Tėvų klausimynas darželyje: vaiko psichoemocinės ir socialinės raidos aspektai

Vaiko raida - tai nenutrūkstantis procesas, prasidedantis apvaisinimu ir besitęsiantis visą individo gyvenimą. Kiekvieno vaiko raida yra nepaprastai individuali, bet telpa ir į tam tikrus dėsningumų rėmus.

Remiantis išilginės raidos koncepcija, naujų įgūdžių įgijimas siejamas su vaiko chronologiniu amžiumi. Taigi vaikui augant ir bręstant, atsižvelgiant į jo amžių, galima tikėtis tam tikrų įgūdžių atsiradimo. Kita koncepcija teigia, jog sudėtingesni įgūdžiai įgyjami tik tada, kai kiti, paprastesni, įgūdžiai jau įgyti. Ši koncepcija teigia, kad vienos raidos sritys veikia kitas raidos sritis.

Augimas ir vystymasis - tai du vienas su kitu susiję ir vienas kitą sąlygojantys procesai. Augimo sąvoka suprantama kaip organizmo kiekybiniai pakitimai, kurių metu didėja viso kūno ir atskirų organų masė bei matmenys. Vystymasis suprantamas kaip organizmo kokybiniai pakitimai, kurių metu diferencijuojasi audiniai, organai bei sistemos, tobulėja ir atsiranda naujos jų funkcijos. Vaiko augimo bei vystymosi pagrindas yra medžiagų apykaita - du prieštaringi ir taip pat vienas kitą sąlygojantys procesai - asimiliacija.

Kognityvinė raida yra vidinis žmogaus žinių apie save ir aplinką įgijimo, išlaikymo ir panaudojimo procesas. Tai sugebėjimas suprasti kalbą, bendrauti, sutelkti dėmesį veiklai. Percepcija (suvokimas, supratimas), mąstymas ir kalba yra pagrindinės pažinimo kategorijos. Anot J. Piaget, egocentrizmas mažina vaiko galimybes mokytis iš aplinkinių ir dažnai būna jo konfliktų su vaikais ir suaugusiais priežastis. Tai yra varomoji jėga suvokti, pažinti kitų individų požiūrį, vystyti socialinius įgūdžius.

Vaiko psichoseksualinės raidos etapai pagal Z. Froidą

Z. Froidas iškėlė prielaidą apie 2 varas - seksualią ir agresyvią. Jis išskyrė kelis etapus:

Taip pat skaitykite: Klausimynas šeimoms: įvertinkite savo situaciją

• Oralinė stadija (0-1 metai): Maitinimas yra labiausiai vaiką stimuliuojanti veikla. Burnoje vyksta energijos iškrova, tiek seksualinio (čiulpimas, valgymas sukelia malonius pojūčius lūpose, liežuvyje), tiek agresijos (išspjauna, kanda) pasitenkinimo. Maitinimas leidžia bendrauti su mama tiek fiziškai, tiek emociškai. Kūdikis išgyvena frustraciją ir nerimą.
• Analinė stadija (1-3 metai): Išangė yra malonių kūno pojūčių šaltinis, svarbiausia veikla - mokymasis naudotis tualetu. Tėvai reikalauja tuštintis valingai, todėl slopinama patirti pasitenkinimą - konfliktas su autoritetu. Vaikas laipsniškai išmoksta kontroliuoti (savikontrolė). Pasitenkinimas patiriamas iš socializacijos (tėvų pagyrimas).
• Falinė stadija (3-6 metai): Svarbiausia kūno dalis - varpa. Berniukai ja didžiuojasi, o mergaitės pavydi. Seksualinis sujaudinimas ir malonumas sutelktas į klitorį ir varpą. Sudėtingas jausmų Edipo kompleksas (berniukas susitapatina su motina, po to ima seksualiai jos trokšti, nekenčia savo konkurento tėvo, bet jo ir bijo, kad jis sužinos apie jo troškimus ir jį kastruos).
• Latentinis periodas (7-11 metų): Seksualiniai poreikiai ramūs, o vaikas gali nukreipti energiją į mokymąsi, žaidimus.
• Genitalinė stadija (paauglystė): Malonūmų pojūčių šaltinis yra lytiniai organai. Mėginimas atsiskirti nuo šeimos (nenori būti emociškai priklausomi). Seksualiniai impulsai nukreipti į priešingą lyt. asmenį, meilė altruistiškesnė. Pagrindiniai siekiai - meilė ir darbas.

