Ne vienas iškilus Lietuvos kairysis buvo tautinio atgimimo priešakyje. Jie pirmieji iškėlė nepriklausomos ir demokratinės Lietuvos siekį. Jie sugebėjo įtikinti kitų politinių srovių atstovus siekti tik visiškos šalies nepriklausomybės.
Karų ir revoliucinių sukrėtimų sūkuryje kairiųjų tapatybės paieškos buvo ne ką mažiau sudėtingos. XIX a. pabaigoje susiformavęs kairiųjų judėjimas Lietuvoje buvo nevienalytis. Rimčiausia takoskyra tarp kairiųjų išsivystė reaguojant į revoliucines permainas Rusijoje.
Vienoje pusėje atsidūrė už Lietuvos valstybingumą pasisakantys socialdemokratai ir kitos nepriklausomybinės kairiosios jėgos. Panašios tendencijos susiklostė iš esmės visoje to meto Europoje, tačiau Lietuva (kaip ir kitos carinės Rusijos valdytos tautos) susidūrė dar ir su tiesiogine bei realia bolševikų karinės intervencijos grėsme.
Dešiniosioms, konservatyviosioms jėgoms esant atitrūkusioms nuo didžiosios gyventojų dalies, nesuprantant jų skaudulių ir rūpesčių, kairiųjų demokratų ankstyvas susiorganizavimas ir skelbiamos lygiateisiškumo ir solidarumo idėjos susilaukė plataus atgarsio įvairiuose visuomenės sluoksniuose.
Lietuvos socialdemokratų partija, įsteigta 1896 m., buvo pirmoji politinė partija, kuri savo programinėse nuostatose deklaravo laisvos ir demokratinės, carinį jungą nusimetusios Lietuvos politinį tikslą. Antroji, 1902 m. susikūrusi, už šalies nepriklausomybę pasisakiusi Lietuvos demokratų partija taip pat linko į kairę.
Taip pat skaitykite: Lietuvos VSD sistema
Tarp kitų reikšmingų kairiųjų demokratinių judėjimų verta paminėti 1917 m. Rusijos lietuvių įkurtą „Santaros“ partiją, save apibrėžusią kaip socialistinę. „Santarai“ vadovavęs Petras Leonas buvo vienas žymiausių šalies tarpukario teisininkų, pirmasis teisingumo ministras (1918-1919 m.) ir vidaus reikalų ministras (1919 m.), ilgametis Advokatų tarybos pirmininkas ir Lietuvos universiteto Teisių fakulteto dekanas, sociologijos mokslo Lietuvoje pradininkas.
„Lietuvos sąžine“ neretai vadintas P. Leonas po 1926 m. Į kairiųjų skelbiamus socialinio teisingumo reikalavimus atsišaukė ir kai kurie politikai, paprastai priskiriami konservatyviajai politinei tradicijai. Tarp tokių derėtų išskirti vieną iš žemės reformos autorių ir krikščionių demokratų lyderių prelatą Mykolą Krupavičių, dar iki valstybės atsikūrimo pelniusį „raudonojo kunigo“ reputaciją.
Politinės Raidos Pokyčiai Po 1926 m. Valstybės Perversmo
1926 m. valstybės perversmas smarkiai pakoregavo šalies politinę raidą. Pilietinių ir politinių laisvių suvaržymas labai apribojo demokratinių kairiųjų jėgų galimybes siekti socialiai teisingos ir visus piliečius įtraukiančios visuomenės. Tačiau tai jokiu būdu nesumažino kairiųjų valstybės kūrėjų ištikimybės savo skelbtiems idealams.
Lietuvos socialdemokratų partija įsteigiama 1896 m. Susibūrę į pirmąją politinę partiją šalyje, socialdemokratai taip pat pirmieji iškėlė laisvos ir demokratinės Lietuvos tikslą. Steigiamasis susirinkimas įvyko gydytojo Andriaus Domaševičiaus bute Vilniuje.
