Socialinės inovacijos - sąvoka, kuri pastaraisiais metais vis dažniau aptarinėjama viešojoje erdvėje, tačiau daugeliui vis dar atrodo abstrakti ir miglota. Socialinės inovacijos apima naujas idėjas, sprendimus ir veiklos būdus, kurie ne tik sprendžia socialinius iššūkius, bet ir kuria pridėtinę vertę visuomenei, teigia Kauno technologijos universiteto (KTU) profesorė dr. Eglė Butkevičienė.
Socialinių inovacijų apibrėžimas ir esmė
„Socialinės inovacijos - tai naujos idėjos, nauji projektai ar nauji sprendimai, kurie kuriami siekiant spręsti svarbias socialines problemas ir kurti teigiamą poveikį visuomenei. Toks yra dažniausiai sutinkamas socialinių inovacijų apibrėžimas“, - sako KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto profesorė dr.
Pasak profesorės, socialinės inovacijos yra labai įvairios ir yra sutinkamos įvairiose srityse, galbūt todėl apibrėžti socialines inovacijas nėra lengva. Jos gali apimti tiek technologines naujoves, tiek ir naujas idėjas, modelius, metodus, projektus ar naujus sprendimų organizavimo būdus. Šių inovacijų tikslas nėra susijęs su komerciniu pelnu, dažnai jų tikslas - suteikti naudą visuomenei ir spręsti problemas, kurių negali išspręsti tradicinės rinkos ar valstybės priemonės.
„Jos gali būti tiek mažos apimties, kuriamos ir vystomos vienos vietos bendruomenės, tiek ir globalios, tiražuojamos keliose ar net keliolikoje šalių. Dar daugiau - socialinės inovacijos skatina bendradarbiavimą ir tarp įvairių sektorių - viešojo, privataus ir pilietinės visuomenės. Taigi, žinių, kaip kurti ir vystyti socialines inovacijas reikia tiek nevyriausybinio sektoriaus atstovams, tiek socialiniams antrepreneriams, tiek ir valstybės tarnautojams. Ypač reikia tokių specialistų Europos Sąjungos projektuose.
O specialistų, kurie išmano socialinių inovacijų kūrimą ir plėtrą Lietuvoje tikrai nėra daug. Todėl nuo šių metų KTU siūlo naują magistro studijų programą „Socialinės inovacijos ir tyrimai“, kuri skirta suprasti, kokia yra socialinių inovacijų vertė ir kaip socialinės inovacijos kuriamos ir vystomos ne tik Lietuvoje, bet ir įvairiose pasaulio šalyse“, - sako profesorė dr.
Taip pat skaitykite: Sužinokite apie socialinės integracijos programas
Dėl savo įtakos ir potencialo socialinės inovacijos vis dažniau yra pripažįstamos kaip esminė priemonė kuriant tvaresnę ir teisingesnę ateitį. Todėl socialinės inovacijos tapo svarbiu akcentu Europos Sąjungos programose.
ES projektų pavyzdžiai
Socialinių inovacijų naudą ir galimybes labai gerai iliustruoja Europos Sąjungos finansuoto „Europos horizonto“ programos projekto „Ekosisteminių socialinių sprendimų pokyčių centrai“ (angl. Change Hubs for Ecosystemic Social Solutions) (CHESS) pavyzdys. Lietuva šiame projekte buvo atstovaujama Europos socialinio fondo agentūros (toliau - ESFA), pastaruoju metu Europiniu metu aktyviai veikiančios socialinių inovacijų srityje.
„Nors Lietuvos atveju projektu buvo siekiama suprasti socialinių inovacijų ekosistemą būtent migrantų (pabėgėlių) integracijos srityje, projekto metu įgytas įžvalgas ir pasiektus rezultatus būtų galima pritaikyti ir kitose srityse. Projekto įgyvendinimo metu, keliant sau ambicingą tikslą pagerinti konkrečios srities ekosistemos dalyvių bendradarbiavimą, jų veikimą kartu, pastebėta, kad ne konkretūs projekte taikyti įrankiai padeda tai padaryti, o pats visų suinteresuotų šalių subūrimas į vieną vietą. Būtent galimybė jiems susitikti ir bendrauti ne įprastinėse jų darbinėse aplinkose, o kitoje aplinkoje, kuriant tarpusavio ryšius ir bendradarbiavimo grandines neformaliai buvo sėkmės faktorius naujų iniciatyvų ir bendradarbiavimo atsiradimui”, - teigia I.
