Psichologinė gerovė yra plataus masto konstruktas, apibūdinantis įvairius savijautos aspektus: gyvenimo kokybę, subjektyvią gerovę, pasitenkinimą gyvenimu, jausmą, kad gyvenimas turi prasmę, bei laimės ar pilnatvės patyrimus. Psichologinę gerovę vyresniame amžiuje dažnai tiriame per kontrolės, autonomijos, savirealizacijos ir malonumo (CASP) principus, kurie atspindi laisvę kontroliuoti savo gyvenimą, savarankiškumo jausmą ir gebėjimą mėgautis gyvenimo patirtimis.
Tiek moksle, tiek profesinėje praktinėje veikloje, tiek kasdieniame žmogaus ar žmonių grupių gyvenime svarbus vaidmuo tenka būsimų įvykių numatymui arba prognozavimui. Santykinai neseniai (pastarąjį dvidešimtmetį) pradėti prognostiniai senatvės tyrimai. Tyrimai dažnai bando nustatyti ryšius tarp ankstesniųjų gyvenimo etapų ypatumų ir vyresnio amžiaus funkcionavimo. Senatvė nėra savarankiškas, tuščioje erdvėje atsiradęs raidos etapas: tai ankstesnių raidos etapų tąsa. Būtina pabrėžti, kad tai ne paprasta, o viso ankstesniojo gyvenimo determinuota tąsa. Metaforiškai galima pasakyti taip: senatvė yra ne tik natūralus gyvenimo kelio etapas, bet ir ankstesniųjų etapų atspindys ir priklausinys.
Gyvenimo trajektorija ir gyvenimo eigos įvykių reikšmė
Žmogaus gyvenimo trajektorija sudaro vieną nenutrūkstamą kontinuumą: kiekvienas raidos taškas ar tarpsnis determinuoja (nubrėžia) ne tik artimiausią, bet ir tolimesnius raidos tarpsnius, taip pat paskutinį tarpsnį - senatvę. Tai reiškia, kad senstančio ar seno žmogaus funkcionavimas - gebėjimas sėkmingai atlikti profesines ar kasdienio gyvenimo veiklas, jo savarankiškumas, socialinis aktyvumas ir pan. yra ankstesniųjų gyvenimo tarpsnių integralus priklausinys (integrali funkcija). Šią amžiaus tarpsnių funkcinę priklausomybę galima perfrazuoti ir buitiškesniu stiliumi: kaip gyventa, taip ir pasenta.
Empiriniai tyrimai patvirtina, kad gyvenimo eigos įvykiai siejasi su įvairiais funkcionavimo aspektais vyresniame amžiuje. Pavyzdžiui, ilgesnė mokymosi ir studijų trukmė, geresnė fizinė sveikata, didesni profesiniai pasiekimai ir stipresnė socialinė įtrauktis ankstesniais gyvenimo etapais prognozuoja geresnį pažintinį funkcionavimą, ilgesnę sveikų gyvenimo metų trukmę ir didesnį socialinį aktyvumą senatvėje.
Vaikystės aplinkos ir šeimos vaidmuo
Iš ankstesnių tyrimų žinoma, kad vaikystės ir paauglystės aplinkybės susijusios su psichologine gerove vyresniame amžiuje. Santykiai su tėvais vaikystėje, šeimos finansinė padėtis, namų kultūrinės priemonės (pvz., knygų skaičius) ir sveikatos vertinimas vaikystėje turi ilgalaikių sąsajų su vėlesne gerove. Nustatyta, kad santykių su tėvais vaikystėje kokybė susijusi su gerove vėlesniame gyvenime: geresni santykiai su motina susiję su mažesniu kasdieniu distreso išgyvenimu, o geresni santykiai su tėvu - su mažesniu emocingumu reaguojant į kasdienius stresorius.
Taip pat skaitykite: Gauti kompensaciją už psichologinę traumą
Vaikai, kurie vaikystėje patyrė tėvų prievartą, žiaurumą ar perdėtą griežtumą, suaugę yra mažiau patenkinti savo santykiais su kitais asmenimis ir gana prastai vertina savo gyvenimo partnerius, taip pat jiems kyla didesnių sunkumų palaikyti intymius ar romantiškus santykius. Prievartos patyrimas šeimoje vaikystėje taip pat siejamas su prastesne fizine ir psichine sveikata, dažnesniais skausmo patyrimais, blogesniu fiziniu funkcionavimu vyresniame amžiuje, didesne tikimybe susirgti depresija ir nerimo sutrikimais.
Šeimos istorinės traumos ir tarpgeneraciniai efektai
Ankstyvojo amžiaus aplinkybės ir šeimos politinių represijų bei diskriminacijos patirtis nevienareikšmiškai susiję su psichologine gerove vyresniame amžiuje. Holokausto, sovietinių represijų tyrimų rezultatai rodo dvilypes tendencijas: viena vertus, traumuojanti patirtis ankstyvojoje vaikystėje gali būti susijusi su prastesne psichologine gerove vyresniame amžiuje. Lenkijoje atlikto tyrimo metu nustatyta, kad vyresnio amžiaus asmenų psichologinę gerovę galime prognozuoti pagal tai, ar būdami vaikai Antrojo pasaulinio karo metais jie neteko tėvų.
