Aukštenėse klasėse vis pradedame galvoti, kokią specialybę pasirinkti, kad neapsiriktum, kaip priimti teisingą sprendimą, juk nuo šio pasirinkimo priklauso tiek daug. Šis klausimas kankinti pradeda jau ir mane. Šio darbo metu aš turėjau progą daugiau sužinoti apie mane dominančią specialybę.
Bandykime išsiaiškinti, kodėl yra tiek daug nesusikalbėjimo istorijos ugdymo(si) srityje. Kodėl vieni taip stipriai akcentuoja žinias, kiti - gebėjimus, treti - teorijas, kuriomis reiktų grįsti tą ugdymąsi? Žinau, kad panašios bėdos kamuoja ir lituanistus. Girdėjau, jog istorijos ir lietuvių kalbos vidurinio ugdymo bendrųjų programų projektai kelia visiems bene didžiausią galvos skausmą. Atrodo, randu vieną paaiškinimą. Jis - juokingas, absurdiškas, bet… simptomiškas!!! Ar gali, pavyzdžiui, matematinis ir meninis ugdymas turėti absoliučiai tuos pačius tikslus? Ar biologiją priskyrus tiksliesiems mokslams, ji turės tuos pačius ugdomuosius tikslus kaip ir matematika?
Teisės Sociologija: Teisės ir Visuomenės Sąveika
Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministrai įvairiais metais savo parašais tvirtino mokslo šakų, krypčių klasifikatorių. Teisės sociologija - viena tų teisės sričių, kurioje daugiausiai dėmesio skiriama teisėtyros ir sociologijos disciplinoms nagrinėti. Taigi teisės sociologijos rašto darbai dažniausiai naudojami tirti teisės ir visuomenės sąveikai, kuri priklausomai nuo individualių atvejų būna labai įvairi.
Šiame puslapyje talpinami teisės sociologijos rašto darbai gali būti puikus pagalbininkas tiek mokantis, tiek ieškant daugiau aktualios informacijos apie teisės sociologijos principus, išskirtinius atvejus, vertus dėmesio ir platesnio aptarimo, visa tai grindžiant išsamia teorija.
Sociologija tiria ir aprašo visuomenės struktūrines ir funkcines sąsajas. Tai yra socialinis mokslas, tiriantis ne specifines temas (kaip, pvz., politikos mokslas arba ekonomika), bet siekia naudodama sociologinius metodus ištirti socialinį bendruomenių ir visuomenės gyvenimą. Sociologija domisi ir atskirais socialiniais junginiai (pvz., socialinės sistemos, institucijos, grupės ir organizacijos).
Taip pat skaitykite: Socialinis mokslas
Sociologija tiria socialinius dėsnius ir procesus, kurie jungia ir skiria žmones ne tik kaip individus, bet ir kaip asociacijų, grupių ir institutų narius. Sociologijos tyrimo objektas - visuomenės susisluoksniavimas (socialinė sstratifikacija), t.y. Sociologijos terminą XIX a. įvedė Augustas Comte’as. Sociologija atsirado XIX amžiuje kaip akademinio pasaulio atsakas modernumui: sociologai tikėjosi ne tik suprasti kas palaiko socialines grupes, bet ir sukurti priešnuodžius socialinei dezintegracijai.
Socialinis Darbuotojas: Pagalba Žmogui ir Visuomenei
Socialinis darbuotojas pagal įgytą specializaciją dirba socialinį darbą su rizikos grupių vaikais, su senais ir pagyvenusiais žmonėmis, su neįgaliais žmonėmis, su narkomanais, alkoholikais ir kt. Socialinis darbuotojas padeda žmonėms ar žmonių grupėms spręsti socialines problemas tais atvejais, kai dėl objektyvių ir subjektyvių priežasčių jie to padaryti neįstengia.
Socialinis darbuotojas padeda atkurti asmens ir visuomenės santykius, organizuoja įvairias socialines paslaugas. Nustato asmens socialines problemas ir įvertina poreikius, planuoja ir teikia socialinę paramą, vertina rezultatus. Bendradarbiauja su kitais specialistais (psichologais, gydytojais), kuria įvairias programas. Atlieka socialinės atskirties, narkomanijos, savižudybių prevencijos darbą.
