Socialinės nuostatos ir vertybės yra esminiai visuomenės socialinės struktūros, elgesio normų ir asmeninės pasaulėžiūros komponentai. Vertybės, kaip abstraktūs bendro elgesio principai, pateisina konkrečius veiksmus ir tikslus, jos formuojasi socializacijos metu ir yra internalizuojamos bei išreiškiamos socialinėmis normomis. Tuo tarpu socialinės nuostatos reprezentuoja konkrečius asmenų požiūrius, kurie gali skirtis net pripažįstant tas pačias vertybes.
Socialinių normų apibrėžimas ir klasifikacija
Norma (lot. norma) - tai elgesio taisyklė, reguliuojanti tam tikrus visuomeninius santykius. Socialinės normos svarbios reguliuojant žmonių tarpusavio santykius ir skirstomos pagal reguliavimo priemones bei nustatymo šaltinius.
- Techninės normos: reguliuoja žmogaus ir gamtos santykį.
- Socialinės normos: reguliuoja žmonių tarpusavio santykius. Teisės moksle jos yra pagrindinės.
- Socialinės techninės normos: pavyzdžiui, sporto žaidimų taisyklės.
- Religinės normos: reguliuoja elgesį pagal religijos reikalavimus.
Pagal tai, kas nustato normas ir kaip garantuojamas jų vykdymas, skiriamos socialinės normos:
- Teisės normos: svarbiausios, jų laikymąsi garantuoja valstybė.
- Moralės normos: atspindi visuomenės moralės sampratą tam tikru kultūriniu laikotarpiu.
- Paprotinės normos (papročiai): formuojasi palaipsniui ir dažniausiai laikomasi dėl įpročio ar naudos.
- Visuomeninių organizacijų (korporatyvinės) normos: privalomos tam tikros organizacijos nariams.
Moralės normos: esmė ir reikšmė
Moralės normos atspindi visuomenės požiūrį į vertybes kaip gėris, blogis, teisingumas, pareiga, garbė ir yra dažniausiai nerašytos. Jų laikymąsi skatina sąžinė, autoritetas, visuomeninis pasmerkimas, baimė būti pasmerktam ir naudingumas. Moralės normų įtaka priklauso nuo asmens principų, tradicijų, auklėjimo ir socialinės aplinkos.
Nors moralės ir teisės normos dažnai susikerta, moralės normų pažeidimas ne visuomet yra ir teisės normų pažeidimas. Pavyzdžiui, parduodant artimam giminaičiui automobilį už didesnę kainą, būtų pažeistos moralės normos, bet ne teisės normos. Teisės ir moralės normos abu reguliuoja socialinį elgesį, tačiau skiriasi savo kilme, reguliavimo mastu, detalizacija bei vykdymo priemonėmis.
Taip pat skaitykite: Socialinių nuostatų ir vertybių reikšmė
Papročių normos: tradicijų įtaka
Papročių norma yra bendroji elgesio taisyklė, susiformavusi per ilgą laiką dažnai kartojant tam tikrą elgesį, pavyzdžiui, etiketo ar apeigų. Dažniausiai jos laikomasi iš įpročio ar savanaudiškos naudos ir nereikia papildomo jų vykdymo užtikrinimo. Kai kuriais atvejais papročių normos gali tapti teisės normomis, jei juos sankcionuoja valstybė.
Visuomeninių organizacijų (korporatyvinės) normos
Šios normos yra privalomos tam tikroms grupėms, pavyzdžiui, politinėms partijoms ar bendruomenėms, ir jų laikymąsi užtikrina organizacijos poveikio priemonės - papeikimai, pašalinimai ar pareigų pažeminimas.
Socialinės vertybės: idealai ir elgesio normos
Socialinės vertybės - tai visuomenėje pripažįstama dorinių, politinių ir estetinių nuostatų sistema, susijusi su siekiamu idealu. Jos reguliuoja elgesį, pateisindamos tam tikrus tikslus, skatina pozicijos užėmimą įvairiuose klausimuose ir padeda spręsti konfliktus.
