Socialinė atskirtis ir narkotikų vartojimas: priežastys ir sprendimo būdai Lietuvoje

Alkoholizmas, narkomanija ir vaikų delinkventinis elgesys yra sudėtingos socialinės problemos, turinčios gilias šaknis visuomenėje. Šios problemos ne tik daro neigiamą poveikį asmenims, bet ir visai visuomenei. Šiame straipsnyje nagrinėjamos pagrindinės alkoholizmo, narkomanijos ir vaikų delinkventinio elgesio priežastys, remiantis sociologiniais tyrimais ir teorijomis.

Sociologija yra mokslas, tiriantis visuomenės elgesį. Sociologai domisi įvairiomis sritimis, įskaitant žmonių kasdieninius gyvenimo įpročius, socialinį statusą, sveikatą, žiniasklaidos įtaką žmonių požiūriui ir įvairias socialines grupuotes. Tai plati disciplina, kuri vis labiau sulaukia studentų ir kitų asmenų dėmesio, nes visuomenei itin reikalingi sociologai. Plačiai nagrinėjami socialinio darbuotojo darbo metodai, socialinės problemos, tokios kaip alkoholizmas, narkomanija, vaikų gyvenimas rizikos šeimose, skurdas ir socialinė atskirtis.

Priklausomybių samprata ir formos

Priklausomybė - tai būsena, kai asmuo jaučia stiprų poreikį vartoti tam tikras medžiagas ar užsiimti tam tikra veikla, nepaisant neigiamų pasekmių. Priklausomybės gali būti įvairių formų, įskaitant:

• Alkoholio priklausomybė (alkoholizmas): nekontroliuojamas alkoholinių gėrimų vartojimas, sukeliantis fizinę ir psichologinę priklausomybę.
• Narkotikų priklausomybė (narkomanija): nekontroliuojamas narkotinių medžiagų vartojimas, sukeliantis fizinę ir psichologinę priklausomybę.
• Azartinių lošimų priklausomybė: nekontroliuojamas potraukis lošti, sukeliantis finansines ir socialines problemas.
• Priklausomybė nuo interneto ir technologijų: nekontroliuojamas naudojimasis internetu, socialiniais tinklais ar kitomis technologijomis, trukdantis kasdieniam gyvenimui.

Alkoholizmas ir narkomanija yra kompleksinės problemos, kurių priežastys gali būti įvairios ir tarpusavyje susijusios:

• Genetiniai veiksniai: genetinis polinkis į priklausomybes gali padidinti riziką susirgti alkoholizmu ar narkomanija.
• Psichologiniai veiksniai: stresas, depresija, nerimas, žema savivertė ir kiti psichologiniai sunkumai gali paskatinti asmenį ieškoti paguodos alkoholyje ar narkotikuose.
• Socialiniai veiksniai: aplinka, kurioje asmuo gyvena, šeimos įpročiai, draugų įtaka ir visuomenės požiūris į alkoholį bei narkotikus gali turėti didelės įtakos priklausomybių formavimuisi.
• Ekonominiai veiksniai: skurdas, nedarbas ir socialinė atskirtis gali padidinti riziką susirgti priklausomybėmis.

Taip pat skaitykite: Globos namų socialinis darbuotojas

Vaikų delinkventinio elgesio priežastys

Vaikų delinkventinis elgesys - tai elgesys, kuris neatitinka visuomenėje priimtų normų ir taisyklių ir gali būti laikomas teisės pažeidimu.

