Knygnešystė - XIX a. Lietuvos istorijos fenomenas, nukreiptas prieš carinės Rusijos vykdytą lietuviškos spaudos ir raidyno draudimo politiką, trukusią 40 metų, pasireiškęs lietuviškų leidinių spausdinimu užsienyje, daugiausiai tuometinėje Prūsijoje, Mažojoje Lietuvoje bei Amerikoje, nelegaliu gabenimu per sieną ir platinimu. Tuojau po 1863 m. sukilimo numalšinimo caro valdžia uždraudė lietuvišką spaudą, ir šis draudimas truko ligi 1904 m. Vilniaus generalgubernatorius M. Muravjovas, pasižymėjęs nepaprastu žiaurumu malšinant sukilimą, 1864 m. birželio 5 d. įsakė Vilniaus cenzūros komitetui neleisti spausdinti lietuviškų knygų lotyniškais rašmenimis, kurie lietuvių raštijoje buvo vartojami jau kelis šimtmečius.
2004 m. Nuslopinus 1863-1864 m. sukilimą Lietuvoje, 1865 m. rugsėjo 23 d. Rusijos vidaus reikalų ministras Piotras Valujevas, tęsdamas represijas, išleido aplinkraštį Nr. 141, draudžiantį spausdinti lotyniškomis raidėmis, lietuvių ir žemaičių tarmėmis. Kitas Vilniaus generaldubernatorius, K. Kaufmanas, 1865 m. rugsėjo 6 d. įsakė Vilniaus cenzūros komitetui sekti, kad visos lietuviškos knygos būtų spausdinamos tik rusišku raudynu. Taip pat buvo draudžiama lietuviškus leidinius įvežti į Lietuvą iš užsienio ir platinti.
Pasipriešinimą spaudos draudimui iš pradžių organizavo katalikų bažnyčios atstovai. Knygnešystė atsirado kaip pasipriešinimas caro valdžios veiklai, nukreiptai prieš Lietuvos katalikų bažnyčią, uždraudus lietuviškas maldaknyges ir diegiant provoslavybę. Vyskupas Motiejus Valančius per Aukštaitijos šviesuolį Jurgį Bielinį 1866-1867 m. persiuntė kunigui Jonui Zabermanui pinigų į Mažąją Lietuvą spaustuvės atidarymui, o netrukus ir 9 brošiūrų tekstus, raginančius kovoti prieš rusinimo politiką.
Pirmąją knygnešių organizaciją sukūrė pats vyskupas M. Valančius jau 1867-1870 metais, organizavęs, finansavęs ir pirmųjų lietuviškų knygų leidybą užsienyje: religinės literatūros, taip pat savo labai populiarių beletristikos knygų ir politinių brošiūrų: „Jis pirmas parodė kelią į Prūsus“. Tai buvo specifinė, ypatinga organizacija - rėmėsi daugiausia jaunais kunigais, bet jos žemutinėje grandyje aktyviai veikė ir valstiečiai, amatininkai.
Tuojau po spaudos draudimo lietuviški leidiniai lotyniškais rašmenimis pradėti spausdinti Rytų Prūsijoje ir slapta gabenami į Lietuvą. Lietuviški leidiniai spausdinti tuometinėje Vokietijos teritorijoje - Tilžėje, Ragainėje, Vydūno kaimynystėje Bitėnuose, Priekulėje, Klaipėdoje. Rytų Prūsijoje 1864-1896 m. buvo išspausdinta daugiau nei 3 500 000 egzempliorių leidinių lietuvių kalba. Ilgainiui Lietuvoje neliko nei vieno miestelio ar bažnytkaimio, kur nebūtų galima įsigyti lietuviškos spaudos.
Taip pat skaitykite: Apie Knygnešius
Knygnešių socialinė sudėtis ir motyvai
Šis kultūrinis sąjūdis, kurio dalyviai daugiausia buvo valstiečiai, ir kuris laikomas lietuvių tautinio sąjūdžio dalimi, padėjo pamatus Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui 1918 m. ir išliko svarbiu tautinės savimonės išsaugojimui ligi šių dienų. Spaudos draudimui priešinosi daug žmonių ir jų kovos formos buvo ryškiausios, todėl ilgainiui knygnešys tautai ėmė simbolizuoti atkaklumą, ryžtą, pasiaukojimą Tėvynei.
