Psichikos liga - tai ne tik paciento, bet ir jo artimųjų iššūkis. Svarbu suprasti, kaip elgtis su sergančiuoju, kad jam padėtumėte ir nepakenktumėte. Šiame straipsnyje aptarsime, kaip atpažinti psichikos ligos požymius, kaip padėti artimiesiems ir kur ieškoti pagalbos.
Kas yra psichikos sveikata?
Psichikos sveikata - tai emocinis ir dvasinis atsparumas, leidžiantis patirti džiaugsmą ir ištverti skausmą, nusivylimą, liūdesį. Tai teigiamas gėrio jausmas, kuriuo remiasi tikėjimas savo bei kitų žmonių orumu ir verte.
Kaip jaučiasi žmogus, susirgęs psichikos liga?
Psichikos ligomis serga įvairaus amžiaus, visų rasių ir etninių grupių vyrai ir moterys. Nors daugelio psichikos sutrikimų priežastys nėra visiškai žinomos, tačiau jos neabejotinai veikiamos biologinių, psichologinių ir socialinių veiksnių. Psichikos sutrikimai paveikia mąstymą, elgesį, jausmus, santykius su kitais žmonėmis, t.y. gebėjimą normaliai gyventi visuomenėje.
Kaip ir daugelio fizinių (kūno) ligų, taip ir psichikos sutrikimų priežastys susijusios tiek su psichologiniais žmogaus išgyvenimais, tiek su jį supančia aplinka. Susirgęs žmogus savo išgyvenimus laiko realesniais nei ta tikrovė, kurioje mes visi gyvename: žmogus kitaip suvokia aplinką, savaip supranta, kas jam sakoma, kartais girdi, mato ar užuodžia tai, ko iš tiesų nėra, ir niekas nepajėgia įtikinti, kad jis klysta.
Kiekvienas žmogus yra išgyvenęs trumpas sumaišties, nerimo, liūdesio ar net nevilties valandas. Jei šie išgyvenimai turi aiškią juos sukėlusią priežastį, jei jie trunka neilgai, to dar nereikėtų laikyti liguista būkle. Tačiau jei tokios būsenos užsitęsia kelias savaites ar mėnesius, jei sutrikdo normalų elgesį ir gyvenimo būdą, reikėtų pradėti ieškoti pagalbos.
Taip pat skaitykite: 25,5 metų darbo stažas ir pensija
Psichikos sveikatos sutrikimų požymiai
Psichikos liga gali pasireikšti įvairiais simptomais. Svarbu atkreipti dėmesį į šiuos požymius:
Emociniai simptomai:
- Ilgalaikis liūdesys ar irzlumas.
- Per didelis nerimas, baimė.
- Nuotaikų svyravimai.
- Atsiribojimas nuo kitų žmonių.
- Energijos stoka, nuovargis.
- Sunkumai susikaupti.
- Miego sutrikimai.
- Apetito pokyčiai.
- Mintys apie savižudybę.
Elgesio simptomai:
- Agresyvus ar keistas elgesys.
- Nesuprantamas elgesys, pozos, grimasos, gestai.
- Piktnaudžiavimas alkoholiu ar narkotikais.
- Socialinė izoliacija.
- Sunkumai atlikti kasdienes užduotis.
Mąstymo simptomai:
- Kliedesiai (neteisingi įsitikinimai).
- Haliucinacijos (netikrų dalykų matymas, girdėjimas, užuodimas ar ragavimas). Sergantiems šizofrenija įprasta girdėti balsus.
- Mąstymo sutrikimas (neįprastas ir nelogiškas mąstymas). Jam gali būti sunku dėlioti savo mintis ir kalbą.
Jei pastebėjote šiuos simptomus sau ar artimajam, kreipkitės į specialistą.
Šizofrenija: ką svarbu žinoti
Šizofrenija yra psichikos liga, kuri paveikia žmogaus mąstymą, jausmus ir valią, todėl tai įtakoja ir elgesį. Šizofrenija įprastai nustatoma 16-30 metų amžiaus žmonėms.
Svarbu pabrėžti, kad sergantieji šia liga nėra pavojingi kitiems. Apskritai jie yra labiau linkę nukentėti nuo kitų, nei nesergantys.
