Vis dažniau tenka išgirsti mokyklų vadovus, mokytojus, kitus specialistus ar vaikų tėvus kalbant apie „sunkius“ arba probleminius vaikus, kurie būna nekontroliuojamo ir neprognozuojamo elgesio, nuolat nusižengiantys įvairioms taisyklėms ar net nusikalstantys, piktnaudžiaujantys alkoholiu ir panašiai. Pedagoginėje psichologinėje literatūroje tokiam elgesiui apibūdinti vartojamos įvairios sąvokos: asocialus, deviantinis, delikventinis, antisocialus ar kriminalinis elgesys. Socialinėje srityje dirbantys specialistai tokius vaikus vadina socialinės rizikos vaikais.
Šeima yra pati svarbiausia kiekvieno žmogaus gyvenime - tiek vaikams, tiek tėvams ir seneliams. Ji svarbi dar ir tuo, kad yra ekonominio gyvenimo ir apskritai mūsų civilizacijos pagrindas. Keičiantis visuomenės socialinėms, ekonominėms sąlygoms, keičiasi ir šeima. Ji turi prisitaikyti prie naujų aplinkybių, keisti gyvenimo stilių, savo funkcijas bei elgseną.
Labiausiai pagalbos reikia socialinės rizikos šeimoms, kurių Lietuvoje vis dar nemažai yra, nors tokių šeimų skaičius po truputį mažėja. Šeima - tai giminingumo, santuokos arba įvaikinimo paremtas žmonių susivienijimas. Šeimos nariai surišti bendra buitimi bei abipusišku atsakingumu už vaikų auklėjimą. Tai yra pirminė jungtis, kuri yra žmogaus egzistavimo, visuomenės stabilumo, tęstinumo ir vystymosi pamatas.
Šeima kuria natūralią asmens materialinio aprūpinimo, emocinę, ugdymo, priežiūros ir globos aplinką. Ji yra ypatinga tuo, kad ją sieja kartos, ji egzistuoja tam tikrą laiką, turi labai stiprių ryšių, nes jos nariai daug laiko praleidžia kartu, ir šeima daro labai didelę įtaką savo nariams.
Šeima, kurioje vyrauja krizė dėl to, kad vienas ar keli šeimos nariai piktnaudžiauja psichoaktyviomis (psichotropinėmis) medžiagomis; yra priklausomi nuo azartinių lošimų; neprižiūri savo vaikų, leidžia jiems valkatauti, elgetauti; dėl turimos negalios, skurdo, socialinių įgūdžių stokos negali ar nemoka prižiūrėti vaikų; naudoja psichologinę, fizinę arba seksualinę prievartą; gaunamą valstybės paramą naudoja ne šeimos interesams vadinama socialinės rizikos šeima.
Taip pat skaitykite: 25,5 metų darbo stažas ir pensija
2003 metų duomenimis Lietuvoje buvo 962623 šeimų ir 509973 vaikų. Šeimų daugiau mieste nei kaime, savaime suprantama, daugiausia šeimų didmiesčiuose. 2003 metų ataskaitos apie vaikų globą duomenimis, Lietuvoje buvo 17889 socialinės rizikos šeimų ir 39233 vaikai jose, t.y. 3,5 % šeimų ir 1,87 % vaikų mažiau nei 2002 metais, tačiau net 84,42 % šeimų ir 53,25 % vaikų daugiau nei 1995 metais.
Per septynerius metus (laikotarpiu 1995 - 2002 m.) šeimų, nepajėgiančių pasirūpinti savo vaikais, skaičius padidėjo nuo 9700 iki 18500, tai yra 87 %. Toks didelis procentas aiškiai rodo, kad tai jau ne šeimų problemos, bet nulemtos struktūros ir priklausančios nuo politinių sprendimų. Viena skaudžiausių socialinių problemų - našlaičiai ir beglobiai vaikai. Tik kas dešimtas netekęs tėvų globos vaikas - našlaitis. Didžiausia netekusių globos vaikų dalis yra iš socialinės rizikos šeimų.