Tarp esminių LSDP politinių reikalavimų - Lietuvos atsiskyrimo nuo carinės autokratinės Rusijos imperijos siekis, kuris traktuotinas kaip lietuvių tautos suverenumo teisės reikalavimas ir pirmosios Lietuvos valstybingumo atkūrimo programos iškėlimas. Vėlesniuose LSDP dokumentuose paaiškinta, kad „liuosos federacijos“ koncepcija niekaip neprieštarauja tautų apsisprendimo laisvei.
Taip pat skaitykite: Pensijų pasirinkimai Lietuvoje
Akcentuota, kad Lietuva prie tokios federacijos gali jungtis tik savo noru, taigi ji pirmiausia turėjo įgyti politinį savarankiškumą, nepriklausomybę, ir tik tada rinktis partnerius, su kuriais galėtų užmegzti „liuosus federacinius“ ryšius.
Pirmojoje LSDP programoje buvo keliamas ne tik atsiskyrimo nuo Rusijos imperijos bei Lietuvos valstybingumo reikalavimas, bet pateikta tam tikra valstybingumo socialinio-politinio turinio vizija su aiškiai demokratinės santvarkos įtvirtinimo programa.
Kaip minėta, antroji susikūrusi lietuvių politinė partija - Lietuvos demokratai - taip pat palaipsniui linko į kairę. Nors jau 1905 m. patvirtintoms LDP programinėms nuostatoms buvo būdinga „liaudinio socializmo“ kryptis, tačiau tik 1912 m. vasarą vykusioje partijos konferencijoje buvo pasisakyta už tai, kad „demokratija gali pilnai įsivyrauti tik socialistiškame visuomenės sutvarkyme…“, bei buvo nuspręsta, jog „socialios Lietuvos visuomenės surėdymo programa maximum turi remtis liaudies socializmo pamatais“ ir kad demokratai „žengia prie socialistiško Lietuvos surėdymo“.
1917 m. šios politinės jėgos pagrindu įkurta Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partija. Tarp šių dviejų pagrindinių Lietuvos kairiųjų demokratinių jėgų, dalyvavusių tarptautinėje socialistų veikloje, būta tam tikrų ideologinių skirtumų.
Lietuvos socialdemokratai Vakarų socialdemokratų pavyzdžiu socializmą įsivaizdavo griežtai pagal Karlą Marxą - kaip tam tikros ateities perspektyvą. Lietuva turi šiai ateičiai subręsti, tapdama industrine kapitalistine šalimi, kurioje už socialdemokratus balsuosiantys darbininkai sudarys rinkėjų daugumą.
Taip pat skaitykite: Apie Lietuvos socialinius sluoksnius
Tuo tarpu socialistai liaudininkai socializmą įsivaizdavo ne pagal K. Marxą, kuris būtina jo sąlyga laikė industrializaciją, paverčiančią pramonės darbininkus kiekybine visuomenės dauguma, bet pagal Rusijos liaudininkų (narodnikų), kurie XX a. pradžioje susibūrė į socialistų revoliucionierių (eserų) partiją, doktriną.
Nepaisant to, kad skyrėsi to laikmečio socializmo supratimas, šias kairiąsias partijas vienijo atsidavimas be išlygų demokratinės ir nepriklausomos Lietuvos idėjai. Tai buvo esminė takoskyra nuo to meto visuomenės sluoksniuose taip pat palyginti populiarių komunistinių (bolševikinių) jėgų, pasisakiusių už „proletarų diktatūros“ įvedimą ir tolesnę Lietuvos priklausomybę nuo Maskvos.
Po 1905 m. per Rusijos imperiją nuvilnijusios revoliucinių bruzdėjimų bangos tų pačių metų gruodžio 4-5 d. sušaukiamas Didysis Vilniaus Seimas, kuriame dalyvavo apie 2000 lietuvių iš Lietuvos ir kaimyninių kraštų.
Nors Didžiojo Vilniaus Seimo metu pradėjo organizuotis ir dešiniosios jėgos, Lietuvos socialdemokratai ir demokratai kaip iki tol vienintelių politinių partijų atstovai rodė iniciatyvą organizuojant suvažiavimo darbą ir formuluojant priimtus nutarimus.