- Genetika: Liga kartais pasireiškia šeimoje, kurioje yra sergančių, tačiau tai dar nereiškia, kad nuo šio susirgimo kentės ir atžalos.
- Aplinka: Yra nustatyta, kad ypatingai riziką susirgti šizofrenija ar šizofreninio registro sutrikimais didina emocinis tėvų šaltumas.
Negydoma šizofrenija gali sukelti rimtų problemų, kurios turės įtakos kiekvienai gyvenimo sričiai. Sergantis žmogus dažniausiai nesupranta, kad sunkumai jam kyla dėl ligos, todėl įprastai pagalbos kreipiasi šeimos nariai.
Taip pat skaitykite: Instrukcija: kaip siųsti laišką Sodrai registruotu
Kaip padėti artimajam, įtariant psichikos ligą?
Jei manote, jog jūsų artimasis gali turėti psichikos ligos simptomų, pasikalbėkite su juo apie savo susirūpinimą. Galite jį padrąsinti bei padėti susirasti kvalifikuotą gydytoją. Liga gydoma kombinuota vaistų ir psichoterapijos pagalba.
Psichologės Aušros Mockuvienės patarimai, kaip elgtis su sergančiuoju depresija:
- Įsisąmoninkite, kad tai - liga, o ne tinginystė ir įsikalbėjimas. Jeigu asmuo netiki tuo, ką sako depresija sergantis artimasis, nebus įmanoma padėti nei jam, nei sau. Ligos neigimas gali smarkiai pabloginti draugystę ar poros santykius, todėl svarbu suprasti, kad niekas neturi teisės aiškinti kitam, jog jų patirtys ar jaučiamos emocijos yra neadekvačios.
- Kuo daugiau domėkitės šia liga. Artimiesiems pravartu ieškoti informacijos apie ligą, bet nereikėtų pasitikėti kiekvienu prieštaringu gydymo metodu ar istorijomis, kurių herojai teigia, jog užteko pakeisti požiūrį į aplinkybes. Tai greičiausiai nebuvo depresija ar rimta jos forma, o kiekvieno žmogaus patirtis skiriasi.
- Kreipkite dėmesį į sergančiojo poreikius. Jeigu ligos kamuojamas asmuo to prašo, būtina jam suteikti asmeninės erdvės ir duoti laiko, nes kartais taip lengviau ištverti sunkų ligos epizodą. Kitą kartą kaip tik reikia fizinio kontakto su mylimu žmogumi, todėl visada verta paklausti, kuo galėtumėte padėti.
- Prisiminkite, kad liga nėra nė vieno iš jūsų kaltė. Kartais sergantis žmogus jaučia kaltę, jog viską krauna ant artimųjų pečių, ar manyti, kad tik gadina aplinkinių nuotaiką. Svarbu užtikrinti, kad jis žinotų, jog jo nekaltinate dėl savijautos, kurios jis negali kontroliuoti. Taip pat reikia atsiminti, kad jūs nesate atsakingas už kito asmens ligą.
- Pasirūpinkite savimi ir nustatykite ribas. Depresija sergančio asmens artimieji gali kreiptis pagalbos į profesionalą ar išsipasakoti artimam draugui, tačiau to nepatariama daryti bendriems draugams, nes apie tai sužinojęs sergantysis gali prarasti pasitikėjimą jumis. Jeigu reikia, verta nustatyti tam tikras ribas: nors retesni naktiniai skambučiai yra suprantami, ne visi gali atsiliepti 3 valandą ryto ir ne kiekvienas gali viską mesti ir vykti ten, kur prašoma.
- Nepamirškite, kad depresija - tai ne nuolatinis liūdesys. Jos epizodai būna stipresni ir silpnesni, todėl tai, kad žmogus vakar juokavo, dar nereiškia, jog pasveiko. Dar galima pastebėti, kad su jumis artimasis atrodo labiau prislėgtas nei kitų žmonių draugijoje. Tai gali reikšti, kad jumis asmuo pasitiki, neslepia jausmų.