Socialinės vertybės atspindi idealizuotus elgesio tipus, suteikia motyvaciją ir formuoja kultūrą, nurodo, kas yra gerai ir blogai, bei daro poveikį socialinei elgsenai. Be jų visuomenėje įsigali chaosą. Vertybės ilgai formuojasi, jas veikia auklėjimas ir patirtis, jos glaudžiai siejasi su aplinka, tikslų pasirinkimu ir elgesiu.
Asmenys, priklausantys tai pačiai grupei, turi panašias vertybes, tačiau dėl normų, kurios jas įkūnija, gali skirtis požiūris. Vertybinė orientacija - vidinė asmens charakteristika, veikianti jo elgesį, ir ji integruojama į vertybių hierarchiją skirtingai skirtingiems žmonėms.
Taip pat skaitykite: Visa informacija apie Kaišiadorių socialinę paramą
Socialinės vertybės gali būti materialios (pvz., apdovanojimai) arba nematerialios (įsitikinimai, nuomonės, mokslinės teorijos ir kt.). Kiekvienai kultūrai būdingos savitos vertybės, kurios keičiasi laikui bėgant, tačiau amžinosios vertybės - sąžiningumas, garbingumas, nuoširdumas, ištikimybė tiesai - išlieka ir perduodamos iš kartos į kartą.
Vertybių kaitą lemia religijos įtaka, dorinės normos, žiniasklaida, ekonominiai ir technologiniai pokyčiai, demografiniai veiksniai ir kt. Socialinių vertybių evoliuciją nulemia sąvokos apie moralumą, lygybę, asmenines ir socialines teises.
Moralės ir teisės normų santykis
Visuomenėje socialinių nuostatų reguliavimas yra būtinas. Socialinės normos reguliuoja tarpusavio santykius ir skirstomos į visuomeninių organizacijų, teisės, moralės, papročių normas ir kitas. Moralės normos apibrėžia elgesio santykius tarp žmonių ir visuomenė vertina, ar elgesys yra moralu, ar amoralu.
Visgi moralė yra ne individualūs žmogaus reikalavimai sau, o visuomenės reikalavimai žmogui. Ji reguliuoja tarpusavio santykius, bet jos vykdymas priklauso nuo moralinės brandos ir socialinės orientacijos. Teisės normos, būdamos subjektinių teisių ir pareigų vienovė, nustato elgesio ribas bei užtikrina teisių apsaugą ir vienodas jų įgyvendinimo sąlygas.
Teisės normų požymiai
- Formalus apibrėžtumas: teisės normos turi būti tiksliai ir aiškiai suformuluotos valstybiniuose teisės aktuose.
- Visuotinis privalomumas: normos yra privalomos visiems, kurie patenka į jų taikymo sritį.
- Valstybės apsauga: nesilaikant normų taikomos prievartos priemonės.
- Sistemingumas: teisės normos turi struktūrą - hipotezę, dispoziciją ir sankciją, ir tarpusavyje sudaro teisės sistemą.
- Institucinis pobūdis: teisės normos yra rašytinės ir patvirtintos valstybės.
- Bendrumas: bendro pobūdžio taisyklės, taikomos daugkartiniams atvejams.
- Orientavimas į ateitį: numatytos ir ateities situacijoms reguliuoti.
Teisės normų klasifikacija
Teisės mokslas skirsto normas pagal įvairius kriterijus, pvz. teisinio reguliavimo objektą (konstitucinės, baudžiamosios, civilinės), juridinę galią (įstatyminės, poįstatyminės), reguliavimo metodą (imperatyvios, dispozityvios), galiojimo apimtį (bendrosios, specialiosios), bei kitus.
Taip pat skaitykite: Socialinė parama
Socialiniai darbuotojai ir vertybinės nuostatos socialiniame darbe
Socialinis darbas yra daugialypė profesija, reikalaujanti nuolatinio tobulėjimo, žinių gilėjimo, įgūdžių ugdymo ir vertybių laikymosi. Lietuvos politinis kontekstas reikalauja socialiniams darbuotojams dirbti su įvairių tautybių, rasių, amžiaus, lyties ir orientacijos žmonėmis.