Aktyviai dalyvaudami svarstant tiek politinę situaciją Lietuvoje ir Rusijoje, tiek ir Lietuvos politinę autonomiją ir jos įgyvendinimo būdus, socialdemokratai tikėjosi paveikti suvažiavimo dalyvių daugumą ir nustatyti griežtą kovos su carizmu taktiką, įskaitant ir ginkluoto sukilimo galimybę, vykdant savavališką Lietuvos autonomijos kūrimą tuometine socialdemokratine šios sąvokos prasme.
Kaip bebūtų, pasibaigus Didžiajam Vilniaus Seimui, 1905 m. gruodžio 6 d. Visgi carinis režimas nebuvo linkęs patenkinti Didžiojo Vilniaus Seimo reikalavimų ir kaip įmanoma slopino lietuvių bandymus burtis į politinius ir socialinius judėjimus. Tačiau užgniaužti laisvės troškulio jiems nepavyko.
Po dvylikos metų, 1917 m. rugsėjo 18-22 d., sušaukiama Lietuvių konferencija Vilniuje. Socialdemokratai su S. Kairiu priešakyje buvo aktyvūs ir konstruktyvūs šios konferencijos dalyviai. Skirtingai nuo A. Smetonos, kitų dešiniųjų jie aiškiai pasisakė, kad būtina siekti visiškos šalies nepriklausomybės užuot mėginant susisaistyti su Vokietijos kaizeriniu režimu.
Vėliau ši takoskyra tarp „nepriklausomybininkų“ ir „provokiškų“ politikų pasireikš ir Lietuvos tarybos veikloje. S. Kairiui, pirmininkavusiam net aštuoniems iš dešimties konferencijos posėdžių, buvo suteikta teisė pasakyti konferencijos uždarymo kalbą.
Vilniaus konferencijai išrinkus 20-ies narių Lietuvos Tarybą, aiškiai išsiskyrė keturių kairiųjų - socialdemokratų M. Biržiškos ir S. Kairio, nepartinio, bet socialdemokratams artimo S. Narutavičiaus ir socialisto liaudininko demokrato J. Vileišio - blokas. Atkreiptinas dėmesys, kad politinei kairei save taip pat ideologiškai buvo priskyrę Petras Klimas ir Jurgis Šaulys.
Būdami mažuma, aukščiau minėtieji Lietuvos kairiųjų jėgų atstovai laikėsi bekompromisės pozicijos dėl visiškos Lietuvos nepriklausomybės. Šiuo požiūriu jų laikysena aiškiai kontrastavo su A. Smetonos ir kitų konservatyvių veikėjų nusistatymu derinti nepriklausomybės siekį su kraštą okupavusių vokiečių reikalavimais.
Didžiausių nesutarimų šaltiniu tarp Tarybos narių tapo daugumos Tarybos narių balsais priimta 1917 m. gruodžio 11 d. 1918 m. sausio 26 d. Tarybą ištinka krizė, kai iš jos pasitraukia kairiųjų ketvertas, protestuodami prieš daugumos Tarybos narių valią ir toliau laikytis gruodžio 11 d. deklaracijos.
Viešojoje erdvėje Tarybai patiriant kritiką dėl pernelyg didelio palankumo vokiečiams, iš Tarybos pasitraukti taip pat svarsto Aleksandras Stulginskis ir keletas kitų narių. Galiausiai vasario 15 d. pasiekiamas sutarimas su kairiaisiais „maištininkais“.
Kairiųjų blokas ir toliau laikėsi nuoseklios pozicijos - nepaklusti vokiečių spaudimui atšaukti vasario 16 d. aktą ir vėl Lietuvos nepriklausomybę susieti su tam tikrais ryšiais su Vokietija. Todėl, kai Lietuvos Taryba 1918 m. liepos 11 d. priima kontroversišką sprendimą skelbti Lietuvą konstitucine monarchija, o jos valdovu Mindaugu II tituluoti Uracho hercogą Vilhelmą II-ąjį, kairiųjų Lietuvos Tarybos narių ketveriukė padarė pareiškimą, kad tuos 13 Tarybos narių, kurie balsavo už karaliaus pakvietimą, laiko nustojusiais 1917 m.