Kita vertus, olandų atliktais Holokausto aukų tyrimais nustatyta, kad gautos pagalbos kokybė po vaikystėje patirtų traumų reikšmingai prognozuoja gerovę vyresniame amžiuje. Gailienė su kolegomis ištyrė trijų skirtingo amžiaus kartų Lietuvos gyventojų patirtis, išgyvenant okupacijos, trėmimų ir nepriklausomybės atkūrimo pasekmes. Tyrimas atskleidė, kad šeimos patirtos represijos yra susijusios su tam tikrais pozityviais veiksniais vėlesnėse kartose: nuo politinių represijų nukentėjusių šeimų jauniausios kartos atstovai pasižymėjo didesniu optimizmu, o vidurinės kartos atstovai - psichologiniu atsparumu.
Tarpgeneracinis traumos ir atsparumo perdavimas randamas ne viename tyrime. Mažulytė-Rašytinė atkreipia dėmesį, kad represijų poveikis geriau paaiškinamas, kai atsižvelgiama į santykius su artimaisiais. Sovietines politines represijas patyrusių šeimų vėlesnės kartos pasižymėjo geresne savijauta, laimingumu, didesniu psichologiniu atsparumu, didesniu optimizmu ir viltingumu, ir šie veiksniai susiję su kalbėjimosi apie traumines patirtis šeimoje ypatybėmis.
Gyvensenos, sveikatos ir socialinių ryšių įtaka
Įvairūs tyrimai parodė sąsajas tarp ankstesniųjų gyvenimo tarpsnių ypatumų ir atminties gebėjimų vyresniame amžiuje, gyvensenos veiksnių ir nusiskundimų sveikata senatvėje, šeiminių santykių ir pasitenkinimo gyvenimu senatvėje, lėtinės ligos ir pasitenkinimo gyvenimu, neįgalumo ir pasitenkinimo gyvenimu. Tokios sąsajos rodo, kad tiek biomediciniai, tiek socialiniai veiksniai prisideda prie psichologinės gerovės vyresniame amžiuje.
Taip pat skaitykite: Būdai padėti šeimai
Empiriniai duomenys iš SHARE tyrimo Lietuvoje
Tyrimui atlikti buvo panaudoti Europos sveikatos, senėjimo ir išėjimo į pensiją tyrimo (SHARE) 7-os bangos duomenys. Į analizę buvo įtraukti 1 985 Lietuvos gyventojų ir jų sutuoktinių ir (ar) partnerių duomenys. Šiam tyrimui atrinktų tiriamųjų amžius svyruoja nuo 50 iki 97 m. (M = 66,23, SD = 10,52), iš jų 1 267 yra moterys (63,8 %) ir 718 vyrų (36,2 %).
Siekiant įvertinti, kiek vaikystės ir paauglystės aplinkybės leidžia prognozuoti psichologinę gerovę vyresniame amžiuje, buvo atrinkti kintamieji, apibūdinantys tyrimo dalyvių vaikystės namų aplinką ir sąlygas, santykius šeimoje ir artimoje aplinkoje, smurto patyrimą ir šeimos istorines traumas. Šeimos istorinėms traumoms įvertinti buvo naudojami trys klausimai: ar tiriamieji asmeniškai kada nors buvo persekiojami ar diskriminuojami dėl savo politinių įsitikinimų, religijos, etninės priklausomybės ar tautybės, seksualinės orientacijos, kilmės arba jų artimų giminaičių religijos ar politinių pažiūrų.
Santykiai šeimoje ir artimoje aplinkoje buvo įvertinti naudojant devynių klausimų duomenis: tiriamieji atskirai vertino savo santykius su motina ar užauginusia globėja ir tėvu ar užauginusiu globėju, kiek motina ir tėvas suprato jų problemas bei rūpesčius, kaip dažnai vaikystėje jie jautėsi vieniši dėl draugų trūkumo ir turėjo draugų, su kuriais jaučiasi patogiai, bei kaip dažnai patyrė fizinę žalą ar smurtą artimoje aplinkoje.
Kitos vaikystės aplinkybės įvertintos devyniais klausimais: tiriamieji įvertino šeimos finansinę padėtį, religijos svarbą šeimoje, savo sveikatą vaikystėje, kambarių skaičių namuose ir žmonių skaičių bute bei knygų skaičių šeimos būste, pasirinkdami iš kelių kategorijų (pvz., knygų skaičių ir kokybinį jo apibūdinimą).
Psichologinė gerovė vyresniame amžiuje buvo įvertinta 12-os teiginių CASP skalės versija. Kiekvieną teiginį tiriamieji įvertino keturių balų Likerto skale. Minimalus įvertis yra 12 balų, maksimalus - 48. Tyrime buvo naudotas integralus CASP rodiklis, o didesnė jo reikšmė atspindi didesnę psichologinę gerovę.