Socialinis darbuotojas naudojasi kompiuteriu, ttransporto priemonėmis, telefonu, faksu. Socialinis darbuotojas dirba socialinės globos, rūpybos, reabilitacijos institucijose, mokyklose, bendruomenės ar dienos centruose, taip pat socialinių paslaugų šeimai, vaikams, seniems ir pagyvenusiems žmonėms, neįgaliesiems bei kitiems teikimo ar sveikatos apsaugos sistemoje.
Taip pat skaitykite: Teisės mokslas: socialinis ar humanitarinis?
Dėl to, kad rizikos grupių asmenys (narkomanai, alkoholikai, benamiai) dažnai serga infekcinėmis ligomis, yra didesnė rizika jomis užsikrėsti. Darbo krūvio normatyvai nustatomi pagal asmenų, su kuriais dirbama, savarankiškumo laipsnį. Sėkmingą socialinio darbuotojo veiklą lemia atsparumas stresui, gebėjimas įsijausti į kito jausmus ir mintis, energingumas, lankstumas. Šios profesijos neturėtų rinktis žmonės, itin jautriai reaguojantys į kitų žmonių bėdas.
Kolegijos absolventas gali dirbti socialiniu darbuotoju, projektų vadovu. Gali siekti aukštesnės kvalifikacinės kategorijos (vyresniojo socialinio darbuotojo, vadovaujančiojo socialinio darbuotojo, socialinio darbuotojo eksperto). Profesinė kvalifikacija tobulinama socialinių darbuotojų profesinio mokymo centre, specialiuose seminaruose ir kursuose.
Socialiniai darbuotojai padeda žmonėms įveikti socialines problemas. Socialiniai darbuotojas - tai lyg tarpininkas tarp žmogaus ir įstaigų bei organizacijų, bendruomenės veiklos sveikatos, socialinėje ir švietimo srityse organizatoriai. Jie turi gerai išmanyti valstybės socialinę politiką, poveikio ir pagalbos žmogui būdus, teisę ir ekonomiką.
Socialinių darbuotojų klientai yra pavieniai asmenys, grupės, bendruomenės ir organizacijos. Socialiniai darbuotojai nagrinėja tokias klientų problemas, kaip blogos gyvenimo sąlygos, darbo praradimas, darbo įgūdžių trūkumas, finansiniai sunkumai, ligos ir negalia, nepageidaujamas nėštumas ir pan., kkonsultuoja klientus jų teisių ir pareigų klausimais, analizuoja konkrečią situaciją ir parenka atitinkamus sprendimus, konkrečios pagalbos šaltinius. Toliau prižiūri, ar teikiama pagalba klientui veiksminga.
Kai kurie darbuotojai specializuojasi vaikų socialinio saugumo srityje, dirba su vaikais, paaugliais, jų artimaisiais, užsiima nepilnamečių nusikalstamumo prevencija. Medicinos įstaigų socialiniai darbuotojai teikia socialinę pagalbą asmenims, turintiems fizinių bei psichinių sutrikimų, padedamiems integruotis į visuomenę. Labai svarbi socialinių darbuotojų sritis - pagalba pagyvenusiems ir vienišiems žmonėms.
Taip pat skaitykite: Išmokos gavimo sąlygos
Socialinis darbas Lietuvoje yra nauja specialybė. Socialiniai darbuotojai - tai savotiški tarpininkai tarp žmogaus ir socialinės aplinkos, bendruomenės veiklos organizatoriai sveikatos, socialinėje ir švietimo srityje. Klientais gali būti pavieniai asmenys, grupės, bendruomenės ir organizacijos. Socialinių darbuotojų veiklos tikslas - patenkinti asmens gyvybinius poreikius, įtraukti individą į visuomenę ir atkurti jo ir visuomenės santykius.
Remiantis R.L.Barker Socialinio darbo žodynu, socialinis darbas tai profesinė veikla, padedanti žmonėms, grupėms ir bendruomenėms stiprinti ar atstatyti jų socialinio funkcionavimo sugebėjimus ir kurti šiam tikslui pasiekti tinkamas socialines sąlygas. Žmogaus Globos draugijos valdybos pirmininkas atsargos majoras J. Ph. D Connie L. Pagal aukštųjų neuniversitetinių studijų programą specialistai rengiami nuo 2004 metų. Studijų trukmė - 3,5 metų ( 7 semestrai ). Studijų programos apimtis - 140 kreditų. Studijos baigiamos baigiamuoju darbu.