Patyrus per daug ar per mažai malonumo kokioje nors stadijoje - fiksacija (priešinimasis pereiti į kitą stadiją), regresuojama (grįžtama į fiksacijos tarpsnį).

Psichosocialinės raidos etapai pagal E. Eriksoną

E. Eriksonas pratęsė Froido darbą ir pasiūlė psichosocialinę sampratą. Jis išskyrė 8 stadijas, kurių kiekvinoje augimo krizė. Kiekvienai būdinga tarpasmeniniai ir intrapsichiniai uždaviniai. Pozityviai išsprendus padidėja jėgos, esant nesėkmei - fiksacija. Vaikas mokosi pats pasirūpinti savimi, naudotis tualetu, kalbėti arba abejoja savo sugebėjimais. Nori išsiaiškinti kas jis yra.

Kognityvinės raidos stadijos pagal J. Piaget

J. Piaget mažiau analizuoja motyvus ir elgesio pasekmes, dėmesio centre - žmogaus mąstymas, mąstymo aktyvūs procesai. Pastebėjo, kad to paties amžiaus vaikai daro tas pačias klaidas: kaip vaikas mąsto priklauso nuo protinių sugebėjimų, o ne nuo to ką išmoko. Jis manė, kad suaugę ir vaikai kuria protines schemas, kurios padeda organizuoti savo suvokimą ir patyrimą. Protinė pusiausvyra vyrauja tol, kol asmuo nesusiduria su prieštaraujančiais vienas kitam suvokimu ar patirtimi.

J. Piaget išskyrė šias kognityvinės raidos stadijas:

• Sensomotorinė (0-2 metai): Aplinkai pažinti vaikas naudoja jutimus ir motorinius sugebėjimus. Įsisamonina objektų pastovumą, jog jie yra nors jų nemato.
• Priešoperacinė (2-6 metai): Naudoja simbolinį mąstymą, kalba, mąstymas egocentriškas, kuris palaipsniui mažėja, bando suprasti kitų požiūrį.
• Konkrečių operacijų (7-11 metai): Taiko logines operacijas, mokosi suprasti masės, svorio, skaičių tvermės dėsnius.
• Formalių operacijų (nuo 13 metų): Paauglys ir suaugęs sugeba mąstyti abstrakčiai, hipotetinėmis sąvokomis. Dažnai pervertina savo sugėbimus.

Klinikinio ištyrimo ir terapijos plano sudarymo principai vaikų ir paauglių psichiatrijoje

Stebint, kaip vaikas žaisdamas bendrauja su kitais vaikais, galima spręsti apie bendravimo įgūdžius, stebėti, kaip reaguoja į aplinką, kiek rodo iniciatyvos, kaip reiškia emocijas. Esant depresijai naudojamos specifinės depresijos skalės (BDI), tikams įvertinti taip pat yra specialios skalės (Yale Global Tic Severity Scale).

Taip pat skaitykite: Dalyvumo lygio nustatymas Lietuvoje

Psichosocialinio vaiko funkcionavimo (adaptacijos) įvertinimo skalės: Galių ir sunkumų klausimynas (1 pav.), jo pagalba galima įvertinti emocinius, elgesio, hiperaktyvumo simptomus. Nuodugnesniam įvertinimui galima naudoti raidos ir gerovės įvertinimo klausimyną (Development and Well-Being Assesment).

Prieš pradedant medikamentinį gydymą reikia ištirti kraujo, kepenų funkciją, atlikti EKG.

Daug vaikų psichikos sutrikimų atsiranda veikiant biologiniams ir psichosocialiniams veiksniams, todėl gydant vertinga derinti biologinius ir psichologinius bei socialinius metodus.

Psichosocialiniai veiksniai ypač svarbūs nerimo, prieraišumo, elgesio sutrikimams atsirasti, jie pablogina tikų, hiperkinezinio ir dėmesio sutrikimo, specifinių mokymosi sugebėjimo sutrikimų eigą, nes skatina antrinių būklių (depresijos, nerimo) atsiradimą.

