„Naujasis Židinys-Aidai“ išleido naujausią prof. Alvydo Jokubaičio knygą Filosofas kaltina mokslininkus, arba Kas blogai su politikos mokslu? Knygoje tiriama moderniojo politikos mokslo pamatuose glūdinti filosofija, jos svarbiausi bruožai ir prielaidos.
Knygos kritika yra produktyvus indėlis į socialinių ir humanitarinių mokslų raidą Lietuvoje. Knyga aktuali ne vien politikos mokslininkams, bet leidžia suprasti humanitarinių ir socialinių mokslų prigimtį. Tai fundamentalus ir gyvas poleminis politikos mokslo užklausimas.
Pagrindiniai klausimai, nagrinėjami knygoje:
- Ar tikrai politikos mokslas yra neutralus pažinimo įrankis?
- Kaip politikos mokslas keičia politikos suvokimą?
- Kokią politikos sampratą kuria politikos mokslas?
Straussas mano, kad politikos mokslininkai į žmogų žiūri gamtos mokslininkų akimis: „Paskutiniu politikos mokslo žingsniu gali būti žiurkių stebėjimai: ar žmonių negalima stebėti taip, kaip mes stebime žiurkes, ar žiurkių sprendimai nėra daug paprastesni, negu žmonių dažnai daromi sprendimai, ar paprasti dalykai nėra raktas daug sudėtingesniems suprasti?“
Net kai politikos mokslininkai domisi atskirų politinio gyvenimo dalyvių savivoka, jie domisi ne žmogumi, o jį determinuojančiais procesais, reguliarumais ir dėsningumais. Klasikiniai politikos filosofai sakė, kad žmogus gyvena taip, kaip filosofuoja. Šis pasakymas netinka moderniesiems politikos mokslininkams, kurie gyvena kitaip, negu tyrinėja.
Taip pat skaitykite: Išmokos gavimo sąlygos
Johnas Stewartas Millis yra sakęs, kad žmogus visada pirmiau yra žmogus, o ne teisininkas, gydytojas, prekiautojas ar verslininkas, ir todėl jį pirmiausiai būtina ugdyti kaip žmogų, o ne kaip specialistą. Modernieji politikos mokslininkai ugdomi kaip specialistai, o ne kaip moralės ir politikos subjektai.
Politikos mokslininkai daug prisidėjo prie to, kad kalbant apie politiką nebenorima kalbėti apie žmogų, o kalbant apie žmogų nebenorima kalbėti apie politiką, atsidūrusią žemiau kitų žmogaus dvasinio gyvenimo reiškinių.
Rašydami apie žmogų, moderniųjų laikų filosofai ir menininkai beveik visiškai nesidomi politikos mokslininkų tyrinėjimais. Pagrindinis moderniojo politikos mokslo principas yra išorinis patyrimas. Jo kūrėjų nedomina, kaip politika atrodo iš subjekto perspektyvos.
Jie būtinai „vidujybę“ kildina iš išoriškų dalykų, tarytum tikrovės objektai neturėtų savo vidinės struktūros ir nebūtų galima Gottfriedo Wilhelmo Leibnizo stiliumi sakyti, kad substancijos kinta dėl mechaniškai nepaaiškinamo vidinio prado. Tą patį galimą pasakyti apie modernųjį politikos mokslą, kuris žmogų atskyrė nuo politikos.
Klasikiniai politikos filosofai kalbėjo apie žmogaus prigimtį, o modernieji politikos mokslininkai vietoj jos domisi išoriniais žmogaus elgesio determinantais. Žmogus suvokiamas kaip nuo jo nepriklausančių išorinių priežasčių padarinys.
Taip pat skaitykite: Lietuvos pensijų sistema
Harvey Mansfieldo nuomone, „Politikos mokslas turėtų būti jautrus reikšmės klausimui, reikšmės reikšmingumui, tačiau iš tikrųjų siekia abstrahuotis nuo individualių, vardus turinčių dalykų, kad tik pasiektų visuotinius teiginius“.
Antai stipriai pakeičiamas tautos vaidmens suvokimas. Mokslininkų empirinis determinizmas neleidžia vertybiškai teigti, kad tautos egzistavimas yra svarbiau, negu jos išnykimas.
