Tarptautinė slaugytojo diena švenčiama kiekvienų metų gegužės 12-ą dieną. Ši data pasirinkta pagerbiant moderniosios slaugos pradininkę, anglę Florens Nightingale, gimusią 1820 m.
Slaugytojai iš visų medicinos darbuotojų yra arčiausiai žmogaus. Šie specialistai sergantiems ir neįgaliesiems padeda palengvinti ir sumažinti neigiamą ligos poveikį, suteikti fizinę, emocinę ir socialinę priežiūrą. Tarptautinę slaugytojų dieną norisi palinkėti, kad šie žmonės niekada neprarastų nuoširdaus troškimo padėti ligoniui, energijos bei stiprybės, dalijantis viltimi, gerumu bei šiluma!
Panagrinėkime, kaip vystėsi slaugos profesija Lietuvoje ir pasaulyje, pradedant nuo pačių ištakų.
Florence Nightingale - moderniosios slaugos pradininkė
Florence Nightingale buvo pirmoji pasaulyje medicinos sesuo. F. Nightingale - grynakrauja anglė, gimusi 1820 metais Florencijos mieste, Italijoje.
Tuo metu jos tėvai atostogavo Italijoje, Florencijoje, todėl naujagimei ir davė šį vardą. Tuo metu jis buvo labai originalus ir neįprastas. Jaunoji panelė Nightingale anuomet buvo vienintelė ir pirmoji pastarojo vardo savininkė. Ji turėjo vyresnę seserį Parthenope.
Taip pat skaitykite: Ką daryti, jei esi priklausomas nuo telefono?
XIX a. buvo tikima, kad merginoms išsimokslinimas nelabai reikalingas, tačiau Florence tėvas tam nepritarė. Jis manė, kad visi žmonės turi būti išprusę, todėl jo dukros buvo mokomos individualiai matematikos, istorijos, filosofijos. F. Nightingale buvo kilniaširdė. Norėjo prižiūrėti sergančiuosius, juos slaugyti, bet tėvas draudė tai daryti. Tuo laiku buvo manoma, kad rūpintis ligoniais damai netinka.
Visgi mergina nepasidavė ir 1851-aisiais, siekdama įgyti daugiau žinių apie sužeistųjų gydymą, išvyko praktikuotis į Kaiserwortho ligoninę Vokietijoje. Vėliau F. 1853 metais prasidėjo Krymo karas ir F. Nightingale buvo pakviesta vadovauti slaugytojų grupei, prižiūrinčiai sužeistus anglų kareivius Turkijoje.
Jauna moteris buvo sukrėsta išvydusi, kokiomis sąlygomis buvo gydomi vyrai: ligoninės perpildytos, trūko lovų, sužeistieji gulėjo tiesiog ant žemės, tiekiamas maistas pasenęs, vanduo užterštas, aplinkui bėgiojo pelės.
Vadovaujant Florencei buvo įkurta virtuvė, kuri ruošė gardų, sveiką maistą, įsigyta daugiau lovų, antklodžių, tvarsčių ir kitų priemonių. Naktimis patalpas apšviesdavo žvakėmis, todėl F. Nightingale gavo „Ledi su lempa“ pravardę. Dėl savo įpročio naktimis karo ligoninėje lankyti sužeistuosius, pasišviečiant žibaline lempa, ji ir buvo praminta Ledi su lempa.
Tokią ją savo poemoje „Šventoji Filomena“ apdainavo ir įamžino amerikiečių poetas Henry Wadsworthas Longfellow (1807-1882):
Taip pat skaitykite: Pensijų indeksavimas dirbantiems senjorams
Ledi su lempa visad bus / Istorijoj šalies garbus / Gerumo pavyzdys - / Jos mylinti širdis.
Kitas svarbus F. Nightingale vaidmuo slaugoje buvo tai, kad ji pradėjo fiksuoti mirusiųjų bei pasveikusiųjų skaičių. Ji apžvelgė ir apibendrino sukauptus duomenis bei pateikė ataskaitą visuomenei apie gautus rezultatus, todėl ji taip pat yra laikoma statistikos pradininke.
