Žmogus yra sudėtinga būtybė su daugybe dimensijų, kurių kiekviena sukuria savotišką darinį. Šiam žmogui neretai yra sunku rasti teisingą savo vidinių konfliktų sprendimo variantą ir harmoningą elgseną. Bet juk būtent paties žmogaus susikurta vidinė harmonija ir sukelia gilius pasitenkinimo gyvenimu jausmus, kurie yra labai svarbūs kiekvieno žmogaus gyvenime.
A. Maslow manė, kad svarbiausias asmenybės požymis yra savasties arba savojo "aš" samprata, kuri apima visas mintis ir jausmus. Tuomet, kai jo realusis "aš" yra arti idealaus, jis patenkintas savimi ir savo gyvenimu.
Maslow poreikių piramidė
Temos Aktualumas
Ilgą laiką senyvo amžiaus žmonių socialinės grupės visuomeninis indėlis buvo laikomas neproduktyviu. Tačiau jie puikiai gali save realizuoti per socialius ryšius su aplinkiniais. Socialiniai ryšiai nulemia, kaip mes gyvename ir kaip vertiname savo patirtį, niekas negali paneigti jų vertės ir svarbos šiuolaikiniams žmonėms.
Sutikime, kad toks gyvenimo būdas dažnai stumia žmones į neviltį, kartais jie jau nebetiki, kad kažkas gera ir vertinga įvyks ateityje. Tokiu būdu žmogus praranda gyvenimo džiaugsmą, o savo gyvenimą vadina nekokybišku. Numatoma, kad iki 2050 m. nauji pasaulio atradimai bei moderniosios technologijos dar nėra visagalės. Šios visuomenės senėjimo procesais, kuris teigiami ir neigiami padariniai įtakoja visuomenės formavimąsi, žmogiškąsias, socialinis bei ekonominis resursų panaudojimą.
Taip pat skaitykite: 25,5 metų darbo stažas ir pensija
Reali senyvo amžiaus žmonių gyvenimo tikrovė yra ta, kad senyvame amžiuje galimybės stiprinimas bei dalyvavimas aktyviame gyvenime yra ribotas, dažnai susijęs su senatvės sveikatos problemomis. Reikia pastebėti, kad senyvas žmogus dalyvauja visuomeniniame gyvenime atlikdamas įvairius socialinius vaidmenis, o išplėtotos paslaugos, pailgėjusi gyvenimo trukmė, kiti faktoriai turi įtakos, kad senyvo amžiaus asmuo dar ilgą laiką yra aktyvus visuomeninio gyvenimo dalyvis.
Ištyrimas
Reikia pastebėti, kad senų ir pagyvenusių asmenų socialiniai ryšiai Lietuvoje dažniausiai analizuojami psichologiniu požiūriu. Vertinant reiškinio mastą, tendencijas bei specifiką vertingi Mikulionienės S. (1995), Stankūnienės V. (1995), Stankūnienės V. ir kt. (2002) darbai. Senų ir pagyvenusių asmenų socialiniai ryšiai yra analizuoti N. Šilienės (2002) redaguotoje knygoje "Socialinė gerontologija: įžvalgos ir perspektyvos". Tačiau bene daugiausiai dėmesio tam yra skyrusi Skrabienė I. (2008).
Tačiau tyrimų, kuriuose būtų tirta senų ir pagyvenusių asmenų socialinių ryšių koreliacija su gyvenimo kokybe nerasta. Darbo tikslas - ištirti Vilniaus miesto senų ir pagyvenusių asmenų socialinius ryšius ir nustatyti jų ryšį su gyvenimo kokybe. Sprendžiant numatytus uždavinius pirmiausiai buvo suklasifikuota surinkta informacija. Šiuo įgyvendinti užsibrėžtą tikslą. Norint sukaupti galimai pilnesnę informaciją, medžiaga darbui buvo parinkta iš jau paskelbtos literatūros šaltinių, interneto svetainėse publikuojamų straipsnių. Tolimesniuose darbo etapuose visa sukaupta medžiaga buvo susisteminta ir apibendrinta, numatytas jos išdėstymo eiliškumas, detalizuotas darbo turinys.