Pozityvizmo principais grindžiamas mokslinis istorijos pažinimas tautą pavertė vienu daugelio tyrinėjimo objektų, be kokių nors išskirtinumo bruožų. Politikos mokslas ją pavertė vienu iš daugelio tyrinėjimo objektų.
Mokslinis istorijos pažinimas negali pagrįsti pareigos tautai. Šiuo požiūriu Straussas buvo teisus, sakydamas, kad „istorizmo kulminacija yra nihilizmas“.
Politikos mokslas žmogaus gyvenimui svarbius klausimus atskiria nuo pažinimo. Modernusis politikos mokslas reiškinius suvokia fizinio daikto, o ne žmogaus ir asmens kategorijomis. Jie valstybę ir politiką suvokia kaip mechaniškus dalykus.
Taip pat skaitykite: Svarbiausia informacija apie bedarbio pašalpas
Mokslininkams nerūpi moralinio charakterio ugdymo uždaviniai. Jie visą dėmesį sutelkia į techninį ir procedūrinį politikos pažinimą. Politikos mokslininkai kultūrą suvokia kaip vieną iš techninio apdorojimo objektų.
Politikos mokslininkai pažįsta tik tai, kas pasyvu, kas suvokiama kaip priklausomas kintamasis. Sunku įsivaizduoti labiau nuo politinio veiksmo nutolusią būtybę, negu nuosekliai pagal metodologijos principus veikiantis politikos mokslininkas.
Neutralus politikos mokslas nuo pat pradžių yra sugalvotas kaip politinio poveikio priemonė. Politikos stebėjimą iš šalies propaguojantis politikos mokslas yra liberaliųjų demokratinių visuomenių politinio švietimo dalis ir per ją ugdo tam tikrą politinę kultūrą.
Akivaizdu, kad kasdienis politinis gyvenimas nėra grindžiamas mokslinio pažinimo taisyklėmis. Mokslinio tyrimo taisyklės neleidžia to, ką leidžia politinis gyvenimas. Jie yra atsigręžę į savo kolegas, o ne piliečius.
Dr. Tai įrodo pastarojo meto vykę įvairūs forumai, diskusijos: Lituanistų sambūrio ir Lietuvos istorijos mokytojų asociacijos forumas „Kokį kultūros žmogų ir Lietuvos pilietį augins mokyklinė humanitarika?“ (2021 m. kovo 9 d.), diskusija Seime „Kokiais istoriniais pasakojimais remsime savo Respublikos ateitį?“ (2021 m. kovo 10 d.), galima pridėti ir anksčiau vykusią Vilniaus Santaros klubo diskusiją „Ar tikrai mums reikia nacionalinio susitarimo dėl švietimo?” (2021 m. vasario 24 d.).
Pagal Lietuvos mokslų klasifikatorių prie humanitarinių mokslų priskiriama: filosofija, teologija, menotyra, filologija, istorija (ir archeologija), etnologija. Be abejo, diskusijų dalyviai daugiausia kalbėjo apie kalbos bei literatūros (filologijos) ir istorijos problematiką mokykloje, šiek tiek užgriebdami etikos (žinoma, be tikybos alternatyvos) ir pilietinio ugdymo dalykus.
Tačiau, kaip parodė Kęsto Kirtiklio ir Aldžio Gedučio tyrimas („Tarp vertės ir poveikio“, 2020) apie humanitarinių mokslų tikrą ir tariamą krizę, humanitarinių mokslų skyrimo ribos yra gana santykinės ir sutartinės, dažnai nulemtos istorinių tradicijų atskirose valstybėse ir mokymo institucijose bei pasirinktų kriterijų.
Sakysim, istorija Harvarde priskiriama socialiniams, o Jeilyje ar Stanforde - humanitariniams mokslams. Būtent tais laikais norėta „sutvarkyti“ pasaulį ir mokslus pagal susikurtas schemas.
O mokykla šiandien serga savotiška „pedagoginio korektiškumo“ liga. Dalykai skirstomi ne į mokslų, bet į ugdymo sritis (kalbinis, gamtamokslinis, socialinis ugdymas). Taigi istorija ir geografija atsidūrė socialinio ugdymo srityje.
