Socialinis darbas yra veikla, padedanti asmeniui ar šeimai spręsti savo socialines problemas pagal jų galimybes ir jiems dalyvaujant, nežeidžiant žmogiškojo orumo ir didinant jų atsakomybę, pagrįstą asmens, šeimos ir visuomenės bendradarbiavimu.
Ne visiems visuomenės žmonėms yra lengva funkcionuoti, išgyventi savo iššūkius ir krizes be tarnybų pagalbos. Tačiau darbas su rizikos grupėmis reikalauja labai plataus spektro išsilavinimo, kad pavyktų rasti bendrą kalbą su galimai socialinio funkcionalumo sutrikimų turinčiais asmenimis.
Viena iš vietų, kur rengia šios srities specialistus - Klaipėdos valstybinė kolegija. Trejus metus trunkanti socialinio darbo studijų programa skirta parengti socialinius darbuotojus, gebančius nuolat besikeičiančioje visuomenėje profesionaliai ir kūrybiškai taikyti socialinio darbo žinias ir įgūdžius teikiant socialinę pagalbą skirtingoms klientų grupėms.
Iš viso studijų laikotarpiu per trejus metus galima įgyti nemažai praktinės patirties. Yra numatomi net trys praktikos etapai: pažintinė praktika, pradinė praktika ir pagrindinė praktika.
Specialiai šias dažniausiai studentai pasirenka ne atsitiktinai, o turėdami natūralų norą padėti kitam. Dažnai tokį interesą turėdami moksleiviai dar vidurinėje dauguma išbando alternatyvias šio darbo sritis: darbą organizacijose, darbą su žmonėmis.
Taip pat skaitykite: Socialinis darbas ir socializacija
Socialinio darbuotojo vaidmuo ir kompetencijos
Socialinis darbuotojas yra tarsi komandos lyderis, kuris signalizuoja kokių veiksmų reikia imtis kitiems nariams: slaugytojams, psichologams, psichoterapeutams ar policijos atstovams.
Pasak Klaipėdos valstybinės kolegijos Socialinio darbo katedros vedėjos Akvilės Virbalienės, darbas su žmogaus problemomis reikalauja begalinės empatijos, atsakomybės ir susikaupimo. „Rezultatas menkai išmatuojamas kokybine skale, nes dirbti su rizikos grupėmis yra labai sudėtinga“, - teigė A.
Socialinis darbuotojas, sistemingai padėdamas rizikos grupėms, valstybei gali sukurti pridėtinę vertę. „Studentas privalo įgyti daug įvairių žinių, kad galėtų padėti žmogui. Tai apima sociologiją, psichologiją, edukologiją, teisę bei socialinę politiką. Reikia žinoti įvairiausius ekonominius veiksnius, pažinti trečią sektorių.
Kas yra socialinis darbas kaip profesija | Karjera socialinio darbo srityje 2026 m.
Struktūrinis funkcionalizmas socialiniame darbe
Kaip teigia A. Giddens (2005) iš funkcionalizmo požiūrio visuomenė matoma kaip visuma socialinių institucijų, kurios atlieka specifines funkcijas, kad užtikrintų tęstinumą ir darną.
Anot Leonavičiaus V. (2003) struktūrinio funkcionalizmo teorija pabrėžia socialinės sistemos ir atskirų jos dalių tarpusavio priklausomybės aspektą. Atskiros sistemos dalys atlieka tam tikras funkcijas, kurios užtikrina visos sistemos funkcionavimą ir socialinę tvarką.
Taip pat skaitykite: Supervizijos apibrėžimas
Makrosocialinės struktūros pokyčiai daro įtaką šeimyninio gyvenimo formų kitimui. Makrosocialinėje perspektyvoje šeima yra analizuojama kaip bendrosios sistemos dalis, o egzistuojanti šeimos struktūra palaiko tos sistemos funkcionavimą. Mikrosocialinės analizės lygmenyje šeima yra maža visuomenė, kurios dalys gali būti analizuojamos santykyje su šeimos sistemos funkcionavimu.
Pagrindinės šeimos funkcijos pagal struktūrinį funkcionalizmą:
- Vaikų globa ir socializacija
- Seksualinės veiklos legitimavimas
- Reprodukcija
- Emocinė parama
- Socialinė padėtis
Parsonsas teigė, kad bet kuri sistema, siekdama išlaikyti ir sustiprinti savo struktūrines ribas, privalo atliepti keturis funkcinius poreikius. Visoms sistemoms būdingi keturi funkciniai imperatyvai: adaptacija, tikslų siekimas, integracija ir latencija.