Pvz., jei hiperkineziniu sutrikimu sergantį vaiką nuolat barsime, liepsime sėdėti ramiai, kaltinsime dėl blogų mokymosi rezultatų ir pan., mažės jo savivertė, blogės nuotaika, atsiras nerimas, baimė ir kiti antriniai sutrikimai.

Taip pat skaitykite: Socialinio nerimo klausimyno nauda

Psichosocialiniai gydymo metodai

Tai šeimos konsultavimas (pvz. mokyti autistų, protiškai atsilikusių vaikų tėvus, kaip juos auklėti, siekti, kad tėvų lūkesčiai taptų realistiški, t.t. kad jų vaikas niekada nebus toks, kaip kiti, kad reikia prisitaikyti prie savito vaiko pasaulio suvokimo, o ne mėginti jį pakeisti). Tas pats tinka ir hiperkineziniu sutrikimu sergančių vaikų tėvams: mokyti sudaryti struktūruotą dienotvarkę, vaizdiniu būdu pateikti užduotis, dažniau pagirti vaiką už pastangas, o ne bausti, mokyti juos tinkamų emocinio reagavimo būdų, tokiu būdu mažinant antrinių emocinių sutrikimų atsiradimo riziką.

Informacijos tėvams teikimas padeda sumažinti tėvų patiriamą emocinį stresą ir pagerina emocinę aplinką šeimoje. Tėvus būtina įtraukti į gydymo procesą gydant valgymo sutrikimus.

Gydant vaikus dažniausiai pradedama nuo kognityvinės elgesio terapijos, struktūruotų savireguliacijos metodų (sergantiems hiperaktyvumo sutrikimu mokoma reguliuoti impulsyvumą, ugdyti savikontrolę, savireguliaciją, užbaigti skirtas užduotis, stiprinti empatiją), žaidimų terapijos, piešimo terapijos, ir tik jei šie metodai neefektyvūs, skiriama vaistų.

Gydant kai kuriuos sutrikimus (pvz. tikus) didžiausias dėmesys pradžioje skiriamas antriniams emociniams sutrikimams gydyti, nes tada pagerėja pirminės ligos eiga.

Vaistų skiriama atsargiai, nes vaikai jautrūs neuroleptikų sukeliamiems EPS (dažnos distonijos), o SSRI depresija sergantiems vaikams padidina suicido riziką (iš SSRI tinkamiausias yra fluoksetinas, TCA dažniausiai yra blogai toleruojami, vaikai ypač jautrūs kardiotoksiniam jų poveikiui). Vaistų dozės turi būti mažos, didinamos iš lėto.

Medikamentinis gydymas dažnai būna simptominis (pvz., agresijos slopinimas autizmu sergantiems vaikams), nes etiotropinio gydymo nėra.

Protinis atsilikimas

Dažnis 2-3 proc. Šis skaičius nevisai atspindi situaciją, nes psichometriniai tyrimai tiesiog taip sukurti, kad 2-3 proc. vaikų patektų į lengvai protiškai atsilikusių grupę (IQ<70). Lengvo protinio atsilikimo atvejų daugiau skurdžiose šeimose, nes čia mažesnės sąlygos vaiko lavinimuisi. Lengvą atsilikimą dažniau sukelia keleto biologinių ir socialinių veiksnių (ligos, nepriežiūra, socialinė deprivacija) tarpusavio sąveika.

Iki 3 metų amžiaus nustatyti protinį atsilikimą labai sunku, nes sunku atskirti nuo kitų raidos sutrikimų. 25 proc. vidutiniškai ir sunkiai protiškai atsilikusių vaikų nustatomas cerebrinis paralyžius, taip pat 25 proc. Gera mechaninė atmintis, kalba g.b. Asmenybė - suvokia savąjį „aš“, g.b.

Yra ankstyvos reabilitacijos tarnybos, kuriose teikiama pagalba (medicininė, psichologinė, pedagoginė) su raidos sutrikimais gimusiems vaikams. Po to vaikai lanko bendrąsias arba specialiąsias ugdymo įstaigas. Ankstyvosios reabilitacijos skyriuje teikiama pagalba šeimoms, auginančioms sutrikusios raidos vaiką arba vaikus su rizikos faktoriais raidos sutrikimui atsirasti.

