Socialinis darbas yra profesija, kur susitinka gyvas ryšys su žmogumi, organizaciniai ištekliai ir politinis veikimas dėl žmogaus vertės ir orumo, dėl žmogaus teisių ir socialinio teisingumo. Kadangi vis dar daug žmonių dėl savo savybių ir tapatybių savo aplinkoje patiria įvairių diskriminacijos ir nelygybės formų, neabejotina, kad socialinio darbo profesija yra labai reikalinga ir bus labai reikalinga.
Lietuvoje ši profesija dar yra labai jauna, pradėta atkūrus Nepriklausomybę. Ko gero, dėl to šią profesiją neretai lydi klaidingi įsitikinimai ir mitai. Bene svarbiausias mitas yra tai, kad socialinis darbas tereikalauja elementarių profesinių gebėjimų, kad bet kokia pagalba žmogui yra socialinis darbas. Bet kas gi iš tiesų yra socialinis darbas?
Pažvelkime į tai, kaip socialinį darbą apibrėžia Tarptautinė socialinių darbuotojų federacija, kuri nustato socialinio darbo profesijos standartus, veiklos turinį ir tikslus. Taigi, socialinis darbas prisideda prie konkrečių veiksmų, skirtų spręsti socialinės nelygybės, žmonių diskriminacijos dėl jų amžiaus, negalios, lyties, seksualinės orientacijos ir lytinės tapatybės, tautybės, etniškumo, žmonių išnaudojimo priežastis ir pasekmes.
Tarptautinė socialinio darbo samprata parodo socialinį darbą kaip veiklą, kuriai būtinas platus įvairių žinių turėjimas, įskaitant humanitarines, psichologines, sociologines, vadybines, politines ir kitas žinias.
Socialinio Darbo Kompleksiškumas ir Svarba
Neįmanoma viename puslapyje nusakyti socialinio darbo profesijos kompleksiškumo, visų sričių.
Taip pat skaitykite: 25,5 metų darbo stažas ir pensija
Socialinis darbas su vaikais reikalauja gerai suprasti vaiko teises, taigi išmanyti tarptautinius vaiko teisių standartus ir nacionalinius vaiko teisių apsaugos teisių aktus. Socialinis darbas su negalią turinčiais žmonėmis reikalauja gero socialinių darbuotojų žinojimo apie žmonių su negalia teises, įstatymų bazę, be to, negalios kaip reiškinio ir negalių įvairovės pažinimo. Socialinis darbas su moterimis, panašiai kaip su aukščiau paminėtomis žmonių grupėmis, reikalauja žmogaus teisėmis grįsto pagalbos moterims išmanymo. Būtina išmanyti psichosocialinį konsultavimą, gebėti organizuoti ir teikti individualią bei organizacinę pagalbą diskriminaciją lyties pagrindu patiriančioms moterims, įskaitant smurtą artimojoje aplinkoje, be to, prekybą žmonėmis. Socialiniam darbui su prieglobsčio prašytojais ir migrantais reikalingas gero žmogaus teisių supratimas ir teorinis išmanymas. Reikia išmanyti, kaip padėti įvairias traumines patirtis išgyvenusiems, iš kultūriškai labai skirtingų pasaulio regionų atvykusioms moterims, vyrams, vaikams, palikusiems savo namus, bendruomenę, šalį, be to, patyrusiems realias grėsmes savo gyvybei.
Bendradarbiavimo Svarba Socialiniame Darbe
Socialinis darbas yra veikla, padedanti asmeniui, šeimai spręsti savo socialines problemas pagal jų galimybes ir jiems dalyvaujant, nenaikinant žmogiškojo orumo ir didinant jų atsakomybę, pagrįstą asmens, šeimos ir visuomenės bendradarbiavimu.
Vakarų analizėse vis dažniau pasitelkiamas bendradarbiavimas kaip esminė sėkmingos veiklos strategija, nes bendradarbiavimo procesų valdymas reikalauja gebėjimo efektyviai koordinuoti skirtingas institucijas, organizacijas ir socialines grupes.
