs rinkliavos (cukraus, margarino). Šiau jos patekdavo į nacionalinius biudžetus. Šiau išmokos iš fondo skirstomos nepriklausomai nuo to, koks kokios šalies indėlis. Toks finansinio solidarumo principas leidžia tikėtis greitesnės ekonominės ir socialinės integracijos tarp turtingų ir mažiau turtingų ES šalių.
1962 metais derantis dėl bendros grūdų rinkos kūrimo, buvo susitarta ir dėl šios rinkos reguliavimo priemonės, kurios vėliau buvo panaudotos ir kitų produktų rinkoms kurti. Tikslinė kaina - tai teorinė kaina, kuri turėtų garantuoti pakankamas ūkininko pajamas. Ji nustatoma kiekvienai metais. Siekiama, kad tikslinė kaina būtų tokia, kurią galima taikyti rinkoje esant suderintai pasiūlai/paklausai ir normalioms laisvosios konkurencijos sąlygoms. Ūkio jama intervencinė kaina. Intervencinė kaina - tai kaina, kuri garantuojama gamintojui superkant jo produkciją į intervencinius fondus. Kai produkto kaina nukrinta žemiau šios nustatytos intervencinės kainos, intervencinės agentūros gali pradėti supirkinėti produkciją ir taip garantuoti minimalų kainos lygį.
Šis a analizės. Jei įvežamas produktas pigesnis už nustatytą slenkstinę kainą, mokamas importo mokestis. Šis mokestis patenka į ES biudžetą ir iš jo vėliau mokamos eksporto subsidijos. Šis analizės rinkose, kur kainos mažesnės negu EB šalyse. Minėtos rinkos reguliavimo priemonės lėmė, kad gamintojų pajamos daugiausia buvo ...
ES Bendroji žemės ūkio politika:
ES bendroji žemės ūkio politika yra laikoma viena iš labiausiai integruotų ir reglamentuotų ES politikų. Tai lėmė, kad šią politiką formuojant ir įgyvendinant ES nacionalinės vyriausybės kompetencija yra smarkiai apribota ir didžiausią įtaką turi ES Komisija. Šiau didelis centralizavimas ir reguliavimas daro BŽŪP be galo painią ir sudėtingą. Europos Komisijos, kaip pagrindinės ES vykdomosios valdžios institucijos, tarnybos organizuotos į direktoratus.
Žemės ūkio ir žuvininkystės generalinis direktoratas parengtus ES teisės aktus (reglamentus, direktyvas, sprendimus) priima Komisija ir perduoda Ministrų Tarybai tvirtinti. Tada jie tampa privalomi visoms ES valstybėms narėms.
Pagrindinė ES antrinės teisės aktų priėmimo institucija yra Žemės ūkio ministrų taryba. Ji priimdama teisės aktą nurodo Komisijai parengti jo įgyvendinimo priemones. Prižiūrėti, kaip Komisija įgyvendina ES Ministrų Tarybos priimtus teisės aktus ir ginti valstybių narių interesus, sudaromi „komitologijos komitetai“ . Be komitetų, kuriuos Komisija sudaro iš valstybių narių vyriausybių deleguotų nacionalinių ekspertų, dar yra konsultacinis komitetas, kuris sudaromas iš ES lygio žemdirbių organizacijų deleguotų atstovų, pvz. ES Žemdirbių organizacijų komitetas. Europos Parlamente veikia 17 nuolatinių komitetų, o vienas iš jų sprendžia žemės ūkio ir kaimo plėtros klausimus.
Žemės ūkio produktais laikomi žemdirbystės, gyvulininkystės, žuvininkystės produktai ir su minėtomis žemės ūkio gamybos sritimis susiję pirmos gamybos stadijos produktai (Europos Bendrijos sutarties 32 straipsnis). Jie vadinami pagrindiniais produktais ir nurodyti EEB steigimo sutarties (Romos sutarties) I priede ir apima prekes, klasifikuojamas Kombinuotosios nomenklatūros 1-13, 14, 15-18, 20, 22-24 skirsniuose ir 45.01, 54.01 bei 57.01 pozicijose.
Bendrosios rinkos sukūrimas - svarbus ekonominės integracijos etapas. Bendroji rinka - valstybių ekonominė integracija, kuriai būdingas laisvas prekių, paslaugų, kapitalo ir asmenų judėjimas. Sukūrus ES bendrąją žemės ūkio produktų rinką ir priėmus Bendrosios rinkos statutą, įsigaliojo vienodos žemės ūkio produktų kainos visose valstybėse narėse. Apie 90 proc. šios rinkos kontroliuoja Bendrijos institucijų leidžiami specialūs teisės aktai, ribojantys laisvą konkurenciją. Šalys nacionalinės rinkos suvienytos į vieną BŽŪP produktų rinką.
Šis, tradicijas. Bendroji ES žemės ūkio rinka susideda iš daugelio prekių rinks. Šis, bei įvairūs rinkliavos (cukraus, margarino). Šiau jos patekdavo į nacionalinius biudžetus. Šiau išmokos iš fondo skirstomos nepriklausomai nuo to, koks kokios šalies indėlis. Toks finansinio solidarumo principas leidžia tikėtis greitesnės ekonominės ir socialinės integracijos tarp turtingų ir mažiau turtingų ES šalių.
