Daugelis tėvų sako, kad jų vaikas vis dar kenčia, nors patyčios jau baigėsi. Vaikai jaučiasi esantys visiškai vieni, o to pasekmės - skaudžios. Patyčios mokykloje yra opi problema, kuri paliečia vis daugiau mokinių Lietuvoje ir visame pasaulyje. Patyčių pasekmės visada neigiamos ir jas patiria ne tik skriaudžiamas vaikas, bet ir patyčias inicijuojantys bei stebintys vaikai.
Patyčių patyrimas gali sukelti tokias pasekmes kaip menka savivertė, nerimas, depresija, vienišumas, savižudybės rizika, alkoholio ar narkotikų vartojimas, prasti akademiniai pasiekimai ir nesaugumo jausmas mokykloje, taip pat galvos ar pilvo skausmas, miego problemos, hiperaktyvumas. Patyčias patiriantiems vaikams būdingas savivertės sumažėjimas, vienišumo jausmas, izoliacija, prasti mokyklos lankymo rodikliai ir akademiniai rezultatai. Vaikai, kurie patiria patyčias, gali pradėti vengti mokyklos, o jeigu situacija užsitęsia, juos grąžinti į normalų mokyklos ritmą gali būti labai sunku - jausmas, kad mokykla yra nesaugi, išlieka giliai įsišaknijęs.
Patyčios veikia visus vaikus, kurie su jomis susiduria - tiek patiriančius patyčias vaikus, tiek stebėtojus, tiek skriaudėjus. Patyčias stebintys vaikai taip pat išgyvena didelį nesaugumo jausmą, mažėja jų pasitenkinimo jausmas mokykloje, prastėja mokymosi rezultatai. Patyčias stebintys vaikai taip pat išgyvena didelį nesaugumo jausmą, mažėja jų pasitenkinimo jausmas mokykloje, prastėja mokymosi rezultatai.
Patyčių formos ir ypatumai
Patyčios - tai nuolatinis fizinės ar psichologinės jėgos panaudojimas, sąmoningai siekiant sužeisti ar įskaudinti kitą asmenį, kuris negali savęs apginti. Patyčios gali vykti įvairiomis formomis, inicijuojant ir atliekant veiksmus tiesiogiai ar netiesiogiai. Pagal agresijos formas skiriamos žodinės, fizinės, sudėtinės patyčios. Tiesioginės patyčios - kai vaikas yra atvirai puolamas, užgauliojamas savo bendraamžių, pvz., vaikas yra stumdomas, pravardžiuojamas, jam grasinama ir pan. Netiesioginėmis patyčiomis vadiname tokį elgesį, kuomet vaikas skaudinamas nenaudojant tiesioginės agresijos. Žodinės patyčios - kuomet vaikas yra skaudinamas, užgauliojamas žodžiu ir užrašais.
Elektroninės/kibernetinės patyčios - tai patyčios vykstančios elektroninėje erdvėje: socialiniuose tinkluose, kitose vietose internete arba naudojant mobiliuosius telefonus. Ši patyčių forma sunkiau atpažįstama ir gali vykti bet kuriuo paros metu. Ji pasireiškia skaudinančių ir gąsdinančių asmeninių tekstinių žinučių ir paveikslėlių siuntinėjimu, viešu gandų skleidimu, asmeninių duomenų ir komentarų skelbimu, tapatybės pasisavinimu, siekiant sugriauti gerą vardą arba santykius.
Taip pat skaitykite: 25,5 metų darbo stažas ir pensija
Besikeičiančiomis sąlygomis yra tik fragmentiškų tyrimų, kokios yra tiesioginių ir elektroninių patyčių sąsajos. Tyrimai atskleidžia, kad daugiau patyčių įvyksta gyvai, o ne internete. Neretai į elektronines patyčias žiūrima kaip į tiesiogiai patiriamų patyčių dalį, nes tradicinės ir elektroninės patyčios yra stipriai tarpusavyje susijusios: jei vaikas patiria patyčias realiame gyvenime, jos persikelia ir į virtualią erdvę.
Elektroninių patyčių mastas ir ypatybės
Įvairių tyrimų duomenimis, daugiau nei pusė vaikų, naudodamiesi internetu, yra patyrę neigiamų išgyvenimų. Remiantis atliktos metaanalizės duomenimis, elektroninių patyčių mastas didėja. Skirtingi tyrimai atskleidžia, kad 20-50 % vaikų bent kartą yra patyrę patyčias elektroniniais priemonėmis. Kai kurie tyrėjai mano, kad elektroninių patyčių padaroma emocinė žala gali būti didesnė nei bendraujant tiesiogiai, nes patyčios greitai pasiekia daug žmonių, išlieka ilgam, nepriklauso nuo atstumo, paros laiko ar vietovės, neretai būna anonimiškos.
