Kas yra šventasis?

Dažnas katalikas išvardys kelis šventuosius, bet jam kur kas sunkiau seksis apibūdinti, kas yra šventumas. Šventumas nė vienam krikščioniui neturėtų būti abstrakcija, tolima ar net nepasiekiama ir todėl jo nedominanti tikrovė.

Kas yra šventasis?

• šventàsis, -óji smob. emph. K, Rtr, šveñtasis DP238, KlvrŽ, Lž, Šv, šventasaĩ, -ója, šveñtasai, -óji LzŽ, Tvr
• bažn. krikščionių tikėjimu - žmogus, išgarsėjęs ypatingu religingumu ir po mirties bažnyčios paskelbtas garbintinu tikinčiųjų globėju.
• šventuolis.
• žaltys (laikomas šventu, garbinamas).

„Paulius ir Timotiejus, Kristaus Jėzaus tarnai, visiems šventiesiems Kristuje Jėzuje, gyvenantiems Filipuose“ (Fil 1, 1) - savo laišką Filipų bendruomenei pradeda apaštalas Paulius. Jis taip kreipiasi ne į kanonizuotuosius, bet į gyvą, žemišką krikščionių bendruomenę. Taigi mums, krikščionims, šventumas yra dovana, pirmoji ir esminė dovana, kurią gavome per Krikštą. Per Krikštą mes išties įžengiame į Dievo šventumą.

Šventumas - tai priklausomybė Šventajam, triskart Šventajam (plg. Iz 6, 3). Būtent šventumas kuria mūsų krikščioniškąjį buvimą, jis yra malonės, sudievinančios žmogų, paverčiančios jį Dievo sūnumi ar dukra, slėpinys. Kiekvienas krikščionis yra kviečiamas į šventumą, t. y. raginamas siekti šventumo, kurio užuomazgas gavo per Krikštą: „Tokia gi Dievo valia - jūsų šventėjimas“ (1 Tes 4, 3); „Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“ (Mt 5, 48). Šventumo reikia be paliovos siekti, jis yra ne tik dovana, bet ir užduotis.

Šios dovanos įgyvendinimui „turi būti palenktas visas krikščioniškasis gyvenimas“ (Novo millennio ineunte, 30). Plačiausia prasme visi pakrikštytieji yra šventieji. Pirmiausia šventieji yra didžiulės Dievo šeimos - Bažnyčios nariai. Šios šeimos nariai tarpusavyje bendrauja - dalijasi Dievo malonės dovanomis.

Taip pat skaitykite: Ką daryti, jei esi priklausomas nuo telefono?

Bažnyčia po nuodugnaus tyrimo kai kuriuos savo narius iškilmingai kanonizuoja, t. y. paskelbia turėjus didvyriškų dorybių, išlaikius ištikimybę Dievo malonei ir pasiekus meilės tobulybę bei vienybę su Kristumi - Bažnyčios Galva. Kanonizuodama šventuosius Bažnyčia mums sako: į šiuos brolius ir seseris Kristuje galite drąsiai kreiptis užtarimo, sekti jų krikščioniško gyvenimo pavyzdžiu. Šventieji nėra tik praeities didvyriai ar sustingę pavyzdžiai. Šventieji mums atskleidžia, kad „šventumo kelių yra daug ir pritaikytų kiekvieno pašaukimui“, tačiau „šventumo keliai yra asmeniniai“ (Novo millennio ineunte, 31). Visi esame kviečiami į šventumą, kiekvienas pats turime nueiti šį kelią.

Šventumas Biblijoje

Lietuviško žodžio šventas reikšmė yra labai marga. Bendrąja religine prasme šis žodis nusako antgamtines, dieviškąsias galias. Šventa yra ir visa, kas su jomis susiję ir tuo iškyla virš kasdienybės, virš „pasaulietiškumo“. Šventenybė sykiu suvokiama ir kaip pakylėta, ir kaip pavojinga.

Pažiūrėkime, kokią reikšmę įgauna šis žodis iš biblinio Dievo, - to Dievo, kuris yra „kupinas išganymo“.

1. Neprilygstamasis Izraelio Dievas vadinamas „Šventuoju“ (Iz 40,25). Jis pašventina save patį, pasirodęs esąs Dievas (Ez 36,23), t. y. jo šventumą žymi jo vienatinis dieviškumas. Šventas yra jo vardas, jo žodis, jo Dvasia. Tačiau šventos yra ir ta vieta, ir tas laikas, kai kulto (pamaldų) metu galima patirti jo esamybę. Dievo šventumas čia reiškia tai, kad jis lieka ištikimas savo paties esmei, savo begalinei meilei.
2. Dievas yra „Izraelio Šventasis“ (Iz 43,3). Šią tautą jis išskyrė iš kitų ir išrinko kaip Viešpačiui paskirtą (Įst 7,6; plg. Kun 20,26). Jis vadovaujasi tokiu principu: „Būkite šventi, nes aš, Viešpats, jūsų Dievas, esu šventas“ (Kun 19,2). Tačiau Izraelis niekuomet nepamiršo, kad visą savo gyvenimą jis turi kreipti Dievo šventumo link. „Kas stovės jo šventoje vietoje? Tas, kurio rankos nekaltos ir širdis nesutepta“ (Ps 24,3 ).