Florence grafiniu būdu pavaizdavo mirusių kareivių statistiką, joje buvo matyti kiekvieno mėnesio mirčių nuo infekcijų, sužeidimų bei kitų ligų skaičiai.
Florence Nightingale buvo įteikta daugybė apdovanojimų už nuopelnus Krymo karo metu. Apdovanojimo ji sulaukė net iš karalienės Viktorijos. Valstybė atsidėkodama skyrė pinigų, kuriuos F. Nightingale panaudojo medicinos seserų mokyklai Šv. Tomo ligoninėje įkurti.
1860 m. Londono šv. Tomo ligoninėje ji įkūrė pirmąją istorijoje slaugytojų rengimo mokyklą.
Taip pat skaitykite: Viskas apie „Sodros“ išmokas
Nors ir nuolat būdama šalia sergančiųjų sunkiomis užkrečiamomis ligomis ir visiškai netausodama savęs, Florence sulaukė garbios senatvės - 90 metų. 1907 m. Karalius Edvardas VII jai įteikė ordiną už nuopelnus - tai buvo pirmasis kartas, kai jį pelnė moteris.
1910 m. rugpjūčio 13-ąją ji apie vidurdienį užsnūdo ir nebepabudo. Apie Merginą su žibintu buvo kuriamos dainos, filmai, rašomos knygos. Ji laikoma viena garsiausių ir įtakingiausių XIX a. moterų, nes pakeitė daugelio žmonių požiūrį į mediciną.
Henriettos Rae paveikslas, kuriame nupiešta Florence Nightingale, litografija (1891 m.)
2010-aisiais Didžiojoje Britanijoje apsilankęs popiežius Benediktas XVI teigė, kad „F. Nightingale įkvėpė kitus žmones padėti ligoniams.
Florence Nightingale: Changing the Field of Nursing - Fast Facts | History
Florence Nightingale mirė sulaukusi 90 metų. Apie Merginą su žibintu buvo kuriamos dainos, filmai, rašomos knygos. Ji laikoma viena garsiausių ir įtakingiausių XIX a. moterų, nes pakeitė daugelio žmonių požiūrį į mediciną.
Šios medicinos seselės garbei paskelbta Tarptautinė slaugytojų diena. Ji švenčiama gegužės 12-ąją - F. Nightingale gimtadienį.
Slaugos istorija Lietuvoje
Lietuvoje slaugytojos profesijos istorijos ištakos kuklios. Sakoma, kad pradžioje slauga buvo tik mėgėjiška, rūpestinga, labdaringa veikla ir tik XIX a. tapo savarankiška - profesine slauga.
Maždaug 4-5 a. po Kr. Lietuvoje gyveno sėslios gentys. Medicinos pagalbą teikė vaidilos ir vaidilutės. Gydė žolėmis, antpilais, tepalais, užkerėjimais, amuletais. Mokėjo gydyti žaizdas, lūžius, išnirimus, trepanuodavo kaukoles. Šeimoje ligonių slaugymu pirmiausia rūpindavosi mama. Prigimtinis mamos rūpinimasis vaiku gali būti traktuojamas kaip būsimosios slaugymo užuomazgos. Į pagalbą būdavo kviečiami žyniai, burtininkai, kurie gydė užkalbėjimais, amuletais, varydavo piktąsias dvasias. Iki 16 a.
16 a. prie bažnyčių pradėjo steigtis prieglaudų tipo įstaigos - špitolės. Jos buvo išlaikomos iš aukų ir pajamų, gautų iš nekilnojamojo turto. Pirmoji špitolė Lietuvoje buvo įkurta Vilniuje 1514 metais (kituose šaltiniuose 1518 m.). Jos steigėjas medicinos daktaras Martynas Dušnickis (iš Dušnikų). Savo ir suaukotomis lėšomis Gedimino aikštėje pietinėje dalyje pastatė namą, kuriame įkūrė špitolę. Joje buvo 10 lovų, turėjo savo vaistinę, virtuvę, koplyčią ir patalpas aptarnaujančiam personalui. Vėliau buvo atidaryta ir daugiau špitolių - Kaune 1519 m. 12 lovų, 1536 m. 70 lovų Švč. Trejybės špitolė Vilniuje, 1635 m. špitolė psichiniams ligoniams Vilniuje. 1709 m. atidaryta Šv. Roko špitolė, kurios steigėjas buvo Jonas Jarolavičius. Šioje špitolėje buvo 40 lovų, o pats špitolės įsteigėjas kartu su 7 padėjėjais rinkdavo gatvėje vargšus ir ligonius bei patalpindavo į savo špitolę. Juos slaugė, gydė kaip mokėjo, laidojo pūvančius kūnus. 1710 m. J. Jarolavičius ir jo 7 padėjėjai užsikrėtė maru ir mirė. 1723 m. įkurta Šv. Jokūbo špitolė, vėliau tapusi pirmąja ligonine Lietuvoje. 1744 m.