Galite studijuoti specialybės dalykus: studijų įvado ir profesinės eetikos, bendrosios ir asmenybės psichologijos, raidos ir anomalios raidos psichologijos, socialinės ir pedagoginės psichologijos, socialinės ir prevencinės pedagogikos, socialinio darbo (ugdymo) teorijos ir metodų, sociologijos ir socialinių tyrimų metodų, socialinės politikos ir ekonomikos, laisvalaikio organizavimo formų, socialinės apsaugos sistemos, civilinės tteisės ir vaikų teisės apsaugos, žmogaus teisių bei švietimo vadybos.
Socialinio Darbuotojo Etikos Principai
1 straipsnis. Socialinis darbuotojas siekia teikti pagalbą klientui (asmeniui ar jų grupei - paslaugų užsakovui). *yra nepakantus piktnaudžiavimui tarnybine padėtimi, nesiekia išnaudoti kliento.
2 straipsnis. Lietuvos socialinis darbuotojas gerbia kliento orumą, jo teisę į laisvą apsisprendimą. *tyrimo duomenis apie klientus bei kitus asmenis renka bei naudoja įsitikinęs, kad tiriamieji savo noru dalyvauja tyrime ir bus apsaugoti nuo fizinio ar psichologinio pavojaus, sreso bei kitokio diskomforto.
3 straipsnis. Vykdydamas profesines pareigas, socialinis darbuotojas bendradarbiauja su kitais socialiniais darbuotojais bei kitų sričių specialistais. *kritiškai vertina bendradarbių, pažeidusių socialinio darbuotojo etikos normas, elgesį.
4 straipsnis. *sąžiningai ir racionaliai disponuoja socialinei pagalbai skirtais organizacijos finansiniais ir materialiniais ištekliais.
5 straipsnis. Socialinis darbuotojas aktyviai puoselėja ir gina savo profesinę garbę. *atlikdamas ekspertizę kitoje socialinio darbo įstaigoje, nešališkai vadovaudamasis pareiginiais nuostatais, vertina kolegų veiklą.
6 straipsnis. Socialinis darbuotojas tarnauja visuomenės socialinei gerovei. *pareiškia savo nuomonę apie socialinės gerovės problemas per žiniasklaidos priemones.
Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos nario, pažeidusio šio etikos kodekso principus bei normas, elgesys svarstomas Asciacijos grupės etikos komisijoje.
Socialinis Teisingumas: Lygybė ir Teisingumas Visuomenėje
Kaip mokslinis terminas politikos filosofijoje teisingumas buvo pradėtas vartoti antikos laikais. Aristotelis išskyrė teisingas (pavyzdžiui, monarchija, demokratija) ir neteisingas (pavyzdžiui, tironija, oligarchija) valstybės valdymo formas. Socialinio teisingumo samprata grindžiama prielaida, kad visi žmonės lygūs.
Filosofas Brian Barry (Didžioji Britanija, 1936-2009) teigė, kad individualus teisingumas nusako individų, o socialinis teisingumas - institucijų dorą. Socialinis teisingumas, kaip paskirstomasis teisingumas, rodo, ar įvairios institucijos teisingai paskirsto socialinio bendradarbiavimo naudą ir naštą. Kad paskirstymas atitiktų visų interesus ir poreikius, reikia bendro sutarimo dėl to, kas teisinga ir priimtina visiems. Svarbu susitarti, kokiais principais bus vadovaujamasi priimant teisingus sprendimus dėl naudos ir naštos paskirstymo. Pasak B. Barry, socialinis teisingumas, kaip susitarimas, reiškia abipusį naudingumą ir nešališkumą priimant sprendimus.
Formalusis teisingumas reiškia tokį teisingumą, kurį numato įstatymas, nors patys įstatymai gali būti neteisingi. Vis dėlto ne visi pripažįsta paskirstomojo teisingumo reikšmę. Pagal sampratą, kilusią iš 19 a. liberalizmo tradicijos, valstybės kišimasis į žmonių gyvenimą (išskyrus nedideles išimtis) yra moraliai klaidingas. Neoliberalizmo atstovai (F. A. von Hayekas, M. Friedmanas) tokį požiūrį grindžia ne dorine nuostata, o gerovės didinimu. Jų požiūriu, gerovės nuostoliai neišvengiami dėl valstybės kišimosi į žmonių gyvenimą siekiant socialinio teisingumo, todėl valstybės veikla turi būti labai apribota. Socialinio teisingumo siekimas ne tik nevaisingas, nes tokio dalyko kaip socialinis teisingumas iš viso nėra, bet ir žalingas, nes gali pažeisti individualią laisvę. F. A. von Hayekas socialinį teisingumą, kaip valstybės perskirstomosios politikos principą, supriešino su laisvės, kaip žmogaus prigimtinės teisės, principu.
