Lietuvos Respublikos Valstybinio Socialinio Draudimo Įstatymo Istorija

Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymas yra vienas iš pagrindinių socialinės apsaugos sistemos elementų šalyje. Šis įstatymas reglamentuoja socialinio draudimo santykius, apibrėžia draudimo rūšis, įmokų mokėjimo tvarką bei išmokų skyrimo sąlygas. Valstybinis socialinis draudimas - valstybės nustatytų socialinių ekonominių priemonių sistema, teikianti apdraustiesiems Lietuvos Respublikos gyventojams, taip pat įstatymo nustatytais atvejais apdraustųjų šeimų nariams gyvenimui reikalingų lėšų ir paslaugų, jei jie negali dėl įstatymo numatytų priežasčių pasirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba dėl įstatymo numatytų svarbių priežasčių turi papildomų išlaidų.

Socialinis draudimas yra privalomas kiekvienam nuolatiniam Lietuvos Respublikos gyventojui, dirbančiam pagal darbo sutartį ar individualiai. Daliai piliečių draustis neprivaloma - tai besimokantis, studijuojantis jaunimas, laisvieji menininkai, bedarbiai, namų šeimininkės. Neapseinama ir be tokių asmenų, kurie socialinio draudimo vengia - dirba nesudarydami darbo sutarčių (nelegaliai) arba patys nesidrausdami.

Įmonės bei dirbantieji asmenys įmokas socialiniam draudimui dažnai vertina kaip jiems “uždėtą” sunkią naštą, kadangi šios įmokos padidina darbo jėgos kainą, mažina dirbančiųjų pajamas.

Įstatymo istorija ir priėmimas

Įstatymas įsigaliojo 1991 m. birželio 1 d. Jį priėmė Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba - Atkuriamasis Seimas. Įstatymas buvo paskelbtas "Lietuvos aide" 1991 m. gegužės 31 d., Nr. 107-0, ir "Valstybės žiniose" 1991 m. birželio 20 d., Nr. 17-447.

Socialinis draudimas sudaro didžiausią socialinės apsaugos sistemos dalį. Jis apima kone visus Lietuvos gyventojus, o daugiau nei ketvirtadalis gauna jo mokamas išmokas. Kuriant socialinio draudimo sistemą buvo siekiama pereiti nuo valstybės teikiamo „aprūpinimo” negalintiems dirbti ir neturintiems pastovių pajamų gyventojams prie jų įmokomis įgyjamų teisių į išmokas, numatytas įstatymo.

Taip pat skaitykite: VPB Oficialus Biuletenis

Socialinio draudimo sistemos pagrindinis tikslas yra garantuoti pajamas apdraustiesiems netekus darbingumo dėl ligos, motinytės, senatvės, invalidumo ar kitais Valstybinio socialinio draudimo įstatyme numatytais atvejais. Socialinio draudimo sistemoje nėra jokių išskirtinių privilegijų ir teisių atskiroms socialinėms grupėms ar tam tikrų profesijų atstovams.

Socialinis draudimas, kaip ir visa socialinė apsauga, remiasi fundamentaliais universalumo, solidarumo ir kitais principais. Socialinio draudimo sistema veikia einamojo finansavimo (pay-as-you-go) principu. Nuo 2004 m. sausio 1 d. įteisintas socialinio draudimo įmokos dalies kaupimas, taip padėtas pagrindas kaupiamajam pensijų draudimui. Nuo pat pradžių buvo siekiama, kad socialinio draudimo sistema būtų pakankamai savarankiška.

Tai pasireiškė socialinio draudimo biudžeto atskyrimu nuo valstybės biudžeto, taip pat projektuojant trišalę socialinio draudimo valdymo sistemą. Valstybinio socialinio draudimo biudžeto atskyrimas nuo valstybės biudžeto reiškė, kad jo lėšos naudojamos tik Valstybinio socialinio draudimo įstatyme numatytoms išmokoms. Principai, kuriais pagrįsta socialinio draudimo sistema, per trylika Lietuvos nepriklausomybės metų jau išlaikė ne tik pirmuosius bandymus, bet ir užtikrino socialinę rimtį bei didelės dalies gyventojų pajamas.

Lietuvoje, kaip daugelyje pasaulio šalių, įteisintos šios tradicinės socialinio draudimo rūšys: pensijų, ligos ir motinystės, sveikatos, nedarbo, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų. Iki 1997 metų vidurio iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto lėšų buvo finansuojama dalis sveikatos draudimo išlaidų. Nuo 1997 m. liepos 1 d., įsigaliojus Sveikatos draudimo įstatymui, socialinio draudimo įmokos dalis, tenkanti sveikatos draudimui, buvo pervedama į Privalomąjį sveikatos draudimo fondą.