Visus knygnešius pirmiausia bene tiktų skirstyti į profesionalus ir mėgėjus. Profesionalais vadintume tuos, kurie knygnešyste vertėsi nuolat ir iš to gyveno, papildydami savo pajamas dar iš kokio nors verslo. Mėgėjais laikytini tie asmenys, kurie knygnešyste užsiėmė epizodiškai, kai kurie net atsitiktinai. Prifesonalus knygnešys visas tris funkcijas atlikdavo pats arba bent dvi pirmąsias. Buvo profesionalų, dirbančių vienoje kurią srityje.
Trečią profesionalų grupę sudarė įvairūs kromelninkai, škaplierininkai ir kiti asmenys, turintys leidimus smulkiajai prekybai; daugeliui jų draudžiama knyga buvo spekuliacijos ir pasipelnymo objektas. Jie labai dažnai įskųsdavo caro žandarams asmenis, platinančius knygas dėl patriotinių motyvų ir pardavinėjančius jas mažesne kaina.
Konkretizuojant knygnešio veiklos motyvus, tuojau susiduriame su dviem galingomis jėgomis - tradicija ir komercija. Pasienio gyventojams kontrabanda buvo tiesiog gyvenimo būdas. Pasienio vietovių bernai, samdydamiesi ūkininkui, susiderėdavo tam tikrą laisvų dienų skaičių, kad galėtų “nueiti į Prūsus”. Jauniems vyrukams žygis į Prūsus parsinešant kokį nors daiktelį ar gražiai įrištą maldaknygę savo merginai buvo gal net vyriškumo šaunumo reikalas.
Organizacijos, tinklai ir platintojai
Buvo profesionalų, dirbančių vienoje kurioje srityje. Knygnešiai, spaudos platintojai nešė žmonėms kultūrą, šviesą - o tai iš esmės buvo naudinga ne vien Lietuvai, bet ir Rusijos valstybei, valdžiai. Bet ji visomis išgalėmis trukdė tą daryti, gaudė, baudė knygnešius, naikino maldaknyges ir knygeles su praktiškais patarimais ūkininkams vien todėl, kad jai nepatiko raidės, kuriomis jos buvo spausdintos. Taip caro valdžia paskatino lietuvius kurti slaptas, priešiškas valdžios politikai organizacijas, ugdė sau priešus, daugiausia iš valstiečių - padėjo jiems suprasti esant pavergtos, engiamos tautos nariais.
Taip pat skaitykite: 30 metų stažas ir pensijos dydis
Žymiausias mūsų knygnešystės žinovas istorikas V. Merkys suskaičiavo, kad 1885-1904 m. jų veikė net dvidešimt penkios visuose Lietuvos regionuose, išskyrus Vilniaus kraštą - Kauno, Šiaulių, Raseinių, Panevėžio, Marijampolės, Zarasų apskrityse. Daugelis jų, tiesa, smulkios, po 5-10 narių, bet buvo ir „Sietynas“ su 70 narių, Artojų sąjunga - iki 48 narių. Stambesnės organizacijos ne tik platino spaudą dideliais kiekiais, bet ir organizavo knygų leidybą.
| Organizacija | Regionas | Pagrindinė veikla |
|---|---|---|
| M. Valančiaus organizacija | Kauno gubernija | Spaudos leidyba ir tiekimas religinės bei literatūrinės literatūros |
| Garšvių bendrovė | Panevėžio apskritis (Sūduva) | Platinimas, sandėliavimas, siuntimas į Vilnių, Rygą, JAV |
| Sietynas | Marijampolė (Sūduva) | Knygų platinimas, švietimas, bibliotekos kūrimas |
| Artojų draugija | Marijampolės apskritis | Veiklos tąsa po „Sietyno“, platinimas iki 1905 m. |
Apie 1885 m., dar „Aušrai“ gyvuojant, Panevėžio apskrities Naujamiesčio valsčiuje susikūrė vadinamoji Garšvių bendrovė, išsilaikiusi ilgiausiai iš visų - apie 10 metų. Joje tebuvo 9 nariai, bet ją nuolatos rėmė net 45 žmonės, ji platino daugiausia švietėjišką literatūrą, periodiką. Manoma, kad faktiškasis jos vadovas buvo pats garsiausias mūsų knygnešys Jurgis Bielinis (1846-1918), net Ministru vadintas. Garšviečiai veždavo patys ar siųsdavo knygas ir į Vilniaus kraštą, Rygą, net Rusiją ir JAV.
