Vaikų bėgimas iš namų yra sudėtinga problema, kurią lemia įvairūs veiksniai. Šiame straipsnyje aptarsime pagrindines priežastis, kodėl vaikai ryžtasi tokiam žingsniui, ir pateiksime rekomendacijų, kaip tėvams ir globėjams elgtis tokioje situacijoje. Taip pat aptarsime specifines situacijas, susijusias su autizmo spektro sutrikimą turinčiais vaikais.
Pagrindinės Vaikų Bėgimo Iš Namų Priežastys
Vaikai bėga iš namų, jei juose yra problemų ir nežinoma, kaip jas tinkamai spręsti. Žmogaus elgesys turi tikslą - kam nors priklausyti. Mums, kaip socialioms būtybėms, svarbu jausti, kad esame mylimi, reikalingi, kad mes rūpime. Iš pradžių norime būti patys svarbiausi tėvams, vėliau draugams ir t. t. Vaikui labai svarbu, kad šeimoje jis jaustųsi visavertis šeimos narys: būtų išgirstas, turėtų galimybę išsakyti savo nuomonę, galėtų patenkinti poreikius.
Dažniausiai iš namų bėga paaugliai, nes šiame laikotarpyje viskas stipriai keičiasi ne tik biologiniame lygmenyje, bet ir socialiniame, - atsiranda noras atrasti save, priešintis tėvų diegiamoms vertybėms, lūkesčiams. Būtent. Ir tai gali būti dėl kelių priežasčių.
Auklėjimo Stilius ir Šeimos Aplinka
Jeigu šeimoje vyrauja autoritarinis auklėjimas, kai vaikų nuomonės nepaisoma, namuose tvyro emocinė įtampa, įsakinėjimai, baudimai ir draudimai. Tokiuose namuose negera būti, jaučiama nuolatinė įtampa, baimė būti nubaustam. Kitas atvejis - kai namuose vyrauja liberalus auklėjimo stilius, t. y. kai nėra taisyklių, ribų arba ribos neaiškios, o taisyklės besikeičiančios. Tokiu atveju vaikui sukeliama sumaištis ir nežinomybė, pavyzdžiui, ši taisyklė dar galioja ar nebe, ar taip pasielgęs, būsiu nubaustas, ar niekas nereaguos. Vaikui svarbu aiškiai žinoti, kas bus, kai jis pasielgs vienaip arba kitaip.
Trečia, vaiką iš namų skatina bėgti ir per didelė globa ar, priešingai, nepriežiūra. Be to, dažnai prie visų aukščiau išvardytų priežasčių prisideda kažkuri smurto forma: fizinis, psichologinis, seksualinis ar nepriežiūra, kai vaikas arba pats tampa smurto auka, arba smurto liudininku.
Taip pat skaitykite: Socialinis darbas: refleksijos
Emociniai Poreikiai
Net ir „geruose“ namuose tėvai pamiršta, kad paauglys nebe mažylis ir su juo reikia tartis, o ne jam įsakinėti. Iš pažiūros „geruose namuose“ gali būti labai griežtos taisyklės, įsakmus balso tonas, - tai paauglius skatina priešintis ir ieškoti meilės bei švelnumo už namų ribų. Abejingumas vaikų elgesiui, visko leidimas, taisyklių ir ribų nebuvimas arba laisvo laiko leidimas atskirai, bendravimas akis nudelbus į telefoną ar planšetę vaikams gali siųsti žinią, kad tėvams jie nerūpi. Ką daro paauglys? Ieško bendraminčių grupės, kurioje visi jo poreikiai bus patenkinti.
Taigi, svarbu suprasti, kad vaikai iš namų bėga ne todėl, kad namai skurdžiai įrengti, mažo ploto ar panašiai, o todėl, kad namuose, visų pirma, nepatenkinami jų emociniai poreikiai. Trumpai tariant, iš namų gali bėgti bet kuris vaikas, kuris neturi tinkamų įgūdžių, kaip elgtis stresinėje situacijoje ar spręsti problemas.
Vaikui, kuris jaučia tėvų meilės, šilumos, dėmesio stoką, bėgimas iš namų yra vienas iš problemų sprendimo variantų. Tokiu elgesiu vaikas siunčia tėvams žinią, kad jam trūksta dėmesio, meilės, supratimo, leidimo būti savarankiškesniam. Vaikas nori rūpėti, jausti, kad yra laukiamas, išgirstas ir mylimas.
Todėl vienas iš būdų, kaip pasakyti tėvams, jog „man yra blogai“, - bėgimas iš namų. Kitas aspektas, kad vaikams dar trūksta bendravimo, konfliktų sprendimo, streso valdymo įgūdžių. Todėl paaugliui, kuris sunkumus dažnu atveju sprendžia spontaniškai ir emocionaliai, bėgimas iš namų gali pasirodyti gera išeitimi.