Nuo 1991 iki 1995 metų pradžios valstybiniu socialiniu draudimu buvo draudžiami asmenys, kurie dirbo pagal darbo sutartis ir savarankiškai. Priėmus naują Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą, nuo 1995 metų valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pradėta drausti ir valstybės karinių struktūrų darbuotojus. Tai buvo padaryta siekiant laipsniškai panaikinti šių asmenų turimas privilegijas ir įtraukti juos į bendrąją socialinio draudimo sistemą.

Taip pat skaitykite: VSD įmokos kodas 313

Nuo 1996 metų valstybės lėšomis pradėtos drausti motinos, auginančios vaikus nuo 1 iki 3 metų, ir būtinosios tarnybos kariai, o nuo 2000 metų valstybės lėšomis draudžiami tradicinių ir kitų valstybės pripažintų religinių bendruomenių ir bendrijų dvasininkai ir tik vienuolyne dirbantys vienuoliai bei vienas iš visiškos negalios invalido tėvų arba asmuo, nustatyta tvarka pripažintas visiškos negalios invalido globėju arba rūpintoju, slaugantis namuose visiškos negalios invalidą. Šiuo metu šie asmenys draudžiami tik valstybinio socialinio draudimo bazinei pensijai gauti. Nuo 2005 metų privalomosios nuolatinės pradinės karo tarnybos kariai ir asmenys, atliekantys alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą bus draudžiami visai pensijai.

Pagal mokėjimo laiką socialinio draudimo išmokos gali būti suskirstytos į trumpalaikes ir ilgalaikes. Taip pat per socialinio draudimo sistemą yra mokamos ir kitos išmokos. Išlaidas pensijoms bei pašalpoms lemia įstatymų apibrėžti socialinės apsaugos įsipareigojimai. Jie paprastai numato išmokų gavėjus, kvalifikacines sąlygas, kurias turi tenkinti šie asmenys, išmokos dydžio apskaičiavimo formulę ir tos išmokos didinimą vykstant infliacijai ir kylant gyvenimo lygiui.

Tačiau išlaidas sąlygojantys veiksniai skiriasi trumpalaikėms ir ilgalaikėms išmokoms. Todėl tikslinga jas atskirai ir aptarti. Šiuo metu pagal galiojančius Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus gali būti mokamos šios ilgalaikės išmokos: senatvės, invalidumo, našlių ir našlaičių pensijos, išankstinės senatvės pensijos, pensijos netekus maitintojo ir už ištarnautą laiką. Pastarosios dvi buvo skiriamos iki įsigaliojo Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas.

Trumpalaikės išmokos yra mokamos ribotą laiką, paprastai mažiau negu vienerius metus. Prie jų priskiriamos tokios pašalpos: ligos, motinystės, motinystės (tėvystės), nelaimingų atsitikimų darbe išmokos (nuo 2000 m. sausio 1 d.) laidojimo ir transporto išlaidų kompensacijos (iki 2001 m. sausio 1 d.), reabilitacijos pašalpos (nuo 2005m. liepos 1 d.).

Trumpalaikėms pašalpoms finansuoti tinka einamojo finansavimo sistema. Jos esmė ta, kad išlaidos pašalpoms padengiamos iš tais pačiais metais gautų įmokų. Tik nenumatytiems atvejams gali būti laikomas nedidelis rezervas, skirtas kasmetiniams išlaidų pasikeitimams sušvelninti bei pastoviai įmokų normai palaikyti. Išlaidos trumpalaikėms pašalpoms priklauso nuo pašalpų gavėjų skaičiaus, pašalpų dydžio. Jeigu teisės į pašalpas nekeičiamos, tai pašalpų skyrimo dažnumas ir vidutinė pašalpų mokėjimų trukmė yra santykinai pastovūs dydžiai.

Taip pat skaitykite: Socialinio draudimo įmokų pavyzdžiai

Ligos pašalpa yra mokama asmeniui, tapus laikinai nedarbingu dėl ligos, slaugančiam ligonį ar kitais įstatymo numatytais atvejais, siekiant kompensuoti jo prarastas darbo pajamas. Susirgus teisė į ligos pašalpą įgyjama nuo pirmosios darbo dienos be laukimo periodo. Nuo 1995 metų už pirmąsias dvi kalendorines nedarbingumo dienas apmoka darbdavys, išskyrus slaugos atvejus, o už likusias - Valstybinio socialinio draudimo fondas iš savo biudžeto lėšų.