Žymiausia Marijampolės apskrities organizacija - „Sietynas“ - turėjo plačius užmojus ir dėl patogios geografinės padėties daug nuveikė. Draugijos nariai griežtai laikėsi konspiracijos, bet įkliuvo ją aptarnavę knygnešiai. Byloje buvo kaltinami 34 asmenys, šeši kaltinamieji ištremti į Viatkos guberniją trejiems metams, vienuolika gavo po 6 mėnesius kalėjimo. „Sietyno“ veiklą pratęsė 1901 m. įkurta Artojų draugija.
Veiklos technikos, logistika ir rizikos
Tvirtai supakuotus ryšulius - kiekvieną po du pūdus (32 kg) - atveždavo į kurią pasienio smuklę ar kitą vietą, iš kurios juos galėdavo pasiimti knygnešiai. Kad galėtų per sieną pernešti daugiau spaudos, šie pasienyje pasisamdydavo tvirtų įgudusių vyrų. Perneštą per sieną spaudą tinkamoje vietoje paslėpdavo (tarp malkų, šiene ir net mirusiųjų karstuose). Iš čia jau pats knygnešys ją išveždavo paslėpęs. Galiausiai knygas išskirstydavo kitiems knygnešiams - platintojams.
Šie būtinai užsiimdavo kokiu nors verslu ar amatu, nes iš spaudos perdavimo negalėjo išgyventi; be to reikėjo pateisinti bendravimą su įvairiais nepažįstamais ar mažai pažįstamais žmonėmis. Šiam reikalui tinkamiausiai buvo smulki prekyba religiniais reikmenimis prie bažnyčių sekmadieniais ir ypač bažnytinių švenčių ar atlaidų dienomis. Įsigytą lietuvišką spaudą reikėjo rūpestingai slėpti, nes kartais policija maldaknyges atiminėdavo net iš einančių į bažnyčią žmonių.
Taip pat skaitykite: Sanatorijos po ligų ar traumų
Knygnešiai, sulaikyti prie tuometinės Vokietijos-Rusijos sienos, caro žandarų buvo mušami, kankinami, o pastebėti ir nesustoję - šaudomi vietoje. Apie veiklos mastą kalba skaičiai: 1900-1902 m. caro valdžiai pavyko konfiskuoti net 56 tūkst. egzempliorių, o tuo metu nukentėjo maždaug 1000 žmonių. Tarp jų buvo kaimiečių, kunigų, pasieniečių, darbininkų bei inteligentų, už spaudos platinimą buvo baudžiami kalėjimu ir tremtimi į Sibirą.
Kultūrinis ir politinis poveikis
Kaip tik todėl, kad uždraustas ir sunkiai gaunamas vaisius toks saldus, lietuviškos spaudos draudimas turėjo priešingą efektą - subrandino mokslo trokštančią, lietuviškos savimonės perimtą kartą, žadino paprastų žmonių poreikį skaityti ir kalbėti gimtąja kalba. Imperinės valdžios atstovai, matydami, jog nebegali sustabdyti knygų platinimo, 1904 m. panaikino daugiau kaip 40 metų trukusį lietuviškos spaudos draudimą.
Daugelio knygnešių atsiminimai ir istorijos buvo išleistos 1926 m. knygoje „Knygnešys“. Šis unikalus tyliojo pasipriešinimo būdas, per kalbą išsaugojusį mus pačius, mūsų kultūrą ir savivertę, pripažintas svarbiu kultūriniu reiškiniu: 2004 metais UNESCO knygnešystę pripažino unikalia ir pasaulyje analogų neturinčia veikla, o Kovo 16-oji paskelbta Knygnešio diena.