Bendradarbiavimo socialinis reikšmingumas dažnai vertinamas nepakankamai. Dabartiniam tarpinstituciniam bendradarbiavimui trūksta motyvacijos ir teisės aktų, kurie detalizuotų tarpinstitucinį bendradarbiavimą. Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatyme nurodomi socialinių paslaugų valdymo, skyrimo ir teikimo principai, vienas iš kurių - bendradarbiavimas. Tai užtikrina žmonių socialinių grupių interesus ir teises, socialinių paslaugų įstaigų, savivaldybės ir valstybės institucijų bendradarbiavimu bei tarpusavio pagalba. Tai leidžia suteikti pagalbą asmeniui ar šeimai. Tai reikalauja inspekcijos, sveikatos priežiūros įstaigų, švietimo bei ugdymo įstaigų ir kt. Šios organizacijos veikia siekdamos bendro tikslo, laikydamosi naujų sprendimo taisyklių ir bendrų reikalavimų.
Pagrindinis tikslas - kliento (re-) integracija į visuomenės gyvenimą, t. y. jų galios savarankiškai gyventi tam tikroje socialinėje aplinkoje suaktyvinimas. Pati viena organizacija, be socialinių partnerių ir intensyvaus dalykinio bendradarbiavimo su jais, nėra pajėgi įgyvendinti šio tikslo. Tai ne tik socialinės pagalbos priemonė, bet ir jos paslaugų kokybės kriterijus. Tuo tarpu nebendradarbiaujanti arba nepajėgi bendradarbiauti organizacija yra uždara institucija, ji neįgyvendina vieno iš svarbiausių socialinės pagalbos tikslų - nevisiškai integruoja klientus į visuomenę.
Taip pat skaitykite: Instrukcija: kaip siųsti laišką Sodrai registruotu
Anot D. Bell, šiuolaikinės postindustrinės visuomenės socialinis vienetas yra ne individas, o bendruomenės organizacija. Jis atkreipia dėmesį į tai, kad šiandien svarbiausi yra bendradarbiavimo ir tarpusavio santykių prioritetai, o koordinavimas yra reikšmingesnis už hierarchija grįstą valdymą. Prioritetas tenka ne individualiai, bet komandinei veiklai. Todėl socialinio darbuotojo, kaip profesionalo ir komandos nario, veikla tampa dar sudėtingesnė.
Bendradarbiavimo Nauda ir Būdai
Bendradarbiaujant yra telkiamos pastangos teikti paslaugas klientams. Tai dalijimasis informacija, žinios, gebėjimai. Pastebima, kad bendradarbiavimu manoma esant ir paviršutinius, formalius, biurokratinio pobūdžio (pavaldumo) ryšius. Tokia samprata rodo nepakankamai suvokiant bendradarbiavimą socialinės pagalbos srityje. Dalykiniam institucijų bendradarbiavimui reikia sąmoningo apsisprendimo ir tam tikro įdirbio: pirmiausia suvokti bendradarbiavimo reikšmę ir naudą organizacijoje; taip pat darbuotojų gebėjimo dirbti komandoje - bendrai planuoti ir atlikti užduotis; organizacijų bendradarbiavimas turi remtis ne kontroliavimu ar pavaldumu, o lygiavertiškumo principu, abipusiu pasitikėjimu ir bendro tikslo siekimu. Institucijų bendradarbiavimas ir koordinacija sąlygoja darbuotojų pasikeitimą patirtimi ir informacija, pasidalijimą atsakomybe bei tinkamiausio sprendimo radimą. Stokojant koordinacijos ir bendradarbiavimo, yra didelė tikimybė priimti skubotą sprendimą. Dažniausiai nebendradarbiaujant nėra žinoma, ką veikia kitos institucijos. Tokiu atveju iškyla tam tikrų paslaugų pasikartojimo arba visai jų nebuvimo problema.
Pavyzdžiui, organizuojamos paramos vaikui mechanizmas neveikia dėl to, kad neveikia tėvų ir mokyklos bendradarbiavimo mechanizmas. Esamas kontekstas reikalauja ypatingo bendradarbiavimo, nuolat tikslinant bazinę socialinio darbo sampratą.
