Socialinė ir psichologinė lingvistika yra tarpdisciplininė sritis, tirianti kalbos ir visuomenės, kalbos ir psichikos sąveiką. Norint suprasti, kaip kalba veikia socialinius procesus ir individo psichologiją, naudojami įvairūs tyrimo metodai. Šiame straipsnyje aptariami pagrindiniai socialinės ir psichologinės lingvistikos tyrimo metodai, apimantys tiek kiekybinius, tiek kokybinius tyrimo būdus.
Paskutiniuoju šio amžiaus dešimtmečiu lietuvių lingvistikos erdvėje teigiamą pagreitį įgavo perceptyvioji dialektologija, išaugo bei sustiprėjo domėjimasis gyventojų kalbinėmis nuostatomis ir jų kalbiniu elgesiu. Tokio pobūdžio tyrimai, be jokios abejonės, yra didelės svarbos.
Šiuo metu matyti dvi ryškios Lietuvos gyventojų kalbinėmis nuostatomis ir kalbiniu elgesiu besidominčios ir šio pobūdžio tyrimus plėtojančios paradigmos. Pirmąją sąlygiškai galima pavadinti perceptyviosios dialektologijos, o antrąją - sociolingvistinių tyrimų paradigma. Jau pats paradigmos įvardijimas aiškiai sako, kad vykdomi tyrimai turi stiprų sociolingvistinį pamatą, be to, jie apima tikrai platų nagrinėjamų temų spektrą.
Abiejų paradigmų atveju išsikeltiems tyrimo tikslams pasiekti yra itin svarbus instrumentarijus, kurį sudaro duomenų gavimo būdai ir duomenų analizės metodai. Abi paradigmos juos naudoja šiek tiek kitokius, todėl aiškumo ir vaizdumo dėlei instrumentarijus apibendrinsiu lentelėse. Turint galvoje teorines tyrimo prieigas ir metodologiją, patrauklesnis pasirodė sociolingvistinių tyrimų paradigmos naudojamas modelis, ypač aiškiai ir suprantamai apibrėžtas kolektyvinėje monografijoje „Sociolingvistinė Lietuvos panorama. Gyventojų kalbinės nuostatos ir kalbinis elgesys“ (Ramonienė et al. 2022).
Kalbinių nuostatų ir kalbinio elgesio teoretikai ir praktikai sutaria dėl jų sudėtingumo ir daugiasluoksniškumo. Taip pat pabrėžiama, kad tai yra sudėtingas psichologinis konstruktas, kurio neįmanoma tiesiogiai stebėti ir suvokti. Dar galima būtų pridurti, kad tai ne vien psichologinis, bet ir socialinis bei kognityvinis, taip pat ir interakcinis konstruktas. Interakcija ypač svarbų vaidmenį vaidina duomenų gavimo procesuose.
Taip pat skaitykite: Visa informacija apie Kaišiadorių socialinę paramą
Kadangi toliau mano dėmesys kryps ne į kalbines nuostatas, bet į kalbinį elgesį, tai kognityvinio ir emocinio dėmenų čia plačiau neaptarsiu. Svarbiausias čia bus trečiasis - elgesio - dėmuo, kuris, anot tyrėjų, kelia daugiausiai klausimų ir diskusijų.
Kiekybiniai tyrimo metodai
Šie metodai orientuoti į duomenų rinkimą ir analizę, naudojant statistinius metodus.
Apklausos
Apklausos yra vienas iš labiausiai paplitusių kiekybinių metodų. Jos leidžia surinkti duomenis iš didelio respondentų skaičiaus, naudojant standartizuotus klausimynus.
Eksperimentai
Eksperimentai yra skirti tirti priežastinius ryšius tarp kalbos ir elgesio. Eksperimentų metu manipuliuojama vienu ar keliais nepriklausomais kintamaisiais (pvz., kalbos stiliumi, žodynu) ir stebimas jų poveikis priklausomam kintamajam (pvz., nuomonei, elgesiui). Eksperimentai gali būti vykdomi laboratorinėmis sąlygomis, siekiant užtikrinti didesnę kontrolę, arba natūraliomis sąlygomis, siekiant padidinti tyrimo validumą.