Istorikai, kaip žinia, priklauso humanitariniams mokslams, o dauguma geografijos studijų absolventų išeina pro gamtos ar geomokslų duris. Geografijos mokslo, tyrinėjančio Žemės ir pasaulio geosferą (geovisatą), vienas pusrutulis yra gamtos, kitas - ne gamtos.
Žemės vaizdas iš kosmoso
Turime ir humanitarinę, ir humanistinę geografiją bei plačią kultūrų geografiją. Geografija visada siekė būti tiltu tarp gamtos, socialinių ir humanitarinių mokslų.
Mokyklų ugdymo planuose taip pat rasime didelę įvairovę: vienur geografija priskirta prie gamtos ir aplinkos mokslų (Suomija), kitur - prie socialinių (JAV) arba menų ir humanitarinių (Australija). Šiandien mokslai ir dalykai pereina į transdisciplininių ir sinergetinių ryšių lygį.
Pagrindiniai ne tik tautos bei valstybės, bet ir švietimo dėmenys yra: žemė, kalba ir istorija. Čia nėra nei gamtos, nei humanitarinių, nei socialinių dalykų. Jie visi - žmogaus ir apie žmogų - humanistiniai dalykai.
Kaip žinia, A. Maceinos pedagogikos filosofija prasideda nuo tautos ir tėvynės geografinės apibrėžties ir tik vėliau nagrinėjami ugdymo klausimai. Kaip ir sunkiai įsivaizduojama, kad pedagogika kada nors taptų ne socialiniu (pavirtusiu į statistiką), o humanitariniu ar humanistiniu mokslu.
Arba jos išliks, arba mes tiek pasiduosime moderniajai barbarybei, kad netrukus universitetai galutinai išsigims ir virs viso labo tik rinką ir politiką aptarnaujančiomis institucijomis. Be fizikos giliau nesuprasi filosofijos, o be matematikos - muzikos ir architektūros.
Literatūra mums atveria tokius politikos siužetus ir jų interpretacijos būdus, kokių nerasi nūdienos politikos analizės centruose ir politikos mokslų katedrose. Liberaliosios studijos ne tik padeda mums giliau suvokti esminius mūsų gyvenimo dalykus - meilę, erotiką, neapykantą, išdavystę, lojalumą, atsidavimą, demokratiją, lygybę, sielvartą, mirtį; jos mums primena, kad mūsų pažiūros daugeliu klausimu yra pasenusios lyginant su Boccaccio, Cervanteso, Marlowe ar Donelaičio.
Tik liberaliųjų studijų dėka mes pajėgiame formuoti ir išlaikyti savo modernųjį istorinį ir politinį pasakojimą - jei to nebus, mus tyrinės ir apie mus pasakos kiti, gal net ir tie, kurie nemokės lietuvių kalbos ir kuo puikiausiai apsieis tik su anglų kalbos šaltiniais.
Ne studentų įsidarbinimas ir jų universitetų rektorių mantra apie darbdavius, o kūrybingas mąstymas ir platus išsilavinimas, literato ir filosofo gebėjimas ateiti į verslą, technologijomis pratęsta didžiųjų knygų ir meno kūrinių fizinė gyvybė (bent dar keliems šimtmečiams) yra XXI a.
Siekiame ugdyti absolventus - Lietuvos ir pasaulio piliečius, pasiruošusius nacionalinei ir tarptautinei darbo rinkai. Skatiname dėstytojus ir tyrėjus nuolatos tobulėti, kelti profesinę kvalifikaciją, vykdyti mokslinius tyrimus ir projektus, sieti teorines žinias su naujausia praktine patirtimi, įsilieti į nacionalinius ir tarptautinius ekspertinius tinklus.
Čia buvo įsikūręs Rektoratas ir veikė Teisių fakultetas, buvo Matematikos-gamtos fakultetų auditorijos. Šie rūmai turi gilią mokslinę, kultūrinę dvasią, kadangi nuo pat pradžių buvo tapę svarbiausiu Lietuvos intelektualiojo ir kultūrinio gyvenimo centru.
Teigiama, kad, pavyzdžiui, istorijos programa mokyklose nekuria nuoseklaus pasakojimo apie politinę ir kultūrinę bendruomenę, - dėstoma fragmentuotai, atskirais epizodais. Į ugdymo procesą nėra įtraukti reikalavimai įgyti gebėjimus apibendrinti ir interpretuoti kultūros procesus bei faktus.