Šiais agentais ir pastarųjų ryšys su klientais - tai svarbus teigiamas socialinio darbo veiklos baras, susijęs su tuo, kad būtų telkiamos pastangos koordinuoti ir derinti klientams teikiamas paslaugas. Tai asmens ar kitų ekologinių veiksnių įtaka. Čia atsispindi socialiniam darbui būdinga ir plintanti filosofija, kartu socialinio darbo praktikos bruožas - pastangos taip spręsti problemas, kad jos didintų kliento individualų ir kolektyvinį integralumą ir stiprintų jo pajėgumą įveikti keblias situacijas, į kurias jis yra patekęs. Ši integrali socialinio darbo profesinio modelio orientacija atspindi bendrą praktinės veiklos pagrindą, kuris yra esminis, užtikrinant socialinį žmonių funkcionavimą, įveikiant gyvenimo problemas. Tai pagrindinis profesijos reikalas, kuriam yra skirta visa vertybių ir profesinių žinių sistema.
Tyrimai apie Bendradarbiavimą
Bendradarbiavimo ir komandinio darbo naudą tyrinėjo ir aprašė nemažai Lietuvos ir užsienio autorių. J. R. Hackman nuo 1967 m. iki dabar nagrinėja komandinio darbo ypatumus. Bendruomeninius tinklus tyrė S. Trevillion (1999). Tarpdisciplininio bendradarbiavimo naudą tyrė L. R. Bronstein (1999, 2002, 2003). Tarpasmeninius tinklus analizavo K. E. Campbell (1990). M. Dromantas tyrinėjo komandinio darbo Lietuvos organizacijose diagnostinius aspektus (2008), komandinio darbo vaidmenį šiuolaikinėje darbo organizacijoje (2007). O. Merfeldaitė nagrinėjo socialinės pedagoginės pagalbos komandą ugdymo įstaigoje (2007). L. Miltenienės (2005) daktaro disertacijoje nagrinėjo bendradarbiavimo modelio konstravimą tenkinant specialiuosius ugdymo poreikius. Apie komandos formavimą rašė S. Raižienė ir A. Endriulaitienė (2008), komandos nario vaidmenis - J. Vijeikis (2004), V. Barvydienė, J. Kasiulis (2005). A. G. Raižienė nagrinėjo tarporganizacinį bendradarbiavimą (2007, 2008). Socialinio tinklo intervenciją kaip socialinės paramos metodą aprašė L. Gvaldaitė (2004). B. Žyvedaitė (2004) nagrinėjo sėkmingos socialinės pedagoginės veiklos veiksnius, socialinio darbo sistemą Lietuvos visuomenės kaitos aspektu. Taip pat tarporganizacinį bendradarbiavimą ir sektorių partnerystę nagrinėjo M. Casey (2008), T. Seddon, S. Billett, A. Clemans (2004), A. G. Raižienė (2006, 2008), N. Mažeikienė (2006), L. Mažylis, D. Šiaučius (2004).
Taip pat skaitykite: Vadovas apie Sodros automatizavimą
Lietuvos mokslininkų publikacijose bendradarbiavimas dažniausia nagrinėjamas kaip santykių palaikymo ir bendravimo būdas, priešingybė konkuravimui, biurokratiniams ir hierarchiniams pavaldumo santykiams.
Bendradarbiavimo Tikslai ir Metodai
Bendradarbiavimas - tai darbas kartu, sujungus intelektines jėgas, pagalba vienas kitam, bendras problemos sprendimas ir bendras sprendimo priėmimas. Kalbiniu požiūriu sąvoka bendradarbiauti kildinama iš lotyniško žodžio cooperari - bendradarbiauti (daryti ką bendromis jėgomis). Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje (2003) bendradarbiavimas apibūdinamas kaip asmenų arba socialinių grupių bendravimas siekiant padėti realizuoti vienas kito poreikius. Tai poveikis kitiems individams ar jų grupėms bei jų atsakomoji reakcija. Būtent bendradarbiaudami žmonės ar jų grupės veikia vieni kitus, prisitaiko prie kito veiksmų, situacijos, supranta šių veiksmų prasmę, pasiekia atitinkamo solidarumo bei sutarimo. Bendradarbiavimas gali būti laikinas ir nuolatinis, privatus ir viešas, formalus ir neformalus. Bendradarbiavimas yra integrali žmogaus egzistencijos dalis. Jis neatsiejamas nuo žmogaus aktyvumo, jo gebėjimo mokytis pritaikant savo patirtį.