Tyrimo Metodai
Statistiniai: statistinė gautų duomenų analizė atlikta naudojantis Exel (2003) ir SPSS (Statistic Package for Social Science) programiniais paketais.
Darbo struktūra. Darbą sudaro šios dalys: turinys, įvadas, 5 skyriai, išvados, pasikliavimai, literatūros sąrašas, santrauka ir priedai. Pirmajame skyriuje atliekama gyventojų senėjimo samprata, išskiriami jų sąlygojantys veiksniai. Šis senų ir pagyvenusių asmenų socialinis ryšys ypatumus. Šiajame skyriuje didelis dėmesys skiriamas senų ir pagyvenusių asmenų gyvenimo kokybės aspektams. Ketvirtajame skyriuje pateikiama tyrimo metodika ir organizavimas.
Taip pat skaitykite: Instrukcija: kaip siųsti laišką Sodrai registruotu
Seni ir pagyvenę asmenys - 60 metų ir vyresni asmenys (Adlys, 1980). Gyvenimo kokybė - tai individo savo pozicijos suvokimas visuomenėje, kurioje jis gyvena.
Išsivysčiusiose šalyse gyventojų senėjimas - tai mažo gimstamumo ir ilgėjančios gyvenimo trukmės derinys. Ilgesnis gyvenimas - tai vienas svarbiausių žmonijos laimėjimų. Tačiau, auganti pagyvenusių žmonių dalis (senėjant amžiaus struktūrai), reikalauja laiku atliktinos ir pasvertos visuomenės adaptavimo veiksmų praktiškai visose gyvenimo sferose. Šis paslaugų plėtra), žmogaus ekologijos (poreikius atitinkantys būstai, aplinka, gyvenvietės infrastruktūra, susisiekimas ir pan.) ir kitose sferose.
Demografiniai Pokyčiai
Demografai pagyvenusiais žmonėmis laiko 60 metų asmenis ir vyresnius, o Pasaulinė Sveikatos Organizacija - 65 metų ir vyresnius asmenis. Šie analizuojami ir diskutuojami mokslinėje literatūroje; visuomenės senėjimo problema iškeliama į valstybės lygį.
Psichologinis - taip vadinamoji raida apima pažinimo, sugebėjimų, mąstymo, suvokimo, dėmesio, komunikacijos ypatumus. Taigi, biologinio senėjimo procesas didina organizmo pažeidžiamumą ir mirties tikimybę. Taip pat keičiasi žmogaus socialiniai vaidmenys, socialinis statusas, elgesio stereotipai.
Gyventojų Senėjimas Lietuvoje
Gyventojų senėjimą Lietuvoje lemia du veiksniai - gimstamumo mažėjimas ir gyvenimo trukmės ilgėjimas. Šiaus dinamika. Lietuvoje, kaip ir daugumoje naujųjų ES valstybių narių, didelė vyrų ir moterų tikėtinos vidutinės gyvenimo trukmės. Skaičiuojant gimimo datai. 65 metų amžiaus vyro tikėtina vidutinė gyvenimo trukmė - tik 13,3 metų, moters - 18,1 metų.
Taip pat skaitykite: Vadovas apie Sodros automatizavimą
Gyventojai pagal amžiaus grupes 2023m.
Kaip skelbia 2008 m. vyrų tikėtina vidutinė gyvenimo trukmė iki 2030 metų, prognozuojama, išaugs 3,2 metų. Tokio amžiaus moters, kurios jau dabar gyvena žymiai ilgiau, tikėtina vidutinė gyvenimo trukmė padidės 2,9 metų. Kol kas pagyvenusių žmonių priklausomybės santykis Lietuvoje santykinai nėra didelis. 2004 metais jis buvo 22,3 proc. Šios tikėtinos vidutinės gyvenimo trukmės ir dėl gimstamumo sumažėjimo per pastaruosius 15 metų prognozuojamas labai didelis pagyvenusių žmonių priklausomybės santykio augimas.