- Neužsipulkite klausimais. Depresija sergantys žmonės nemėgsta kalbėtis apie tai, kaip jaučiasi, nes jie paprasčiausiai nežino, dėl ko taip yra. Jiems sunku suprasti, kas sukelia tokias emocines „duobes“ ar stiprius epizodus, o klausimai apie tai tik padidina jų beviltiškumo jausmą.
- Nespauskite patarimais, geriau suteikite laisvę pasirinkti. Jei skaitėte straipsnį, kuriame radote, kas gali būti naudinga, paklauskite, ar jį tai domintų. Jei sutiks, pasidalykite tuo. Tokiu būdu žmogus jausis bent šiek tiek kontroliuojantis situaciją. Jei atsakytų „ne“, pabandykite kitą sykį, o jei asmuo patiria sunkų epizodą - palaukite, kol jis praeis.
- Nesakykite, kad suprantate, kaip jaučiasi. Jeigu patys nesirgote depresija, greičiausiai net neįsivaizduojate, kaip sunku gali būti sergančiajam, todėl šis teiginys neatitinka tikrovės.
- Vis priminkite, kad esate šalia. Jeigu esate pasiryžę palaikyti artimąjį net ir ligos pablogėjimo atveju, pažadėkite jam, kad kartu ieškosite išeities.
Kaip gali padėti artimieji?
Šeima ir draugai turi skatinti, kad sergantis žmogus būtų gydomas kuo anksčiau. Tai padeda ne tik ligoniui, bet ir jo artimiesiems. Šeimos parama yra pati svarbiausia. Šeima turi parodyti supratimą ir būti visada pasirengusi padėti. Tai gali padaryti kiekvienas iš mūsų Kai žmogus jaučiasi vienišas, bejėgis, išgyvena vidinę krizę - nepalikime jo vieno. Parodykime nuoširdų susirūpinimą jo išgyvenimais, pvz. „Aš matau, kad tau sunku ir man tai tikrai rūpi”. Paskatinkime jį išsikalbėti, išreikšti savo jausmus, pvz.: „Papasakok, kas tave slegia”. Kuo atidžiau jį išklausykime, nepertraukime ir nekritikuokime. Krizę išgyvenančiam žmogui svarbu suteikti galimybę kuo daugiau kalbėti apie skausmą, kurį jis išgyvena, apie slegiančius jausmus. Kad būtų lengviau suprasti kitą, galite prisiminti, kaip jautėtės, kai jums patiems buvo sunku (kas tada padėjo, ko norėjosi iš kitų žmonių?). Jeigu reikia, padėkite rasti reikiamus specialistus.
Kaip gali padėti bendruomenė?
Pirmiausia, su sergančiaisiais psichikos ligomis reiktų elgtis kaip su visais žmonėmis, rodyti paramą ir supratimą. Nekaltinti žmogaus dėl jo ligos ar sutrikimo. Taigi jei pilietis elgiasi taip, kad jo poelgiai trikdo visuomenės rimtį ir yra pavojingi aplinkiniams, reikia kreiptis į policiją. Bet jei pilietis elgiasi keistai, tačiau visai nepavojingai, mums tai kelia nemalonių jausmų, tai pageidavimas izoliuoti tokį pilietį jau gali būti mūsų, „normaliųjų“, problema. Taip pat svarbu inicijuoti savitarpio pagalbos grupių steigimąsi bendruomenėje, palaikyti psichikos ligomis sergančių asmenų šeimos narius bei paskatinti juos burtis į bendrijas, padėti kurti ligoniams klubus, užimtumo centrus.
Kur ieškoti pagalbos?
Sergantiesiems psichikos ligomis gali padėti specialistai, tai būtų psichologai ar gydytojai psichiatrai. Svarbu neužmiršti, kad svarbų vaidmenį sergantiesiems psichikos liga atlieka artimieji, draugai ir bendruomenė.
Pagalbos galimybės:
- Psichikos sveikatos centrai: Teikia ambulatorines ir stacionarines paslaugas.
- Psichologai ir psichoterapeutai: Teikia individualią ir grupinę terapiją.
- Šeimos gydytojai: Gali padėti susirasti specialistus ir stebėti būklę.
- Savitarpio pagalbos grupės: Suteikia galimybę bendrauti su kitais, patiriančiais panašius sunkumus.
- Karštosios linijos: Teikia emocinę paramą ir informaciją krizės atveju.