Kompetencija socialiniame darbe apima žinias, vertybes ir įgūdžius. Žinios apima teorinę literatūrą, tyrimus ir kitų socialinių mokslų žinias; vertybės - nuovokumą, jautrumą etinėms situacijoms ir pagarbą žmogaus individualumui; įgūdžiai - gebėjimą veikti išmintingai, analitiškai ir organizuoti darbą su asmenimis ar grupėmis.
Etikos principai socialiniame darbe grįsti gėrio ir pareigos siekimu, kartu nepamirštant gerbti kliento asmenybės ir individualumo. Socialiniai darbuotojai rūpinasi ne tik pagalbos teikimu, bet ir būdo, kaip dirbti su grupėmis ar komandomis, efektyvumo užtikrinimu, tvarkymu krizinių situacijų, pavyzdžiui, skyrybų metu.
Darbas su grupėmis ir komandomis
Efektyvi socialinio darbo praktika dažnai reikalauja grupių ir komandų formavimo, kuriose socialinis darbuotojas dalyvauja kaip lyderis, organizatorius ar padėjėjas. Svarbu aiškiai nustatyti tikslus bei paskirstyti atsakomybę tarp narių.
Grupių diskusijos skatina mąstymą, sprendimų priėmimą ir veiklos organizavimą. Socialinis darbuotojas privalo skatinti produktyvų bendravimą, vengti kritikos vertybėms, išlaikyti teigiamą ir profesionalų įvaizdį.
Darbas su socialinės rizikos grupių asmenimis
Socialinė rizika apima asmenis, kurie dėl įvairių priežasčių yra socialiai atskirti arba pažeidžiami - piktnaudžiauja medžiagomis, patenka į marginalizuotas grupes ar grįžta iš įkalinimo įstaigų. Socialiniai darbuotojai dirba su šiomis grupėmis, teikdami socialinę pagalbą, remdamiesi vertybėmis ir profesionaliais įgūdžiais.
Dirbant su šeimomis, ypač besiskiriančiomis, socialiniams darbuotojams tenka susidurti su dideliu emociniu ir profesiniu iššūkiu - derinti konflikto šalių interesus, skatinti dialogą ir rūpintis vaikų gerove.
Atvejo vadyba socialiniame darbe
Atvejo vadyba - tai situacijos ar asmens problemų valdymas, kai itin svarbus bendradarbiavimas su paslaugų gavėjų šeima, institucijomis ir specialistais. Sėkmė priklauso nuo žmogaus kompetencijos, gebėjimų ir vertybinių nuostatų.
Profesinė praktika bendradarbiaujant su švietimo įstaigomis padeda ruošti naujus socialinius darbuotojus, leidžia jiems įgyti patirties, suprasti savo atsakomybę ir efektyvų bendravimą.
Vertybinė orientacija ir gyvenimo būdas
Žmogų supanti aplinka ir visuomeninė situacija daro įtaką jo vertybių sistemai, kuri yra neatskiriama pasaulėžiūros dalis. Asmuo savo elgesį pagrindžia vidinėmis psichologinėmis savybėmis, patirtimi ir aplinkos sąlygomis.
Vertybinė orientacija padeda asmeniui išlaikyti savo „aš“ ir sėkmingai funkcionuoti dinamiškoje aplinkoje. Šiuolaikinis humanizmas pabrėžia asmenybės veiklos būdus, kurie saugo žmogiškumą tiek savyje, tiek kitame žmoguje. Žmogus suvokiamas kaip savo pasaulio kūrėjas, gebantis nuolat atsinaujinti.
Vertybės skatina atsakyti į egzistencinius klausimus: kas aš esu? ko siekiu? kokiame pasaulyje noriu gyventi? Suvokimas apie gėrį ir blogį, žmogaus dvilypumas ir emocinė kova tarp kūniškos ir dvasinės valios, kaip aiškino Šv. Augustinas, yra neatsiejama vertybinio pasaulio dalis.
Per amžius formavęsi idealai, moralinės normos ir religijos doktrinos toliau daro įtaką žmogaus pasaulėžiūrai, jo elgesiui ir socialiniam funkcionavimui visuomenėje.