Ankstyvosios reabilitacijos tikslas - vaiko ir šeimos medicininė, psichologinė ir socialinė reabilitacija, gerinant jų socialinę adaptaciją ir funkcionavimą.

Veiklos:

1. Kompleksiškai tiriame vaikus (komandos principu).
2. Per metus skyriuje gydome vidutiniškai 400 vaikų. Tai 0-7 metų vaikai, kuriems nustatome mišrius raidos sutrikimus, cerebrinį paralyžių, autizmą, protinį atsilikimą, kalbos ir kalbėjimo, elgesio ir emocijų sutrikimus bei kitus. Dauguma vaikų turi gretutinių psichosocialinių rizikos faktorių, klausos, regos, augimo ir maitinimo sutrikimų.
3. Kiekvienam vaikui sudaromas individualus tyrimo ir reabilitacijos planas.
4. Didelį dėmesį skiriame tėvų/globėjų mokymui. Suteikiame informaciją apie raidos sutrikimą, įstaigas, kur šeima gali gauti pagalbą, tolimesnį gydymą.
5. Dirbame komandos principu. Specialistų komandą sudaro gydytojas, psichologas, logopedas, kineziterapeutas, ergoterapeutas, specialusis pedagogas, socialinis darbuotojas, med. slaugytoja.
6. Manome, kad labai svarbūs komandos dalyviai yra tėvai/globėjai. Stengiamės, kad jie taptų mūsų partneriais, aktyviai reikštų savo nuomonę, dalyvautų reabilitacijos procese.

Šeimos psichosocialinė reabilitacija apima:

1. Raidos tyrimo testai ir duomenų interpretacija.
2. Vaiko - mamos santykių terapija, elgesio terapija, šeimos terapija.
3. Psichosocialine pagalba šeimai.

Autizmas

Autizmas - tai įvairiapusis raidos sutrikimas, pasireiškiantis per pirmus 3 gyvenimo metus trijose veiklos srityse: 1) socialinėje sąveikoje, 2) komunikacijoje, 3) elgesyje bei interesų rato ypatumais. TLK-10: F84. Terminas sugalvotas Bleulerio XXa.

Autizmo paplitimas 10 - 14 : 10 000. Autizmo sutrikimas bei AS vienodai pasiskirstę visuose socioekonominiuose sluoksniuose. B:M = 2-3 : 1.

Dažnai kartu yra fizinių anomalijų, kurias sukelia įvairūs žalingi veiksniai pirmaisiais 3 nėštumo mėnesiais. 70-90% lydi protinis atsilikimas.

Autizmo sutrikimą galima įtarti 18 mėn. amžiuje, o patikimai diagnozuoti 4-5 metų amžiuje. AS klinikos ypatumai gali išryškėti tik 6-8 metų amžiuje.

Vaikui augant, išryškėja sutrikęs domėjimasis daiktais, savotiški žaidimai (pvz., mėgsta žaisti su seilėmis, pirštais, specifiniais buitiniais daiktais, tuo tarpu “vaikiškais” žaislais visiškai nesidomi). Kartais vaikas turi specifinį “prisirišimo” objektą, pvz., skepetaitę, virvutę ar kt, su kuriuo niekur nesiskiria, ir kurio negalima pakeisti kitu.

Būdinga, jog vaikas domisi daikto dalimi, o ne visuma, dažnai žaidžia neįprastai, vienpusiškai, funkcionaliai, nesugeba žaisti vaizduotės žaidimų, laužo žaislus. Žaidimuose, trūksta socialinių ir kūrybinių aspektų, daiktus laužo, į žmones gi linkę reaguoti kaip į daiktus, pasižymi akių kontakto kokybiniais savitumais,y. Būdingas hiperaktyvumas ar hipoaktyvumas, dažnai kartu pasireiškia ir agresyvumas, impulsyvumas, save žalojantis elgesys, greita nuotaikų kaita, egocentriškumas, užsispyrimas, siekiant to, ko jie nori, kas juos domina. Dažnai jie nepaiso kitų nuomonės ir interesų. Ilgainiui susiformuoja atkaklaus ir itin užsispyrusio elgesio būdai ar sudėtingi ritualai, jie dažnai būna dirglūs, pikti, konfrontuojantys.

