Daugelis tėvų mano, kad padėti vaikams atlikti namų darbus - jų šventa pareiga. Tačiau, deja, pasitaiko atvejų, kai vietoje buvimo papildoma pagalba tėvai patys padaro viską už vaikus, o vėliau susiduria su savarankiškumo stoka. Kaip paskatinti vaiką mokytis ir kur yra riba tarp pagalbos ir išlepinimo?
Ar pradinukams reikia namų darbų?
Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos profesorė Daiva Jakavonytė-Staškuvienė aiškina, kad pagal Pradinio ugdymo programos bendrąjį ugdymo planą namų darbai gali būti užduodami jau nuo pirmos klasės (dėl to susitaria mokyklos bendruomenė), tik pastebi, kad reikėtų pagalvoti dėl jų tikslingumo - ar tai yra nepabaigti klasės darbai, ar užduotys, kurios pagilina žinias.
Jos teigimu, vaikai prie namų darbų neturėtų sėdėti tris valandas, bet visiems dalykams skirti nuo pusvalandžio iki valandos visai normalus reiškinys. Profesorė D.Jakavonytė-Staškuvienė prideda: „Tėvai turėtų stebėti, kiek vaikas praleidžia laiko prie namų darbų ir, reikalui esant, pradėti kalbėtis su mokytoja dėl krūvio.“
Psichologė Jūratė Baltuškienė teigia - jeigu vaikui yra duodamas per didelis krūvis, jis nuolat jausis nepakankamai sugebantis ir vis kažko nespėjantis ir motyvacija mokytis su laiku vis mažės, kaip ir tuo atveju, jei vaikas stengiasi, atlieka namų darbus, bet jie nėra įvertinami, pamatomi, vaikas nėra pagiriamas.
Mokytojai pažinodami vaikus turi suprasti, ar skiriamas namų darbų kiekis neprisidės prie vaiko nusivylimo savimi, ar kaip tik pakels jo motyvaciją. Abi specialistės rekomenduoja mokytojams pagal galimybes diferencijuoti užduotis atsižvelgus į vaiko gebėjimus ir darbo tempą.
Taip pat skaitykite: Namų darbų poveikis vaikų gerovei
Tėvai gali padėti, bet už vaikus daryti nereikia
Psichologė Jūratė Baltuškienė teigia, kad vaikai neišmoksta naujų dalykų tada, kai juos atliekant aktyviai dalyvauja tėvai - viską patikrina, sužiūri ar pataiso. Tokiu atveju yra slopinamas vaiko savarankiškumas. Anot jos, tėvai dažnai kreipiasi klausdami, kiek turi dalyvauti vaiko akademiniame gyvenime, ir sutrinka gavę pastabą iš mokytojo, kad jų vaikas kažko nepadarė.
Psichologė ramina - tėvai turi paleisti ir pasakyti vaikui, kad jis jau pakankamai didelis ir turi savo mokslais rūpintis pats. Su psichologe sutinka ir edukologė D.Jakavonytė-Staškuvienė - jos manymu tėvai neturėtų daryti namų darbų už vaikus ar krauti jų kuprines, nes vaikas atėjęs į mokyklą nejaus atsakomybės už tą kuprinę ir kažką pamiršęs atsakys, kad neįdėjo mama.
Pašnekovė sako, kad tėvai gali kartais pasižiūrėti, kaip vaikui sekasi tvarkytis, ypač jeigu vaikas dar yra mažas ar neturi gerų savistabos gebėjimų. Visgi, ji aiškina, kad į mokyklą atėję septynmečiai jau turi turėti mokymosi pradmenis - juos suteikia priešmokyklinės grupės pedagogai ir tėvai.
Tėvų patirtys
Tėvų požiūriai šiuo klausimu skirtingi - trečioką ir penktokę auginanti mama Nida pasakoja, kad visada aiškinasi, kas nepavyko, daro panašias užduotis namuose, griežtai kontroliuoja namų darbus, tikrina jaunesniojo kuprinę. Tuo tarpu antrokę auginanti mama Birutė pasakoja, kad kol nebuvo nuotolinių pamokų, o tik savarankiškas darbas, tuometinei pirmokei tai labai patiko, o prasidėjus nuotolinėms pamokoms, dukra prarado entuziazmą atlikti užduotis.
„Pirmoje klasėje viskas nauja buvo tiek man, tiek dukrai, tai ir namų darbus tikrindavau ir kuprinę susidėt padėdavau. Šiemet to nedarau, dukra ruošiasi mokyklai savarankiškai, tik priešpiečių dėžutę sudedu“, - dalinasi ji.
Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti vaiko alergiją
Jeigu vaikui kažkas nesiseka, tėvams nebūtina pulti aiškinti
Specialistės atkreipia dėmesį, kad tėvų užduotis yra ne išaiškinti turinį, o padėti jam jį įsisavinti naudojant tam tikras metodikas. „Tėvų linijos“ vadovė, psichologė J.Baltuškienė aiškina, kad mokomųjų dalykų aiškinimą reikėtų palikti mokytojui.
„Jeigu tėvai pradeda nerimauti, kad vaikui, pavyzdžiui, prasčiau sekasi skaičiuoti, nereikėtų pulti patiems jo mokyti, bet galima pasitarti su mokytoja. Gali būti, kad mokytoja turi savo metodiką ir, jeigu tėvai pradės mokyti savaip, vaikui gali kilti sumaištis. Visgi, jeigu ir mokytoja pastebi, kad reikėtų padirbėti papildomai namuose, tėvai gali prie to prisidėti“.
D.Jakavonytė-Staškuvienė sako, kad žvilgtelėti į vaikų namų darbus tėvams kartais reikėtų - jeigu vaikas kažko nesupranta, būtų naudinga sužinoti, kas būtent jam neaišku, pavyzdžiui, sąvoka ar taisyklė.
„Pavyzdžiui, jeigu užduoti kokie nors anglų kalbos žodžiai, tėvai galėtų patarti, kokiais būdais tuos žodžius išmokti, nes tėvai už vaiką neišmoks. Galima įvairiais būdais tuos žodžius su vaiku kartoti - nepasodinti vieno ir pasakyti išmokti ar iškalti, bet mokytis kartu - išvardijant raides, įrašant tik praleistą raidę ar kaip nors kitaip įsimenant“,- pavyzdžiu dalinasi VDU Švietimo akademijos profesorė.
Pasak psichologės, reikėtų nepamiršti dalykų, kurie vaikui sekasi gerai. „Kartais atrodo - jeigu einasi gerai, tai nėra čia ir ko dirbti. Visgi, jeigu neugdysime stipriųjų gebėjimų, ir jie kažkuriuo laiku pradės stoti. Jeigu vaikui sunkiau sekasi matematika, bet jam patinka piešti, reikėtų sudaryti sąlygas, kad jis tą savo talentą galėtų ir toliau ugdyti, o jeigu sekasi skaičiuoti - duoti užduočių papildomai, nes jis jas spręs ir linksminsis, juk daro tai, ką sugeba“, - sako J. Baltuškienė.
Taip pat skaitykite: Socialinė parama šeimoms
Paliktos spragos sunkina mokymosi procesą
32-ejus metus pradinių klasių mokytoja dirbanti Audronė teigia, kad pradinukus tėvai turi kontroliuoti ir glaudžiai bendradarbiauti su mokytojais - anot jos, tėvai turėtų pasidomėti kaip sekasi, pabaigti klasėje nepadarytus darbus, paaiškinti ar pasiūlyti kreiptis pagalbos į mokytoją.
Anot mokytojos, vaikai neturėtų vengti klausti ir aiškintis, kad galėtų pabaigti darbus, o ne nesupratus mesti juos į šalį. Jai pritaria ir mokytoja Vilma, teigianti, kad mokytojas turi savo darbo laiką.
Kalbėdama apie nuotolinio mokymosi ypatumus ji pabrėžia: „Juk tai nėra gyvas kontaktas, vaikai ne visuomet paklaus iš karto. Tokiais atvejais būtinas atskiras konsultacijų laikas. Nesupratęs užduoties, vaikas vengs ją atlikti ir galiausiai iš vis praignoruos arba... sės su tėvais ir darys namų darbus, ką beje ir dabar daro didžioji dauguma namuose, vakarais“, - dalijasi mintimis mokytoja Vilma.
Tokius scenarijus labai realiais laiko ir profesorė D.Jakavonytė-Staškuvienė - ji pasakojo girdėjusi pasakojimų apie gabų vaiką, kuris per skubėjimą vis palikdavo klaidų. Vaiko mama suteikė jam per daug savarankiškumo ir netaisė, o tai sudaro sąlygas atsirasti spragoms, kurios gali trukdyti mokymosi procesui.