„Kalbant apie pabėgėlių integraciją kaip Lietuvos atveju pasirinktą sritį, šis projektas leido ne tik susiburti skirtingoms organizacijoms, dirbančioms su migracijos klausimais, paieškoti sričių, kuriose galėtų būti pritaikomos socialinės inovacijos bei naujos idėjos, tačiau tuo pat metu leido ir giliau pažvelgti į nagrinėjamą temą bei platesnį jos kontekstą“, - pastebi Prieglobsčio, migracijos ir integracijos programą ESFA administruojančio skyriaus l.e.p.
„Projekto metu organizuotų dirbtuvių metu turėjome galimybę pritaikydami socialinių inovacijų išbandymo įrankius išgirsti, su kokiomis problemomis kasdienybėje susiduria užsienio kilmės Lietuvos gyventojai, kokie barjerai užkerta kelią tam tikrų problemų sprendimui. Tikime, kad šio projekto rėmuose užgimusios diskusijos bei idėjos bus gvildenamos ir ateityje. Įvykusių dirbtuvių diskusijos gali būti vertingos tiek kuriant naujas migrantų integracijos programas, tiek padedant geriau suprasti migrantų integracijos procesus bei iššūkius”, - pastebi A.
Taip pat skaitykite: Socialinės reabilitacijos iššūkiai Lietuvoje
Programos „Europos horizontas“ finansuojamu projektu „Change Hubs for Ecosystemic Social Solutions“ (CHESS) siekiama išnaudoti visą socialinių inovacijų (SI) potencialą, prisidedant prie jų praktinio taikymo gerinimo ir padedant socialiniams inovatoriams geriau sąveikauti platesnėse inovacijų ekosistemose. Pagal „mokymosi veikiant“ principą CHESS projekte kuriamas, įgyvendinamas ir praktiškai išbandomas Socialinių inovacijų veikloje vadovas keturiose bandomosiose šalyse - Slovėnijoje, Italijoje, Lietuvoje ir Graikijoje.
Socialinis verslas Lietuvoje
Vis dar kyla nemažai klausimų ir diskusijų apie tai, kas yra socialinis verslas. Socialinis verslas tai tarsi hibridas tarp nevyriausybinės organizacijos ir verslo. Socialinis verslas - tai verslo modelis, pagal kurį, išnaudojant rinkos mechanizmą, pelno siekimas susiejamas su socialiniais tikslais ir prioritetais, remiamasi socialiai atsakingo verslo bei viešojo ir privataus sektorių partnerystės nuostatomis, taikomos socialinės inovacijos.
Socialinis verslas apima tris pagrindinius aspektus: verslumo (nuolatinė ūkinė komercinė veikla), socialinį (socialinių tikslų siekimas) ir valdymo (ribotas pelno paskirstymas, skaidrus valdymas).- Ministro įsakymas dėl socialinio verslo koncepcijos patvirtinimo, 2015 m Nr.
Jei ieškote socialinių verslų Lietuvoje pavyzdžių, galite juos atrasti mūsų YouTube kanale: Lietuvos socialinio verslo asociacija.
Socialinio verslo akceleravimo programa
Socialinio verslo akceleravimo programa - tai Inovacijų agentūros sukurta ir praktiniais pavyzdžiais paremta, intensyvi bei įtraukianti mokymų programa. Intensyvi 1,5 mėn. Net 6 programos dalyviai turės progą dalyvauti užsienio stažuotėje ir įgyti tarptautinės patirties! Ši 4-5 dienų stažuotė - tai galimybė susipažinti su tarptautine socialinio verslo ekosistema, užmegzti naujas pažintis bei praplėsti akceleravimo metu įgytas kompetencijas.
Taip pat skaitykite: Pažintis su muzika
Profesionalus verslo pristatymo parengimas (angl. Tai 1,5 mėn. Programos dalyviai bus atrinkti po Atrankos renginio, kuris vyks rugpjūčio 27 d. Mokymai vyksta 1 kartą per savaitę, preliminariai 10-16 val. Programos metu atrenkami 6 socialinių verslų atstovai, kurie gali dalyvauti užsienio stažuotėje. Stažuotė trunka 4-5 d., vyksta lapkričio mėnesį.