2002 m. tėvų globos neteko 3 003 vaikai, iš jų 41 % buvo iki 7 metų amžiaus, o 2003 metais tėvų globos neteko 3023 vaikai, iš jų 62 % buvo iki 7 metų amžiaus. 2002 m. buvo įvaikintas 231 vaikas. Prie statistinių duomenų reikia paminėti ir tai, kad nepilnamečiai padaro 14 % visų nusikaltimų. Ši tendencija pastaraisiais metais nesikeičia. Keturiems iš penkių nepilnamečių nusikaltimus sąlygoja šeima.
Apie 61 % nusikaltimų padaro vaikai, kurių šeimose buvo tik vienas iš tėvų arba iš šeimų, kur tėvai sistemingai girtauja ir vaikais nesirūpina. Galima daryti prielaidą, kad daugiausia socialinės rizikos šeimos yra tos, kurios turi 3 ir daugiau vaikų, t.y. daugiavaikės šeimos. Tyrimų duomenimis, daugiavaikiai namų ūkiai vieno asmens maistui 2003 metais galėjo skirti tik po 3,8 Lt per dieną (visi namų ūkiai vidutiniškai po 5,5 Lt), nors išlaidos maistui sudarė 49 proc. Kiekviena šeima turi poreikių ir funkcijų. Socialinės rizikos šeimos susiduria su daugybe problemų ir išgyvena krizes, kurios veikia šių šeimų funkcionavimą, o dėl sutrikimų kenčia šeimos nariai ir jų poreikiai.
Taip pat skaitykite: Instrukcija: kaip siųsti laišką Sodrai registruotu
| Metai | Socialinės rizikos šeimų skaičius | Vaikų skaičius socialinės rizikos šeimose |
|---|---|---|
| 1995 | 9700 | - |
| 2002 | 18500 | - |
| 2003 | 17889 | 39233 |
Socialinės rizikos šeimos yra socialinio darbo klientai, nes turi įvairių rūpesčių, nepatenkintų poreikių ir socialinio funkcionavimo problemų. Socialinio darbuotojo pagrindinis darbas yra kompleksinė parama šeimai. Svarbiausias klientas yra vaikas. Socialiniai darbuotojai mano, kad paraleliai dirbti su vaiku ir su šeima, kaip to norėtų savivaldybės, tikrai neprofesionalu.
Iš pradžių būtina padėti vaikui išsivaduoti iš jį slegiančio gėdos ir kaltės jausmo dėl tėvų netinkamo gyvenimo būdo, išmokyti jį nesijausti kaltam dėl to, kas vyksta šeimoje, ir priimti realybę tokią, kokia ji yra, ir tik tada į darbą įtraukti tėvus. Visų pirma socialinis darbuotojas, dirbdamas su šeima, turi būti nuoseklus, lankstus, vengti keršto, atviras, sąžiningas šeimai, paaiškinantis galimus padarinius, jei šeima nedirbs kartu. Labai svarbus neteisiamas požiūris ir empatija. Šių šeimų bendravimo įgūdžiai gali būti labai riboti.
Lietuva 1992 m. sausio 5 d. prisijungė prie Vaiko teisių konvencijos bei prie Vaiko teisių deklaracijos. Po trejų metų, 1995 m. liepos 3 d. Vaiko teisių konvenciją ratifikavo Lietuvos Seimas. Lietuvos Vyriausybės nutarimu 1994 m. rugpjūčio 3 d. Lietuvos vaikų problemomis rūpinasi įvairios struktūros, įsteigtos prie Lietuvos Respublikos Prezidento, Seime, Vyriausybėje, savivaldybėse. Lietuvoje veikia daug nevyriausybinių organizacijų, besirūpinančių įvairiais vaiko gyvenimo klausimais.
Šiais laikais socialinės rizikos šeimos - tai aktualus ir neišvengiamas valstybės rūpestis, kuris reikalauja neatidėliotino sprendimo būdų. Dėmesio centre atsiranda vaikai, kurie gyvena nepalankioje aplinkoje - socialinės rizikos šeimose. Šiuos vaikus sudaro 4 proc. visų vaikų. Šis rodiklis nekinta jau 4 metus, tad tai tik dar kartą patvirtina šios problemos aktualumą.
