Ne vienas populiarusis ar net mokslinis straipsnis bando parodyti, kad pasaulis senėja. Kai kuriose valstybėse taip ir vyksta, tačiau kitose jaunesnieji gyventojai sudaro absoliučią daugumą. Tiesa, tai vadinamosios trečiojo pasaulio šalys, bet jos irgi yra viso pasaulio dalis. Kaip ir būtina tikroje diskusijoje, pradėti reikia nuo tikslinimo. Apie ką kalbama. Pirma, kas turi būti visuotinai pripažinta, senėjimas yra vyksmas, procesas. Antra, jis apima visas gyvo žmogaus būties puses. O pastarųjų yra be galo daug. Pirmiausia akin krinta žmogaus kūnas. Čia veik visi sutinka, kad senėjimas prasideda su individo gimimu. Aišku, tai tik metafora, literatūrinė priemonė. Kol nepatikslinome, kas gi yra senėjimas, apie jį beprasmiška kalbėti. Taigi biologiniai organizmai gimsta, auga bei vystosi ir absoliuti dauguma jų nyksta, miršta. Kaip tik paskutinė stadija susijusi su tiriama sąvoka. Štai enciklopedijoje rasime: „Senėjimas - negrįžtamas procesas, kurio metu gyvasis kūnas (organoidas, ląstelė, audinys, organas, organų sistema - visas organizmas), nuo susidėvėjimo keičia struktūrą, funkcines galimybes ir savybes. Senėjimo paskutinė stadija - mirtis.
Viskas būtų beveik aišku, jeigu ne žmonės. Mes taip dažnai vartojame žodį senas, kad jo prasmė gerokai nusitrynė. Sakykim, kas yra senas žmogus? XIX amžiuje senolis buvo perkopęs 40-metį. Praeito amžiaus viduryje 60 metų žmogus buvo rimtas kandidatas į ilgaamžius. Mūsų laikais šimtamečiai ne tik nestebina, bet ir greitai taps nauja norma. Kiek bendriau galima tvirtinti, kad žmonių, kaip biologinės rūšies, populiacijos individo gyvenimo trukmė gerokai pailgėjo. Viduramžiais „senas“ buvo trisdešimtmetis, XIX amžiuje 40-metis, o dabar ir 60-metis gali jaustis pakankamai jaunas. Tai daro tiesioginę įtaką ir paties senėjimo supratimui bei moksliniam aprašymui. Žmogus, kitaip nei kitos gyvūnų rūšys, daugiau gyvena socialinėje aplinkoje. Jo biologinis amžius ir kaitos procesas esmingai veikiamas egzistuojančios visuomenės gyvensenos. Skirtingose geografinėse ir socialinėse vietose individo gyvenimo trukmė gali įvariuoti nuo 20-30 iki 100-120 metų. Todėl vienareikšmiškai apibrėžti žmogaus senėjimą net biologiškai yra netikslu. JAV asmuo iki 21 metų traktuojamas beveik kaip vaikas (jis negali pirkti alkoholinių gėrimų), o daugelyje Afrikos šalių tas amžius yra būdingas stipriems vidutiniokams, kurie sukūrė šeimas ir jau auklėja vaikus. Ilgiausiai gyvenęs žmogus, kurio gyvenimo trukmė užfiksuota ir įrodyta dokumentais, buvo 122 metų sulaukusi prancūzė Žana Kalman. Tiesa, net gyvūnų pasaulyje žmogus atrodo ne pats ilgaamžiškiausias. Vienas mokslininkas iškėlė hipotezę, kad gyvūnai paprastai gyvena 10 kartų ilgiau negu trunka brandos laikas. Pavyzdžiui, šuo subręsta per 2 metus, o gyvena iki 20-ies. Žmogus subręsta per 18-20 metų, vadinasi, jis turi gyventi 180-200 metų. Išvada gana aiški - žmogus, kaip biologinis rūšies atstovas, gali išgyventi 150-200 metų. Tai nėra „plika teorija“, ji randa savo vietą, pavyzdžiui, dabartinėje Japonijoje. Tačiau ką reiškia gyventi? Sakysim, medicina gali pratęsti ligonio kūno funkcionavimą gana ilgai, tačiau ar tai mes vadinsime gyvenimu? Turime ne vieną pavyzdį, kai žmogus išbūna komos būsenos dešimtmetį. Ar tai reiškia, kad jis pagyveno 10 metų ilgiau? Abejoju. Žmogus, gyvendamas visuomenėje, paprastai pereina tam tikrus gyvenimo