Taip pat skaitykite: Socialinė ir psichologinė lingvistika: tyrimai
Rezultatai ir reikšmė
Rezultatai parodė, kad įtraukus šeimos persekiojimus ir kitas vaikystės aplinkos charakteristikas, prognozinė modelio vertė padidėja apie 8 procentais. Santykiai su motina ir draugais, savarankiškai vertinama sveikata vaikystėje (self-rated health), suvoktos galimybės bei namų knygų skaičius ir fizinės žalos patyrimas iš kitų reikšmingai prognozavo psichologinę gerovę vyresniame amžiuje, net kontroliuojant svarbiausius sociodemografinius kintamuosius.
Be to, tyrimai Lietuvoje rodo, kad socialiniai ir demografiniai veiksniai turi santykinai mažą prognostinę vertę psichologinės gerovės požiūriu, o geriausiai psichologinę gerovę prognozuoja asmens subjektyviai vertinama finansinė padėtis, kiek prasčiau - religingumas ir šeiminė padėtis. Tokie rezultatai sutampa su platesnėmis išvadomis, kad socioekonominiai ištekliai, socialiniai santykiai ir ankstyvosios gyvenimo sąlygos daro ilgalaikį poveikį vyresnio amžiaus psichologinei gerovei.
Kontroliniai faktoriai ir metodologija
Kontroliniais kintamaisiais analizuose buvo įtraukti pagrindiniai sociodemografiniai duomenys: amžius, lytis, dabartinė namų ūkio finansinė padėtis ir išsilavinimas. Dabartinė namų ūkio finansinė padėtis buvo vertinama subjektyviai, t. y. tiriamieji turėjo įvertinti, kaip jų namų ūkis suduria galą su galu keturių balų skaloje.
SHARE tyrimą koordinuoja Europos mokslinių tyrimų infrastruktūra SHARE-ERIC. Duomenų rinkimas vyko 2017-2018 m.; gavus informuotą respondentų sutikimą buvo atliekama individuali CAPI (computer-assisted personal interviewing) apklausa. Išsamiau su SHARE 7-os bangos metodologija galima susipažinti Bergmann ir bendraautorių leidinyje. Statistinei duomenų analizei naudotas IBM SPSS Statistics 26 programinis paketas; vaikystės ir paauglystės gyvenimo aplinkybių analizėje pasitelkti aprašomosios statistikos metodai, vidurkių skirtumai lyginti Welcho t testu nepriklausomoms imtims, o prognostiniai modeliai apskaičiuoti naudojant hierarchinę tiesinę regresiją.
Praktinės implikacijos
Tyrimų rezultatai pabrėžia poreikį atsižvelgti į viso gyvenimo trajektoriją planuojant intervencijas, skirtas vyresnio amžiaus suaugusiųjų gerovei gerinti. Ankstyvosios vaikystės sąlygos, šeimos santykiai ir traumos turi ilgalaikes pasekmes, tačiau tam tikri apsauginiai veiksniai brandos metu (pvz., socialinė parama, pagalba po traumos) gali susilpninti neigiamą poveikį. Praktikai svarbu įvertinti ne tik dabartinius sociodemografinius rodiklius, bet ir ankstesnes gyvenimo patirtis, kad būtų galima efektyviau remti vyresnio amžiaus asmenų psichologinę gerovę.
Tolesnių tyrimų kryptys
Lieka neatsakyti svarbūs klausimai - kokio stiprumo sąsajos išlieka tarp vaikystės patirčių, šeimos patirtų politinių represijų ar diskriminacijos praėjus dešimtmečiams, ir kurie iš minėtų veiksnių yra svarbiausi suprantant vyresnio amžiaus asmenų gerovę. Tolimesni tyrimai turėtų gilinti supratimą apie tarpgeneracinius mechanizmus, apsauginius veiksnius brandos laikotarpiu bei šalių specifinius istorinius kontekstus, galinčius modifikuoti minėtas sąsajas.
Praktiniai pavyzdžiai
- Ilgesnė mokymosi ir studijų trukmė prognozuoja geresnį pažintinį funkcionavimą ir didesnį socialinį aktyvumą senatvėje.
- Geresni santykiai su motina susiję su mažesniu kasdieniu distresu, o santykiai su tėvu - su mažesniu emocingumu reaguojant į stresorius.
- Vaikystėje patirta prievarta siejama su prastesne fizine ir psichine sveikata bei didesne depresijos rizika vyresniame amžiuje.
- Šeimos represijų patirtis gali turėti dviprasmišką poveikį: kartais ji siejama su prastesne gerove, tačiau pagalbos gavimas ir šeimos pokalbiai apie traumas gali būti apsaugantys.
Apibendrinant, psichologinė gerovė yra daugialypė būsena, kurios formavimuisi reikšmingai prisideda tiek ankstesnės gyvenimo sąlygos, tiek dabartiniai socialiniai ir demografiniai veiksniai. Vertinant vyresnio amžiaus asmenų gerovę, naudinga taikyti holistinį požiūrį, atsižvelgiantį į visą gyvenimo trajektoriją, ankstyvąsias patirtis, socioekonominę situaciją bei socialinę paramą.
tags: #psichologines #geroves #sasajos #su #socialiniais #ir