Vėliau kas dvidešimt metų jis augs apytiksliai po 11 procentinis punktų ir 2050 metais gali pasiekti beveik 45 proc. Pagrindinės to priežastys yra ilgėjanti vidutinė gyvenimo trukmė ir mažas gimstamumas. Reikia pastebėti, kad pagyvenę ir seni žmonės susiduria su tokiomis problemomis, kaip didėjantis sveikatos apsaugos ir socialinių paslaugų poreikis, kintantys socialiniai ryšiai.
| Metai | Pagyvenusių žmonių priklausomybės santykis (proc.) |
|---|---|
| 2004 | 22,3 |
| 2050 (prognozė) | 45 |
Pagyvenusių žmonių priklausomybės santykis Lietuvoje
Socialiniai Ryšiai ir Jų Svarba
Minėtame teiginyje akcentuojama grupės svarba. Tai natūralu, nes nuo seniausių laikų žmonės burdavosi į grupes siekdami išgyventi. Tai, ko negalėdavo įveikti vienas žmogus, neretai pavykdavo įveikti grupei. Poreikį būti grupėje, priklausyti grupei žmonės "atsineša" ir į dabartinį amžių. Žmonės priklauso šeimai, darbo kolektyvui, draugų ratui ir t.t. Tuos, kurie vengia socialinių kontaktų visuomenėje priimta vadinti "atsiskyrėliais" ir į juos neretai žiūrima "iš anairomis". Kaip pastebi B.H. Lemme (2003), bendraudami su kitais žmonėmis patiriame kitų pagalbą, užmezgame draugiškus santykius. Taigi, socialiniai ryšiai labai svarbūs žmonėms.
Socialinių ryšių sėkmę jis aiškina pastiprinimo sąvokomis ir teigia, kad žmogus subjektyviai sugretina į veiklą įdėtas tiek materialines, tiek psichologines pastangas ir iš tos veiklos gautą pasitenkinimą. Jam naudinga, nauda vadinama savo vertės padidėjimu, pasitenkinimu. Dž. Homansas pateikia šešis naudos ir vertės principus, kurie atitinkamai pritaikomi tarpasmeniniuose santykiuose. Jo nuomone, vieno žmogaus veikla stimuliuoja arba nuslopina kito žmogaus veiklą. Būtent tai Dž. Homansas vadina socialiniais mainais, teigdamas, kad žmogus tik tada nenutrauks socialinių ryšių, jei iš jų gaunamas pastiprinimas viršys nemalonius socialinių ryšių aspektus. Ši teorija tinka ir senų bei pagyvenusių asmenų socialiniams ryšiams apibūdinti. Tarkime, vyresnio amžiaus šeimos nario liga atitinkamai veikia ir kitų jos narių veiklą: jie stengiasi netriukšmauti, nepalikti ligonio be priežiūros.
Tinklo teorijoje socialinių santykių egzistavimo pagrindas yra mainais paremta sąveika. Kaip teigia E. Janikienė (2007), socialinis tinklas - tai tarpusavio ryšiais susietų individų, jų grupių ar organizacijų darinys. Troll (cit. B. Šiaučiukėnienė, 1999) išskiria tokius socialinio tinklo tipus: šeima, draugai, kaimynai, bendradarbiai, organizacijos (pvz., bažnyčia, klubai). Šis ir kitų žmonių (draugų bei kaimynų). Kaip matome, socialinio tinklo turinys gali būti ir, pvz., draugiški ryšiai, giminystė.