Špitolėmis naudodavosi tik beturčiai, pagyvenę, neįgalūs žmonės ir ligoniai. Deja, žmonės čia buvo laikomi gan prastomis sąlygomis. Špitolėse būdavo ankšta, nuolat grėsė gaisro pavojus, žmonės būdavo prastai maitinami, ligoniai su ašaromis skųsdavosi apie patiriamas skriaudas.
Jei pirmųjų špitolių vadovais buvo medicinos daktarai, kaip Martynas Dušnickis, vėliau Valentinas iš Pilzeno, o vėliau špitolėms vadovavo dvasininkai be medicininio išsilavinimo ir be jokio supratimo apie gydymą bei mediciną. Jie labiau mėgo taikyti įvairias religines apeigas, kurios tik paskatindavo dar labiau plisti pavojingoms infekcijoms. Akušerėmis galėdavo dirbti tik moterys, perėjusios klebono patikrinimą ir instruktažą apie religines apeigas.
Tad dvasininkai špitoles labiau išnaudojo kaip priemonę kovai su ateizmu ir reformacija.
Gydytojų parengimas, ligoninių tvarkymas, medicinos pagalbos teikimas pagerėjo, kai buvo įkurtas medicinos fakultetas Vilniaus universitete 1781 m. bei 1805 m. 1796 metais valdžios organų potvarkiu buvo įvykdyta Vilniaus ligoninių reforma: senos ir nuskurdusios špitolės buvo sujungtos ir su savo fondais bei ligoniais pavestos reorganizuotai Šv. Jokūbo ligoninei. Taigi XVIII a. pabaigoje baigiasi neformalių ligoninių - špitolių laikotarpis, ir Šv. Jokūbo špitolė tampa didžiausia bei pirmąja ligonine Lietuvoje. Čia buvo įkurtas gimdymo, veneros ligų, senukų bei invalidų skyriai.
Prof. N. Renje Vilniuje prie Šv. Roko ligoninės įsteigė pirmąjį Lietuvoje gimdymo skyrių su 10 lovų bei pirmąją akušerių mokyklą. Mokslas trukdavo iki 1,5 metų. 1865 m. Vilniuje įkurta felčerių mokykla, o 1880 m.
1876 metais Lietuvoje įkuriama Raudonojo Kryžiaus draugija, kurios veikloje vienas iš uždavinių buvo gailestingųjų seserų, slaugų ir sanitarių seserų rengimas. 1888 metais Vilniuje įsteigtas Raudonojo Kryžiaus draugijos gailestingųjų seserų skyrius, kuris po dviejų metų buvo reorganizuotas į gailestingųjų seserų organizaciją. Šios organizacijos svarbiausias tikslas buvo prižiūrėti sužeistuosius armijoje, karo ligoninėse. Taikos metu ši organizacija rūpinosi slaugytojų rengimo kursų organizavimu. 1895 m. Vilniuje, o 1897 m.
1919 m. pradėjusioje veikti Raudonojo Kryžiaus ligoninėje dirbo tik 2 gydytojai ir 5 gailestingosios seserys. Tuo metu ligoninėje buvo 120 lovų. 1920 m. pradžioje trumpi, tik 3 mėn. gailestingųjų seserų kursai veikė prie Karo ligoninės. Tačiau tokia gailestingųjų seserų parengimo trukmė buvo nepakankama. Vėliau nutarta į kursus priimti merginas, turinčias nors 2 klasių gimnazijos mokslo, tačiau kai kurios mokinės mokėjo tik skaityti.