Vaikai su Autizmo Spektro Sutrikimais
50 procentų vaikų, turinčių autizmo spektro sutrikimą, bent kartą gyvenime yra pabėgę. Tai, kad autistiškas vaikas staiga pradeda bėgti, yra vienas iš autizmo požymių. Dažnai jis būdingas būtent tiems vaikams, kurie turi ir hiperaktyvumą. Tokios situacijos labai pavojingos, nes autistiški vaikai bėga neatsižvelgdami į situaciją, aplinką, kurioje jie yra, taip sukeldami pavojų savo gyvybei.
Taip pat skaitykite: Senatvinis mėšlungis: prevencija
Pasak neurologės, autistiški vaikai labai mėgsta vandenį. Bėgdami pakeliui pamatę upę, ežerą ar jūrą tiesiog gali nerti į tą vandenį neįvertinę situacijos. Pavojus slypi tame, kad autistiški vaikai retai moka plaukti: „Tai didelė problema - yra nedaug trenerių, kurie apsiima išmokyti tokius vaikus plaukti. Mokymo procesas sudėtingas, nes autistiški vaikai nesugeba priimti tiek daug informacijos, kaip įprastos raidos vaikai.
Duomenys rodo, kad autistiškiems vaikams net 160 kartų yra didesnė tikimybė patirti mirtiną ar nemirtiną skendimą, palyginus, su jų įprastos raidos bendraamžiais. Kaip taisyklė, dažnai tokius „bėgikus“ ypač traukia prie vandens.
Priežastys, Kodėl Autistiški Vaikai Bėga
Priežastys gali būti pačios įvairiausios. Taip pat mes įvardijame, kad gali būti tarsi apsėdimas tam tikriems dalykams. Pavyzdžiui, vaikui labai patinka, kai atvažiuoja šiukšliadėžė, ar pravažiuoja gaisrinė mašina. Tokiu atveju jis, net ir nežinodamas laiko, jaučia, kad turi įvykti veiksmas ir bėgs į tą vietą. Toks apsėdimas veda bet kur, bet kada - jo galvoje užsiciklinusi užduotis: reikia pamatyti ir viskas.
Dar viena labai svarbi priežastis, kodėl autistiški vaikai gali pradėti bėgti, tai yra kai įvyksta sensorinė perkrova. Taip yra todėl, kad jiems būdinga kitokia pojūčių sistema - jie gali jautriau reaguoti jei bus per daug triukšminga, garsu, šviesu, netgi kvapai veikia kaip vienas iš dirgiklių. Susikaupus stipriems pojūčiams, vaikas jaučia stresą. O streso būklėje arba kovojama arba bėgama.
Kaip Užkirsti Kelią Pabėgimams?
Svarbiausia yra pasirūpinti vaikų saugumu. Jeigu išleidžiame vaiką į darželį ar mokyklą, būtinai reikia informuoti auklėtojus apie turimus ypatumus. Pedagogai, dirbantys su vaikais, turinčiais autizmo spektro sutrikimą, turi žinoti, kad vaikas, patyręs sensorinę perkrovą gali pradėti bėgti.
Taip pat skaitykite: Pagalba vienišoms mamoms
Tam kad išvengtume bėgimo, svarbu tartis su vaiku, kur eisime, leisti vaikui pasirinkti, įtraukti jį į procesą. Labai padeda, jeigu situacija paaiškinama vaizdais, simboliais. Pavyzdžiui, pirmiausiai eisime į polikliniką, o paskui užsiimsime vaikui malonia veikla - traukinių ar lėktuvų stebėjimu. Autistiški vaikai nemoka prognozuoti, nesupranta nutylimos informacijos, todėl viskas turi būti išdėstoma kuo aiškesniais žingsniais. Jeigu jam poliklinika kelia neigiamas emocijas, didelė tikimybė, kad jis pabėgs, tačiau naudojant paveikslėlių sistemą galima bandyti šiek tiek subalansuoti vaiką. Bėgimo paveikslėlis perbrauktas, o akcentas kitame paveikslėlyje, kad eisime susikibę už rankų.
Neurologė pabrėžia, kad išmokyti tokius „bėgikus“ plaukti yra nepaprastai svarbu, tam tarnauti irgi galėtų paveikslėlių metodas.
Ką Daryti Dingus Vaikui?
Dingus vaikui tėvai pirmiausiai turėtų patikrinti jiems žinomas galimas vaiko buvimo vietas, pabandyti susisiekti su vaiku telefonu, socialiniais tinklais, komunikavimo programėlėmis. Rekomenduotina išlikti ramiems ir nusiųsti žinutę, jog vaikas žinotų, kad tėvai laukia jo saugiai grįžtant namo. Tokioje žinutėje ypač svarbu negąsdinti vaiko neigiamomis pasekmėmis: negrasinti, nežadėti bausmės.
Tėvai taip pat turėtų išsiaiškinti, kokius daiktus su savimi pasiėmė vaikas (telefonas, kompiuteris, dokumentai, pinigai, drabužiai - kokiais buvo apsirengęs ir galėjo pasiimti su savimi). Jei yra galimybė - patikrinti vaiko kompiuteryje, planšetėje jo susirašinėjimą, naršymo istoriją - galbūt paaiškės jo paskutiniai kontaktai, suplanuotas susitikimas, domėjimosi pobūdis ar kita naudinga informacija.