Žmonės, paliesti psichikos ar proto negalios, turi tas pačias teises, kaip ir visi kiti visuomenės nariai. Taip pat jie turi teisę gyventi kuo mažiau suvaržytoje socialinėje aplinkoje ir tenkinti savo poreikius. Be to, psichikos sutrikimo diagnozės nustatymas nėra pagrindas pažeisti žmogaus teises.
Taip pat skaitykite: Vadovas apie Sodros automatizavimą
Mitai ir tikrovė apie psichikos ligas
Visuomenėje vis dar sklando mitas, kad psichikos ligoniai tampa pavojingi visuomenei ir jiems suteikiama per didelė laisvė. Kad kartais žmonės bijo agresyviai ar neadekvačiai besielgiančių žmonių, vengia ir nemoka jiems padėti. Be to, psichikos problemų turinčiųjų integracija į visuomenę šiuo metu taip pat yra sudėtinga dėl neteisingai susiformavusios nuomonės apie juos.
Statistika rodo, kad smurtas žmonėms, sergantiems psichikos ligomis, nėra būdingesnis nei bendrai populiacijai. Psichiškai nesveikas žmogus, pavyzdžiui, sergantis šizofrenija, daug dažniau būna išsigandęs, sumišęs ir netekęs vilties nei linkęs į smurtą. Tik kai kurie gali tapti agresyvūs, bet tik laikinai, nes, matyt, jiems įvyko ligos paūmėjimas. Šią agresiją sunku pastebėti pašaliniams, nežinantiems sergančiojo elgesio. Šiuos protrūkius pastebi tik draugai ir namiškiai.
Svarbu suprasti, kad psichikos liga - tai liga, o ne charakterio trūkumas. Sergantieji gali gyventi visavertį gyvenimą, jei gauna tinkamą gydymą ir paramą.
Šeimos patirtis: Laimos istorija
"Bipolinis sutrikimas mamai diagnozuotas prieš ketverius metus, kai močiutė susirgo sunkios formos vėžiu. Tada mamai pasireiškė pirmasis manijos epizodas. Net nežinojome, kad yra tokia liga, - pasakoja vilnietė Laima (vardas pakeistas). - Mama tuo metu buvo neįprastai aktyvi, skambindavo po dešimt kartų per dieną, imdavosi darbų, kuriuos greitai mesdavo. Galų gale ji pati suprato, kad kažkas negerai. Diagnozę mamai nustatė psichiatrijos klinikoje."
Mergina pasakoja, kad nuo ligoninėje skirtų vaistų mamai prasidėjo sunki depresija, ji sutino, negalėjo kalbėti. Depresijos būsena tuokart truko aštuonis mėnesius: „Tai mamai buvo labai prasta patirtis, gal todėl ji iki šiol privengia vaistų. Kai jų nevartoja, prasideda amerikietiškieji kalneliai - depresiją keičia manija ir taip toliau.“ Laima sako, kad jos mamą nevartoti vaistų skatina ir kai kurie artimieji. Kartą, aplinkinių primokyta, moteris net susirado advokatą skyryboms su tėčiu: „Tuo metu ji buvo manijos būsenos. Kai pabandėm paguldyti į ligoninę, ji mus padavė į teismą. Laimė, sveikas protas nugalėjo, teisėja įvertino, kad tokios būsenos mama pavojinga tiek sau, tiek ir artimiesiems, ji mėnesiui paguldyta į ligoninę. Iš pradžių mama dėl to labai pyko, bet paskui vaistai būseną stabilizavo. Už pasamdyto advokato paslaugas, žinoma, teko sumokėti tėčiui.“
Pašnekovė pasidžiaugia, kad pagaliau, praėjus 3 metams nuo ligos pradžios, mama ėmė suprasti, kad serga, kad turi vartoti vaistus. Dabar sutrikimą jau galima kontroliuoti.