1920 m. vasario 16 d. iš Panevėžio atvykęs gyd. Pranas Mažylis skiriamas Raudonojo Kryžiaus ligoninės vadovu ir imasi organizuoti gailestingųjų seserų kursus. Nuo 1921 m.gailestingųjų seserų mokslas prailgintas iki 1 metų, o nuo 1924 m. - iki 2 metų. 1932 m. kursai išaugo į Gailestingųjų seserų mokyklą, kurioje mokymas truko 2 metus. Kandidatės privalėjo turėti 6 gimnazijos klasių išsilavinimą.
P. Mažylis pats sudarinėjo programas, ieškojo dėstytojų, gaminosi mokymo priemones, rinko kursų klausytojus. Stojančiosios mokytis turėjo būti sąžiningos, mėgti savo darbą, būti atsidavusios, pasišventusios. Pirmenybė buvo teikiama baigusioms gimnazijas. Visas mokslas ir išlaikymas buvo nemokamas. Kursantėms buvo skiriamas butas Raudonojo Kryžiaus ar ligoninės bendrabutyje. Kursų klausytojos rytais dirbdavo ligoninėje, o kasdien po 2-4 val. po pietų klausėsi teorijos paskaitų.
Įstojus mokytis buvo nustatytas bandomasis laikotarpis - tai pirmieji 6 mokslo mėnesiai. Per tą laikotarpį pedagogų taryba turėjo įsitikinti ar kursantė yra tinkama pasirinktai profesijai, ar pakankamai stiprių nervų, ar turi reikiamų dvasinių savybių. Nemažai merginų šių bandymų neišlaikydavo.
Nuo pat pirmųjų dienų kursantės privalėjo atlikti praktiką. Net 9 mėn. joms tekdavo dirbti chirurgijos ir terapijos palatose, 1-1,5 mėn. skirta susipažinti su virtuvės ir raštinės darbu, 2 mėn.
Nuo 1934 metų Lietuvoje veikė dvi gailestingųjų seserų mokyklos - Kauno ir Klaipėdos Raudonojo Kryžiaus ligoninėse. XX amžiaus pradžioje Vilniuje atsirado ir privačios slaugos mokyklos. Viena iš jų - gydytojo G.
1921 metais įkurta Lietuvos gailestingųjų seserų sąjunga (LGSS), jos pirmininke išrinkta gailestingoji sesuo Aleksandravičiūtė. 1938 metais pradėtas leisti žurnalas „Gailestingoji sesuo“, kurio išleisti tik keturi numeriai, jo leidimas buvo nutrauktas 1940 metais. Organizaciją globojo prezidento žmona S. Smetonienė.
Lietuvos gailestingosios seserys buvo veiklios, aktyvios, dalyvavo pasauliniuose kongresuose, užmezgė tarptautinių kontaktų. Gailestingoji sesuo V. Monkutė ir K. Vitkauskaitė turėjo galimybę mokytis Florence Nightingale seserų kursuose Londone.
Nuo 1920 m. iki 1944 m. išleistos 24 laidos, parengta 630 gailestingųjų seserų. Sėkmingai išlaikiusios egzaminus, absolventės gaudavo Raudonojo Kryžiaus draugijos pažymėjimą, liudijantį apie gailestingosios sesers kvalifikacijos suteikimą.
1944 m. Po gailestingųjų seserų rengimo 40 metų Lietuvoje buvo rengiamos medicinos seserys. 1958-1959 m. pradėtos rengti pirmosios medicinos seserys (priimtos 67 moksleivės). 1-oji medicinos seserų laida buvo išleista 1960 m. birželio 30 d. Kauno medicinos mokykloje. Medicinos seseris Lietuvoje rengė 6 medicinos mokyklos: Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių, Utenos ir Vilniaus.
Šios studijos buvo labai medikalizuotos, nukreiptos tik į ligų gydymą, vaistų skyrimą, jų veikimą, gydytojo paskyrimų atlikimą, pagalbą gydytojui. Visiškai nebuvo profesinio savarankiškumo. Asmenims, baigusiems 8 vidurinės mokyklos klases mokslas trukdavo 2m.10 mėn., o baigusiems vidurinę mokyklą - 1 m.