Socialinės inovacijos ir socialinė rūpyba
Socialinė gerovė tapo begaline, įvairia ir kompleksiška institucija. Kai gerovės politikoje ir programose vyksta pokyčiai, jie paliečia milijonus žmonių ir net specialistai turi sunkumų nepakankamai įvertindami plačiai plintančius pokyčius nuo iš pirmo žvilgsnio reliatyviai mažų pakeitimų tiksluose, metoduose ar veikloje.
Tie žmonės, kurie susidomi ar yra įtraukti į socialinės gerovės politiką, programas ir praktiką, mato, kad būtina suprasti, aprašyti ir apibrėžti socialinės rūpybos esmę, ribas ir dinamiką. Politika sukuriama. įsisąmoninant pagrindinius socialinės gerovės kūrimo motyvus, kurie lydi individus, organizacijas ir vyriausybes, angažuojantis socialinės gerovės veiksmams ir suprantant giliai paslėptus visuomenės požiūrius, kurie paremia ir konstruoja šiuos motyvus.
Remiantis motyvais galima suprasti ir programų silpnąsias bei stipriąsias puses, atotrūkį tarp įstatymų ir politikos. Šiuo metu vyksta labai revoliuciniai pokyčiai nuo gamybos į aptarnavimo, paslaugų sferos išvystymą, keičiasi socialinių darbuotojų vaidmenys visame pasaulyje. MMūsų šalyje pokyčiai vyksta dar sparčiau ir apimtys yra dar didesnės. Plečiasi tiesioginių ir netiesioginių paslaugų sektorius. Socialinė rūpyba taip pat yra augantis paslaugų sektorius. kilimu brangsta ir socialinės gerovės sektorius.
Profesionalių socialinių darbuotojų skaičiaus augimas yra lygiagretus socialinės rūpybos kaip institucijos augimui. Socialinės gerovės ( social welfare) sistema yra sąvoka , turinti gana ilgą istorinę raidą ir daug interpretacijų. Lietuvių kalboje naudojamas vertinys iš anglų kalbos. Anglų klb. žodyne Social- visa tai , kas liečia , turi efektą žmonėms, praktiškai visas gyvenimas. Welfare - gerovė.
Robert L., Barker socialinio darbo žodyne nurodoma, kad “socialinės gerovės sistema yra nacionalinė programų, pašalpų ir paslaugų sistema, kuri padeda patenkinti žmonių socialinius, ekonominius, išsilavinimo ir sveikatos poreikius, kurie yra svarbiausi visuomenės aprūpinimui”.
Trys socialinės rūpybos vaidmenys
Yra išskiriami trys socialinės rūpybos vaidmenys. Pirmasis, gal būt seniausias, - tai plyšių užpildymo, pirmosios pagalbos vaidmuo. Šis vaidmuo arba tokia socialinės rūpybos funkcija yra liekaninė( residual). Ši funkcija parodo tai, kad socialinės rūpybos paslaugos turėtų būti suteikiamos tik tada, kai individo poreikiai nėra tinkamai patenkinti kitų socialinių institucijų pagalba, pirmiausia šeimos ir rinkos ekonomikos.
Laikantis šios nuomonės, socialinės paslaugos neturi būti teikiamos, kol kitos priemonės nežlugo arba kol visi šeimos ir individo resursai nėra išnaudoti. Šis liekaninis vaidmuo susiformavo aptariant socialinę rūpybą, kaip pagalbos teikimą nevykėliams. Čia fondai ir paslaugos matomi ne kaip teisė, bet kaip dovana, kur gavėjas priima tam tikrus įsipareigojimus, pvz.: kad gauti bedarbio pašalpą, privalai atlikti tam tikrus viešuosius darbus. Po šia “liekanine” nuomone įprastai stigma (gėdos ženklas) paliečia paslaugų gavėjus.