Taip pat skaitykite: Socialinė parama
Turinio analizė
Turinio analizė yra metodas, skirtas sistemingai analizuoti tekstus ar kitą komunikacijos turinį. Turinio analizės metu nustatomi tam tikri žodžiai, frazės, temos ar kiti elementai, kurie yra svarbūs tyrimo klausimui. Šis metodas gali būti naudojamas tirti, kaip kalba yra naudojama skirtinguose kontekstuose, pavyzdžiui, politinėse kalbose, žiniasklaidos pranešimuose ar socialiniuose tinkluose.
Kokybiniai tyrimo metodai
Šie metodai orientuoti į gilesnį kalbos ir socialinių procesų supratimą, naudojant interpretacinius metodus.
Interviu
Interviu yra kokybinis metodas, leidžiantis gauti išsamius duomenis apie respondentų patirtis, nuomones ir požiūrius.
Stebėjimas
Stebėjimas yra metodas, leidžiantis stebėti kalbos vartojimą natūraliose situacijose. Stebėjimas gali būti:
- Dalyvaujantis stebėjimas: Tyrėjas dalyvauja stebimoje grupėje ar bendruomenėje.
- Nedalyvaujantis stebėjimas: Tyrėjas stebi iš šalies, nesikišdamas į stebimą situaciją.
Stebėjimo duomenys užrašomi lauko užrašuose, garso ar vaizdo įrašuose, kurie vėliau analizuojami.
Taip pat skaitykite: Birštono savivaldybės iniciatyvos
Fokus grupės
Fokus grupės yra grupiniai interviu, kuriuose dalyvauja nedidelis respondentų skaičius (paprastai 6-10). Fokus grupės leidžia tyrėjui stebėti grupės dinamiką ir išgirsti įvairias nuomones. Šis metodas yra ypač naudingas, kai norima suprasti, kaip skirtingi žmonės reaguoja į tam tikrą kalbos reiškinį ar socialinę problemą.
Diskurso analizė
Diskurso analizė yra metodas, skirtas analizuoti kalbos vartojimą socialiniame kontekste. Diskurso analizė nagrinėja, kaip kalba yra naudojama konstruoti reikšmes, kurti identitetus ir palaikyti socialinę tvarką. Šis metodas gali būti naudojamas tirti, pavyzdžiui, kaip kalba yra naudojama politinėje retorikoje, teisės aktuose ar kasdienėse pokalbiuose.
Metodų derinimas
Socialinės ir psichologinės lingvistikos tyrimai dažnai apima kiekybinių ir kokybinių metodų derinį. Šis derinimas leidžia gauti išsamesnį ir patikimesnį supratimą apie tiriamą reiškinį. Per šį kursą apžvelgiami ir praktiškai taikomi kiekybiniai ir kokybiniai, eksperimentiniai, ilgalaikio stebėjimo tyrimo metodai. Daugiausia dėmesio skiriama kalbos (tiek gimtosios, tiek užsienio) įsisavinimo / mokymo(si) etapams, vaikų ir suaugusiųjų kalbos raidai, kalbos patologijoms aptarti. Psichologiniai kalbos įsisavinimo aspektai siejami su sociolingvistiniu kontekstu.
Kadangi svarbiausias tyrimo objektas taikant šį modelį yra kalbinis elgesys, tai pagrindinis kriterijus sudarant tikslinę tyrimo grupę ir atrenkant informantus yra labai paprastas - tai deklaruojamas tarmiškumas. Informantai, kurie galėtų patekti į grupę, turėtų atsakyti į klausimą: ar (tam tikromis aplinkybėmis) kalbate tarmiškai? Toliau tikslinės grupės sudaromos ir informantai atrenkami gali būti įvairiai - renkantis tik „skerspjūvio“ ar tik ilgalaikius, tik realiojo laiko ar tik stebimojo laiko kriterijus arba visas įmanomas jų kombinacijas. Priklausomai nuo tyrėjo tikslų...
