Siekiant pasirūpinti vaiko gerove, pagrindinis modernios globos sistemos prioritetas - sukurti sąlygas į globą patekusiems vaikams gyventi rūpestį bei saugumą užtikrinančiose šeimose.
Vaikų globos savaitė - galimybė atkreipti dėmesį į vaikų globą ir globėjų svarbą.
Vaikų globos sistemos tikslas - užtikrinti, jog dėl šeimoje kilusių sunkumų į nesaugią aplinką patekęs vaikas gautų tinkamą laikinąją priežiūrą, kol galės sugrįžti į problemas išsprendusių tėvų namus.
Globos Centrai: Pagalba Vaikams Ir Šeimoms
Globos centrai yra socialines paslaugas teikianti įstaiga, užtikrinant reikiamą pagalbą laikinojoje bei nuolatinėje globoje globojamiems ir įvaikintiems vaikams, globėjams, įtėviams, budintiems globotojams bei šeimynų dalyviams.
Globos centrai - dar gana naujos, vos nuo 2018 metų Lietuvoje veikiančios, bet savo vertę jau įrodžiusios institucijos. Nors visuomenėje globos centrų veikla neretai tapatinama su globos namais, šių įstaigų atliekamos funkcijos - skirtingos.
Taip pat skaitykite: 25,5 metų darbo stažas ir pensija
Globos centruose organizuojama dešimtys skirtingų veiklų, orientuotų ne tik į vaikus, bet ir globėjus, įtėvius bei biologinius vaikų tėvus. Taip pat Globos centruose teikiamos konsultacijos norintiems tapti įtėviais ar globėjais ateityje.
„Vaikai į globos sistemą patenka tuomet, kai jų tėvų šeimose iškyla sunkumų, o vaikui likti namuose tampa nebesaugu. Pasirūpinti iš tėvų namų paimtu vaiku pirmiausia prašoma artimoje aplinkoje esančių, emociniais ryšiais susijusių asmenų. Neradus tinkamų vaiko priežiūros sąlygų artimame rate, ieškoma globėjų ar budinčių globotojų šeimos.
Vaikui skyrus laikinąją globą, su vaiko tėvais pradedamas socialinis darbas, kurio tikslas - įgyvendinti pokyčius, leisiančius vaikui sėkmingai sugrįžti į šeimą. Laikinoji globa gali trukti ne ilgiau kaip 12 mėnesių, o per visą šį laiką vaikams, globėjams bei tėvams reikiamą pagalbą stengiasi suteikti Globos centrų specialistai.
Kita labai svarbi Globos centrų veiklos sritis - psichologo konsultacijų globėjams, įtėviams, budintiems globotojams bei jų šeimose augantiems vaikams organizavimas.
„Siekiant užtikrinti pirminį vaiko laikinosios globos tikslą - sėkmingą sugrįžimą į biologinę šeimą, Globos centrai teikia pagalbą organizuojant globojamo vaiko ryšių su biologine šeima palaikymą. Pavyzdžiui, organizuoja susitikimus su tėvais, o esant poreikiui juose ir dalyvauja, parengia vaiką susitikimams, atstovauja vaiko ir jo globėjų ar įtėvių interesus susitikimų metu“, - sako R.
Taip pat skaitykite: Instrukcija: kaip siųsti laišką Sodrai registruotu
Globos centruose organizuojamos savitarpio pagalbos grupės, kuriose globėjai dalinasi asmenine patirtimi.
„Ne mažiau svarbi mūsų veiklos funkcija - atviresnės visuomenės nuostatos į vaikų globą formavimas. Globos centrų veikla ir jos viešinimas prisideda prie pozityvesnio požiūrio į vaikų globėjus, globojamus vaikus formavimo visuomenėje.
Budinti vaikų gerovės centro „Pastogė“ globėja Kornelija teigia, jog globos centro nauda šeimai - abipusė.
„Globos centrų pagalba - įvairiapusė. Jie pasirūpina vaikais, kuomet to padaryti negali jų tėvai, bei nukreipia tėvus, kryptingai spręsti jiems iškilusias problemas. Tuo tarpu kalbant apie mus, globėjus, mes galime būti ramūs, jog iškilus rūpesčiams ar sudėtingiems klausimams, galime kreiptis į savo globos koordinatorę ir visada gausime reikiamą pagalbą, atsakymą, patarimą.