Socialinės rizikos šeimos samprata ir ypatumai
Pradedant nagrinėti socialinės rizikos šeimų vaikų poreikių tenkinimo galimybes, tikslinga išsiaiškinti esmines socialinės rizikos šeimos charakteristikas. Anot E. Masiliauskienės ir V. Griažkutės (2010), esminį vaidmenį vaiko asmenybės augime turi šeima, nes būtent joje yra suvokiami socialiniai vaidmenys, yra įgyjama reikalingų žinių ir įgūdžių, būtinų vaiko adaptacijai ir integracijai visuomenėje. Pasak autorių, šeima taip pat ugdo vaiko savivertės jausmą, didina pasitikėjimą savimi, plėtoja kūrybinį potencialą, socialinį aktyvumą.
Taip pat skaitykite: Vadovas apie Sodros automatizavimą
Socialinės rizikos šeimos sampratą mokslinėje bei kitoje literatūroje skirtingi mokslininkai šiek tiek skirtingai interpretuoja. Šiai būdingas dvejopas akcentavimas. Remiantis E. Masiliauskienės, V. Griažkutės (2010) atliktais tyrinėjimas, vienuose dokumentuose identifikuojami negatyvūs tėvų elgsenos ypatumai, o kituose - negatyvios tėvų elgsenos pasekmės tokiose šeimose gyvenantiems vaikams.
Taigi, bendruoju atveju socialinę rizikos šeimą galima apibūdinti kaip šeimą, kurioje auga vaikai iki 18 m., pasižyminčią sutrikusiu bendradarbiavimu ir emociniu bendravimu, negatyvia aplinka, kuri neskatina sveiko, produktyvaus asmenybės augimo ir vystymosi. Tokio pobūdžio šeimos negeba tenkinti vaiko emocinius ir fizinius poreikius, be to, bendravimo būdas šiose šeimose ženkliai apriboja vaiko galimybes išreikšti savo poreikius ir jausmus. Socialinės rizikos šeima taip pat pasižymi įtraukimu į socialinės rizikos grupę. Anot G. Kondrotaitės ir T. I. Butvilo (2007), socialinės rizikos šeimos dažnai būna nepilnos šeimos.
Taigi socialinės rizikos šeimą būtų galima apibūdinti kaip šeimą, kurioje tėvai dėl savo negatyvios elgsenos arba ekonominių, socialinių veiksnių neatlieka arba netikslingai atlieka šeimos statutui pavestą socialinį vaidmenį bei funkcijas. Šia tėvų negatyvaus ar neadekvataus elgesio pasekmės, kurios sąlygoja nepakankamą vaikų socializaciją bei ugdymąsi. Šis vaikų poreikiai yra nepatenkinami arba patenkinami nepakankamai, dažnai tokie vaikai susiduria su įvairiomis socialinėmis, fizinėmis, psichologinėmis problemomis.
Socialinės rizikos šeimų ypatumai ir jų atsiradimo priežastys
Analizuojant socialinės rizikos šeimų ypatumus, svarbu išsiaiškinti tokis šeimų atsiradimo priežastis bei galimus jų mažinimo būdus. Kaip teigiama Vaiko gerovės plėtros 2013-2020 m. programoje, socialinės rizikos šeimos dažnai patiria daugybę problemų vienu metu. Daugelis šis šeimų gyvena itin skurdžiomis sąlygomis. Anot E. Masiliauskienės ir V. Griažkutės (2010), socialinės rizikos šeimos nariai išgyvenimo strategijos, susijusios su jų požiūriu į krizinę situaciją. Tokiose šeimose vaikai tampa socialiai labiau pažeidžiami dėl neužtikrintos socialinės-kultūrinės aplinkos, pozityvis tarpusavio santykis šeimoje trūkumo, nepriežiūros, netinkamo ar net negatyvaus elgesio. Šis susiformuoja vaikų elgsenos, emocinės, taip pat mokymosi bei bendravimo su bendraamžiais problemos.