Lyčių sociologija kaip tarpdisciplininio tyrimo pavyzdys
Lyčių sociologija yra puikus pavyzdys, kaip įvairios disciplinos gali būti integruotos tiriant socialinius fenomenus. Ši sociologijos šaka nagrinėja moterų ir vyrų socialinius skirtumus, jų padėtį visuomenėje ir šeimoje, valstybės politiką lyčių atžvilgiu. Lyčių sociologijoje taikomi įvairių disciplinų - psichologijos, lingvistikos, kultūros studijų, demografijos, istorijos, politikos mokslų, filosofijos - tyrimo metodai. Tai rodo, kad kompleksinių socialinių reiškinių tyrimui reikalingas daugiadisciplinis požiūris.
Pagrindinė teorinė prielaida yra biologinės lyties ir lyties socialinių kategorijų, kaip savarankiškų ir nebūtinai tarpusavyje derančių individo lyties komponentų, konceptualus skyrimas. Lyčių sociologijoje asmens lytis traktuojama kaip socialiai konstruojamas procesas, priklausantis nuo konkrečių istorinių ir kultūrinių sąlygų, o ne kaip biologinės prigimties veiksnys ar duotybė. Individas iš socialinės aplinkos ne tik perima jo lyčiai priskiriamas socialines kategorijas ir simbolines raiškas (vyriškumą ir moteriškumą), bet taip pat jas aktyviai modifikuoja ir adaptuoja.
Lyčių sociologija (arba lyčių studijos) kaip savarankiška mokslo sritis atsirado 20 amžiaus 4 dešimtmetyje, susiformavus vadinamajai lyties vaidmenų teorijai. Iki 20 amžiaus lyčių santykių aptarimas buvo tik radikalių politinių ideologijų problematika, apsiribodavo vyrų ir moterų psichologinių skirtumų aprašymu. Socialinio vaidmens samprata, kad individo visuomeninis elgesys išmokstamas ir atliekamas, buvo pritaikyta skirtingų lyčių analizei. Šią teoriją išpopuliarino Jungtinių Amerikos Valstijų struktūrinio funkcionalizmo atstovai M. Komarowski ir T. Parsonsas, kurie bandė aprašyti lyčių norminius vaidmenis ir lyties socializacijos procesą (kaip individai perima vyro ar moters vaidmenis).
20 amžiaus 7 dešimtmetyje padidėjus feminizmo įtakai lyčių sociologijos atstovai Vakaruose ėmė daugiau tirti galios santykių struktūrą. Moterų diskriminacijos ir emancipacijos klausimas iliustruojamas vyrų ir moterų pajamų, išsilavinimo, dalyvavimo darbo rinkoje skirtumais, svarstoma motinystės ir dalyvavimo viešajame gyvenime problema, domimasi smurto apraiškomis šeimoje. Sovietų sociologija labiau siekė parodyti moterų emancipacijos procesą SSRS, todėl dauguma sociologinių tyrimų buvo orientuoti į socialinės demografinės statistikos analizę. 20 amžiaus 9 dešimtmetyje lyčių diskriminacijos tyrimai buvo siejami su socialine nelygybe, atsirandančia socialinės klasės, etniškumo ir rasiniu pagrindu. 20 amžiaus 10 dešimtmetyje populiarėjo vyrų ir vyriškumo studijos, kurias pradėjo Australijos sociologė R. Connell (buvęs R. W. Connellis), bet moterų socialinių problemų analizė išliko vyraujančia lyčių sociologijos tyrimų atmaina.
LIETUVOJE lyčių sociologija pradėjo formuotis 20 amžiaus 10 dešimtmetyje, Vilniaus universitete atsiradus sociologijos studijoms ir 1992 įsteigus Lyčių studijų centrą.