Budinčiai globėjai antrina ir vaikų gerovės centro „Pastogė“ laikinoji bei nuolatinė globėja Violeta.
Taip pat skaitykite: Vadovas apie Sodros automatizavimą
„Esu globėja jau ilgus metus, tačiau tam tikru atveju mano vienos kompetencijų ar patirties tiesiog nepakanka. Susidūrusi su iššūkiais, Vaikų gerovės centre aš visada gaunu reikiamą pagalbą. Tereikia susisiekti su globą kuruojančiu specialistu, kuriam galiu skambinti bet kuriuo metu. Nors mes gyvename kaip visavertė šeima ir ilgą laiką pagalbos nereikėjo, atėjo laikas, kai susidūrėme su rimtais iššūkiais. Vienai mano auginamai mergaitei prireikė rimtų psichologo konsultacijų, kurias suteikti galėjo ne kiekvienas specialistas. Kreipiausi į „Pastogę“ ir jie operatyviai mane nukreipė pas profesionalą, galintį padėti būtent mūsų klausimu.
„Asmeniškai man svarbiausia Globos centrų funkcija yra palaikymas. Tiek bendraujant ir sprendžiant iškilusias problemas su centro specialistų komanda, tiek globėjų savitarpio pagalbos grupėse. Mano globojamas vaikas turi elgesio ir raidos sutrikimą, tad mums ypatingai reikalingos psichologo paslaugos, kurias gauname centro dėka.
Globėja pasakoja, kad Globos centrai tampa užuovėja įvairias problemas spręsti turintiems globėjams.
„Kadangi mano vaikas turi elgesio sutrikimų, man buvo labai sunku jį suvaldyti. Jis tiesiog nesuprato jam diegiamų dalykų ir jokios mano kalbos jo neveikė. Kreipiausi pagalbos į „Pastogę“ - savo situaciją nupasakojau kuratorei. Ji pateikė man galimus problemos sprendimo variantus, kuriuos mano globojamas vaikas išgirdo ir mūsų situacija stipriai pagerėjo.
Daugiau informacijos apie vaikų globą bei įvaikinimą suteikti gali jūsų gyvenamojoje vietoje veikiantys Globos centro specialistai, kurių kontaktus galima rasti adresu: www.globoscentrai.lt. Taip pat globos specialistai pasiekiami susisiekus el. 8 800 00207.
Kaip Padėti Vaikui Įveikti Netektis?
Vaikas, atskirtas nuo tėvų ir patekęs į globą, paprastai išgyvena skaudžias netikėtas netektis: prigimtinės teisės augti savo biologinėje šeimoje, bendrauti su tėvais, broliais, seserimis, seneliais bei kitais jam svarbiais artimaisiais. Jis netenka galimybės gyventi jam pažįstamoje, savoje namų aplinkoje, draugauti su kiemo vaikais, bendrauti su kaimynais, lankyti savo darželį ar mokyklą.
Net sunku suvokti, kiek praradimų ir pokyčių išgyvena ir ką jaučia vaikas, perkeltas į kitą šeimą.
Lietuvoje žinomos krizių įveikimo psichologės O. K. Polukordienės teigimu, vaikus atskyrus nuo tėvų, jų išgyvenami jausmai bei jų pobūdis artimas jausmams, kuriuos išgyvena vaikai, netekę tėvų dėl jų mirties.
Emocijų ratas padeda vaikams identifikuoti ir išreikšti savo jausmus.
Deits Bob knygoje “Gyvenimas po netekties“ rašo, kad „sielvarto įveikimas yra sunkus darbas, kuris nedirbamas vienumoje, tam žmonės reikalingi kaip oras“.
Netekties įveikimui didelę įtaką turi kultūrinė aplinka ir kiek joje yra įprasta reikšti savo jausmus, rodyti sielvartą. Esame užaugę visuomenėje, kurioje atvirai liūdėti, blogai jaustis, juolab sielvartauti, nedera. Ši gyvenimo „norma“ diegiama jau nuo vaikystės.