J. šinskienė ir G. Kondrotaitė (2006) teigia, kad socialinės rizikos šeimoms ypatingai sudėtinga auklėti paaugliško amžiaus vaikus, kadangi šio amžiaus tarpsnis yra labiausiai problematiškas. Kaip akcentuoja autoriai, vieną socialinės rizikos šeimą gali paveikti abiejų paminėtų grupių socialinės rizikos faktoriai. Remiantis J. šinskienės ir G. Kondrotaitės 2006 m. gegužės mėn. atliktu interviu su Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vaikų ir jaunimo skyriaus vedėja A., kalbant apie socialinis paslaugų teikimo išplėtojimą Lietuvoje, dažniausiai yra apsiribojama tik finansinės pagalbos suteikimu ir jos naudojimo kontroliavimu.
Šis konsultavimo, mokymo ir kt. paslaugas socialinės rizikos šeimoms bei jų vaikams. Socialinis paslaugų teikėjams dažnai tenka atlikti socialinius vaidmenis, kuriuos privalėtų tėvai arba globėjai. Šioms šeimoms šios paslaugos yra sunkiai prieinamos. Šis, kodėl šeima yra priskiriama socialinės rizikos grupei.
Aptariant socialinės rizikos paplitimą svarbu pažymėti, kad, kaip teigia G. Kondrotaitė ir T. Butvilas (2007), jų dažnai sąlygoja tokie atvejai, kuomet vaikas, patyręs stresą, yra linkęs patirti ir daugelį kitų stresinis situacijų. Dalis mokslininkų laikosi nuomonės, kad skurdas tiesiogiai nesąlygoja vaiko neigiamo rezultato.
Aptariant socialinės rizikos šeimos potencialą Lietuvoje matyti, kad probleminės šeimos dažniausiai gyvena esant ganėtinai didesniam skurdui (Žalimienė, 2004). Kita vertus, vaikai, gyvenantys esant didesnės (sąlyginai) sociodemografinės rizikos sąlygomis, yra labiau linkę patirti neigiamas emocines bei elgesio problemas bei mokymosi sunkumus mokykloje nei tokiomis sąlygomis negyvenantys bendraamžiai: tokie vaikai dažniau gauna blogesnius pažymius mokykloje, yra linkę mažiau įsipareigoti ir pan.
I. Leliūgienė ir A. Juodeikaitė (2005) teigia, kad rizikos grupei priskiriamus vaikus charakterizuoja du esminiai aspektai - šis vaikų elgesys skiriasi nuo visuomenei priimtų normų ir dėl šios priežasties jie patiria nuolatinę krizę.
Remiantis G. Kondrotaite ir T. vaiko vystimąsi, moralinį ir probleminį elgesį, nesėkmes mokykloje, prastą psichinę sveikatą, kitaip tariant, vaiko socializaciją. Tokios rizikos įtampos dažnai susijusios su žemu šeimos socioekonominiu statusu, žemu tėvų išsilavinimu, ribotomis įsidarbinimo galimybėmis ir kt. Žemas tėvų išsilavinimas ir skurdas (Kondrotaitė, 2006). Kaip teigia R. šikštė (2006), vaikai, patiriantys bent kelis šis rizikos veiksnys, jau gali būti įtraukti į aukšto lygio sociodemografinės rizikos grupę. Įsteigus šalies seniūnijose daugiau socialinis darbuotojų etatų, situacija socialinis problemų šeimose atžvilgiu pagerėtų akivaizdžiai. Šis. Anot E. Masiliauskienės ir V. Griažkutės (2010), vaikui augant šeimoje svarbiausia yra ne biologinė prigimtis, bet aplinka, kurioje vaikas auga. Šioje aplinkoje, kurioje dominuoja rizika vaiko asmenybei tapti asocialia. Vyraujant tokiai aplinkai vaikui formuojasi klaidingas požiūris tiek į save, tiek į jį supantį pasaulį - tuomet vaikai stengiasi atsiriboti nuo aplinkos, nepasitikėti aplinkiniais. Socialinės rizikos šeimose augantys patiria daugybę išbandymų - skurdas, smurtas, nepriežiūra, negatyvus psichologinis klimatas.