Policijai tėvai turėtų pranešti visą jiems žinomą informaciją - be nurodytos aukščiau - kur vaikas pastaruoju metu lankėsi, jo įprasta dienotvarkė, maršrutai, kas paskutinis kontaktas, kada paskutinį kartą ir kokiu būdu tėvai bendravo su vaiku ir pan.
Statistika
Vertinant pastarųjų metų tendencijas, apibendrintai pasakysiu, kad nepilnamečių paieškos sudaro apie 70 proc. visų paskelbtų dingusių be žinios asmenų paieškų. Apie 90 proc. visų dingusių nepilnamečių yra vaikai, pabėgę iš globos įstaigų. Į didžiausią rizikos grupę patenka vaikai nuo 14 iki 17 m. amžiaus.
Pagal vaikų, dėl kurių buvo paskelbta paieška skaičių, nestebime dingusių vaikų augimo:
- 2020 m. - 720 (mergaitės - 377, berniukai - 343)
- 2019 m. - 939 (mergaitės - 502, berniukai - 437)
Vidutiniškai iki 20 proc. dingusių vaikų atsiranda greičiau nei per valandą nuo informacijos apie dingimą registravimo policijoje. Vyrauja tendencija, kad apie 80 proc. dingimo iš globos įstaigų atvejų vaikai grįžta patys. Tuo tarpu dingimų iš namų atvejais dingusio asmens savarankiškas grįžimas namo sudaro mažiau nei pusę atvejų.
Lietuvos statistika: dingusių vaikų skaičius
| Metai | Mergaitės | Berniukai | Iš viso |
|---|---|---|---|
| 2020 | 377 | 343 | 720 |
| 2019 | 502 | 437 | 939 |
Rekomendacijos Tėvams
Iš profesinės pusės galėčiau patarti: Jei tėvai pastebi elgesio pokyčius, nerimą keliančias emocijas - būtina konsultuotis su specialistu. Įvykus konfliktui ar nesutarimams, motyvuoti savo elgesį, argumentuoti sprendimą vaikui suprantama kalba. Paaiškinti vaikui galimas grėsmes, negąsdinti bausmėmis ir ultimatumais, o paaiškinti, kad tėvai pirmiausia nerimauja dėl vaiko saugumo. Susipažinti su vaiko draugais, išsiaiškinti kokiais komunikavimo kanalais vaikas bendrauja, kad būtų galima susisiekti. Nedrausti vaikui atsivesti draugus namo - tokiu būdu tėvai geriau žinos vaiko bendravimo ir interesų ratą.
Kad vaikas augtų psichologiškai sveikas ir laimingas, jis turi jaustis saugiai, palaikyti artimus ryšius su kitais, galimybę realizuoti save, būti priimtas ir mylimas. Pirmiausia nuo mažų dienų namuose turi būti aiškios taisyklės, ribos ir visiems žinomos pasekmės už taisyklių nesilaikymą. Tėvai turėtų atsakingai ir sąžiningai laikytis duoto žodžio, pažadų, leisti vaikams pasirinkti sprendimo galimybes ir už savo pasirinkimą pajusti pasekmes. Vaiką reikia drąsinti už jo pastangas, gebėjimus, rodomą savarankiškumą. Drąsinimas yra dovana už pastangas ir tobulėjimą. Jis moko vertinti save tokį, koks esi, įgalina imtis veiklos, pasitikėti savimi.
Labai svarbu su vaiku kalbėtis ir ypač jo klausytis. Kaip tai daryti? Taip, kaip darote su savo draugais, draugėmis. Juk draugei pasakius apie padarytą kvailystę ar jai netinkamai pasielgus, jos neapšaukiate, nemušate ir juo labiau neišvarote. Todėl pokalbis su vaiku turėtų būti tarsi su draugu - pagarbus. Sudarykite vaikui sąlygas parodyti, ką jis gali ir sugeba, leiskite būti savarankiškam, atliekant mažus dalykus, kurie vėliau didėja. Nuo pat mažų dienų mokydami vaikus prisiimti atsakomybę, atsakyti už savo veiksmus, ilgainiui pamatysite, kad tai taps norma. Turiningas laisvalaikio leidimas kartu, vaiko įtraukimas į šeimos veiklą, didina jausmą, kad jis reikalingas, suprastas, vertinamas. Tuomet būti su tėvais smagu ir gera. Įdomus laiko leidimas kartu, leidžia suprasti, kad vaikas yra svarbi šeimos dalis. Saugumo ir pasitikėjimo vaiku suteikia jo draugų pažinojimas. Tėvai turėtų bendrauti su jais, sudaryti sąlygas draugams svečiuotis namuose, kartais leisti laisvalaikį kartu. Taip tėvai žinos, kokioje aplinkoje būna vaikas, kuo domisi ir kuo gyvena jo amžiaus vaikai.