Be kairiųjų bloko šiam sprendimui nepritarė P. Klimas (balsavo „prieš“), susilaikė - A. Stulginskis ir Jonas Vailokaitis. Vėliau „kairiųjų ketveriukės“ santykis su kitais Tarybos nariais išsiskyrė. J. Vileišis netrukus grįžo dirbti į Tarybą, kai tuo tarpu M. Biržiška atnaujino darbą Taryboje tik 1918 m. pabaigoje, kai buvo atšauktas sprendimas dėl Vilhelmo II skelbimo Lietuvos karaliumi.
Kairieji politikai grįžta ginti Lietuvos vos už kelių mėnesių, kai jaunajai valstybei iškyla bene rimčiausias pavojus. 1918 m. gruodį Rusijos bolševikai pradeda pulti kaimyninius kraštus. Lietuvoje taip pat politinė suirutė. A. Smetona, A. Voldemaras ir kiti tuometiniai aukščiausi valstybės pareigūnai skubiai išvyksta į užsienį.
Bet kokiu atveju - sunku būtų atspėti, kaip būtų susiklosčiusi šalies tolesnis likimas, jei ne ką tik iš Rusijos pasitraukusio žinomo teisininko socialisto liaudininko demokrato M. Sleževičiaus apsisprendimas perimti vadovavimą Vyriausybei 1918 m. gruodžio 26 d. Vienas iš pirmųjų ir svarbiausių šios Vyriausybės sprendimų buvo atsišaukimas į paprastus Lietuvos žmones kviečiant stoti į savanorius ir ginklu kovoti prieš užpuolikus.
Su nedidelėmis pertraukomis kairės ir centro politikai M. Sleževičius ir K. Grinius vadovavo „nacionalinės vienybės“ vyriausybėms iki pat 1922 m. Šiuo kritiniu visos valstybės tolesnę ateitį nulėmusiu metu pagrindinės demokratinės šalies jėgos veikė sutelktai.
Tuometinėje Europoje šios idėjos buvo revoliucinės. Būtent kairiosios socialdemokratinės jėgos nuosekliausiai pasisakė, kad politinė sistema turi būti atskaitinga ne tik valdančiajam elitui, o visiems gyventojams. Buvo aiškiai suprasta, kad tokia tvarka, kai politinę valdžią renka visi piliečiai, galų gale labiausiai bus naudinga ir atneš gerovę vidurinei klasei ir žemesniesiems socialiniams ekonominiams sluoksniams.
Permainingais XIX a. pabaigoje - XX a. pradžios laikais daugelyje Europos šalių įtampa tarp dešiniųjų - monarchijos, klerikalinės valdžios ir stambiojo kapitalo gynėjų - ir kairiųjų, skelbusių naująją demokratinę ir pasaulietinę tvarką, peraugo į rimtus ginkluotus susirėmimus, nusinešusius tūkstančius gyvybių. 1917 m. Atgimstanti Lietuva taip pat susidūrė su šiais esminiais demokratėjimo ir laisvėjimo iššūkiais.
Tačiau skirtingai nuo daugumos kitų Europos šalių šį kairės ir dešinės konfliktą valstybės steigimo laikotarpiu 1917-1922 m. pavyko išspręsti taikiai ir gana sėkmingai. Be jokios abejonės, egzistencinė ką tik sukurtos valstybės išlikimo grėsmė buvo vienas esminių veiksnių, nulėmusių tai, kad visiškai skirtingų ideologinių pažiūrų veikėjai sugebėjo susitarti.
1926 m. gruodį įvykęs valstybės perversmas pakeitė šalies politinę kryptį. Dalis jų pasirinko akademinį kelią ir tapo visuotinai gerbiamais mokslininkais. M. Biržiška dar 1922 m. pradėjo dirbti Lietuvos universitete, Humanitarinių mokslų fakultete, turėjo aukščiausią ordinarinio profesoriaus laipsnį, 1926-1927 m. S. Be to, S. Kaunui daug davė ir kitas kairysis Vasario 16-osios signataras J. Vileišis, net dešimt metų (1921-1931 m.) ėjęs Kauno burmistro pareigas.