„Neįveiktos užduotys lieka nuošaly ir prie jų vaikas negrįžta, o juk ugdymo sistema sudėta taip, kad vis grįžtama prie to paties, tik vis gilesniame lygmenyje. Būtent todėl svarbu išsiaiškinti, kaip tam tikras užduotis atlikti paprasčiausiame lygmenyje.“
Tiek mokytoja Audronė, tiek D.Jakavonytė-Staškuvienė akcentuoja, kad tėvai ir mokytojai turi bendradarbiauti. Nemaža dalis apklaustų tėvų pasakojo, kad perėjus prie nuotolinio mokymo vaikams susikaupti ir mokytis tapo sudėtingiau, tad tėvams teko lopyti žinių skyles.
Tris vaikus auginanti mama Lina, kalbėdama apie nuotolinio mokymosi subtilybes, dalinasi maloniai nustebinusiu įvykiu - negavusi jos vaiko užduoties, mokytoja parašė laišką, kuriame pasiteiravo, kodėl taip įvyko, o ne tiesiog įrašė dvejetą.
„Mokytoja parašė maždaug taip: „Negavau tavo atliktos užduoties. Gal tau kyla sunkumų ją atlikti, gal tau reikia daugiau laiko, o gal tu nori mano pagalbos. Galime susiderinti laiką kada susiskambinsime per Zoom ir aptarsime tai, ko tu nesupranti“, - pasakoja Lina ir priduria, kad po tokio laiško vaikui nebuvo kur dingti, tad nors ir pavėluotai, bet užduotį jis atliko gerai.
Ką daryti tėvams, jeigu patys nesupranta užduoties?
Psichologė J.Baltuškienė pasakoja, kad, jeigu dar pradinėse klasėse tėvai gali daug padėti, nes prisimena, vaikui augant tėvai gali nebeprisiminti kažkokių apibrėžimų. Tada vaikas gali pasijusti paliktas likimo valiai - būtent dėl to ir reikėtų aiškinimą palikti mokytojui.
„Tėvai gali būti kaip pagalbos šaltinis, tad galima susitarti - jeigu vaikui kažkas neaišku, jis gali ateiti ir paklausti. Tėvai neturi pulti aiškinti, o skatinti vaiką galvoti ir ieškoti sprendimo pačiam, išsiaiškinti, ką jis suprato ir ko ne, paklausti, kaip mokytoja aiškino tą dalyką - galbūt tėvams reikės tik pakartoti, nes vaikas kažko neišgirdo ar neįsisavino. Tik išbandžius visą tai, galima siūlyti savo sprendimo būdus“,- sako psichologė.
Anot jos, visai realus scenarijus, kad tėvai patys nežinos, kaip išspręsti uždavinį - tokiu atveju vaikas turėtų kitą dieną pasiaiškinti su mokytoja, kuri yra tos srities ekspertė. Taip vaikas išmoks kreiptis pagalbos ne tik į tėvus, bet ir į mokytoją.
Švietimo ekspertė priduria, kad kartais šeimose pasirenkama strategija, kad vyresnis brolis ar sesuo padėtų jaunesniam vaikui, pasinaudojant išmaniosiomis technologijomis susisiekiama su kitais giminaičiais.
Motyvacija mokytis - kiekvienam individuali
Įgaudamas savarankiškumo vaikas pradeda ieškoti ir mokymosi bei namų darbų prasmės - pasak J.Baltuškienės, pradinėse klasėse dažnai vaikai mokosi dėl tėvų ar mokytojų, bet artėjant paauglystei prasideda tikrosios prasmės paieškos. Ji pastebi, kad motyvacija - itin individualus dalykas, tad dažnai tėvų ir vaikų suvokimas, kodėl reikia mokytis, gali labai skirtis.
„Galbūt kažkam bus motyvacija tai, kad namų darbų ruošimas yra tam tikras darbinis susitarimas su mokykla, taip vaikas mokosi laikytis duoto žodžio ar prisiimti atsakomybę. Kažkam galbūt motyvacija bus tai, kad mokydamasis papildomai tu gali sužinoti daugiau dalykų. Iš vieno paauglio girdėjau, kad jį motyvuoja didesnės galimybės pasirinkti - kuo geresniais pažymiais jis baigs mokyklą, tuo didesnį profesijų pasirinkimą jis turės“, - pasakoja ji.
Kaip itin svarbų momentą abi specialistės išskiria knygų skaitymą - VDU Švietimo akademijos ekspertė profesorė Daiva Jakavonytė-Staškuvienė sako, kad skaitymui reikėtų kiekvieną vakarą skirti mažiausiai dvidešimt minučių ir leisti knygas vaikams rinktis patiems. Anot jos, skaitymas turi būti rodomas kaip vertybė, o knyga turi atitikti vaiko domėjimosi lauką.