Senovės graikų mąstytojas, filosofas, tyrinėtojas, gamtininkas Aristotelis savo veikale „Nikomacho etika“ sako, jog apie kiekvieną dalyką gerai sprendžia tas, kuris yra jame išsilavinęs. O apskritai geriausiai sprendžia tas, kuris turi išsilavinimą apie visumą.
„Šiandien mes dažnai įsivaizduojame, kad be humanitarinių mokslų visuomenė, netgi verslas gali egzistuoti. Pasaulyje šitas procesas jau seniai apsisuko. Rimtos, solidžios kompanijos vadybininkas yra labai aiškiai pasakęs, kad mums reikia žmonių, kurie sugeba suvokti šitos visuomenės funkcionavimą, komunikaciją, prasmes ir vertybes.
Vienas iš Lietuvos humanitarinių mokslų raudonosios knygos bendraautorių Mantas Adomėnas teigia, kad, kalbant apie humanitarinius mokslus, „labai svarbu apsibrėžti, ką jie reiškia apskritai“. „Humanitariniai mokslai yra tie mokslai, kurie tyrinėja prasmės kūrimo procesus. Objektas yra pats prasmės kūrimo veiksmas“, - humanitarinius mokslus apibūdina M. Adomėnas.
Šiandien humanitarinių mokslų atstovai priversti nuolat teisinti tokių mokslų prasmingumą. Pasak V. Trofimovos, „Savo akiračio nepraplėtimas ir to pagrindo neturėjimas gali turėti labai rimtas pasekmes, vertinant neteisingas naujienas, kaip dabar yra sakoma - melagienas, faktus ir panašiai. Jeigu tu neturi to pagrindo, nesugebi vertinti, suprasti, tai, žinokit, tikrai yra blogai.
Keliamas klausimas ir dėl humanitarikos mokyklose. Neretai skundžiamasi, kad pradedantysis studijuoti stokoja tam tikrų būtinų gebėjimų, kuriuos turėjo įgyti mokykloje. Teigiama, kad istorija šiandien dėstoma ne kaip humanitarinis mokslas, nors toks yra, o kaip socialinis.
„Jeigu kalbėtume apie istorijos mokslą, tai mes turime didelę istorijos mokymo paradigmos suvokimo problemą. Mokinys pradeda mokytis istorijos nuo 5 klasės, iki pat 12 klasės 3 kartus kartoja tą patį per tą patį. Ir visa tai geriausiu atveju yra orientuota tiesiog į žinių atkartojimą“, - nusivylimo neslepia R. Petrauskas.
Pasak jo, šiandien neturime jokios valstybinės istorijos politikos. Humanitarinių mokslų problemos reikalautų kur kas didesnės analizės, tačiau aišku viena - spręsti humanitarinių mokslų klausimą Lietuvoje yra itin svarbu.
Humanitariniai mokslai ugdo vaizduotę, kūrybinius, socialinius ir vertybinius įgūdžius. „Tai yra ekosistemos dalis, be kurios įžvalgų ir gero lygio nei socialiniai, nei gamtos ir tikslieji mokslai negalės gerai funkcionuoti“, - įsitikinęs M. Adomėnas.
Ar gali, pavyzdžiui, matematinis ir meninis ugdymas turėti absoliučiai tuos pačius tikslus? Ar biologiją priskyrus tiksliesiems mokslams, ji turės tuos pačius ugdomuosius tikslus kaip ir matematika? Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministrai įvairiais metais savo parašais tvirtino mokslo šakų, krypčių klasifikatorių.
| Mokslo sritis | Mokslo kryptis | Pavyzdžiai |
|---|---|---|
| Humanitariniai mokslai | Filosofija, Teologija, Menotyra, Filologija, Istorija, Etnologija | Kalbos, Literatūra, Istorija, Dailė, Muzika |
| Socialiniai mokslai | Ekonomika, Sociologija, Politikos mokslai, Teisė | Geografija (kai kuriais atvejais), Pedagogika (kai kuriais atvejais) |
| Gamtos mokslai | Fizika, Chemija, Biologija, Geologija | - |
tags: #teise #yra #hunanitarinis #ar #socialinis #mokslas