Antras vaidmuo, susijęs su kitokia socialinės rūpybos funkcija - visuomeninių pokyčių pasekmių sušvelninimu atskiram individui arba tiesiog naujų visuomeninių poreikių tenkinimu. Tai yra institucinės gerovės vaidmuo. Jis reiškia tai, kad socialinės rūpybos programos turi būti priimtinos kaip tinkamos, teisėtos modernios institucinės visuomenės funkcijos, padedančios individams pasiekti savo aukščiausią sklaidą, raidos pakopą. Naudojantis šia nuomone, visi paslaugų gavėjai priimami kaip nnusipelnę gauti šias paslaugas ir, manoma, kad individo sunkumai nėra tik jo asmeninė problema, ir negali būti jo kontroliuojami, pvz.: bedarbystė, išsilavinimas.
Vystymo (development) arba plėtros programos yra orientuotos į sudarymą sąlygų žmogui, kad jis/ji galėtų geriausiai panaudoti savo galimybes bet kuriame žmogaus amžiaus tarpsnyje. Šios programos nesprendžia socialinių problemų, bet kuria gerovę. Skirtumus labai gerai atspindi vaikų gerovės programų pavyzdžiai.
Socialinės paslaugos
Paprasčiausia yra galvoti apie socialinės rūpybos paslaugas. Kartais tokios paslaugos yra sukurtos institucijų, kurios nepripažįstamos, kaip socialinės rūpybos institucijos ir todėl ggeriau tiktų mąstyti apie paslaugų kūrimą, negu apie socialinės rūpybos institucijas. Galima būtų diskutuoti, jei institucija teikia socialines paslaugas, tai ji yra socialinės rūpybos institucija, tačiau išskyrimas yra naudingas, nes dažnai ne socialinės gerovės institucijos teikia socialines paslaugas, pvz. Krašto apsaugos departamentas, ar pramonės įmonė. Socialinės paslaugos apima ir paslaugas asmenims, ir labiau institucinės programos ( pajamų programos, būsto programos ir pan.).
Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymas
Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymo pakeitimuose, kurie įsigaliojo 2015 m. sausio 1 d. Taip pat labai svarbu paminėti, kad atskiriama, jog socialinį darbą dirba tik socialiniai darbuotojai ir tik jie turi tokią funkciją. Visi kiti specialistai, kurie prisideda prie socialinių paslaugų teikimo yra įvardijami kaip socialinių paslaugų srities darbuotojai. Tačiau turbūt aktualiausi klausimai lieka tai, kas gali dirbti socialiniu darbuotoju, kaip socialiniai darbuotojai turi tobulinti savo profesinę kompetenciją ir atestuotis.
Dirbti socialiniu darbuotoju gali asmenys, kurie yra įgiję socialinio darbo kvalifikacinį (profesinio bakalauro, bakalauro, magistro) laipsnį; arba iki 2014 m. gruodžio 31 d. įgijo kitą kvalifikacinį (profesinio bakalauro, bakalauro, magistro) laipsnį ir turi socialinio darbuotojo kvalifikaciją; arba iki 2014 m. gruodžio 31 d. įgijo kitą kvalifikacinį (profesinio bakalauro, bakalauro, magistro) laipsnį ir yra baigę socialinio darbo studijų programą; arba iki 2014 m. gruodžio 31 d. įgijo kitą socialinių mokslų studijų srities kvalifikacinį (profesinio bakalauro, bakalauro, magistro) laipsnį ir išklausė bei atsiskaitė už ne mažiau kaip 40 kreditų socialinio darbo dalykų socialinius darbuotojus rengiančioje aukštojoje mokykloje; arba iki 2014 m. gruodžio 31 d.
Socialinių darbuotojų profesinės kompetencijos tobulinimas
Kalbant apie socialinių darbuotojų profesinės kompetencijos tobulinimą, pirmiausia atkreiptas dėmesys į viso šio proceso principus. Ir pats pirmasis nurodo šiek tiek kitokią kryptį nei iki vasario vidurio galiojusioje kvalifikacijos kėlimo tvarkoje, t.y. darbuotojo profesinės kompetencijos tobulinimas siejamas su visos įstaigos, organizacijos paslaugų kokybės tobulinimu. Paprasčiau tariant, siekiama įtvirtinti požiūrį, kad visa socialinių paslaugų įstaiga (plačiąją prasme) yra atsakinga už paslaugų kokybę.