Sąvoka "kryptingumas" reiškia abipusiškumo laipsnį: ar mainai vyksta viena kryptimi, ar jie yra abipusiai. "Tęstinumas" reiškia socialinio tinklo gyvavimo trukmę. "Intensyvumas" nurodo įsipareigojimų ir teisių priimtinumo laipsnį. Ryšių stiprumas yra ryšių intensyvumo sinonimas. Dažniausiai giminystės ir sudėtiniai ryšiai yra intensyvesni. Sąvoka "dažnis" apibrėžia socialinio tinklo žmonių kontaktavimo dažnumą ir reguliarumą (Mitchell, 1969). Kaip pastebi A. Goštautas (1998), socialinis tinklas - tokia socialinių santykių sistema, kurioje žmonės yra susieti tarpusavio priklausomybe: vieno socialinio tinklo nario elgesio pakitimai turi įtakos kitų narių elgesiui.
Kahn ir Antonucci (1980, cit. Lemme, 2003) teigia, kad socialinį tinklą sudaro emociškai artimi žmonės, kurie vadinami palyda. Jie vienas kitam teikia socialinę paramą. Tinkle konkretūs asmenys atlieka įvairius socialinius vaidmenis, tad iškilus problemai, esama įvairiapusiškos pagalbos. Šiuo, 1998). Reikia pastebėti, kad atliekant tyrimą didelis dėmesys bus skiriamas senų ir pagyvenusių asmenų socialiniams santykiams su kitais žmonėmis, nes šie asmenys yra susieti socialiniais santykiais su aplinkiniais: šeimos nariais, kaimynais, giminėmis ir t. t. Todėl ši teorija aktuali ir senų bei pagyvenusių asmenų socialiniams ryšiams nustatyti.
Tačiau nereikia pamiršti, kad žmogus gyvena visuomenėje, kuri nustato leidimus (t. y. įstatymus) ir elgesio taisykles. Būtent taisyklės ir leidimai sukuria tam tikrus socialinius vaidmenis. Šiai. Šis sociologo T. formalizavimas: vieni vaidmenys yra formalizuoti, t. y. Teigiama, jog socialinių vaidmenų įsisavinimas yra žmogaus ir aplinkos tarpusavio ryšių rezultatas (Matulienė, 1997). Be abejo, vyro ir moters socialinių vaidmenų susiformavime didelį vaidmenį vaidina lytinė identifikacija - t. y. kaip suvokiame save esant vienos ar kitos lyties atstovu. Socialinio vaidmens išmokstama arba išauklėjama, kaip turi elgtis vienos ar kitos lyties atstovas.
Kaip teigia G. Navaitis (1987), socialinio vaidmens supratimas, gebėjimas jį atlikti suteikia galimybę asmeniui vaidmens apibrėžtose ribose jaustis gerai ir saugiai. Priešingu atveju žmogui tenka susidurti su daugeliu problemų. Reikia pastebėti, kad šeima yra toji artimiausioji aplinka, kuri nuo pat kūdikio gimimo įtakoja jo sąmonę. Vadinasi, socialinių vaidmenų mokymas prasideda nuo naujagimiui skirtos rūbų spalvos, žaislų ir veiklos įgūdžių. Kiekvienam šeimos nariui priklauso jam skirtas vaidmuo pagal jo poziciją šeimoje. Kintant aplinkai kinta ir vaidmenys. Tad kiekvienas žmogus pats turi suvokti, ko iš jo tikimasi kaip iš šeimos nario. Nepaisant to, jog kiekvienas žmogus - unikali būtybė, panašaus socialinio-kultūrinio statuso asmenys socialinius vaidmenis atlieka panašiai. Tai reiškia, kad atlikdami, pvz., tėvo vaidmenį pasižymintys panašiomis socialinėmis charakteristikomis vyrai elgiasi su savo vaikais panašiai.