Iki 2001 m. sausio 1 d. ligos pašalpa buvo mokama nuo pirmos nedarbingumo dienos 80 proc., o nuo trisdešimt pirmosios nedarbingumo dienos 100 proc. kompensuojamo darbo užmokesčio. Nuo 2001 metų sausio 1 dienos, įsigaliojus Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymui, ligos pašalpa už pirmas dvi dienas negali būti mažesnė nei 80 proc. ir didesnė nei 100 proc. kompensuojamo darbo užmokesčio. Nuo trečiosios dienos ligos pašalpa sudaro 85 proc. kompensuojamo darbo užmokesčio.

Didėjant skaičiui įmonių, dirbančių nepilnu pajėgumu bei išaiškėjant tam tikriems piktnaudžiavimo atvejams gaunant ligos pašalpas, buvo sustiprinta laikinojo nedarbingumo pažymėjimų išdavimo pagrįstumo kontrolė. Be to, 2001 m. sausio 1 d. buvo įvestas draudimosi stažo reikalavimas ligos ir motinystės pašalpoms gauti. Teisę gauti ligos pašalpą turi tik tas apdraustas asmuo, kuris per paskutiniuosius metus turėjo 3 mėnesių draudimo stažą arba per paskutiniuosius dvejus metus - 6 mėnesių draudimo stažą.

Nuo 1991 iki 1995 metų motinoms, auginančioms vaikus iki 1,5 metų, buvo mokama 1 minimalaus gyvenimo lygio (MGL) dydžio vaiko priežiūros pašalpa. 1994 metais vidutinis metinis šios pašalpos dydis buvo 47,49 Lt, arba 14,6 proc., vidutinio apdraustojo darbo užmokesčio. Motinoms, auginančioms vaikus nuo 1,5 iki 3 metų, šios pašalpos dydis buvo tik 0,5 MGL.

Nuo 1995 metų pertvarkant tiek pensijų, tiek valstybinio socialinio draudimo pašalpų sistemas draudiminiu principu pasikeitė ir vaiko priežiūros pašalpos mokėjimo dydis ir skyrimo tvarka. Sekant daugelio Europos šalių pavyzdžiu ir įgyvendinant vyrų ir moterų lygias galimybes, vaiko priežiūros pašalpa pradėta skirti vienam iš apdraustųjų vaiką auginančių tėvų. Taigi nuo 1995 metų vaiko priežiūros pašalpą įgijo teisę gauti ir vyrai.

Taip buvo siekiama minimaliai sumažinti šeimos prarastas darbines pajamas, susietas su vaiko priežiūra, nes šeimai buvo suteikta teisė spręsti, kuris iš dirbančių tėvų prižiūrės vaiką iki jam sukaks vieneri metai. Nuo 1995 metų sutrumpėjo vaiko priežiūros pašalpos skyrimo laikotarpis iki 1 metų, bet padidėjo pačios pašalpos dydis. Pradėta mokėti pašalpa sudarė 60 proc. vidutinio apdraustojo darbo užmokesčio, bet ne mažiau kaip minimali mėnesio alga (iki 2001 m. sausio 1 d.), arba 1/3 vidutinių draudžiamųjų pajamų (nuo 2001 m. sausio 1 d.). Nuo 2004 m. kovo 1 d. motinystės (tėvystės) pašalpos dydis pakilo iki 70 proc.

Nuo 2003 m. vasario mėnesio įsigaliojo Ligos ir motinystės socialinio draudimo nuostatos, pagal kurias moteriai, atleistai iš darbo nėštumo metu arba nėštumo ir gimdymo atostogų metu dėl įmonės, įstaigos, organizacijos likvidavimo ar bankroto ir turinčiai reikalingą ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą, mokama motinystės pašalpa. Taip pat nustatyta, kad vienam iš tėvų (įtėvių) ar globėjui, išleistam vaiko iki vienerių metų priežiūros atostogų bei gaunančiam motinystės (tėvystės) pašalpą, atleistam iš darbo dėl įmonės, įstaigos, organizacijos likvidavimo ar bankroto, motinystės (tėvystės) mokama pašalpa, bet ne ilgiau kaip iki įsidarbinimo. Nuo 2004 m. lapkričio mėnesio pašalpų mokėjimas nustatytas ir asmenims, kuriems nėštumo metu arba nėštumo ir gimdymo atostogų metu pasibaigė terminuotos darbo sutarties terminas arba Valstybės tarnybos įstatyme ir Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme nurodytų asmenų paskyrimo į pareigas terminas ar įgaliojimų laikas.