• Šeimos veiksniai:
  • Asocialios šeimos: šeimos, kurių gyvenimo būdas yra amoralus ir antisocialinis, kuriose nepakankamai apsirūpinama materialiai.
  • Nepilnos šeimos: tyrimai rodo, kad beveik pusė nepilnamečių, įrašytų į policijos profilaktinę įskaitą, yra iš nepilnų šeimų.
  • Tėvų smurtas: tėvų agresyvus elgesys su vaikais gali skatinti paauglius tapti delinkventais.
  • Nepriežiūra: vaikų nepriežiūra, nesirūpinimas jų poreikiais ir saugumu.
• Socialiniai veiksniai:
  • Nevisavertė socializacija: socializacija yra daugiasluoksnis procesas, sudarytas iš daugelio komponentų (šeima, visuomenė, mokykla, kultūra, religija), kurių kiekvienas yra svarbus vaiko socializacijos procesui.
  • Socialinė atskirtis: socialinė atskirtis gali paveikti asmenybės raidą ir trikdyti visapusiškos socializacijos galimybę.
  • Žiniasklaidos įtaka: žiniasklaidoje rodomas smurtas ir nusikalstamumas gali daryti neigiamą įtaką vaikų elgesiui.
• Psichologiniai veiksniai:
  • Charakterio nukrypimai: paauglių charakterio nukrypimai, tokie kaip hipertimikas, epileptoidas, isteroidas, silpnavalis.
  • Žema savivertė: žema savivertė ir nepasitikėjimas savimi gali paskatinti vaikus ieškoti pripažinimo per delinkventinį elgesį.
  • Agresija: priešiškas elgesys, kuriam būdinga įžūlus pranašumo demonstravimas ar net jėgos naudojimas kito žmogaus, žmonių grupės atžvilgiu.
• Ekonominiai veiksniai:
  • Skurdas: skurdas gali padidinti riziką, kad vaikai įsitrauks į nusikalstamą veiklą, siekdami patenkinti savo poreikius.

Svarbu atskirti deviantinį ir delikventinį elgesį. Deviacija - tai elgesys, kuris laikomas peiktinu ar netoleruotinu, pažeidžiančiu socialines normas. Delikvencija - tai jaunimo polinkis nusikalsti. Delikventinis elgesys apibūdinamas kaip psichologinis polinkis arba tendencija pažeisti egzistuojančias elgesio normas. Delikventai dažnai nepadaro rimtų nusikaltimų ar teisės pažeidimų, o smulkius nusižengimus ar moralinių elgesio normų pažeidimus. Kriminalinis elgesys apibūdinamas kaip neteisėti, įstatymus pažeidžiantys veiksmai, už kuriuos gresia atitinkama teisinė atsakomybė.

Socialinio pedagogo vaidmuo

Socialinis pedagogas atlieka svarbų vaidmenį sprendžiant alkoholizmo, narkomanijos ir vaikų delinkventinio elgesio problemas. Socialinis pedagogas yra tarpininkas asmenybės, šeimos ir visuomenės santykiuose, kuris padeda vaikams ir paaugliams integruotis į visuomenę, spręsti problemas ir įveikti sunkumus. Socialinio pedagogo veikla apima:

• Ugdytinio poreikių įvertinimą.
• Individualaus darbo su ugdytiniu metodų taikymą.
• Ugdytinio vietos socialinėje grupėje įvertinimą.
• Ugdytinio aplinkos ir jos reikšmingumo socialiniam funkcionavimui vertinimą.
• Visuomenės švietimą, siekiant išvengti neigiamų socialinių pedagoginių reiškinių.
• Prevencinio darbo reikšmingumo analizę.
• Bendravimą ir bendradarbiavimą su ugdytinių šeimos nariais, ugdymo institucijomis bei kitomis organizacijomis.
• Socialinio tyrimo metodų taikymą.

Nusikalstamumo situacija Lietuvoje

Nusikaltusių ir prasižengusių paauglių ir vaikų skaičius Lietuvoje auga. 1995 m. Lietuvoje buvo 2010 nuteistų nepilnamečių, o 2002 m. - 2571.