etapus. Kūdikystę, vaikystę, paauglystę, jaunystę, brandą ir... Sakoma, kad senatvė ateina nelaukiama. Tai tiek sena lietuvių išmintis, kad nebeatitinka tikrovės. Šita patarlė buvo reikalinga, kai žmonės negaudavo pensijos ir dažnai dirbdavo fizinius darbus. Tų galių išsekimas reikšdavo tam tikrą nuosmukį, pabaigą. Tokia linija būdavo ryški ir stipriai jaučiama. Dabar ir gamyba, ir buitis radikaliai pasikeitusios. Vis daugiau žmonių dirba galva, liežuviu, o ne rankų ar kojų raumenimis. Todėl biologiniai kūno resursai išsenka ne taip ryškiai, kartais randasi ir priešingas procesas. Taigi senėjimu galima vadinti asmenybės biologinių, socialinių, pažintinių funkcijų pasikeitimo procesą, kai jis pereina iš vienos apibrėžtoje visuomenėje apibrėžtos vietos (vaikas, jaunuolis, subrendęs, senolis) į kitą. Šis etapas susijęs su daugelio bendruomenių materialine parama (pensija), specialiomis lengvatomis pagal amžių, padidėjusiu ligotumu ir pasikeitusiais socialiniai įpročiais. Kintant organizmo funkcijoms, būtina pakeisti ir mitybą - tiek maisto rūšys, tiek jo kiekis visuomet pasikeičia. Todėl rūpintis ir suvokti, kad tai, kas buvo prie keletą metų, jau praeitis, reikia valgant kasdien. Organizmas prie daug ko pripranta, bet ne prie visko. Todėl nereikia prievartauti savęs ir valgyti tai, kas pripažinta oficialiai sveiku maistu. Apie mankštos būtinumą nebenoriu ne užsiminti, nes nenaudojamas organas nunyksta. Vadinasi, kasdienis, nors ir santūrus fizinis krūvis išsaugo organizmo galias veikti tiek ekstremaliais atvejais, tiek priešintis infekcijoms ir kitoms, nuolatinėms „ligoms“. Nežinia kodėl, bet sureikšminant tik gydymą, pamirštami elementarūs, tačiau būtini dalykai. Žmogus turi būti su kitais. Žinome, kad tai visuomeninis padaras. Jeigu jis užsisklendžia, užsidaro, tai iš jo gana greitai „išnyksta“ žmogiškumas, jis pasidaro savo paties šešėliu, prisiminimu. Vienas iš ryškiausių senėjimo požymių yra socialinių ryšių nutraukimas. Dirbantis žmogus visuomet yra kolektyvo dalis. Išėjęs iš jo, individas nebetenka žymios dalies tų per jo gyvenimą užsimezgusių saitų. Atrodytų, kad tokioje situacijoje nieko baisaus nėra. Bet iš tikro prasideda dehumanizacija. Žmogus be visuomenės, be bendravimo nusiasmenina. Vienatvė, kaip pasekmė, jau griauna visuomenę ekonomiškai, socialiai ir mediciniškai. Man atrodo, kad senėjimas nėra problema. Problemos atsiranda ten, kur paliekamos „skylės“ žmonių bendravime ir bendradarbiavime. Žmogus gimsta visuomenėje ir gyvas tol, kol jis jai reikalingas. O reikalingas žmogus gali būti ir 15, ir 95 metų.
Šie pavyzdžiai praturtina supratimą apie biologinį senėjimą. Moliuskas, ilginantis lašišos gyvenimą, rodo, kad kai kurios organizmų programos gali būti moduliuojamos. Šie pavyzdžiai iliustruoja, kad senėjimas gali būti nevienodas procesas ir net kai kuriuose gyvūnų rasių šis procesas gali būti nutrauktas ar labai pakeistas. V. Skulačiovas pastebi, kad senėjimas nėra universaliai būdingas visoms rūšims; Grenlandijos banginis gyvena apie 200 metų be akivaizdžių senėjimo požymių, o kai kurios bakterijos visai nesensta. Tačiau žmogaus organizme senėjimo programos vis tik turi įtakos biocheminiams pokyčiams, kurie gali sukelti lėtinių ligų riziką. Mokslo tikslas - suprasti, ar egzistuoja molekulinis erdvėlaikio centras, koordinuojantis viso organizmo senėjimą, ir kokie organai sensta pirmiausia.