Laima sako neišsyk supratusi, kad pagalbos reikia ne tik mamai, bet ir jai pačiai: „Tuo metu man atrodė egoistiška galvoti apie save - juk mamai taip blogai. Pirmiausia į psichologą kreipiausi dėl jos, pagrindinis klausimas buvo - kaip ją įtikinti, kad serga, kad privalo vartoti vaistus? Paskui pradėjau ieškoti pagalbos grupių artimiesiems. Sekėsi sunkiai. Po ilgų paieškų radau, devynis mėnesius kartą per savaitę lankiau užsiėmimus viename centre, jie labai pagelbėjo.“
Mergina neslepia: iš pradžių atsiverti nebuvo lengva, išgyvenimai atrodė pernelyg asmeniški. Vis dėlto pamažu, išgirdus kitų žmonių istorijas, jai kalbėti apie save tapo lengviau. „Pamačiau, kad visi, susirinkę į savipagalbos grupę, išgyvena tą patį. Vienam - sunkiau, kitam - lengviau, bet visi jaučiamės beviltiškai, aplinkiniams nepasakojam apie savo bėdas, nes bijome likti nesuprasti, - sako Laima. - Išklausiusi kitų istorijas supratau, kad nesu viena, kiti turi dar didesnių problemų - mūsų mama bent vaikus jau spėjo užauginti, ją rūpestingai prižiūri tėtis. Psichologė užsiėmimų pradžioje pasakė - kai pirmą kartą ateinate į grupę, sergantis artimasis tarsi sėdi jums ant kelių, vėliau vis tolsta, kol lieki tik pats. Tada išdrįsti pasakyti, kaip jautiesi, įvertini savo gyvenimą. Taip pamažu mokiausi gyventi su mamos liga ir pasirūpinti savimi. Lankymasis grupėje man padėjo paleisti tuos dalykus, kuriuos turėjau paleisti.“
Pasak Laimos, bendraudama su kitomis šeimomis ji išmoko geriau suprasti mamos ligą, sužinojo, kaip geriau ją valdyti: „Grupėje jaučiausi rami, mačiau - žmonės supranta, apie ką kalbu, sulaukdavau palaikymo. Specialistų patarimai, žinoma, taip pat vertingi, bet nepatyręs to, ką patiria šeimos, jie mūsų būseną gali suprasti tik teoriškai.“ Pašnekovė sako iš grupės dalyvių sužinojusi, kad sergančiam artimajam reikia išsakyti savo jausmus. „Nustebau, kai mama, kuri tuo metu buvo itin sunkios būsenos, sureagavo į mano žodžius, kad ir aš jaučiuosi blogai. Tai suteikė vilties, kad net ir prislėgta ligos mama geba būti empatiška“, - sako Laima.
Ji neslepia, kad šeima susiduria su neigiamu ne tik kaimynų, pažįstamų, bet ir artimųjų požiūriu. „Stengiuosi į aplinkinių kalbas nekreipti dėmesio, net nereaguoju į jas. Kur kas sunkiau šeimoms, kur auga vaikas. Kaip jis turi jaustis, kai prie jo kalbama apie „nevisprotį“ šeimos narį? Mūsų visuomenei vis dar labai trūksta emocinio raštingumo, empatijos“, - tvirtina mergina.
Pašnekovės teigimu, mamos liga šeimai suteikė ne tik neigiamų patirčių, bet ir gerų dalykų. Atsirado dar stipresnis ryšys tarp šeimos narių, pagerėjo tėvų santykiai, visi dabar puikiai sutaria. „Kai mamai prasideda paūmėjimas, išsyk susiskambiname ir tariamės, ką kuris turime daryti.
Ką daryti, jei artimasis patiria gedulą
Artimojo netektį neišvengiamai lydi gedėjimo laikotarpis - žmogų užplūsta daugybė jausmų ir emocijų, kurias sunku suvaldyti. Sielvartą dažnai lydi skausmas, liūdesys, pyktis ar bejėgiškumas. Mokslininkai paprastai išskiria keletą pagrindinių gedėjimo etapų, tai: neigimas, derybos, pyktis, depresija ir susitaikymas su situacija. Galima teigti, kad dažniausiai žmones aplanko šokas, nesvarbu - mirtis staigi, ar artimasis jau kurį laiką sirgo. Vėliau gali pasireikšti ir beprasmybės bei tuštumos jausmas.