Greta Dievo, šventojo Tėvo, stovi Sūnus, kurį jis pašventino ir pasiuntė į žemę: Kristus, „Dievo Šventasis“ (Jn 6,69; plg. 10,36; 17,11), „šventasis ir teisusis“ (Apd 3,14), „Šventasis ir Tiesakalbis“ (Apr 3,7). Nuo jo šventumo neatskiriamas Šventosios Dvasios šventumas. Naujajame Testamente pabrėžiamas ne tiek Dievo buvimas šventu, kiek jo šventoji veikla. Todėl Dievo šventumas tik vieną kartą aprašomas jį išsamiai pademonstruojant (Apr 4,8). Už mus mirdamas, „per savo paties kraują“, Jėzus mus pašventino (Hbr 13,12). Todėl aišku, kad Senojo Testamento kulto įsakymai, atskiriantys tai, kas švaru, nuo to, kas sutepta, Jėzui ir jo mokiniams - taigi ir mums! - nebegalioja (Mk 7,14-19).

Kaskart stebina tai, kad Naujajame Testamente į visus krikščionis kreipiamasi, tarsi tai būtų savaime suprantama, kaip į „šventuosius“. Tokie jie nėra iš prigimties, dėl savo gerų savybių, tačiau „Kristuje Jėzuje“ Dievo pašaukimu (1 Kor 1,2), t. y. jie nuo savo nuodėmių „nuplauti, pašventinti, išteisinti Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu ir mūsų Dievo Dvasia“ (1 Kor 6,11). Kadangi jo tobula auka priimama, Jėzus Kristus yra pats jų šventėjimas (1 Kor 1,30). Būti šventu, reiškia priklausyti jam.

Taip pat skaitykite: Pensijų indeksavimas dirbantiems senjorams

Kartu tai reiškia, kad jo Dvasia mus ugdo ir veda (Rom 8,14). Todėl „šventieji“ raginami šventėti. Bet ne tam, kad įsigytų šventumą, o kad atitiktų jį pakeisdami savo gyvenimą. Taigi šventėjimas nėra kažkoks veiksmas, kurį turime atlikti, kad atsilaikytume prieš Dievą. Tai jau padarė Kristus!

Paulius aprašo jį greičiau kaip savaime suprantamą dalyką, kaip tai, kas naujajam krikščionių gyvenimui miela, natūralu ir tinkama. Kūnas yra Šventosios Dvasios šventovė ir jai privalu šlovinti Dievą (1 Kor 6,19 ir toliau) bei tarnaujant teisingumui duoti vaisių (Rom 6,19 ir toliau). Todėl Paulius šventėjime įžvelgia Dievo valią (1 Tes 4,3). Įsakymą tapti šventa Senajame Testamente priima tik naujoji Dievo tauta (1 Pt 1,15 ir toliau; 2,9). Šventiesiems pažadėtas atlygis - paveldėti šventųjų dalį (Apr 11,18; Kol 1,12). Tačiau maldoje „Tėve mūsų“ Jėzus nukreipia mūsų viltį ir prašymą į svarbiausią dalyką: „Teesie šventas tavo vardas!“ (Lk 11,2).

Pamėginkime apibendrinti: tai, kas šventa, mes galime atpažinti tik per Dievą, kuris vienas yra šventas. Visas kitas šventumas kyla iš jo taip, kaip kad Mėnulis šviečia mums tik todėl, kad jį apšviečia Saulė. Taigi neatsitiktinai Biblijoje atsisakyta bendrinio religinio žodžio, nusakančio šventumą. Juk religingumas su gyvuoju Dievu neturėjo nieko bendra!

Dauguma žmonių turi ką nors, kas jiems yra šventa. Retai kada mums tai yra dievai, greičiau tai tokios „aukščiausiosios“ vertybės kaip tėvynė, motinystė, gal kultūros patirtis ar gamtos išgyvenimas, dažnai pakeičiantys religinį patyrimą („šventoje miško tyloje jaučiu, jog esu arčiausiai Dievo“). Tai gali būti ir žmonės: tyliai garbinami mirusieji, triukšmingai aukštinamos „žvaigždės“, politiniai arba religiniai vadovai, kuriais aklai sekama. Jei žodis „šventas“ šiais atvejais vartojamas paprasčiausiai nesusimąstant vietoj sąvokų „brangus“ ir „vertingas“, tai bibliniu požiūriu juo piktnaudžiaujama, tai tiesiog stabmeldystė. Tie dalykai imami laikyti savaime šventais, taip jie tampa autoritetais, kuriais nevalia suabejoti.