Laidojimo pašalpa iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto buvo mokama nuo 1991 iki 2000 metų pabaigos. Šios pašalpos dydis sudarė 3 MGL už apdraustąjį asmenį. Mirus valstybinio socialinio draudimo pensiją gaunančiam asmeniui, jo artimiesiems buvo ir šiuo metu išmokama dviejų mėnesinių pensijų dydžio vienkartinė išmoka. Šioms pašalpoms kasmet vidutiniškai buvo skiriama 0,5-0,6 proc. valstybinio socialinio draudimo išlaidų. Nuo 2001 m. sausio 1 d. laidojimo pašalpų mokėjimą perėmė savivaldybės.

Nuo 1991 metų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, pagal patvirtintą įmokų tarifą kai kurioms draudimo rūšims, surenka įmokas ir perveda jas į atskirus tam tikras išmokas administruojančius fondus. Pavyzdžiui, tokios lėšos yra pervedamos į Užimtumo fondą, kuris išmoka bedarbio pašalpas ir finansuoja aktyvios darbo rinkos politikos programas. 1991-1997 metais iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto buvo mokamos kai kurios sveikatos draudimo išmokos: sanatorinio ir reabilitacinio gydymo, cukrinio diabeto kompensacijas bei kompensacijas už vaistus. Sveikatos draudimo išlaidos sparčiai didėjo: nuo 2,5 proc. 1992 metais iki 9,5 proc. 1996 metais. Nuo 1997 metų vidurio pagal Sveikatos draudimo įstatymą šios išlaidos apmokamos iš Sveikatos draudimo fondo biudžeto.

Nuo 1991 metų Valstybinio socialinio draudimo finansų pagrindą sudaro savarankiškas ir atskiras valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetas. Metinio valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto projektą ir jo vykdymo metinę ataskaitą iki 1999 metų rengė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba ir tvirtino Lietuvos Respublikos Vyriausybė. 1999 metų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto ataskaita ir 2000 metų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetas jau patvirtinti Seime.

Pagrindinis ir lemiantis Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto pajamų šaltinis yra draudėjų ir apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo įmokos. Jos sudaro apie 98 proc. visų pajamų. Likusią dalį sudaro Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos veiklos pajamos (delspinigiai, baudos ir kt.) bei savanoriškai apsidraudusių asmenų įmokos.

Darbdavio ir darbuotojo įmokos apskaičiuojamos kaip darbuotojui mokamo atlyginimo procentas. Valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifas buvo patvirtintas 1991 metais ir iki 2000 metų nesikeitė. Jo dydis buvo 31 proc. nuo apskaičiuoto darbo užmokesčio, iš kurio 30 proc. mokėjo darbdavys ir 1 proc. - darbuotojas. Nuo 2000 metų sausio 1 d. Seimas nustatė 34 proc. įmokų tarifą (31 proc. moka darbdavys, o 3 proc.

Socialinį draudimą darbo užsienyje metu reguliuoja šalių susitarimai. Susitarimas dėl socialinio draudimo yra šalių susitarimas, nustatantis tarp tų šalių judančių asmenų teises į socialinę apsaugą ir susitarimą pasirašančių šalių atsakomybę dėl socialinio draudimo išmokų. Susitarimo tikslas yra užtikrinti nuolatinę socialinę apsaugą asmenims, vykstantiems iš vienos šalies į kitą, ir išvengti tokių situacijų, kurioms esant asmuo galėtų gauti dvigubas socialinio draudimo išmokas arba turėtų mokėti dvigubas socialinio draudimo įmokas.

Istorinė apžvalga

Lietuvoje socialinis draudimas savo istoriją skaičiuoja nuo 1926m. Kovo 23d., kai Respublikos prezidentas A.Stulginskis paskelbė Vyriausiosios socialinio draudimo valdybos įstatymą. Valdyba buvo įsteigta prie Vidaus reikalų ministerijos. Ji aiškino ligonių kasų įstatymą, steigė ligonių kasas, rūpinosi socialine globa, steigė ir prižiūrėjo našlaičių ir senelių prieglaudas. Ligonių kasos pradėtos steigti 1928m. pabaigoje.