Artimojo netekęs žmogus neretai pasijunta vienišas. Žmogus nori izoliuotis, vengia bendrauti su draugais ar likusiais šeimos nariais, renkasi būti vienas su savo mintimis bei nuogąstavimais. Kiek rečiau akcentuojamas gedulo simptomas yra palengvėjimas.
Viena dažniausių ir intensyviausių emocijų yra pyktis - asmuo negali susitaikyti, kad prarado artimąjį. Dažnai jaučiama baimė: kaip reikės gyventi be žmogaus, prie kurio buvo prisirišęs ir kurį praradus sunku įsivaizduoti ateitį, kartais bijoma, kad niekas neužpildys tuštumos. Kiek pažengusiame gedėjimo etape atsiranda susitaikymas. Gedulą patiriantys žmonės tampa jautresni, nors to gali nepripažinti; pasikeičia jų psichika, atsiranda ir fizinių pokyčių, kuriuos lemia stresas.
Žmogus gali pradėti kaltinti save dėl netekties, gailėtis, kad artimajam neskyrė pakankamai laiko. Taip pat gali atsirasti nepasitikėjimo savimi jausmas - manymas, kad visi jus stebi, mintys, kad esate kitoks, „prastesnis“ nei kiti. Sielvartas pasireiškia ne tik psichologiniais požymiais, bet ir fiziniais. Dažnai jaučiamas bendras silpnumas, skausmas skirtingose kūno srityse, apetito bei svorio pokyčiai, nuovargis, miego sutrikimai.
Nemiga - vienas stipriausių požymių. Ji gali privesti prie rimtesnių problemų, pavyzdžiui, depresijos. Jei miego sutrikimai tęsiasi kurį laiką, sapnuojate košmarus, arba negalite miegoti, reiktų sunerimti. Prie fizinių ir psichologinių sutrikimų prisideda ir dvasiniai žmogaus išgyvenimai: tikintis asmuo gali jaustis apleistas Dievo, pykti ant jo, abejoti savo tikėjimu. Galimas ir priešingas - atsivertimo pokytis, kuomet pradedama aktyviai lankytis bažnyčioje, melstis už artimąjį, ieškoti vilties maldose, prašyti atleidimo.
Dauguma gedinčiųjų atsiriboja nuo artimųjų, draugų, jaučiasi vieniši, nors to nepripažįsta. Ir išgyvenantys gedulą, ir šalia esantys žmonės pastebi elgesio pokyčius gedėjimo metu, tik ne visada gali juos teisingai priimti. Žmonės ne visada žino, kokios emocijos ir elgesys yra normalus, o dėl ko verta sunerimti arba kreiptis į specialistus.
Gedėjimas gali tęstis ir trejus metus, tai - labai individualu. Jei su žmogumi spėjome atsisveikinti, jis sirgo ir žinojome, kad prarasime jį - tai vienoks gedulas; jei artimąjį praradome staiga - tai dar kitoks skausmas ir susitaikymo procesas. Negalima nustatyti laiko, kada reiktų kreiptis pas specialistą, bet reikia stebėti save ir tuos, kurie išgyvena netektį. Dažniausiai prastą situaciją išduoda liūdesys ir susimąstymas - žmogus nejuokaus, bus atokiau kitų, vengs viešų vietų bei susibūrimų, atsiminus velionį jam riedės ašaros.
Paprastai kiekvienas gedėjimo etapas atlieka tam tikrą psichikos apsaugos funkciją, tačiau, nors ir apibrėžti bei aiškiai įvardinti, šie etapai kiekvienam gali pasireikšti skirtingai, nebūtinai paeiliui, taip pat - atsinaujinti, nuslūgti ir vėl sustiprėti. Pasitaiko, kad netektį išgyvenantis žmogus gali manyti, kad tam tikras gedėjimo laikotarpis praėjo, jaustis ramiau, tačiau vėliau jis vėl pasineria į jau išgyventą būseną. Dėl to pačiam žmogui ir jį supantiems aplinkiniams dažnai sunku suprasti, ką tiksliai asmuo jaučia ir kaip būtų galima jam padėti. Bet kokiu atveju svarbu žinoti, kad išgyvenant gedulą stipriai pasireiškiančios neigiamos emocijos, tokios kaip pyktis, depresija, apatija ar baimė yra visiškai normalios, jas išjausti yra būtina.