Dar pavojingiau, jei Dievo šventumas suvokiamas šiuo bendruoju požiūriu į tai, kas šventa. „Šventas“ ima reikšti kažką antžmogiškai didelį, tolimą ir nesuvokiamą žmonėms: artimesnis bendravimas su juo būtų laikomas nepagarba. Toks klaidingas supratimas to, kas šventa, nulemia ir Dievo garbinimo būdą. Dievas garbinamas arba tylomis, arba išgyvenamas pakiliomis valandėlėmis; jei pamaldos vyksta, tai jos rengiamos šventiško pamaldumo atmosferoje „šventose patalpose“, kurios kuo mažiau turėtų panėšėti į kasdienybę, su religija juk neturinčia nieko bendro.

Taip pat skaitykite: Viskas apie „Sodros“ išmokas

Tačiau artimas bendravimas su Dievu - ne bičiuliškas familiarumas, nepastebint begalinės distancijos, kurią peržengia tik pats Dievas. Krikščionys lenkiasi šventajam Dievui išpažindami savąją kaltę, tačiau Dievo malone gali jaustis džiugūs Dievo akivaizdoje.

Tokį klausimą šiuolaikinėje radijo pjesėje jaunas viešosios nuomonės tyrimo instituto darbuotojas užduoda praeiviams. Daugelis jų pasimeta, pasipiktina arba net tyčiojasi, bet štai viena pardavėja į šį klausimą atsako teigiamai: „Manau, kad mano gyvenimas priklauso Dievui, o visa, kas priklauso jam, yra šventa“.

Kodėl mums tokie svetimi Naujojo Testamento arba mūsų tikėjimo išpažinimo žodžiai apie „šventųjų bendravimą“? Galbūt todėl, kad tardami žodį „šventas“ įsivaizduojame ypatingą moralinį išskirtinumą, o ne paprasčiausią priklausymą Kristui. Žmonės, kurie patys save laiko šventais dėl savo būties ar veiklos, dažnai atrodo ekscentriški herojai - ir susyk virsta „juokingais šventaisiais“. Jei Kristus yra mūsų šventėjimas, tai mums to nereikia.

Žmonės, kurie žino, jog Dievas juos priima, gali būti savimi be jokių ypatingų pastangų. Tačiau jų priklausymas Kristui įpareigoja juos jam tarnauti. Iš jų tai gali pareikalauti nepaprastų pastangų ir neregimų dalykų, kai jie „nebeseka šiuo pasauliu“ (Rom 12,2). Einant paklusnumo keliu gali nutikti taip, kad dėl jų ištikimybės net ir mažuose dalykuose juos vadins juokingais arba svaičiojančiais idealistais, jei jie, jausdami atsakomybę prieš Dievą, sakysime, politiniame gyvenime, ims plaukti prieš srovę. Bet tai juk ir yra svarbu: ne ši tarnystė daro juos šventus, - tarnaudami jie tik atitinka savo šventėjimą.

Nuteisinimas ir šventėjimas

Tai dvi bažnytinio mokymo sąvokos, kurias mes dabar plačiau panagrinėsime. Jos nusako Dievo išganomąją veiklą dviem požiūriais. Vienas iš pavojų - nuteisinimą ir šventėjimą atskirti kaip du skirtingus dalykus išganymo kelyje ir dar klausti, kuris jų yra svarbesnis. Kai kuriems krikščionims nuteisinimas atrodė tiek svarbus ir lemiamas, kad šventėjimą jie suvokė kaip antrarūšį dalyką ir ne tiek svarbų. Štai čia ir grėsė pavojus gyvenimui poveikio neturinčia „pigia malone“.

Ir atvirkščiai, kai kurie krikščionys galėjo pagalvoti, kad vien nuteisinimo ir tikėjimo nepakanka pasiekti išganymui, juos turįs papildyti šventėjimas. Tokia nuomonė dažnai siejosi su nesusipratimu: esą nuteisinti yra Dievo, o šventumo siekti - žmogaus darbas. Tačiau jeigu šventėjimas yra tarsi paskesnė sąlyga, kuri iš tiesų leidžia vykti nuteisinimui, tai ir vėl žmonių veikla yra neišvengiama sąlyga pasiekti išganymą.

Biblija liudija ką kita: „Jėzus Kristus Dievo valia tapo mums išmintimi, teisumu, pašventimu ir atpirkimu“ (1 Kor 1,30). Taigi abu šie dalykai yra Dievo darbas, į kurį žmogus laisvai ir su dėkingumu atsako. Į nuteisinimą per tikėjimą, kurį jis ir sau taiko. Į šventėjimą per klusnumą meilės, kurioje jis pasiekia „kaip vaisių - šventumą“ (Rom 6,22).