Tarmiškumo matavimo skalė
Tarmiškumo skalė gali būti kombinuota. Viena vertus, tarmiškumui matuoti galima taikyti dichotominę matavimo skalę, kurią taikant, požymių reikšmės yra priskiriamos prie vienos iš dviejų galimų kategorijų: šiuo atveju - maksimalus tarmiškumas : minimalus tarmiškumas. Dichotominės skalės viduje galima įkomponuoti ranginę matavimų skalę, kur tiriamieji objektai gali būti sudėlioti matuojamo požymio didėjimo arba mažėjimo tvarka. Vartojant šią skalę galima teigti, kad vieno objekto požymio reikšmė didesnė, lygi ar mažesnė už kito objekto.
- Maksimalus tarmiškumas: kalbinių ypatybių (fonologinių, morfologinių, sintaksinių, leksinių) visuma, būdinga tam tikram diatopiniam lietuvių kalbos ploto vienetui ir matoma informantų diskursuose.
- Minimalus tarmiškumas.
- Varijuojantis tarmiškumas.
- Subjektyvusis tarmiškumas: tų kalbinių ypatybių visuma, kurias įvardija ir su konkrečiu diatopiniu lietuvių kalbos ploto varietetu susieja pats kalbėtojas.
- Deklaruojamas tarmiškumas: kalbėtojo pozicija tarmiško kalbėjimo atžvilgiu. Tai iš esmės yra atsakymas į klausimą: ar (tam tikromis aplinkybėmis) kalbate tarmiškai?
Dar galima pridurti, kad perceptyviosios dialektologijos paradigma vartoja ir kitokias sąvokas, pavyzdžiui, objektyviojo ir subjektyviojo tarmiškumo.
Dažniausiai ir kalbinių nuostatų, ir kalbinio elgesio tyrimai yra trumpalaikiai, kitaip dar vadinami „skerspjūvio“ (angl. cross-sectional), momentiniais, vienkartiniais tyrimais. Tačiau sociologijoje ir sociolingvistikoje gerai žinomi ir ilgalaikiai, arba longitudiniai (angl. longitudinal) tyrimai. Taigi diskusijai siūlomo kalbinio elgesio modelio teorinis ir metodologinis pagrindas būtų ilgalaikiams ir stebimojo laiko tyrimams taikomi metodai, derinami su „skerspjūvio“ ir realaus laiko metodais ir teoriniais principais. Toks kompleksinis požiūris, manau, leistų pasiekti tikslesnių, objektyvesnių ir išsamesnių tyrimų rezultatų. Čia siūlomas modelis toli gražu nėra baigtas ir iki galo kompleksiškas, tai yra tik tam tikras bandymas, kuris vėliau, kaupiant vis daugiau duomenų, gali būti pertvarkomas ir gerinamas.
Kalbinio elgesio tyrimo modelį sudaro dvi dalys. Duomenų gavimo dalį sudaro du komponentai: 1) informantų atranka ir 2) empirinės medžiagos korpuso formavimas.
Kadangi svarbiausias tyrimo objektas taikant šį modelį yra kalbinis elgesys, tai pagrindinis kriterijus sudarant tikslinę tyrimo grupę ir atrenkant informantus yra labai paprastas - tai deklaruojamas tarmiškumas. Informantai, kurie galėtų patekti į grupę, turėtų atsakyti į klausimą: ar (tam tikromis aplinkybėmis) kalbate tarmiškai? Toliau tikslinės grupės sudaromos ir informantai atrenkami gali būti įvairiai - renkantis tik „skerspjūvio“ ar tik ilgalaikius, tik realiojo laiko ar tik stebimojo laiko kriterijus arba visas įmanomas jų kombinacijas. Anketos klausimai gali būti susiję vien tik su informantų kalbiniu elgesiu, tačiau nebūtinai. Priklausomai nuo tyrėjo tikslų...
tags: #socialines #ir #psichologines #lingvistikos #tyrimas