Neneigiama asmeninė socialinio darbuotojo atsakomybė už savo kompetenciją, tačiau ir nėra perkeliama visa atsakomybė už įstaigos paslaugų kokybę. Kaip ir iki šiol socialiniai darbuotojai privalo savo profesinę kompetenciją tobulinti ne mažiau kaip 16 akademinių valandų per metus. Tačiau atsiranda naujovė, kad iš 16 val., tik 60 proc. turi būti surinkta pagal Socialinių paslaugų priežiūros departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau - Departamentas) direktoriaus patvirtintas socialinių darbuotojų profesinės kompetencijos tobulinimo programas;aukštųjų mokymo įstaigų, vykdančių socialinio darbo studijas, patvirtintas socialinių darbuotojų profesinės kompetencijos tobulinimo programas; Globėjų ir įtėvių mokymo ir konsultavimo (GIMK) programą, kitas Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ar Departamento patvirtintas programas arba dalyvaujant supervizijoje.
Dalyvavimas supervizijoje yra privalomas, t.y. profesinę kompetenciją privaloma tobulinti 16 val., iš jų 60 proc., t.y. apie 10val. laiko turi būti tobulinamasi pagal aukščiau išvardintas programas ir iš tų 10 val. bent kažkokia dalis valandų turi būti surinkta dalyvaujant supervizijoje.
Profesinės kompetencijos tobulinimas yra neatsiejamas nuo kompetencijų vertinimo ir įsivertinimo. Socialiniai darbuotojai savo profesinės kompetencijos tobulinimo poreikius įsivertina pagal atskiras kompetencijų rūšis ir įvertina pats kurias kompetencijas jis turėtų patobulinti, kad galėtų kuo geriau ir profesionaliau atlikti savo funkcijas ir, svarbiausia, padėti klientams. Po asmeninio socialinio darbuotojo įsivertinimo, rekomenduojama įsivertinimo rezultatus aptarti su vadovu arba kolega. Tai atlikti rekomenduojama norint išlaikyti kiek įmanoma daugiau objektyvumo, t.y. kad socialiniai darbuotojai per daug neigiamai arba teigiama neįvertinų savo kompetencijų ir jas patobulintų tikrai ten, kur labiausiai trūksta žinių, gebėjimų, motyvacijos, vidinių nuostatų ar pan.
Taip pat labai svarbu paminėti, kad socialiniai darbuotojai negali už savo veiklos įsivertinimą patirti neigiamų pasekmių ir tai neturi daryti neigiamos įtakos jų profesiniams santykiams, priešingai - turi būti suteikiama galimybė tobulinti profesinę kompetenciją. Įsivertinimai turėtų būti atlikti kartą per metus. Kaip ir buvo minėta anksčiau, už profesinės kompetencijos tobulinimą yra atsakingi socialiniai darbuotojai ir organizacija, todėl yra reglamentuojamas, kad socialinių paslaugų įstaigos, organizacijos biudžete privalo būti numatyta lėšų socialinių paslaugų srities darbuotojų profesinei kompetencijai tobulinti.
Socialinių paslaugų katalogas
Socialinių paslaugų katalogo objektas yra įvairių tipų socialinės paslaugos. Pirmoje katalogo dalyje pateikiamas bendras socialinių paslaugų aprašymas: pagrindiniai terminai lietuvių ir anglų kalbomis, paslaugų klasifikacija.
- Socialinės paslaugos yra pagrindinė socialinio darbo organizavimo forma.
- Socialinės paslaugos yra socialinės politikos sritis.
- paslaugas, susijusias su globa, konsultavimu, socializacija, praktine pagalba ir pan.
Socialinių paslaugų prigimtis lemia, kad paslaugų gavėjams dalis paslaugų kainos ar net visa kaina gali būti kompensuojama, tačiau tai nereiškia, kad šios paslaugos yra nemokamos. Socialinės paslaugos - tai pagalbos silpniems visuomenės nariams suteikimas įvairiomis nepiniginėmis formomis bei globos pinigais. Tai žymia dalimi subsiduojamos, o atskiriems asmenims ir nemokamos paslaugos. Pirmaeilis socialinių paslaugų tikslas yra patenkinti asmenų gyvybinius poreikius ir sudaryti palankesnes žmogaus orumą išsaugančias gyvenimo sąlygas, kai jie patys savarankiškai nepajėgūs to pasiekti.