Be to, bendradarbiavimo sąveika yra pripažįstama idealia sąveikos forma, kai susilieja bendravimas ir veikla. Šiuo atveju partneriai lygiaverčiai bendradarbiavimas gali būti suprantamas ir kaip partnerystė. Partnerystės sąvoka įgalina bendruomenes įnešti savo indėlį į socialinių demokratinių struktūrų plėtojimą, joje pripažįstamas visų visuomenės sektorių tarpusavio priklausomumas, kai kalbama apie sudėtingų socialinių, ekonominių ir politinių problemų sprendimą. Partnerystę sukuria patys bendradarbiaujantys subjektai, todėl ji priklauso nuo partnerių bendros veiklos įprasminimo. Kiekviena partnerystė yra unikali, nes partneriai turi įvairios veiklos patirties, skiriasi jų poreikiai ir vertybinės orientacijos, taip pat nevienodos yra ir veiklos sąlygos.
Partnerystė - tai intensyvios organizacijų sąveikos forma, skirta problemoms spręsti. Partnerystė kuriama dalyvavimo pagrindu ir remiasi atvira komunikacija tarp visų narių. Partneriai ne tik dalijasi informacija, bet ir remia vieni kitus bendroje, planuojamoje veikloje. Partnerystės veiklos rezultatai yra analizuojami ir vertinami, o priimant sprendimus dalyvauja dauguma narių.
Pagrindiniai partnerystės principai: pagarba, lygiateisiškumas ir geranoriškumas teisėtiems savitarpio interesams; laisvos bendros derybos; savanoriškumas ir realus įsipareigojimų vykdymas; objektyvios informacijos suteikimas, bešališkumas; tarpusavio kontrolė ir atsakomybė; bendradarbiavimo metodų ir formų kompleksiškumo taikymas. Būti bendradarbiu (partneriu) bendriausia prasme reiškia drauge dalyvauti (įtraukimas), priklausyti (pasirinkimas), prisijungti (įsipareigojimas), perteikti (bendravimas).
Apibendrinant galima teigti, kad bendradarbiavimas yra darbas kartu, pagalba ir poveikis vienas kitam, poreikių realizavimas, bendras tikslų siekimas bei problemos sprendimas. Bendradarbiavimo procedūra taikoma per neformalius kontaktus, kuriuos užmezga atskiri žmonės arba grupės, arba per formalias struktūras.
Socialinio Darbo Raidos Etapai Lietuvoje
Socialinis darbas - viena iš naujausių pagalbos žmogui profesijų Lietuvoje. Socialinis darbas, kaip mokslas ir kaip praktika, formuojasi sąveikaudami ir papildydami vienas kitą. Socialinių darbuotojų profesinės patirties studijos teikia galimybę praturtinti socialinio darbo teoriją, numatyti konsultacijos, kaip profesinės pagalbos, metodo taikymo perspektyvas. Esamas kontekstas kuria įtampą ir reikalauja profesionalaus bendradarbiavimo, nuolat tikslinant bendrąją socialinio darbo sampratą, plėtojant sudėtingus profesinius santykius.
Organizuodami bendrą veiklą, vienydami pastangas socialiniai darbuotojai ir kiti specialistai gali sukurti bendradarbiavimo veiksmų sistemą, kuri lemtų sėkmingą socialinių problemų sprendimą.
Bendriausia prasme socialinis darbas reiškia visuomeninę veiklą, kurios tikslas - dėl ekonominių, sveikatos, asmeninių ir kitų priežasčių socialinėje atskirtyje atsidūrusiems asmenims padėti savarankiškai ir visavertiškai gyventi visuomenėje. Socialinės pagalbos problemą žmonės sprendė visais laikais ir visose kultūrose, bet skyrėsi problemos sprendimo būdai atsižvelgiant į visuomenės sandarą, religiją, kultūrą, vyraujančias laikotarpio idėjas.