Kaip patyčios veikia vaiko psichinę sveikatą - tyrimų ir klinikiniai duomenys
Patyčių patyrimas gali sukelti tokias pasekmes kaip menka savivertė, nerimas, depresija, vienišumas, savižudybės rizika, alkoholio ar narkotikų vartojimas, prasti akademiniai pasiekimai ir nesaugumo jausmas mokykloje, taip pat galvos ar pilvo skausmas, miego problemos, hiperaktyvumas. Patyčios yra rizikos veiksnys įvairiausioms vaikų psichikos sveikatos ir elgesio problemoms atsirasti. Elektroninės patyčios, kaip ir patyčios apskritai, yra potencialus grėsmės šaltinis vaikų, kurių asmenybė formuojasi, savijautai ir fizinei bei psichinei sveikatai.
Tyrimo rezultatai atskleidė, kad 161 (15,9 %) vaikas tvirtina, jog per pastaruosius metus juos kas nors užgauliojo ar su jais bjauriai elgėsi. Remiantis tyrimo rezultatais, daugiausia vaikų (83,2 %) nurodė, kad patyčias patyrė bendraudami tiesiogiai (gyvai). Tyrimo rezultatai rodo, kad daugiausia yra tyrimo dalyvių, patyrusių tiesiogines patyčias (44 (27,3 %)). Panašus skaičius tyrimo dalyvių nurodė, kad patyrė tiesiogines ir elektronines patyčias (41 (25,5 %)) ir visų trijų formų patyčias (40 (24,8 %)).
Siekiant nustatyti, kaip elektroninių patyčių patyrimas susijęs su tyrimo dalyvių emocinių ir elgesio sunkumų raiška, tyrimo dalyviai buvo suskirstyti į tris grupes: pirma grupė - nepatyrę jokių patyčių, antra grupė - patyrę elektronines patyčias ir trečia grupė - patyrę patyčias neelektronine forma. Lyginant patyrusių elektronines, neelektronines patyčias ir nepatyrusių patyčių tyrimo dalyvių grupes, rezultatai atskleidė, kad skiriasi šių grupių dalyvių elgesio problemos ir emociniai sunkumai - daugiausia elgesio problemų ir emocinių sunkumų turėjo tyrimo dalyviai, kurie buvo neelektroninių patyčių aukos, kiek mažiau - elektroninių patyčių aukos, ir mažiausiai - nepatyrę patyčių.
Taip pat skaitykite: Instrukcija: kaip siųsti laišką Sodrai registruotu
Kaip atpažinti, kad vaikas patiria patyčias
Nors patyčios vaikams gali sukelti didelę emocinę žalą, tiesioginiai požymiai, kad vaikas jas patiria, yra labai riboti ir ne visada akivaizdūs. Vienas iš nedaugelio akivaizdžių patyčių ženklų gali būti nepaaiškinamos mėlynės ar kiti sužeidimai, kurių priežasties vaikas negali aiškiai paaiškinti. Kitas įspėjamasis signalas gali būti sugadinti ar dingę daiktai, suplėšyti drabužiai.
Didžioji dalis požymių, rodančių, kad vaikas susiduria su sunkumais, nėra būdingi tik patyčioms. Jie dažnai atsiskleidžia per emocijų ir elgesio pokyčius: prislėgta nuotaika ir užsisklendimas, vaikas gali tapti labai prislėgtas, užsidaręs, vengti veiklų, kurios anksčiau jam patikdavo, atsiriboti nuo draugų ir šeimos narių. Rutinos pokyčiai - vaikas gali pradėti eiti į mokyklą kitu keliu nei įprastai arba sąmoningai vengti tam tikrų vietų. Miego sutrikimai: kartais vaiką pradeda kamuoti nemiga arba priešingai - per didelis mieguistumas. Psichosomatiniai simptomai: jaunesniems vaikams dažnai pasireiškia galvos ar pilvo skausmai, ypač rytais, prieš einant į mokyklą.
Ką gali padaryti tėvai ir suaugusieji
Išklausykite! Jei vaikas pasisako, kad patiria bendraamžių patyčias, pirmiausia išklausykite jį. Leiskite vaikui išsipasakoti. Atkreipkite dėmesį, kad, kalbėdamas apie patyčias, vaikas gali laikyti save skundiku.
Būtinai akcentuokite, kad pasipasakodamas jis elgiasi teisingai. Patikinkite, kad vaikas bet kada gali kreiptis pagalbos į Jus. Nekaltinkite jo dėl patiriamų patyčių, nes vaikai nėra kalti dėl to, kad iš jų tyčiojamasi. Niekas neturi teisės tyčiotis ir žeminti kito žmogaus. Nebūkite abejingi, jei vaikas pasakoja, kas vyksta, prašo Jūsų pagalbos.