Vėliau medicinos mokyklos tobulėjo, kilo į aukštesnį išsilavinimo lygį. 1991 m. 1996-1998 m. Seime priėmus naujus įstatymus ir kitus teisės aktus, Lietuvos aukštesniosios medicinos mokyklos pasiruošė dar vienam, svarbiam naujam etapui - akreditacijai dėl aukštosios mokyklos (kolegijos) statuso.
1990 m. atgavus mūsų šaliai nepriklausomybę, atsirado visos galimybės demokratiniais principais keisti šalies politiką, ekonomiką, švietimą bei sveikatos priežiūros sistemą. Atsirado universitetinių slaugos studijų poreikis, kuris ugdytų holistinį požiūrį į pacientą, sveikatos išsaugojimą bei ligų prevenciją.
1990 m. Kauno medicinos akademija (KMA) atsižvelgdama į Gailestingųjų seserų draugijos prašymą ir vykdydama Lietuvos, Latvijos ir Estijos regioninio specialistų pasitarimo rekomendacijas, kreipėsi į Lietuvos sveikatos apsaugos ministeriją prašydami pradėti ruošti medicinos seseris su aukštuoju išsilavinimu. 1990 m. rugsėjo 1 d. buvo priimti pirmieji studentai - 50 medicinos seserų.
Mokymo programa buvo parengta pagal Lenkijos universitetinių ir medicinos akademijų Slaugos fakultetų patirtį. Universitete buvo įdiegta trijų pakopų slaugos studijų programa - slaugos bakalauro, slaugos magistro bei slaugos doktoranto kvalifikaciniai laipsniai. Tai pirmasis Lietuvos universitetas, įkūręs Slaugos fakultetą, kurio dekanu antrą kartą išrinktas prof. A. Šeškevičius.
Nuo 1997 m. Lietuvoje brendo būtinybė pakeisti medicinos sesers, medicinos felčerio studijų programas ir šių specialistų pareigybes. Visos šalies mastu vyko apklausos, buvo intensyviai analizuojami tarptautiniai dokumentai, slaugytojų rengimo programos neatitiko Europos Tarybos direktyvų reikalavimų.
Todėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 metų gegužės 25 d. įsakymu Nr. 245 „Dėl viduriniojo medicinos personalo ir jam prilygintų specialistų, dirbančių diagnostikos, gydymo ar profilaktikos darbą, bei jaunesniojo medicinos personalo pervardijimo“ (Žin., 1999, Nr. 47-1498), medicinos seserys, vaikų įstaigų medicinos seserys ir medicinos felčeriai buvo pervadinti bendrosios praktikos slaugytojais.
Aukštesniosios medicinos mokyklos tapo kolegijomis, o jose buvo įkurti Podilominių studijų centrai ir sudaryta galimybė slaugos specialistams studijuoti pagal individualias - išlyginamąsias programas, siekiant įgyti naujas kompetencijas ir gebėjimus, o taip pat buvo parengtos tobulinimosi programos, suteikiančios naujus slaugos teorijų pagrindus. Taigi nuo 1997 m. visose šešiose aukštesniosiose medicinos mokyklose pradėtos rengti bendrosios praktikos slaugytojai.
O nuo 2000 m. slaugytojai rengiami tik aukštosiose mokyklose - kolegijose bei universitetuose. Pradedant 2007 m.
Tarptautinė slaugytojų diena šiandien
Tarptautinė slaugytojų taryba (TST) ragina kalbėti apie būtinybę investuoti į slaugą bei gerbti slaugytojų teises. 2022m Tarpatutinės slaugytojo dienos tema:"Slaugytojų lyderių balsas: investuokite į slaugą ir gerbkite teises, kad būtų užtikrinta pasaulinė sveikata".
TST taip pat pradeda rinkti atvejų tyrimus, kuriuos pateikia slaugytojos iš viso pasaulio, kad parodytų neįtikėtiną novatoriškų slaugytojų kasdien atliekamų darbų spektrą.
tags: #kas #buvo #pirmosios #slaugytojos