Prieš dešimt metų buvo teigiama, kad šeimoje vyras ir moteris gali atlikti ir atlieka įvairius vaidmenis: šeimos maitintojo(os); šeimos "galvos" (sprendimų priėmėjo(os); namų ūkio "vadybininko(ės)" (tvarkytojo(os); emocinį - psichologinį vaidmenį; aptarnavimo; rūpybos ir globos; tėvystės/motinystės. Remdamasi tyrimo duomenimis V. G. Šatenienė (1996) nuomone, visiems socialiniams vaidmenims būdingas šeiminis psichologinis vaidmens tarpusavio papildymas, nes vienas vaidmuo egzistuoja tik sąveikaudamas su kitais (pvz., būtina tėvo ar motinos vaidmens sąlyga, kad kas nors atliktų sūnaus ar dukters vaidmenis). Tačiau nereikia pamiršti, kad žmogus bendrauja ne tik šeimyninėje aplinkoje.
B. H. Lemme (2003) teigia, kad yra žmonių, kurie mėgsta bendrauti (draugiški, komunikabilūs, paslaugūs, nuoširdūs, šilti, malonūs, įdomūs, linksmi, nedrausmingi, impulsyvūs, patiklūs, nedėmesingi, infantiliški, egocentriški, plepūs). Šia poreikį bendrauti ir manoma, kad šis bruožas visą gyvenimą lieka pastovus. Tuo tarpu G. D. Myers (2000) teigia, kad žmonės sąveikauja vieni su kitais, kaip tam tikrų vaidmenų atlikėjai. Autorius taip pat pastebi, kad vaidmenys, kuriuos atlieka, nuosekliai kinta gyvenimo bėgyje, priklausomai nuo žmonių amžiaus arba gyvenimo etapo. Vadinasi, laiko bėgyje vieni vaidmenys išnyksta, o jų vietą užima kiti.
Senatvė ir Socialiniai Vaidmenys
Senatvė socialine prasme reiškia judėjimą žemyn socialinio statuso laiptais. Senatvė reiškia, kad mažėja vaidmenų, jie dažniausiai yra neapibrėžti ir neaiškūs, neigiamai vertinami, todėl pagyvenusių žmonių statusas nuolat menkėja. Jie išstumiami iš darbo rinkos, neretai nutrūksta ir jų ryšiai su suaugusiais vaikais. Taip prarandami svarbūs vaidmenys, kurie skatintų vyresnio amžiaus žmones produktyviai veikti. Kaip teigia R. C. Atchley (1987), būtent amžius įtakoja vaidmenų tinkamumą, t. y. mes turime tam tikrą bendrą supratimą apie tai, ką tinka daryti ir kas nedera senyvo amžiaus žmonėms. Kalbant apie amžiaus įtaką svarbi "amžiaus normų" sąvoka. Šios normos mums pasako, kas yra leidžiama ir reikalaujama iš tam tikro amžiaus žmonių, kokie jie gali ir privalo būti (Atchley, 1987). Deja, reikia pripažinti, kad mūsų visuomenėje tam tikros galimybės vyresnio amžiaus žmonėms yra apribotos. Visuomenė laukia žmogaus elgesio, būdingo tam tikram amžiui, o terminas "senas" tarsi nuvertina asmenį. Anot M. Ėglės (2000), senatvė - tai "naujos pranašystės" - žmonės priima visuomenės peršamą vaidmenį.
V Stankūnienė ir kt. (2003) pateikia tyrimo rezultatus. Šio tyrimo metu respondentų buvo paklausta, ar jie gerbia pagyvenusius žmones. Daugiau kaip 80 proc. dalis. Taigi galima teigti, jog deklaruojama pagarba vyresniajai kartai dažnai menkai derinasi su veiksmais. S. Mikulionienė (1998) pastebi, kad mokslinis tyrimas dėmesio koncentravimas probleminėms situacijoms senatvėje (pvz., ligoms, skurdui, vienatvei, alkoholizmui, savižudybėms).