Šis judėjimas buvo spontaniškas, kilęs iš pačios tautos poreikių, aprėpęs visus socialinius sluoksnius, vargšus ir pasiturinčiuosius, vyrus ir moteris. Rizikuodami gyvybe, knygnešiai gabenome ne rūkalus ar prekes spekuliacijai, bet maldaknyges, vadovėlius, laikraščius ir romanus - tam, kad išaugotume ne tik savo kalbą, bet ir savo sielas bei tapatybę, kad augintume vaikus tikėdami būsima laisve nuo carinės priespaudos.
Žymūs asmenys ir atminimo tradicijos
Jurgis Bielinis, knygnešys, sukūręs lietuviškos spaudos nelegalaus platinimo tinklą, gimė 1846 m. kovo 16 d. Motiejus Grybauskas (1857-1928) buvo ryžtingas žmogus, pasišventęs knygnešys, apsiskelbęs klajojančiu staliumi - įrankių dėžėje su dvigubu dugnu ir ubago terboje ant pečių nešiojo slaptą spaudą. Kietaviškių krašte iki šiol saugomos knygnešystės tradicijos ir atminimo ženklai: paminklai, muziejai, paminėjimai ir kraštotyros ekspozicijos.
Vilniuje kun. Juozapas Ambraziejus-Ambrozevičius, inž. Jonas Bortkevičius, dr. Andrius Domaševičius, Jonas Jasmantas, Donatas Malinauskas, Povilas Matulionis ir kiti apsijungė į organizaciją Dvylika Vilniaus apaštalų, kuri siekė iš lenkų valdomos kurijos susigrąžinti bent vieną bažnyčią lietuviams. 1901 m. organizacija savo tikslą pasiekė - lietuviai atgavo Šv. (…)
Kietaviškių mokykloje įkurtas kraštotyros muziejus saugo prosenelio Motiejaus Grybausko asmeninius daiktus ir jo kūną gelbėjusią sermėgėlę. Kasmet kovo 16-ąją pagerbiami knygnešiai, lietuvių kalbos draudimo metais platinę lietuviškas knygas. Lietuvos knygnešių draugijos, knygnešių muziejai ir regioniniai paminėjimai tęsia atminimą ir švietė visuomenę apie šį reiškinį.
Istorinės įžvalgos
Praktiškas, konkretus, nors ir pavojingas darbas padėjo įtraukti į tautinį judėjimą inteligentus ir valstiečius, kurie palaipsniui tapo politiškai ir tautiškai susipratusiais žmonėmis. Draudimo iššūkis privertė lietuvius organizuotis, kurti slaptas struktūras, bibliotekas, spausdinti ir platinami leidinius, kas ilgainiui tapo reikšmingu tautinio atgimimo veiksniu.
Autorės ir istorikų vertinimai rodo, kad knygnešystė nebuvo pelningas verslas: daugeliui leidyba ir platinimas buvo visuomeninė-politinė veikla nelegaliose organizacijose, paremta aukojimu ir savanorystėje. Nepaisant to, knygnešiai sudarė ištisą platintojų armiją: zakristijonai, škaplierininkai, pamaldžios moterėlės ir save pašventusios vienuolystei.
Atminties reikšmė šiandien
Knygnešių žygiai tvirtai įaugę į lietuvių sąmonę ir sulaukia naujų interpretacijų. Rašytoja, menotyrininkė K. Sabaliauskaitė 2018 m. taip pristatė knygnešystę: „Knygnešių reiškinys yra vienas tų dalykų, kuriais Lietuva gali didžiuotis pasauliniu mastu. Spontaniškai kilęs iš pačios tautos poreikių, aprėpęs visus socialinius sluoksnius, jis pasauliui liudija Lietuvos vidinę šviesą ir kultūrą.“
Knygnešystė - Lietuvos kultūros fenomenas, kuris ne tik gynė lietuvišką spaudą, bet ir formavo tautinę sąmonę, ugdė švietimą bei išlaikė kalbą gyvą sudėtingiausiais valstybinio spaudimo laikais.
tags: #kokia #socialine #grupe #atitinka #knygnesiai