Profesionalus socialinis darbas yra šiuolaikiškų Vakarų visuomenių pagalbos būdas, ėmęs formuotis 19 a. Socialinis darbas kaip profesinės veiklos sritis galėjo atsirasti šiuolaikinėje funkcinės diferenciacijos visuomenėje, kurioje visuomenės gyvenimo įvairias funkcijas įgyvendina atitinkamos sistemos - ekonomikos, politikos, švietimo, teisės, sveikatos, socialinės apsaugos. Tokių visuomenių socialinės pagalbos problema dažniausiai sprendžiama įsteigiant pirminę, bendrąją, individų socialinę apsaugą (organizuojamą per socialinį draudimą, skirtą apsaugoti individus nuo dažniausiai pasitaikančių rizikų - nedarbo, ligos, senatvės, motinystės, skurdo ir kita) ir inicijuojant antrinę, specializuotą, socialinę apsaugą - socialinį darbą (tai yra individualizuotą komunikacinio pobūdžio pagalbą asmenims, kurių gyvenimo problemoms spręsti nepakanka materialios paramos). Tik pirminės socialinės apsaugos atsiradimas (materiali valstybės pagalba individams) leido plėtotis socialinio darbo sričiai ir susitelkti prie esminės jos funkcijos - pagalbos individams gyventi savarankiškai ir visavertiškai.
Profesionalaus socialinio darbo pradžia dažniausiai tapatinama su pirmųjų socialinio darbo mokyklų atsiradimu (1898 Jungtinėse Amerikos Valstijose, 1899 Nyderlanduose, 1908 Vokietijoje). Socialinis darbas susiformavo kaip akademinė disciplina ir plačiai pripažinta, diferencijuota praktika. Lietuvoje profesionalus socialinis darbas ėmė formuotis 1990 atkūrus nepriklausomybę. Socialinio darbo vėlyvą raidą labiausiai lėmė 19-20 a. politiniai pokyčiai, t. p. kultūriniai veiksniai - maža demokratijos patirtis, pilietinės visuomenės nebuvimas, silpna ekonomika. Tarpukariu nebuvo profesionalių socialinių darbuotojų, o socialinę pagalbą fragmentiškai teikė labdaringų organizacijų savanoriai.
Nuo 1990 ėmus naikinti aprūpinimo sovietinę sistemą išryškėjo profesionalios socialinės pagalbos poreikis, todėl 1990-2000 socialinis darbas plėtojosi labai sparčiai. Buvo kuriama socialinių paslaugų sistema, pertvarkomos globos įstaigos, steigiamos socialinio darbo organizacijos, savivaldybėse ir seniūnijose įvesti socialinių darbuotojų etatai, aukštosiose mokyklose pradėta rengti socialinio darbo specialistus, buvo perkvalifikuojami kitų sričių specialistai. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos iniciatyva nuo 2004 kasmet rugsėjo 27 dieną švenčiama Socialinių darbuotojų diena.
Patys ryškiausi sunkumai, kokie gali užklupti žmogų yra skurdas, vargas, nelaimės, sunkios ligos - sunaikinantys žmogų įvairiuose jo egzistencijos tarpsniuose. Dabar, gyvendami visuotinės globalizacijos laikais vis dažniau susiduriame su naujomis ar iki šiol nežinomomis socialinėmis problemomis: narkomanijos, savižudybių, alkoholizmo didėjimu, AIDS, tuberkuliozės ir kitų socialinių ligų plitimu, socialinės rizikos šeimų skaičiaus ir vaikų, augančių rizikos šeimose nepriežiūros didėjimu.
Socialinis darbas - nauja, sparčiai besiplečianti veiklos sritis, kurios bendriausias tikslas yra padėti bendruomenės nariams, patyrusiems ekonominių, socialinių, psichologinių ir kitokių sunkumų, tačiau daugeliui visuomenės narių jis lieka nežinomas, neaiškus, nesuprastas ir nepakankamai įvertintas.