Asmenybės sutrikimai
Asmenybės sutrikimai priskiriami prie grupės psichologinių sutrikimų, kurie pasižymi nelanksčiais ir žalingais mąstymo bei elgsenos būdais. Žmonės, sergantys asmenybės sutrikimais, neretai sunkiai sutaria su kitais žmonėmis, patiria sunkumų spręsdami kasdienes problemas socialiai ir kultūriškai priimtinais būdais. Dažnai asmenys patys būna įsitikinę, kad jų elgesys ir mąstymas yra visiškai normalus. Neretai šie žmonės turi kitokį požiūrį į juos supantį pasaulį, todėl gali turėti didelių sunkumų įvairiose veiklose - darbe, mokykloje ir bendruomenėje, o dėl savo sunkumų dažniausiai kaltina kitus žmones.
Dažniausiai šie sutrikimai pasireiškia paauglystėje arba ankstyvame suaugusiojo amžiuje.
- Paranoiškas asmenybės sutrikimas - asmenys, sergantys šiuo sutrikimu, yra labai nepasitikintys ir įtariai žiūri į kitus žmones, ilgai laiko nuoskaudas.
- Šizoidinis asmenybės sutrikimas - pasižymi palyginti mažu noru formuoti artimus santykius su kitais ar dalyvauti socialinėje veikloje, sunkiai supranta kitų žmonių užuominas, todėl gali atrodyti kaip emociškai šalti.
- Šizotipinis asmenybės sutrikimas - mano, kad gali su savo mintimis paveikti kitus žmones ar įvykius. Dažnai blogai interpretuoja kitų žmonių veiksmus, kas sukelia netinkamas emocines reakcijas.
- Antisocialus asmenybės sutrikimas - dažnai manipuliuoja kitais, elgiasi atšiauriai, meluoja, vagia, vartoja svaiginančias medžiagas, nejaučia kaltės jausmo.
- Ribinis asmenybės sutrikimas - neretai jaučia tuštumos jausmą, kad yra palikti likimo valiai, nemylimi, nepriklausomai nuo to, ar turi šeimos ir draugų palaikymą, ar ne. Sunkiai tvarkosi su stresą keliančiomis situacijomis, dažnai elgiasi rizikingai ir impulsyviai, gali patirti paranojos epizodus.
- Histrioninis asmenybės sutrikimas - šį sutrikimą turintys asmenys dažnai dramatišku ir provokuojančiu elgesiu siekia gauti daugiau dėmesio. Jie yra lengvai paveikiami kitų žmonių, labai jautrūs kritikai ir nepritarimui.
- Narcisistinis asmenybės sutrikimas - asmenys, turintys šį sutrikimą, mano, kad yra svarbesni už kitus, dažnai stipriai pagražina savo pasiekimus, yra linkę girtis savo patrauklumu ir sėkme.
- Vengiančiojo tipo asmenybės sutrikimas - šį sutrikimą turintys asmenys dažnai jaučia nepilnavertiškumo, neadekvatumo jausmą, mano, kad yra nepatrauklūs. Ilgai atsimena kritiką, vengia naujų ir nepažįstamų veiklų ar žmonių.
- Priklausomas asmenybės sutrikimas - šie asmenys yra stipriai priklausomi nuo kitų žmonių, nes mano, kad tik jų pagalba gali pasiekti emocinę ir fizinę gerovę. Dažniausiai vengia būti vieni, jiems visada reikia pritarimo ir pagalbos priimant sprendimus. Yra labiau linkę kentėti ir toleruoti fizinį ir psichologinį smurtą.
- Obsesinis kompulsinis asmenybės sutrikimas - turi nuolatinį tam tikros tvarkos poreikį, tvirtai laikosi taisyklių, jaučiasi itin nemaloniai, kai nepasiekia nustatyto tobulumo.
Patikimai diagnozuoti asmenybės sutrikimus yra sudėtinga. Dėl to būtina atlikti kruopščią specialisto vedamą diagnostiką.
Gydymas priklauso nuo asmenybės sutrikimo tipo ir sunkumo. Psichoterapija gali labai padėti suprasti ir valdyti sutrikimo simptomus bei elgesį, kuris trukdo kasdieniam gyvenimui.