Tad, pasak V. Baraštytės (2008), E. Taigi šeimos priskyrimą socialinės rizikos grupei sąlygoja įvairūs socialiniai, ekonominiai, kultūriniai veiksniai - tai gali būti menkas šeimos aprūpinimas, bendrų interesų tarp šeimos narių nebuvimas, skirtingos tėvų pažiūros įvairiais gyvenimo klausimais, tėvų psichologinės, psichosocialinės problemos ir kt. Dažnose situacijose šie veiksniai yra tarpusavyje susiję, sąlygoja vienas kito poveikį šeimos gerovei arba naujų negatyvis veiksnis atsiradimą.
Vaikų dienos centrai - pagalba socialinės rizikos grupės vaikams
Rizikos šeimose augantys vaikai reikalauja išskirtinio dėmesio, todėl situacijai pataisyti įsteigiami dienos centrai, kurių viena iš funkcijų yra vaikų poreikių tenkinimo galimybės - jų veikla itin aktuali, stengiantis socialinės rizikos šeimų vaikams sukurti pilnavertį gyvenimą. Tokius centrus 2011 m. lankė 8 013 vaikai, priskirtini socialinės rizikos grupei.
Pagrindinė vaikų dienos centrų veikla yra socialinės vaikų atskirties mažinimas bei vaikų kelio patekimui į globos namus užkirtimas, kompleksinė (socialinė, psichologinė, pedagoginė) pagalba vaikui ir šeimai - ši veikla yra tiesiogiai susijusi su socialinės rizikos šeimų vaikų poreikiais. Socialines paslaugas dienos centruose 2012 m. gavo 6 873 vaikai - 14,2 proc. mažiau nei 2011 m. bei net 18,1 proc. mažiau nei 2010 m.
Šiuo klausimu vaikų dienos centrų veikla, kaip ši socialinės rizikos šeimos kilusių vaikų socialinių problemų prevencinė priemonė šalyje yra nagrinėjama fragmentiškai, o šių vaikų poreikių tenkinimo galimybės minėtose įstaigose apskritai nėra tirtos. Kyla klausimas, kaip patys vaikų dienos centro darbuotojai bei savanoriai vertina socialinės rizikos šeimų vaikų poreikių patenkinimo lygį jų dienos centre? Koks yra šiems vaikams teikiamų paslaugų poreikis bei potencialas? Su kokiais sunkumais vaikų dienos centro darbuotojai bei savanoriai susiduria dirbdami su socialinės rizikos šeimų vaikais bei kaip tai lemia vaikų poreikių patenkinimo lygį? Remiantis vaikų dienos centro darbuotojų bei savanorių patirtimi, šiame darbe siekiama išnagrinėti šio pobūdžio įstaigos galimybes tenkinti socialinėse rizikos šeimų vaikų poreikius.
Tyrimo metu stengiamasi įsigilinti į socialinės rizikos šeimų vaikų poreikius, jų tenkinimą, atkreipti dėmesį į vaikų dienos centrų darbo principus bei jų naudą. Tyrimo hipotezė - tikėtina, kad vaikų dienos centre socialinės rizikos šeimų vaikų poreikiai yra patenkinami.
Socialines paslaugas, kuriomis siekiama socialinių problemų ar socialinės rizikos asmeniui, šeimai ar bendruomenei atsiradimo prevencijos ar suteikiama pagalba asmeniui ar šeimai, dėl amžiaus, neįgalumo, socialinės rizikos, socialinių problemų iš dalies ar visiškai neturinčiam, neįgijusiam arba praradusiam gebėjimus ar galimybes savarankiškai rūpintis asmeniniu ar šeimos gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime, reglamentuoja Socialinių paslaugų katalogas. Dar viena pagalbos forma savivaldybėse - krizių centrai, kuriais dažniausiai naudojasi mamos su vaikais.
002. Socialinės rizikos šeimos
tags: #kaip #vadinamos #socialines #rizikos #seimos