Taip pat skaitykite: Kontrabandos įtaka korupcijai

Terminas „asmenys, gyvenantys socialinėje atskirtyje“ yra dažnai vartojamas socialinių mokslų literatūroje, siekiant apibūdinti asmenis, kurie susiduria su sunkumais integruojantis į visuomenę dėl įvairių socialinių, ekonominių, psichologinių ar kultūrinių priežasčių. Socialinė atskirtis gali būti siejama su skurdu, nedarbu, švietimo stoka, priklausomybėmis ar kitomis socialinėmis problemomis. Literatūros šaltiniai, kurie naudoja šį terminą, dažnai pabrėžia, kad socialinė atskirtis nėra individualus trūkumas, o sisteminė problema, kurią sukuria aplinka, socialiniai ir ekonominiai veiksniai.

Terminas „asmenys, turintys priklausomybę“ (angl. persons with addiction) yra dažnai naudojamas moksliniuose ir socialiniuose kontekstuose, siekiant vengti stigmatizuojančių apibūdinimų ir pabrėžti, kad priklausomybė yra problema, kurią galima gydyti, o ne asmenybės bruožas. Tai padeda sumažinti neigiamą vertinimą ir yra labiau orientuota į žmogaus situaciją nei etiketę.

Šis terminas pabrėžia socialinę aplinką ir aplinkybes, kurios gali turėti įtakos asmens gyvenimo būdui. Terminas „asocialus asmuo“ gali būti laikomas įžeidžiančiu ir stigmatizuojančiu, nes jis dažnai naudojamas su neigiamu vertinimu, susijusiu su žmogaus elgesiu, kuris neatitinka visuomenės normų.

Grįžtant prie mūsų temos ir vieni, ir kiti asmenys sudaro ypatingą grupę, kuri susiduria su itin sudėtingomis gyvenimo sąlygomis. Jų kelias dažnai būna pažymėtas psichologiniais, socialiniais ir fiziologiniais iššūkiais, dėl kurių jie nenori arba negali pakeisti savo gyvenimo būdo, nepaisant akivaizdžių pasekmių. Priklausomybė nuo alkoholio tampa ne tik kasdienio gyvenimo dalimi, bet ir būdu pabėgti nuo gilių vidinių konfliktų ir emocinių sunkumų. Daugelis šių asmenų yra įstrigę užburtame rate, kur alkoholis tampa vienintele priemone išgyventi sunkią kasdienybę.

Priklausomybė alkoholiui nėra tik blogas įprotis, o liga, turinti biologinius, psichologinius ir socialinius komponentus. Priklausomybė sukelia cheminius pokyčius smegenyse, ypač dopamino ir serotonino sistemose, kurios kontroliuoja malonumą ir atlygio mechanizmus. Kai priklausomas asmuo vartoja alkoholį, jo smegenys gauna didelį kiekį „malonumo” signalų, kurie jį skatina ir toliau vartoti alkoholį, kad išlaikytų šį aukštą jausmą. Šis procesas sukelia fiziologinę priklausomybę, todėl net jei asmuo suvokia, kad jo elgesys yra žalingas, jis vis tiek negeba lengvai atsikratyti šio įpročio.

Taip pat skaitykite: Kas svarbu žinoti apie ligos išmoką

Asmenys, gyvenantys socialinėje atskirtyje, turintys priklausomybę nuo alkoholio, dažnai kenčia nuo įvairių psichologinių sunkumų - depresijos, nerimo, žemos savivertės ar traumos, kurios susijusios su jų gyvenimo istorija. Alkoholio vartojimas tampa būdu pabėgti nuo šių emocinių skausmų ir vidinių konfliktų. Tai taip pat gali tapti vieninteliu jų būdu, kaip „išgyventi“ kasdienybę, nes jų gyvenime dažnai trūksta kitų sveikų, pozityvių mechanizmų. Dėl to jie gali atmesti bet kokius pasiūlymus keisti savo gyvenimo būdą, nes tai gali būti suvokiama kaip papildomas emocinis krūvis, kurio jie nesugeba pakelti.