Psichologė J.Baltuškienė pastebi, kad norint sudominti vaiką skaitymu, turėtume rodyti pavyzdį, skaityti patys, o ne reikalauti to daryti per prievartą. „Turime rodyti pavyzdį, pasirinkti tinkamą knygą ir nespausti - geriau pagirti pamačius, kad vaikas varto knygą, pasidomėti, ką jis skaito. Jeigu sakysime, kad „turi skaityt, nes mokytoja uždavė“ - pirmos klasės viduryje jau pusė vaikų nenorės skaityti“, - sako J.Baltuškienė.
Bendraujant su vaiku, kuris nemėgsta daryti namų darbus, svarbu į šią situaciją žiūrėti kantriai ir supratingai. Vaikai yra vaikai, jiems svarbiausia yra žaidimai, pramogos. O mes tėvai, jiems liepdami mokytis, verčiame daryti, tai ko jie gal šiuo metu nenori.
Patarimai, kaip elgtis su vaiku, kuris nenori ruošti namų darbus:
- Būkite empatiški. Išsakykite, kad suprantate, jog namų darbai gali būti sudėtingi ir ne visada smagu juos daryti. Leiskite vaikui išsikalbėti apie savo jausmus.
- Domėkitės priežastimis. Klauskite, kas nutiko, kad vaikas nenori ruošti namų darbus. Išsiaiškinkite, kas jam lengviausia, o kas sunkiausia.
- Aktyviai klausykite. Stenkitės suprasti, ko vaikui reikia, kad mokymosi rutina būtų jam tinkamiausia.
- Sukurkite rutiną. Sudarykite aiškią rutiną, kada ir kaip ruošiate pamokas. Laikykitės sukurtos rutinos.
- Paruoškite mokymosi erdvę. Užtikrinkite, kad erdvė būtų patogi, gerai apšviesta ir be blaškančių veiksnių.
- Būkite pavyzdžiu. Kalbėkite apie mokymosi svarbą savo gyvenime.
- Girkite už procesą, o ne rezultatus. Pastebėkite ir įvertinkite vaiko pastangas.
- Domėkitės, kaip sekasi mokykloje. Sekite įrašus elektroniniame dienyne, bendraukite su mokytojais.
- Tikėkite vaiku. Skatinkite savarankiškumą ir po truputį atiduokite atsakomybę už mokslą jam.
Atminkite, kiekvienas vaikas yra unikalus. O priežastys, kodėl namų darbų atlikimas nemalonus, gali būti labai įvairios. Labai svarbu smalsus ir pozityvus požiūris į vaiką ir į mokymąsi. Vaikai daugiau išmoksta ir įsimena, kai yra geros nuotaikos, o ne pikti ir irzlūs. Mokymasis gali būti malonus ir smagus.
Kaip motyvuoti vaikus mokytis nuotoliniu būdu?
Kaip suplanuoti dieną mokantis namuose:
- Peržiūrėkite savo dienotvarkę.
- Apgalvokite kaip suplanuoti dieną, kad viskas vyktų sklandžiai ir efektyviai.
- Pabandykite lanksčiai suderinti savo darbus ir vaikų mokslus.
- Neapsiribokite namais.
- Atraskite naujas mokymosi vietas namuose.
- Sukurkite jaukią atmosferą.
- Pasirūpinkite sveikais užkandžiais.
- Kaitaliokite veiklas.
- Nepalikite vaikams vien primityvių ir nuobodžių darbų.
- Nepamirškite sportuoti.
- Pasinaudokite įvairiomis mokymo priemonėmis.
Tėvų pagalbos tipai ir jų įtaka vaikams:
| Pagalbos tipas | Apibūdinimas | Poveikis vaikui |
|---|---|---|
| Tiesioginis įsikišimas | Tėvai sėdi šalia vaiko, pasakinėja ir net vietoj jo atlieka užduotis. | Blogina vaiko gebėjimą suspėti atlikti namų darbus ir motyvaciją. |
| Autonomiškas palaikymas | Suaugusieji padeda paaiškindami užduotis ir atlikdami tai, ko pats vaikas fiziškai negali atlikti. | Geriausiai veikia vaikų progresą mokymosi procese. |
| Visiškos laisvės suteikimas | Visiškai nekontroliuojant šio proceso, nepadedant ir netikrinant. | Gali lemti spragas mokymosi procese. |