Vėliau, kaip aukščiausios kvalifikacijos teisininkui, J. Vileišiui buvo pavesta sukurti naujos redakcijos civilinį kodeksą. J. Tuo tarpu M. Sleževičius, pasitraukęs iš politikos, tapo advokatu, buvo išrinktas į Advokatų tarybą, 1938-1939 m. S. Narutavičius ir M. Sleževičius mirė dar laisvoje Lietuvoje.
Kitiems kairiesiems valstybės kūrėjams savo gyvenimo pabaigoje teko atlaikyti karo baisumus ir patirti nelengvą pabėgėlio dalią. Verta paminėti tai, kad S. Kairiui ir K. Griniui, gelbėjusiems persekiojamus žydus po mirties, buvo suteiktas Pasaulio tautų teisuolių vardas.
Prieš išvykdamas į Vakarus, dar būdamas Kaune, S. Kairys ėmėsi paskutinio savo didžiojo darbo - su kitais valstybės ir visuomenės veikėjais 1943 m. įkūrė Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą (VLIK) ir buvo išrinktas jo pirmuoju vadovu. Vėliau jį pakeitė kitas nepriklausomos Lietuvos politinis lyderis „kairysis krikdemas“ M. Krupavičius.
Kairiųjų nuopelnai Lietuvos valstybingumui nenuginčijami. XIX a. pabaigoje užsimezgęs ir sulig 1905 m. Vilniaus Didžiuoju Seimu pagreitį įgavęs socialdemokratų judėjimas įžiebė demokratinės ir nepriklausomos Lietuvos viltį.
Atkaklumas ir ryžtingumas pasiteisino. Nemaža dalimi būtent kairiųjų politinių lyderių pastangomis galiausiai buvo atkurta ir įtvirtinta visiškai nepriklausoma Lietuvos valstybė, vėliau - surengti rinkimai į Steigiamąjį Seimą. Tarpukario nepriklausomybė telkė kovai dėl Lietuvos laisvės po Antrojo pasaulinio karo.
Kai tai galiausiai buvo pasiekta, mes vėl įgijome unikalią galimybę kurti demokratinę ir solidarią, europietišką ir klestinčią Lietuvą.
Šaltiniai:
- [1] Programas lietuviškos socialdemokratiškos partijos, Tilžė, 1896, P.
- [2] Mitrulevičius G. Lietuvos socialdemokratijos ideologinė-politinė raida 1914-1919 metais: istoriografija, tarptautinis ir istorinis kontekstai, santykis su Lietuvos valstybingumo įkūrimu, Vilnius: Gimtasis žodis, 2017, P.
- [3] Ten pat, P.
- [4] Ten pat, P.
- [5] Norkus Z. Du nepriklausomybės dvidešimtmečiai: Kapitalizmas, klasės ir demokratija Pirmojoje ir Antrojoje Lietuvos Respublikoje lyginamosios istorinės sociologijos požiūriu, Vilnius: Aukso žuvys, 2014, P.
- [6] Mitrulevičius G., P.
- [8] Lietuvių konferencijos protokolai // LVT prot. P. 82, 124-125. Cituota iš Mitrulevičius G., P.
- [9] Rėmeris M. Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos. Vilnius, 1990, P. 51. Cituota iš Mitrulevičius G., P. Andriukaitis, Vytenis Povilas, et al., Socialdemokratai Lietuvos Respublikos Seimuose. Blažytė-Baužienė, Danutė, et al., Lietuvos istorija: Nepriklausomybė (1918-1940), X tomas, I dalis. Čepas, Ričardas, sud., Lietuvos Respublikos ministrai pirmininkai (1918-1940). Lieki...
Lietuvos politinių partijų vietos Seime 2020 m.
tags: #lietuvos #socialinio #teisingumo #partija