Okupavus Lietuvą buvo pritaikytas sovietinis socialinio draudimo modelis. Iki 1990m. Socialinio draudimo funkcijas Lietuvoje vykdė profesinės sąjungos. Lietuvos įmonės, įstaigos ir organizacijos mokėjo profesinėms sąjungoms įnašus. Įnašai nuo 2.4% iki 18% darbuotojo uždarbio, priklausomai, kokiai profesiniai sąjungai priklausė.

Vietinių profsąjungų leidimui, darbdaviai iš šių lėšų mokėdavo laikino nedarbingumo, neštumo ir gimdymo, vaikų gimimo, vaikų priežiūros, laidojimo ir kitas pašalpas. Pašalpos dydis priklausė nuo atlyginimo dydžio, nuo nepertraukiamo darbo stažo bei nuo narystės profsąjungoje. Neštumo ir gimdymo pašalpa buvo mokama 100%. Kūdikio gimimo pašalpa buvo mokama vienam iš tėvų, išdirbusiam įmonėje be pertraukos nemažiau kaip 3mėn. (30rublių).

Pensijos buvo skiriamos senatvės, invalidumo ir maitintojo netekimo atvejais. Senatvinės pensijos amžius - 55m. vyr,, 50m. mot. 1994-1995m.vyko pensijų reforma.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdymo struktūra

Pagrindiniai įstatymo aspektai

Šis įstatymas apima įvairias socialinio draudimo sritis, užtikrinančias apsaugą įvairiose gyvenimo situacijose:

• Motinystės pašalpos: išmokos, skirtos motinoms auginant vaikus.
• Netekto darbingumo draudimas: kompensacijos asmenims, praradusiems darbingumą.
• Laidojimo pašalpa: parama artimiesiems mirusio asmens laidotuvių išlaidoms padengti.
• Socialinio draudimo įmokos: privalomi mokėjimai, užtikrinantys socialinio draudimo sistemos finansavimą.
• Socialinio draudimo išmokos: įvairios išmokos, mokamos apdraustiems asmenims įvykus draudiminiam įvykiui.

Įstatymas numato privalomąjį valstybinį draudimą, kuris užtikrina socialinę apsaugą visiems dirbantiems asmenims.

Susitarimo tikslas yra užtikrinti nuolatinę socialinę apsaugą asmenims, vykstantiems iš vienos šalies į kitą, ir išvengti tokių situacijų, kurioms esant asmuo galėtų gauti dvigubas socialinio draudimo išmokas arba turėtų mokėti dvigubas socialinio draudimo įmokas.

Pagrindiniai įstatymo aspektai:

• Motinystės pašalpos: išmokos, skirtos motinoms auginant vaikus.
• Netekto darbingumo draudimas: kompensacijos asmenims, praradusiems darbingumą.
• Laidojimo pašalpa: parama artimiesiems mirusio asmens laidotuvių išlaidoms padengti.
• Socialinio draudimo įmokos: privalomi mokėjimai, užtikrinantys socialinio draudimo sistemos finansavimą.
• Socialinio draudimo išmokos: įvairios išmokos, mokamos apdraustiems asmenims įvykus draudiminiam įvykiui.

Pensijų sistemos infografikas

Valstybinio socialinio draudimo rūšys:

• Socialinis draudimas nuo nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų.
• Savarankiškai dirbančių asmenų valstybinis socialinis draudimas.
• Valstybinis savanoriškasis socialinis pensijų ir pašalpų draudimas.
• Užsienyje dirbančių asmenų socialinis draudimas.
• Delspinigių ir baudų atidėjimo ir atleidimo nuo jų galimybė.

Valstybinio socialinio draudimo įmokos mokamos į Valstybinio socialinio draudimo fondą (VSDF). Pagrindinis ir lemiantis Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto pajamų šaltinis yra draudėjų ir apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo įmokos. Jos sudaro apie 98 proc. visų pajamų. Likusią dalį sudaro Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos veiklos pajamos (delspinigiai, baudos ir kt.) bei savanoriškai apsidraudusių asmenų įmokos.

Darbdavio ir darbuotojo įmokos apskaičiuojamos kaip darbuotojui mokamo atlyginimo procentas.

Valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifai (nuo 2000 m. sausio 1 d.):

• Darbdavys: 31%
• Darbuotojas: 3%
• Iš viso: 34%

tags: #lr #valstybinio #socialinio #draudimo #istatyma #nr