1990-jų pabaigoje pradėta sintetinti proteomų studijas plazmoje, kurios parodė, kad senėjimas turi bangų pobūdį ir skirtingi baltymai keičiasi laikui bėgant. Mokslininkai ištyrė 4 263 žmonių kraujo plazmos pavyzdžius, apžvelgė apie 3 tūkst. baltymų koncentracijų, ir nustatė, kad vyrai bei moterys sensta nevienodai. Taip pat išryškėjo mintis, kad senėjimas gali būti sustabdytas ar sulėtintas atrandant baltymų pokyčius, priklausomus nuo audinių tipo. Tačiau Lietuvoje bei kitose šalyse išlieka klausimas - ar galima sukurti priemones, kurios sumažintų ligų riziką senstant? Mokslininkai įsipareigoję toliau tirti, kaip pagerinti žmogaus gyvenimo kokybę senėjimo laikotarpiu.
Mirtis nuo senatvės - tai paskutinis biologinis etapas ir natūralus procesas, kuriam būdinga daugybė pokyčių: padidėjęs mieguistumas, sumažėjęs apetitas, tirpstantis raumenų masės. Mirštančiųjų organizme keičiasi gyvybiniai rodikliai: kūno temperatūra krenta, oda tampa šalta arba drėgna, kvėpavimas silpnėja. Dažnai mirštantys kūnai kovoja už gyvybę: kraujo srautai ir organų aprūpinimas gali būti riboti, o skausmas priklauso nuo priežasties ir naudojamų nuskausminamųjų. Tyrimai rodo, kad smegenų veikla gali tęstis kelias minutes po klinikinės mirties. Dėl to aišku, kad mirtis nėra vien sąmonės išnykimas, o nuoseklus procesas, kurio metu organizmas pereina iš gyvenimo į nebuvimą.
Taip pat skaitykite: 25,5 metų darbo stažas ir pensija
Longevity - ilgaamžiškumas priklauso nuo subalansuotos mitybos, antioksidantų, omega-3 riebalų rūgščių, reguliarios fizinės veiklos, kokybiško miego ir streso valdymo. Mityba turėtų teikti tokias medžiagas kaip polinesočiosios riebalų rūgštys (omega-3, omega-6), kolagenas ir amino rūgštys, hidratacija. Miego būtinumą pabrėžia daugelis tyrimų; rekomenduojama miegoti 7-8 valandas per parą. Mėginant sulėtinti senėjimą, svarbu suvokti, kad ląstelių senėjimas prasideda dar ankstyvoje jaunystėje: DNR kopijavimo klaidos, lėtėjantis ląstelių atsistatymas ir senescentinių ląstelių kaupimasis. Tačiau kamieninės ląstelės, nors ir sumažėja jų kiekis su amžiumi, vis dar turi potencialą regeneruoti audinius. Žmonėms ir gyvūnams su amžiumi kyla rizika susirgti lėtinėmis ligomis, tad tinkamas gyvenimo būdas gali lėtinti tokias tendencijas.
Apibendrinant, senėjimas yra sudėtingas, daugiapakopis biologinis procesas, kurį lemia genetika, metaboliniai pokyčiai ir aplinkos veiksniai. Genetika lemia apie 20-25% senėjimo tempo, tačiau žmogaus gyvenimo būdas - mityba, fizinis aktyvumas, miegas ir streso valdymas - turi didesnį poveikį ilgalaikei sveikatai ir meistriškai gali pailginti „jaunystės“ laikotarpį. Tą patį požiūrį iliustruoja žvynas, kad išlaikyti ląstelių energiją ir apsaugoti organizmą nuo oksidacinio streso padeda reguliari mankšta, subalansuota mityba ir kokybiškas miegas. Žmogus gimsta visuomenėje ir gyvena tol, kol jai yra reikalingas; o reikalingas gali būti tiek 15 metų, tiek 95 metų. Senėjimą galima pristabdyti, tačiau visiškai sustabdyti kol kas nepavyksta. Žmogaus mirtis nuo senatvės išlieka natūralia pabaiga, kuriai priklauso daugybė fiziologinių, psichologinių ir socialinių aspektų.
Taip pat skaitykite: Instrukcija: kaip siųsti laišką Sodrai registruotu
Taip pat skaitykite: Vadovas apie Sodros automatizavimą