Mums pažadėta dar daugiau: „Mes dabar esame Dievo vaikai, bet dar nepasirodė, kas būsime. Mes žinome, kad kai pasirodys, būsime panašūs į jį, nes matysime jį tokį, koks jis yra“ (1 Jn 3,2). Tuomet galutinai išsipildys Įsakymas: „Būkite šventi, nes Aš, Viešpats, jūsų Dievas, esu šventas!“ (Kun 19,2)

Šventasis Raštas ir Tradicija

Be Šventojo Rašto yra dar kitas mūsų tikėjimo šaltinis - Šventoji Tradicija. Nors Šventajame Rašte yra nemažai Dievo apreikštų tiesų, tačiau ne visos jos ten surašytos. Todėl jis anaiptol negali būti vienintelis mūsų tikėjimo šaltinis.

Šv. Jonas savo evangelijos pabaigoje pareiškia: „Savo mokinių akivaizdoje Jėzus padarė dar daugel kitų ženklų, kurie nesurašyti šitoje knygoje.“ (Jn 20, 30) „Yra dar daug kitų dalykų, kuriuos Jėzus padarė.

Apie bendruosius Bažnyčios papročius. Bendrieji Bažnyčios papročiai, Pavyzdžiui, švęsti sekmadienį, krikštyti kūdikius, yra labai seni ir siekia apaštalų laikus. Apie Bažnyčios Tėvų raštus ir krikščioniškosios senovės paminklus. Bažnyčios Tėvais yra vadinami tie kelių pirmųjų šimtmečių krikščionys rašytojai, kurie išsiskyrė šventu gyvenimu ir teisingu mokslu.

Bažnyčios Tėvai	Apibūdinimas	Žymesni atstovai
Apaštališkieji Tėvai	Seniausieji Bažnyčios Tėvai, betarpiškai susidūrę su apaštalais, buvo jų mokiniai.	Šv. Klemensas Romietis, šv. Ignacas, šv. Polikarpas ir kt.
Apologetai	Maždaug iki III šimtmečio pabaigos gyvenę Bažnyčios Tėvai, tikėjimo gynėjai.	Šv. Justinas († 166), šv. Ireniejus († 202), Tertulijonas, Origenas ir kt.
Bažnyčios daktarai arba mokytojai	Po apologetų gyvenę Bažnyčios Tėvai.	Šv. Ambraziejus († 397), šv. Jeronimas († 420), šv. Augustinas († 430), popiežius šv. Leonas Didysis († 461), popiežius šv. Grigalius Didysis († 604); o Rytuose: šv. Atanazas († 373), šv. Bazilijus († 379), šv. Kirilas Jeruzalietis († 386), šv. Grigalius Nazianzietis († 390), šv. Jonas Auksaburnis († 407), šv. Kirilas Aleksandrietis († 444).
Bažnyčios daktarai - mokytojai	Po VIII šimtmečio gyvenę ir šventumu bei giliu krikščioniškuoju mokslu pasižymėję rašytojai.	Šv. Anzelmas († 1109), šv. Bernardas († 1158), šv. Tomas Akvinietis († 1274), šv. Bonaventūras († 1274), šv. Pranciškus Salezietis († 1622), šv. Alfonsas Liguoris († 1787) ir kt.

Iš krikščioniškosios senovės paminklų paminėtini katakombose randami paveikslai ir statulos. Jais pirmųjų amžių krikščionys puošė mirusiųjų kapus ir viešųjų pamaldų vietas. Jie išreiškia ne vieną į Šventąjį Raštą nepatekusią Dievo apreikštąją tiesą.

Apie Tikėjimo išpažinimus. Tikėjimo išpažinimai išreiškia svarbesnes Viešpaties Jėzaus mokslo tiesas. Jie sudaryti tam, kad krikščionys, aiškiai ir tiksliai žinodami, kuo turi tikėti, lengvai galėtų išvengti visokių klaidų. Juose irgi pasitaiko viena kita iš Šventosios Tradicijos kylanti Dievo apreikštoji tiesa.

Tikėjimo išpažinimai:

• Apaštalų tikėjimo išpažinimas.
• Nikėjos-Konstantinopolio tikėjimo išpažinimas.
• Tridento-Vatikano tikėjimo išpažinimas.

Apibendrinant, šventumas yra daugialypė tikrovė, susijusi su Dievo slėpiniu, kultu ir morale. Dievo šventumas nepasiekiamas žmogui, tačiau Dievas pats apsireiškia, kad žmogus galėtų Jį atpažinti. Krikščionys dalyvauja dieviškajame šventume per Šventąją Dvasią ir yra pašaukti gyventi šventai.

tags: #kas #buvo #sventasis