Vaikai nuo mažumės sužino, kad rodyti tikrus jausmus tėvams, aplinkiniams - nepriimtina, nes yra sakoma: „pykti negražu“, „neliūdėk“, „būk tikras vyras“, „jei dar verksi - nubausiu“.
Tyrimais nustatyta, kad vaikas, sulaukęs penkiolikos metų, jau būna išgirdęs daugiau kaip 23 000 raginimų nerodyti liūdesio ir nesijausti blogai, nes tai nepriimtina. Ir jei šie jausmai neišleidžiami į išorę, jie kaupiasi viduje ir neišgyventas sielvartas virsta kūno, dvasinėmis, socialinėmis problemomis, mokymosi ir elgesio sunkumais.
John W. James knygoje “Kai sielvartauja vaikai“ aprašomas garpuodžio vaizdinys, kuris leidžia suprasti, kas vyksta su netekties jausmais, jei su jais nėra dirbama, jie neišreiškiami, apie juos nėra kalbama.
Knygoje „Kai sielvartauja vaikai“ pristatomi mūsų visuomenėje gajūs mitai, su kuriais susiduriame, kai kalbama apie netektis. Vienas iš jų: „imkis veiklos“.
Globėjai dažnai, susidūrę su gedinčiu vaiku, būtent taip bando spręsti situaciją. Susidaro pavojinga iliuzija, kad tai padeda, tačiau veikla atitraukia nuo netekties sukelto skausmo, o jausmai yra tiesiog užgniaužiami.
Kitas gajus mitas: „neliūdėk, negalvok apie tai“. Išgirdus paraginimą „neliūdėk“ kyla logiškas klausimas “kodėl, juk atsitiko blogas dalykas“, bet mūsų visuomenėje to neklausiama, nes mes stengiamės palaikyti nelogišką idėją, kad vaikai neturėtų jaustis taip, kaip iš tikrųjų jaučiasi. Nors niekam neteko girdėti raginimų nesijausti gerai.
„Laikas gydo visas žaizdas“- vienas labiausiai žinomų ir paplitusių mitų, jis toks gajus greičiausiai dėl to, kad laiko, norint įveikti sielvartą iš tikrųjų reikia, bet vien to nepakanka.
Yra nustatytas liūnas paradoksas - kuo geresni, brandesni ir abipusiu supratimu grįsti santykiai siejo žmones, tuo natūraliau įvyksta susitaikymas dėl netekties.
Tačiau akivaizdu, kad globoje esantys vaikai patenka į šį rizikos lauką, nes jų santykiai su tėvais dažniausiai yra „neišrišti“, ambivalentiški, juose daug nuoskaudų, nusivylimo, kaltės jausmo. Vaikams ypač būdingas gėdos, kaltės jausmas, kai dėl susidariusios situacijos jie yra linkę kaltę prisiimti sau.
Jų mintyse nuolat sukasi filmas apie tai kas būtų, jeigu būtų: „jei aš būčiau pakentėjęs ir neverkęs, kai mama mane mušė, būčiau galėjęs likti namuose“.
Patyrus netektį natūralu jausti, išgyventi įvairiausius jausmus. Vaikas, patekęs į globą, savo tėvams gali jausti labai prieštaringus jausmus: meilę ir pyktį, ilgesį ir nusivylimą. Paprastai pykčio jausmas - dažniausias netekties palydovas.
Labai svarbu vaikui leisti suprasti, kad visi jo jausmai, susiję su netektimi, yra visiškai normalūs, kad visi tai išgyvena ir jausmai gali būti skirtingi. Vaiko jausmų normalizavimas - tai lyg vidinis leidimas jam gedėti.
Globėjai neturėtų vengti su vaiku pokalbių apie jo praeitį, priešingai, jie turėtų vaiką paskatinti prisiminti gražius, prasmingus išgyvenimus, susijusius su jo tėvais, nes kiekvieno vaiko, turinčio net ir labai skausmingą patirtį, gyvenime buvo smagių, linksmų akimirkų, kurias verta prisiminti.