Organizuotos socialinės pagalbos šaknys - Anglijoje, kuri buvo viena iš anksčiausiai industrializuotų valstybių. Socialinis darbas - jo ištakos pats gyvenimas, idėjos kilmės laikas - siekia 1860 metus, yra palyginti jauna profesija, nors jos tvirtų šaknų randama ir judaizme, ir krikščionybėje. XIXa. - tai labdaringų organizacijų kūrimosi pradžia. Tuo metu atsirado žmonių, norinčių paslėpti vargą, įvairias žmonių nesėkmes, ieškančių išeities, kaip suprasti, pažinti amoralius, vargstančius piliečius ir padėti jiems išbristi iš problemų.
19-ojo šimtmečio metu, tos labdaringos organizacijos perėjo keletą vystymosi etapų, plėtėsi, ėmė jungtis į sąjungas ar tarybas, kurios ieškojo būdų kaip veiksmingiau teikti socialinę pagalbą. Taigi vakarų visuomenėse socialinis darbas vystosi ir tobulinamas daugiau nei 100 metų. Lietuvoje socialinius darbuotojus pradėta rengti tik atkūrus nepriklausomybę, pasikeitus politinėms, filosofinėms nuostatoms, keičiantis ekonominei formacijai, kuriantis rinkos ekonomikai, industrinei ir poindustrinei visuomenei jau neabejojama socialinio darbo kaip mokslo, akademinės disciplinos, naujos žmogiškosios veiklos rūšies bei profesijos reikalingumu.
Jau 7-ajame bei 8-ajame dešimtmečiuose būta socialinės pagalbos užuomazgų, tačiau šio etapo socialinis darbas buvo nesėkmingas, nekokybiškai tvarkomas, buvo silpni ryšiai tarp institucijų, atstovaujančių skirtingoms socialinės gerovės sritims. Tik po nepriklausomybės atgavimo pradėti steigti globos ir rūpybos skyriai, socialinių paslaugų centrai ir įvairios kitos su socialine veikla susijusios įstaigos, padedančios žmogui patenkinti jo poreikius, išspręsti sunkumus, sudaryti sąlygas jam kuo normaliau gyventi.
Socialinis darbas - tai profesionalus darbas, kurio tikslas - padėti žmogui rasti išeitį sprendžiant socialines problemas ir siekiant harmoningesnio gyvenimo.
Socialinio darbo turinį sudaro daug tarpusavyje susijusių medicininių, socialinių, sanitarijos ir higienos, socialinių ekonominių, socialinių psichologinių, pedagoginių, teisės veiksnių darančių įtaką teisės pažeidimų profilaktikai, individo socialinei reabilitacijai ir adaptacijai šeimoje bei už jos ribų. Mūsų šalyje socialinis darbas - tai sudėtinė sąvoka, apimanti viską, nuo darbo socialinėje įstaigoje, iki šeimos terapijos bei darbo bendruomenėje. Socialinio darbo centre yra žmogus, turintis sunkumų, kuriam profesionalas, naudodamas tam tikras priemones, gali padėti.
Socialinio darbo kaip mokslo technologijos sėkmingos todėl, kad sisteminamos objektyvios žinios apie socialinės realybės sritį bei taikomos teorinės išvados sprendžiant praktines problemas.
Socialinio darbo teorija, analizuojanti žmogų socialinėje situacijoje, laikosi holizmo nuostatų, fenomenologinio žmogaus būties mąstymo, kuriame dera biologiškumas ir socialumas, patirtis ir mokslas, emocijos ir mąstymas. Tai leidžia suvokti žmogų kaip kuriančią unikalią asmenybę.
Akivaizdu, kad socialinio darbo teorija, remdamasi šiuolaikine filosofija, perkėlė analizės svorio centrą nuo subjekto poveikio objektui į subjekto ir objekto sąveikos erdvę, atskleidžiančią potencines žmogaus būties galimybes, gyvenimiškų jėgų ir gyvenimiškos erdvės vienybę. Taigi svarbiausia yra suprasti ir aiškiai įsivaizduoti socialinio darbo objektą, besikeičiantį kliento gyvenimą ir profesinės veiklos įvairovę ekonominiame ir socialiniame kontekste.