1962 metais derantis dėl bendros grūdų rinkos kūrimo, buvo susitarta ir dėl šios rinkos reguliavimo priemonės, kurios vėliau buvo panaudotos ir kitų produktų rinkoms kurti. Tikslinė kaina - tai teorinė kaina, kuri turėtų garantuoti pakankamas ūkininko pajamas. Ji nustatoma kiekvienai metais. Siekiama, kad tikslinė kaina būtų tokia, kurią galima taikyti rinkoje esant suderintai pasiūlai/paklausai ir normalioms laisvosios konkurencijos sąlygoms. Ūkio jama intervencinė kaina. Intervencinė kaina - tai kaina, kuri garantuojama gamintojui superkant jo produkciją į intervencinius fondus. Kai produkto kaina nukrinta žemiau šios nustatytos intervencinės kainos, intervencinės agentūros gali pradėti supirkinėti produkciją ir taip garantuoti minimalų kainos lygį.
Šis a analizės. Jei įvežamas produktas pigesnis už nustatytą slenkstinę kainą, mokamas importo mokestis. Šis mokestis patenka į ES biudžetą ir iš jo vėliau mokamos eksporto subsidijos. Šis analizės rinkose, kur kainos mažesnės negu EB šalyse. Minėtos rinkos reguliavimo priemonės lėmė, kad gamintojų pajamos daugiausia buvo ...
Žemiau pateikta lentelė iliustruoja bendrąją žemės ūkio produkciją, tarpinį vartojimą ir pridėtinę vertę Baltijos šalyse veikusiomis kainomis 2004-2005 metais (mln. EUR):
| Šalis | Bendroji produkcija | Tarpinis vartojimas | Pridėtinė vertė |
|---|---|---|---|
| Lietuva | [Duomenys] | [Duomenys] | [Duomenys] |
| Latvija | [Duomenys] | [Duomenys] | [Duomenys] |
| Estija | [Duomenys] | [Duomenys] | [Duomenys] |
Ši lentelė padeda suvokti žemės ūkio sektoriaus ekonominę svarbą kiekvienoje iš Baltijos šalių.
Žemės ūkio produktais laikomi žemdirbystės, gyvulininkystės, žuvininkystės produktai ir su minėtomis žemės ūkio gamybos sritimis susiję pirmos gamybos stadijos produktai (Europos Bendrijos sutarties 32 straipsnis). Jie vadinami pagrindiniais produktais ir nurodyti EEB steigimo sutarties (Romos sutarties) I priede ir apima prekes, klasifikuojamas Kombinuotosios nomenklatūros 1-13, 14, 15-18, 20, 22-24 skirsniuose ir 45.01, 54.01 bei 57.01 pozicijose.
Bendrosios rinkos sukūrimas - svarbus ekonominės integracijos etapas. Bendroji rinka - valstybių ekonominė integracija, kuriai būdingas laisvas prekių, paslaugų, kapitalo ir asmenų judėjimas. Sukūrus ES bendrąją žemės ūkio produktų rinką ir priėmus Bendrosios rinkos statutą, įsigaliojo vienodos žemės ūkio produktų kainos visose valstybėse narėse. Apie 90 proc. šios rinkos kontroliuoja Bendrijos institucijų leidžiami specialūs teisės aktai, ribojantys laisvą konkurenciją. Šalys nacionalinės rinkos suvienytos į vieną BŽŪP produktų rinką.
Šis, tradicijas. Bendroji ES žemės ūkio rinka susideda iš daugelio prekių rinks. Šis, bei įvairūs rinkliavos (cukraus, margarino). Šiau jos patekdavo į nacionalinius biudžetus. Šiau išmokos iš fondo skirstomos nepriklausomai nuo to, koks kokios šalies indėlis. Toks finansinio solidarumo principas leidžia tikėtis greitesnės ekonominės ir socialinės integracijos tarp turtingų ir mažiau turtingų ES šalių.
1962 metais derantis dėl bendros grūdų rinkos kūrimo, buvo susitarta ir dėl šios rinkos reguliavimo priemonės, kurios vėliau buvo panaudotos ir kitų produktų rinkoms kurti. Tikslinė kaina - tai teorinė kaina, kuri turėtų garantuoti pakankamas ūkininko pajamas. Ji nustatoma kiekvienai metais. Siekiama, kad tikslinė kaina būtų tokia, kurią galima taikyti rinkoje esant suderintai pasiūlai/paklausai ir normalioms laisvosios konkurencijos sąlygoms. Ūkio jama intervencinė kaina. Intervencinė kaina - tai kaina, kuri garantuojama gamintojui superkant jo produkciją į intervencinius fondus. Kai produkto kaina nukrinta žemiau šios nustatytos intervencinės kainos, intervencinės agentūros gali pradėti supirkinėti produkciją ir taip garantuoti minimalų kainos lygį.
Šis a analizės. Jei įvežamas produktas pigesnis už nustatytą slenkstinę kainą, mokamas importo mokestis. Šis mokestis patenka į ES biudžetą ir iš jo vėliau mokamos eksporto subsidijos. Šis analizės rinkose, kur kainos mažesnės negu EB šalyse. Minėtos rinkos reguliavimo priemonės lėmė, kad gamintojų pajamos daugiausia buvo ...
tags: #kompensacija #uz #ukines #veiklos #ribojima #paraiska