Kolektyvistinės (kolektyvizmas ) politinės teorijos socialinį teisingumą sieja su laisve, lygybe ir brolybe (Prancūzijos revoliucijos šūkis), o šioms vertybėms įvairūs autoriai priskiria skirtingas reikšmes. Kolektyvizmo šalininkų nuomonės skiriasi daugiausia dėl priemonių, kuriomis turėtų būti įgyvendinamas socialinis teisingumas. J. B. Rawlsas veikale Teisingumo teorija (A Theory of Justice 1971) bandė sujungti laisvės, lygybės ir efektyvumo principus. Šie principai turėtų garantuoti lygiateisio bendradarbiavimo sąlygas, kurios būtų naudingos (kartu ir teisingos) visiems žmonėms.
Filosofo M. Walzerio požiūriu, siekiant sukurti socialinį teisingumą svarbu, kad jokia visuomeninė gėrybė nebūtų panaudojama kaip vyravimo priemonė, o prielaidas vyravimui sukuria įvairias privilegijos, sudarančios sąlygas įsigyti daugiau turto, galios ar išsilavinimo. Teisingumo teorijose pabrėžiamas kompensavimo principas reiškia, kad socialiniu ir ekonominiu požiūriu silpnesniems visuomenės nariams reikėtų išskirtinai geresnių sąlygų. Visuomenėje paplitęs skurdas, etninių grupių diskriminacija ar lyčių nelygybė gali būti traktuojama kaip nepakankamas valstybės dėmesys socialinio teisingumo principo įgyvendinimui socialinėje politikoje.
Svarbu, kad socialinio teisingumo vertinimas būtų grindžiamas ne tik objektyviais statistiniais rodikliais, bet ir subjektyvia piliečių nuomone, nes nėra vienos ir absoliučios socialinio teisingumo sampratos. Socialinis teisingumas švietimo srityje reiškia, kad asmens galimybės dalyvauti švietimo sistemoje priklauso nuo jo individualių gebėjimų, nuopelnų (rezultatų) ir nepriklauso nuo jo ar jo šeimos socialinio, kultūrinio ar ekonominio statuso (pavyzdžiui, lyties, tautybės, gyvenamosios vietos, negalios). Toks socialinis teisingumas užtikrinamas sudarant lygiateises sąlygas dalyvauti švietimo sistemoje pagal įgimtus gebėjimus, motyvaciją, bet nediskriminuojant dėl nuo asmens nepriklausančių savybių. Sveikatos politikoje socialinio teisingumo principas siejamas su svarbiausių medicininių paslaugų visuotiniu prieinamumu, ypač nepasiturintiems asmenims (šeimoms, vaikams).
Nuo 20 a. Socialinio teisingumo terminą remdamasis katalikų mokymo tradicija 1840 pradėjo vartoti italų jėzuitas ir mokslininkas Luigi Taparelli d’Azeglio (1793-1862). Vėliau socialinis teisingumas kaip katalikų socialinio mokymo terminas buvo plėtojamas popiežiaus Leono XIII enciklikoje Rerum Novarum (1891), popiežiaus Pijaus XI enciklikoje Quadragesimo Ano (1931) pabrėžiant, kad valdantieji turi stengtis veikti žmonių labui pirmiausia remdamiesi paskirstomojo teisingumo principu.
Socialinio teisingumo koncepcija ir principas dažnai naudojamas įvairių socialinių judėjimų (pirmiausia socialdemokratų), tarptautinių organizacijų (Jungtinių Tautų, Europos socialinių nevyriausybinių organizacijų platformos, Globalaus teisingumo judėjimo, Tarptautinės socialinių darbuotojų federacijos) veikloje.
Literatūra:
- F. A. von Hayek Teisė, įstatymų leidyba ir laisvė. Socialinio teisingumo miražas Vilnius 1998.
- B. Barry Teisingumo teorijos.
tags: #ar #teise #yra #socialinis #mokslas