Socialinis darbas, kaip mokslas, teorija ir profesija, atspindi žinias apie jo subjektus, su juo susijusias privačias ir valstybines organizacijas, informaciją apie socialinio darbo tikslus, išteklius ir individualios, socialinės bei kultūrinės veiklos metodus.
Mano nuomone, socialinis darbas atitinka mokslo kriterijus (nors dar tebėra diskusijų objektas) ir gali būti vadinamas mokslu, nes turi visus struktūrinius mokslo požymius: tyrimo objektą, pagrindines sąvokas, veiklos principus, sistemina objektyvias žinias apie socialinės realybės sritį, remiasi teorija atliekant praktinius tyrinėjimus, naudojasi kitais mokslais norėdamas pagrįsti savo idėjas.
Socialinis darbas tarsi mokslas bei praktika, padedanti žmonėms pasiekti efektyvų psichosocialinį funkcionavimą bei lemianti socialinius pokyčius stiprinant žmonių socialinę gerovę.
Socialiniam darbui, kaip atskirai ir labai aktualiai mokslo ir praktinės veiklos sričiai, įsitvirtinti ir toliau plėstis Lietuvoje reikia tam tikro pagrindo, leidžiančio apimti ir vertinti visą socialinių reiškinių įvairovę ( įstatymus, institucijas, valdymo formas, žmonių santykius, nuostatas vertybes ). Socialinių reiškinių vertinimo objektyvumui reikalingos tam tikros žinios ir patirtis, kurios gali būti apibendrintos ir pateiktos įvairiomis formomis ir būdais.
Viena iš didžiausių socialinio darbo, kaip mokymo disciplinos ir tyrimo, problemų yra sukurti jo tobulinimo pagrindą. Tokią demokratinę tyrimo ir ugdymo veiklą reikia organizuoti taip, kad įvairūs aiškinimai ir galimybės būtų orientuotos į individą.
Kaip ir kiekviena šalis, Lietuva turi savitus raidos etapus. Prasidėjusi nuo labdaringos filantropinės veiklos, dabar socialinis darbas kaip profesija, išgyvena geriausius metus. Daugėja socialinių darbuotojų skaičius, tobulėja jų profesionalumas, savo profesinėje veikloje socialinis darbuotojas yra atsakingas už žmogaus ir jo aplinkos darnią raidą.
Didėjant socialinių darbuotojų, didėja ir keičiasi kvalifikacija ir kaip darbas įgauna profesionalizmo statusą. Iš socialinių darbuotojų reikalaujama specialių žinių ir vis naujų įgūdžių. Šis darbas reikalauja daug žinių ne tik savo srityje, nes norėdami padėti žmonėms, privalome išmanyti ir kitus dalykus.
Mūsų visuomenėje atsiranda vis daugiau žmonių, kurie nesugeba savarankiškai spręsti socialinių problemų, dalyvauti visuomenės gyvenime, jaučiasi visuomenės atstumti ir atskirti. Tokiems žmonėms dažnai pagalbą suteikia artimieji, kaimynai. Tačiau tokios pagalbos sulaukti gali ne visi, tiesiog artimųjų ar kaimynų nėra, todėl prireikia profesionalių socialinių darbuotojų pagalbos.
Pirmą kartą Lietuvoje socialinis darbas bei jo veikla buvo įteisinta socialinių paslaugų įstatyme (1996).
Socialiniam darbuotojui tenka veikti daugiametės sistemos erdvėje: viena ašis - klientai, atra ašis - darbo metodai, trečia ašis - aplinkybės. Pasak V.Kavaliauskienės (2005), socialinio darbo sudėtingumą lemia tai, kad socialiniai darbuotojai turi sugebėti ne tik patys sėkmingai prisitaikyti veikloje, bet ir teisinga linkme veikti besikeičiančiomis šalies socialinėms, ekonominėms, politinėms ar kultūrinėms sąlygomis. Socialinis darbas, aprėbdamas įvairias problemas, siekia jas konceptualizuoti ir spręsti nacionalinės politikos ir tarptautiniu lygmeniu. To siekia nedaugelis profesijų.
tags: #kaip #sekesi #pletoti #socialinio #darbuotojo #samprata