Jeigu jis atsisako apie tai kalbėti su Jumis, pasiūlykite jam pasikalbėti su kuo nors kitu: kitu šeimos nariu, klasės mokytoju ar kt. Jei nujaučiate, kad Jūsų vaikas patiria patyčias, bet nedrįsta pasipasakoti, galite apie tai paklausti jo draugų ar mokytojų. Problemos sprendimo būdų ieškokite drauge! Venkitе skubotų ir neapgalvotų savo veiksmų, pavyzdžiui, nepulkite ieškoti besityčiojančio vaiko tėvų. Gali būti, kad tokio elgesio Jūsų vaikas nepageidauja, nes baiminasi, kad dėl to patyčios tik dar labiau sustiprės;
Taip pat skaitykite: Vadovas apie Sodros automatizavimą
Galite pasiūlyti vaikui užsirašyti faktus apie patyčias; labai svarbu, kad vaikui kartotumėte, jog jį mylite ir stengiatės padaryti viską, kas įmanoma, kad jis jaustųsi saugus; nesiūlykite vaikui „duoti atgal“. Agresyviai gindamasis, vaikas kitų gali būti įvertintas kaip skriaudėjas ir apkaltintas; patyčios nesiliauja iš karto. Tam reikia laiko.
Tėvams - 8 žingsniai
- Pastebėti patyčias kuo greičiau: kuo anksčiau sureaguosite - tuo mažiau žalos bus padaryta jūsų vaikui.
- Neignoruoti patyčių: eikite kalbėtis su mokyklos administracija, klausti, kaip elgiamasi patyčių atveju.
- Išsiaiškinti priežastis: bandyti surasti realias priežastis visapusiškai.
- Kai reikia, vesti vaiką pas psichologą mokytis elgesio terapijos.
- Patiems eiti į psichoterapiją: skaityti psichologinę literatūrą ir mokytis.
- Keisti mokyklą, jei to reikia, išsiaiškinus, ar mokykla turi mechanizmą patyčių sprendimui.
- Skaityti knygas apie psichologiją ir aktyviai bendradarbiauti su mokykla.
- Jeigu jūsų vaikas susiduria su patyčiomis, tėvai gali registruoti šį atvejį ir pasinaudoti iki 12 nemokamų psichologo konsultacijų per vienus metus.
Mokyklos vaidmuo ir prevencija
Mokyklos veiklos įsipareigojimas turi trukti ilgiau nei nutraukiamos patyčios. Mokykla turi užtikrinti vaikui saugią ir malonią aplinką. Geras tėvų bendradarbiavimas su mokykla ypač svarbus vaikui, kuris patyrė patyčias. Mokykla yra atsakinga už kontakto su namais užmezgimą ir palaikymą. Tėvai turi svarbios informacijos ir yra svarbus partneris planuojant, įgyvendinant ir vertinant tolesnį darbą.
Drąsiai prašykite mokyklos, kad vietoj rečiau vykstančių, ilgesnių susitikimų būtų teikiami dažni vertinimo taškai, kur vaikas galėtų iš anksto pareikšti, kaip jis išgyvena kasdienį mokyklos gyvenimą. Mokyklos sveikatos slaugytoja ar psichologė gali būti gera ir svarbi rėmėja. Siekiant išspręsti patyčių problemą, reikalingas aktyvus mokytojų, mokyklos administracijos, tėvų ir mokinių bendradarbiavimas.
Parama vaikui ir intervencijos priemonės
Vaikas turi gauti palaikymą iš suaugusių, kalbėti su suaugusiais apie tai, ką patiria/patyrė. Jis taip pat turi suprasti, kad jeigu kažkas juokiasi, nereiškia, kad juokiasi iš jo. Suaugusieji, kurie sumenkina vaiko/paauglio išgyvenimus, gali būti suvokiami kaip ypač įžeidžiantys. Pavyzdžiui, „ji turėtų mokytis sugyventi“, „netrukus jis turi įveikti tai, kas nutiko“.
Voksne for barn rekomenduoja psichologinės pirmosios pagalbos dėžutę (Psykologisk førstehjelpskrin) tėvams ir kitiems suaugusiesiems, norintiems padėti vaikams ir paaugliams, kai jie patiria emocinių sunkumų. Šioje pagalbos dėžutėje yra kelios figūrėlės, kur žalios spalvos figūra asocijuojasi su pozityviomis mintimis, o raudona - su neigiamomis. Mes taip pat rekomenduojame „Hei - et spill“ žaidimą, susijusį su jausmais, mintimis bei ivairiomis situacijomis. Žaidimas gali tematizuoti dalykus, apie kuriuos gali būti sunku kalbėti, tačiau žaidėjai gali pasirinkti, ar jie nori pateikti paviršutinišką ir paprastą atsakymą, ar atsakymas turėtų būti emocingesnis.