Taip pat svarbu paskatinti vaiką atsiprašyti tėvų už tai, dėl ko jis jaučiasi kaltas, nes kaip buvo minėta, vaikai linkę dėl įvykių kaltę prisiimti sau. Atsiprašyti galima mintyse, garsiai kalbantis su savimi, maldose, laišku, o pasak John W.
Ko gero svarbiausias ir sunkiausias paskutinis netekties įveikimo etapas- atleidimas. Atleisti - reiškia atsikratyti apmaudo, nuoskaudų skriaudėjui ir liautis tikėjus kitokia ar geresne praeitimi. Atleidimas leidžia pašalinti praeities sukeltą skausmą.
Globos koordinatoriai dirba su globėjų šeimomis, jie deda visas pastangas, kad globa nesubyrėtų. Jų darbas: stiprinti globėjus, ieškoti namų vaikams, dirbti, jog vaikai nepatektų į institucinę globą, t. y. į vaikų globos namus.
Vaikui iš pradžių nustatoma laikinoji globa ir tik po metų, jeigu šeimoje pokyčių neįvyko ir vaikas negali grįžti, gali būti nustatyta nuolatinė globa“, - aiškino S.
Kėdainių pagalbos šeimai centro darbuotojų teigimu, lemiamas veiksnys įsivaikinti vaiką yra to žmogaus gyvenimo patirtis. „Mes tiesiog norime padėti vaikui užaugti“, - dažnai sako globėjai. Jiems gaunama finansinė parama nėra globos priežastis.
Galima manyti, kad vaikui antrąjį šansą dažniausiai suteikia ir globėjais tampa pasiturintys, viskuo apsirūpinę žmonės. „Ne“, - purto galvą darbuotojai. Jų teigimu, apskritai negalima apibrėžti standartinio globėjo portreto.
Kokie Žmonės Ryžtasi Globoti Vaikus?
„Labai dažnai paimtus vaikus globoja artimieji: giminaičiai, močiutės, tetos ir dėdės. Bent jau institucinėje globoje globojamų vaikų nedaugėja, bet vėlgi dar yra per mažai laiko vertinti“, - pabrėžė S. Sagatienė.
„Svarstantieji tapti globėjais pirmiausia savęs turėtų paklausti, ar galės priimti vaiką tokį, koks jisai yra, su visa jo patirtimi, ar sugebės jo neteisti? Ar galės „priimti“ ir jo biologinius tėvus? Esant laikinajai globai visi siekiame padėti atsitiesti tėvams.
Globėjai, ypač tuo atveju, jeigu nustatyta laikinoji globa, priimdami vaiką į šeimą atsižvelgia, kad vaikas turi palaikyti ryšį su savo tėvais, ir, jeigu tai nekenkia vaiko interesams, jie turi tam pritarti ir skatinti. Mokymų metu padedame apsispręsti, ar planuojantieji tapti globėjais iš tiesų norės ir galės jais būti.
Iš praktikos pastebima, kad su didesniais iššūkiais susiduria tie globėjai, kurie patys augina vaikus. Ir patys globėjai išsako savo lūkesčius: kokio vaiko jie norėtų: mergaitės, berniuko, kokio amžiaus.
Globėjai turi itin gerai apgalvoti savo sprendimą ir sykį pasiryžę nemesti pradėto kelio. Globojamam vaikui reikia ne gailesčio, o pagalbos. „Nenorėkite užsiauginti amžinai skolingo vaiko. Šie vaikai per anksti pradėjo suaugusiojo gyvenimą - vaikui netekti savo šeimos yra viena iš didžiausių traumų, didžiulė netektis.
O jeigu iš institucinės globos jį paėmė ir vėl tekštelėjo atgal, įsivaizduokite, kaip tas vaikas jaučiasi. Tokiam vaikui labai sunku padėti, jis nebetiki niekuo, ypač - svetimais žmonėmis, jisai praradęs visas viltis, nes jaučiasi niekam nebereikalingas. Globėjai turi itin gerai apgalvoti savo sprendimą ir sykį pasiryžę nemesti pradėto kelio.
tags: #kaip #padeti #globojamam #vaikui #uzaugti