Kalbos ir kalbėjimo sutrikimai: kūdikis nustoja guguoti, vaikas - kalbėti, neimituoja garsų, gestų ar išraiškų (kartais garsus kartoja nebendraudamas). Intonacijos, artikuliacijos, tempo, tembro savitumai, echolalijos, stereotipiškumas, pasikartojimai, šabloniškumas. Šiems vaikams sunku palaikyti pradėtą pokalbį ir bendravimą.

Verbaliniame bendravime ir abstraktaus pobūdžio užsiėmimuose sunkumai, o regos-erdvės ar mechaninės funkcijos gali būti nepakenktos ar net labai geros, pvz., puiki mechaninė atmintis, gebėjimas atlikti aritmetinius veiksmus, pasakyti žodį paraidžiui, muzikiniai, dailės ir kt. gabumai. Retais atvejais stebimi itin ryškūs ir stulbinantys intelekto funkcijų netolygumo atvejai.

Interesų ratas dažniausiai yra ribotas, tačiau labai intensyvus. Jų mąstymas pasižymi smulkmeniškumu, konkretumu, nesugebėjimu apibendrinti, prasmės suvokimo stoka. Šiems vaikams sunku įsijungti į kokią nors veiklą, o pradėjus pabaigti, pereiti prie kito pobūdžio veiklos.

Aspergerio sindromas (AS)

Šiam sindromui būdinga nesutrikusi kalbos bei kognityvinių funkcijų raida, normalus ar aukštas intelektas, originalus mąstymo būdas bei ryškus motorikos negrabumas, nerangumas. Šiuo metu AS įvardinamas kaip švelnus autizmo variantas su galimu dideliu paveldimumu.

Iki šiol diskutuojama, ar tai atskiras nozologinis sindromas (dar vadinamas rezidualiniu, švelniu, gerų sugebėjimų, aukšto funkcionavimo lygio autizmu, autistine psichopatija), kiek jis persidengia su lengvo išreikštumo laipsnio autizmu, todėl nuolat iškyla klausimų apie autizmo, kaip sutrikimo, diagnostines ribas ir diagnostikos kriterijų specifiškumą.

Socialinio bendravimo sutrikimai:

• Intuityvaus pajautimo bendravime stoka.
• Socialiai ir emocionaliai netinkamas, neprognozuojamas elgesys.
• Elgesio moduliavimo pagal socialinį kontekstą stoka (pvz: su bendraamžiais kalba „kaip seneliai“).
• Nesugebėjimas ir / ar nenoras bendrauti su bendraamžiais, egocentrizmas, vienišumas.
• Stambiosios ir smulkiosios motorikos nerangumas, prasta kūno judesių koordinacija.

Diagnostika

Autizmo diagnozei nustatyti būtinas išsamus ir kompleksinis vaiko būklės įvertinimas. Autizmas diagnozuojamas stebint ir analizuojant vaiko elgesį, bendravimą, surinkus išsamią anamnezę. Tyrimo metu vaiką būtina stebėti ne tik naujoje, bet ir jam įprastoje namų, mokyklos klasės ar darželio grupės aplinkoje.

Renkant anamnezę, dėmesys kreipiamas į perinatalinio periodo ir vėlesnės vaiko raidos ypatumus, persirgtas ligas, šeimos gyvenimo psichosocialines aplinkybes, tėvams kylančius sunkumus auginant vaiką.

Išanalizavus visus gautus ir turimus duomenis, diagnozė nustatoma pagal TLK-10 diagnostikos kriterijus. Jei vaikas surenka reikiamą kriterijų skaičių, jam diagnozuojamas vaikystės autizmas (F84.0), arba Aspergerio sindromas (F84.5).

Sudaroma individuali programa, kurioje dalyvauja reikiamų specialistų komanda: psichiatras, logopedas, socialinis darbuotojas, psichologas, ergoterapeutas, kt. Būtinas komandos bendradarbiavimas su tėvais. Tikslas - padėti pritapti autistui, kitaip kokybiškai suvokiančiam pasaulį, mūsų visuomenėje, pagerinti jo gyvenimo kokybę. Esant AS specifinio gydymo nereikia - vaikas ugdomas, t.y. taikoma specialioji mokymo programa, lavinami gabumai.