Kaip reaguoti, jei vaikas tyčiojasi iš kitų arba stebi patyčias
Jei jūsų vaikas tyčiojasi iš kitų, svarbu išlaikyti ramybę ir nepulti kaltinti vaiko. Bausmė nepadeda, todėl patartina su smalsumu artintis prie vaiko, megzti ryšį ir išsiaiškinti, kokius sunkumus jis patiria. Rekomenduotina drąsiai kreiptis pagalbos į specialistus. Pedagogai ir psichologai tam ir yra, kad padėtų jums suprasti vaiką, o vaikui - įveikti kylančius sunkumus.
Daugeliui vaikų, kurie mėgsta stebėti patyčias, nors į jas ir neįsitraukia, neretai taip pat būna nepatogu, gėda ar netgi baisu stebėti vykstančias patyčias iš šono. Todėl svarbu vaikus edukuoti, kalbėti apie patyčias, kodėl jos yra blogis, o taip pat - ką tokiu atveju daryti. Svarbu įvardinti, kad pasyvus patyčių stebėjimas gali būti laikomas pritarimu patyčioms.
Psichologų ir ekspertų įžvalgos
Psichiatras L. Slušnys teigia: „80 proc. atsakomybės už patyčias mokykloje - tėvams.“ „Priskiriu šiek tiek ir vaikams, bet tik dėl nesugebėjimo, nežinojimo, nemokėjimo, kaip spręsti tam tikras aštresnes situacijas. Bet tai, kad jie nemoka, juk yra visiškai normalu. Juk būtent tai jie ir daro - mokosi“, - tikino specialistas.
Psichologė J. S. Jasiulionė pabrėžia, kad patyčios neturi teigiamų pasekmių. Tai, kiek daug neigiamų pasekmių sukels patyčios, labai priklauso nuo suaugusiųjų reakcijos į šį reiškinį, nuo jų palaikymo ir pagalbos. Patyčių pasekmes patiria ne tik jų aukos, bet ir stebėtojai bei patys skriaudėjai. Emocinės žalos mastas labai priklauso nuo aplinkos, kurioje gyvena vaikas, ir paramos, kurią jis gauna.
Prevencinės priemonės ir kodėl svarbu greitai reaguoti
Patyčių mastą galima mažinti ugdant vaikų gebėjimą valdyti emocijas, mokant juos užmegzti pozityvius santykius ir kuriant saugią mokyklos aplinką. Efektyvi prevencija prasideda nuo suaugusiųjų pavyzdžio. Vaikai dažnai mokosi elgesio modelių iš suaugusiųjų. Todėl labai svarbu, kaip mes patys elgiamės - ar pastebime savo aplinkoje žeminantį elgesį, ar mokome vaikus empatijos.
Jeigu patyčios nesiliauja ilgą laiką arba jums gresia fizinis pavojus, nedelsdami pasikalbėkite su patikimu suaugusiuoju - tėvais, globėjais, mokytoju ar mokyklos psichologu/socialiniu darbuotoju. Tiksliai papasakokite, kas atsitiko, kas tyčiojosi, kur ir kada tai įvyko, kiek laiko tai tęsiasi ir kaip dėl to jaučiatės. Suaugusiųjų darbas yra padėti užtikrinti jūsų saugumą.
Kam kreiptis pagalbos
Jeigu jūsų vaikas susiduria su dideliais negalavimais bei išlieka tokia situacija ilgą laiką, būtinai susisiekite su savo šeimos gydytoju, kad įvertintumėte, kokios reikia tolimesnės pagalbos, ir jei taip, ar tai turėtų būti daroma per savivaldybę, ar specializuotoje sveikatos tarnyboje (BUP). Vaikų linija - pagalba ieškantiems paramos: vaikai, susiduriantys su patyčiomis, neretai jaučiasi vieniši ir nesiryžta kreiptis į suaugusiuosius. Jei vaikas nedrįsta kreiptis į tėvus ar pedagogus, jis visada gali skambinti „Vaikų linijos“ savanoriams, kurie padės ieškoti sprendimų.
Jeigu patyčių mastai dideli, mokyklos, tėvų ir specialistų įsitraukimas būtinas. Patyčių stabdymas, atviri pokalbiai ir šeimos palaikymas yra esminiai veiksniai, mažinantys neigiamas pasekmes vaikų psichinei sveikatai.