Galutinis socialinių paslaugų tikslas - sudaryti palankias sąlygas ir ugdyti asmenų sugebėjimą pasirūpinti savimi ir integruotis visuomenėje. Pagrindinės socialinių paslaugų gavėjų (klientų) grupės: seni žmonės, kuriems reikalinga globa, suaugę ir vaikai su negalia, vaikai, kuriems reikalinga globa, rizikos grupės asmenys (grįžę iš įkalinimo vietų, narkomanai, piktnaudžiaujantys alkoholiu, infekuoti ŽIV virusu, benamiai ir pan.).
Socialinės paslaugos skirstomos į bendrąsias socialines paslaugas ir specialiąsias socialines paslaugas. Bendrosios socialinės paslaugos skirtos tiems socialinių paslaugų gavėjams, kuriems nereikia specialios pagalbos. Atsižvelgiant į socialinių paslaugų teikimo vietą bei laiką, specialiosios socialinės paslaugos gali būti stacionarios ir ambulatorinės (1 pav.).
Stacionarios socialinės paslaugos - paslaugos, kurias teikia stacionarios socialinių paslaugų įstaigos: senelių globos namai, suaugusiųjų psichoneurologiniai pensionatai, vaikų globos namai, vaikų psichoneurologiniai pensionatai. Šiose socialinių paslaugų įstaigose asmenys gyvena pastoviai, jiems užtikrinama globa, palaikomasis gydymas ir reabilitacija.
Ambulatorinės institucinės socialinės paslaugos - paslaugos, teikiamos ambulatorinėse socialinės globos įstaigose: dienos centruose, bendruomenių centruose, darbo terapijos centruose, nakvynės namuose, reabilitacijos centruose ir pan., kuriose klientai yra globojami tam tikrą paros dalį.
- Pagalba namuose - tai pagalba (paslaugos), teikiama namuose seniems žmonėms, žmonėms su negalia, siekiant padėti jiems gyventi savarankišką gyvenimą.
- Informacijos teikimas, konsultavimas - paslauga, skirta suteikti reikalingą pagalbos organizavimui informaciją ar ilgesnį laiką konsultuoti klientą dėl jo problemos sprendimo.
Kataloge taikoma skirtinga paslaugų aprašymo schema stacionarioms ir nestacionarioms socialinėms paslaugoms. Visų stacionarių socialinių paslaugų aprašymas pateiktas pagal vieningą schemą, tuo tarpu šiame katalogo variante nestacionarių paslaugų aprašymas nėra tiek struktūrizuotas, kaip stacionarių paslaugų. Kadangi tai gana nauja paslaugų rūšis Lietuvoje ir informacija apie nestacionarias paslaugas dar kaupiama ir sisteminama, jas aprašyti pagal vieningą schemą yra gana sunku. Stengtasi prisilaikyti tos pačios paslaugų aprašymo struktūros, tačiau visiškai analogiškos struktūros nestacionarių paslaugų aprašymas bus pateiktas vėliau koreguojant katalogą.
Stacionarios socialinės paslaugos seniems žmonėms - tai paslaugos, teikiamos senelių globos namuose, senelių pensionatuose. Senelių globos namai, pensionatai, slaugos namai - tai socialinių paslaugų įstaigos, skirtos senų žmonių ilgesniam ar nuolatiniam gyvenimui, kai jie patys negali savimi pasirūpinti ir jiems reikalinga nuolatinė globa, slauga ar palaikomasis gydymas. Į senelių globos namus priimami pensinio amžiaus žmonės, kurie negali patys apsitarnauti ir kuriems reikalinga nuolatinė globa bei slauga. Į senelių globos namus gali būti priimami ir I ar II grupės invalidai, vyresni kaip 16 metų, kuriems būtina priežiūra ir slauga. Priimamų asmenų kontingentas. Priimant gyventi į senelių namus, įvertinamas asmens stacionarių socialinių paslaugų poreikis.
Senelių globos namai, pensionatai - tai ten gyvenančių asmenų namai, todėl gyvenimas juose turi būti organizuotas taip, kad gyventojų fiziniai, psichologiniai, socialiniai, kultūriniai bei dvasiniai poreikiai būtų patenkinami kuo geriausiai.