Lietuva, kaip ir daugelis pasaulio valstybių, ratifikavo Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvenciją, kitus tarptautinius teisės aktus, kuriuose akcentuojama, kad geriausia aplinka vaikui augti yra šeima, o globos atveju - globa šeimos aplinkoje. Tačiau dažniausiai pasirenkama stacionari vaiko globa vaikų globos namuose.

Tyrimų rezultatai rodo, kad didelė vaikų dalis tampa nepriežiūros (58 proc.), fizinės (21 proc.), ir seksualinės (11 proc.) prievartos aukomis. Literatūroje teigiama, jog kiekvienais metais vien Lietuvoje 3,5 tūkst. vaikų patiria smurtą.

Istoriškai ir tradiciškai vaiko globa visada buvo jautri ir aktuali visuomenės problema, kuri neatsiejama nuo gailestingumo ir altruistinės pagalbos artimui. Literatūros duomenimis, 1990 m. buvo 1116 netekusių tėvų globos vaikų, 1995 m. - 2597, 1996 m. - 3391, 1998 m. - 3175, 2001 m. - 4392, 2004 m. - 6300, 2005 m. - 6117, 2006 m. - 6093, 2007 m. - 6012, 2008 m. - 5 425 vaikai, iš jų - net 72,3 proc.

Šiuo metu Lietuvoje be tėvų globos yra likę apie 14 tūkst. vaikų, iš jų 6 tūkst. vis dar globojami įvairių tipų vaikų globos įstaigose. Vaiko apgyvendinimas globos institucijose dažniausiai yra būtinas, norint suteikti vaikui kuo normalesnes ir saugesnes gyvenimo sąlygas, kad būtų profesionaliai sprendžiamos jo sveikatos problemos.

Pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje susidarė nepalanki vaikų priežiūros situacija. Šalies regionuose įvykus socialinėms deformacijoms, išryškėjus ekonominiam šeimų gyvenimo netolygumui, didėjant emigracijai, deformavosi šeimos institucija, pakriko dorovė. Šioje situacijoje atsiduria savęs apsaugoti negalintys vaikai. Jie tampa nesaugūs. Vis daugiau atsiranda socialiai apleistų, tėvų ir pedagogų neprižiūrimų vaikų.

Palikti, pamesti, apleisti, skriaudžiami vaikai Lietuvoje dažniausiai globojami didelėse institucijose, kur jų kognityvinis vystymasis ir psichosocialinė sveikata yra sąlygota dvigubu rizikos faktoriumi: blogos ekonominės sąlygos šeimoje, tėvų psichinės ar fizinės sveikatos sutrikimai, kai tėvai vartoja narkotikus ar alkoholį, ar yra įkalinimo įstaigoje, kai apribojamos tėvų teisės dėl vaiko nepriežiūros ar smurto.

Daugėjant vaikų, praradusių tėvų globą, skiriama daug dėmesio, kuriamos įvairios programos siekiant pagerinti tokių vaikų psichosocialinį prisitaikymą. Vaiko globa yra viena iš prevencinių priemonių siekiant apsaugoti socialiai nuskriaustus vaikus.

Statistikos departamento duomenys rodo, kad pagrindinė vaikų apgyvendinimo globos namuose priežastis yra netinkamas tėvų valdžios įgyvendinimas, t. y. tėvai nesirūpina vaikais. Tai šeimos, kurios savo jėgomis negali įveikti susidariusių sunkumų.

Atliktų tyrimų duomenimis, nuo 1995 m. savivaldybių vaikų teisių apsaugos tarnybų įskaitoje nedarnių šeimų padaugėjo 1,9 karto, o vaikų jose - 57 proc. Todėl reikia rūpintis vaiko globos sistemos optimizavimu, siekiant suteikti reikiamą socialinę, pedagoginę pagalbą vaikui, likusiam be tėvų globos.

Svarbu paminėti, kad net ir patys geriausi globos namai neatstoja vaikui šeimos. Vaiko asmenybės harmoningam vystymuisi būtina sąlyga - augti šeimoje, laimės, meilės ir abipusio supratimo atmosferoje.

tags: #klausimynas #tevams #darzelyje #apie #psichoemocine #ir