Parsons išplėtoja socialinės sistemos koncepciją. Tai - sudėtinga statuso vaidmenų visuma, kurią kontroliuoja normos ir vertybės. Sudėtinė statuso-vaidmens sąvoka yra pagrindinis socialinės sistemos vienetas. Tai struktūrinis socialinės sistemos komponentas. Statusas nusako struktūrinę padėtį socialinėje sistemoje, o vaidmuo įvardija tai, ką veikėjas daro, užimdamas tokią padėtį.
Socializacijos proceso laikotarpiu pagrindinės visuomenės vertybės yra internalizuojamos. Sėkmingas socializacijos procesas rodo, kad normos ir vertybės yra internalizuojamos, t.y. jos darosi veikėjų „sąžinės“ dalis. Taigi, siekdami savo interesų, „aktoriai“ iš tikrųjų tarnauja sistemos kaip visumos interesams.
Šeima yra kultūriškai universali, t.y. bet kurios visuomenės kultūroje glūdi normatyvinis lūkestis, jog kiekvienas fiziškai ir psichiškai subrendęs visuomenės narys turi sukurti santuoką ir joje susilaukti vaikų. Šeima yra jungiamoji grandis tarp individo ir visuomenės.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo prisitaikymo svarba
Bendradarbiavimas socialiniame darbe
Bendradarbiavimas - tai vienoje ar kitoje veikloje taikoma procedūra, kai bendradarbiavimo objektas nulemia bendros veiklos vienoje ar kitoje srityje specifiką, apibrėžia darbuotojų arba institucijų suderintą darbą pagal vieną veiklos planą.
Vakaruose analizėse vis dažniau pasitelkiamas bendradarbiavimas kaip esminė sėkmingos veiklos strategija, nes bendradarbiavimo procesų valdymas reikalauja gebėjimo efektyviai koordinuoti skirtingų institucijų, organizacijų ir socialinių grupių veiklą.
Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymo (2006) 4 str. nurodomi socialinių paslaugų valdymo, skyrimo ir teikimo principai, vienas iš kurių - bendradarbiavimas. Tai žmonių socialinių grupių interesus ir teises, socialinių paslaugų įstaigų, savivaldybės ir valstybės institucijų bendradarbiavimu bei tarpusavio pagalba.
Institucijų bendradarbiavimas ir koordinacija sąlygoja darbuotojų pasikeitimą patirtimi ir informacija, pasidalijimą atsakomybe bei tinkamiausio sprendimo radimą. Stokojant koordinacijos ir bendradarbiavimo yra didelė tikimybė priimti skubotą sprendimą.
Dalykiniam institucijų bendradarbiavimui reikia sąmoningo apsisprendimo ir tam tikro įdirbio: pirmiausia suvokti bendradarbiavimo reikšmę ir naudą organizacijoje; taip pat darbuotojų gebėjimo dirbti komanda - bendrai planuoti ir atlikti užduotis; organizacijų bendradarbiavimas turi remtis ne kontroliavimu ar pavaldumu, o lygiavertiškumo principu, abipusiu pasitikėjimu ir bendrų tikslų siekimu.
Apibendrinant galima teigti, kad bendradarbiavimas yra darbas kartu, pagalba ir poveikis vienas kitam, poreikių realizavimas, bendras tikslų siekimas bei problemos sprendimas. Bendradarbiavimo procedūra taikoma per neformalius kontaktus, kuriuos užmezga atskiri žmonės arba grupės, arba per formalias struktūras.
Socialinis darbas kaip pagalbos žmogui profesija
Socialinis darbas - viena iš naujausių pagalbos žmogui profesijų Lietuvoje. Socialinis darbas, kaip mokslas ir kaip praktika, formuojasi sąveikaudami ir papildydami vienas kitą. Socialinių darbuotojų profesinės patirties studijos teikia galimybę praturtinti socialinio darbo teoriją, numatyti konsultacijos, kaip profesinės pagalbos, metodo taikymo perspektyvas.
Minėta prieštara kuria įtampą ir reikalauja profesionalaus bendradarbiavimo, nuolat tikslinant bendrąją socialinio darbo sampratą, plėtojant sudėtingus profesinius santykius.
Organizuodami bendrą veiklą, vienydami pastangas socialiniai darbuotojai ir kiti specialistai gali sukurti bendradarbiavimo veiksmų sistemą, kuri lemtų sėkmingą socialinių problemų sprendimą.
tags: #kas #yra #socializacija #socialiniame #darbe