Asmenys, turintys priklausomybę, dažnai patiria socialinę atskirtį ir stigmą, kuri dar labiau sustiprina jų priklausomybę. Jų gyvenimo būdas, dažnai apimantis benamystę, netvarką ir finansinius sunkumus, lemia, kad jie nesijaučia vertinami ar priimami visuomenėje. Ši izoliacija gali sukelti nuolatinį jausmą, kad jie nėra verti pagalbos arba, kad pokyčiai nieko nepakeis. Dažnai šie asmenys neturi tinkamos socialinės paramos sistemos, kuri galėtų padėti jiems pradėti sveikimo procesą, ir gali manyti, kad pokyčiai jiems yra nepasiekiami.

Pokyčiai visada kelia baimę, ypač tiems, kurie gyvena nesaugiai ir neturi stabilumo. Asmenys, gyvenantys socialinėje atskirtyje, turintys priklausomybę nuo alkoholio, dažnai nepasitiki savo gebėjimu susidoroti su gyvenimo sunkumais be alkoholio. Net jei jie supranta, kad alkoholio vartojimas kenkia jų sveikatai ir gyvenimui, baimė dėl nežinomybės, kas laukia jų gyvenime be šios priemonės, gali sustabdyti juos nuo veiksmo. Be to, socialinė izoliacija ir nesugebėjimas susikurti tvirtų ryšių su kitais žmonėmis apsunkina galimybę ieškoti pagalbos ir pasitikėti kitais.

Asmenys, turintys priklausomybę nuo alkoholio, gali neturėti motyvacijos keisti savo gyvenimą, nes neturi aiškių tikslų ar siekių. Dažnai jie yra taip nusivylę gyvenimu, kad neturi jėgų pasiekti geresnės ateities. Be tinkamos paramos ir motyvavimo, tokie asmenys gali nesuvokti savo situacijos rimtumo ir nenorėti įsitraukti į pagalbos programas. Jiems trūksta pozityvios motyvacijos, kad jie galėtų tikėti pokyčių galimybe ir atlikti reikalingus žingsnius, kad pasiektų ilgalaikį pasveikimą.

Dažnai asmenys, gyvenantys socialinėje atskirtyje, turintys priklausomybę nuo alkoholio, gyvena aplinkoje, kur alkoholis ir narkotikai yra dažnai vartojami ir priimtini. Tokia aplinka stiprina priklausomybę, nes ji palaiko ir dar labiau įtvirtina žalingus įpročius. Kai žmogus yra nuolat supamas alkoholiu ir kitomis priklausomybėmis, tai gali apsunkinti jo norą keisti gyvenimo būdą ir ištrūkti iš šios „užburtos“ aplinkos.

Asmenų, turinčių priklausomybę nuo alkoholio ar kitų medžiagų, nenoras keisti savo gyvenimo būdą nėra vien tik „tingėjimas“. Tai sudėtingas procesas, kuris apima tiek biologines priklausomybės pasekmes, tiek gilias psichologines traumas ir socialinę izoliaciją. Norint padėti tokiems asmenims, būtina ne tik gydyti priklausomybę, bet ir padėti jiems susidoroti su emociniais ir socialiniais iššūkiais. Siekiant padėti žmonėms, patyrusiems traumas, pravartu diegti ir taikyti specialų TIC metodą, kuris ne tik atpažįsta šias patirtis, bet ir suteikia paramą bei saugumą. Tik kompleksinis požiūris ir ilgalaikė parama gali padėti jiems pereiti į sveikesnį gyvenimo būdą ir atrasti naują gyvenimo prasmę.

Teikiant pagalbą asmenims, turintiems priklausomybę nuo alkoholio ir gyvenantiems socialinėje atskirtyje, pirmiausia svarbu suteikti psichologinę pagalbą, nes ji atlieka esminį vaidmenį sprendžiant tiek priklausomybės, tiek psichologines ir emocines problemas, kurios dažnai yra pagrindinės kliūtys pokyčiams. Socialiniame darbe turime vadovautis šiais principais - neteisti ir nevertinti asmenų, nes mūsų pagrindinė užduotis - teikti pagalbą, sukuriant saugų, pagarbų ir nevertinantį santykį su pagalbos gavėjais. Šis požiūris yra esminis socialinio darbo principas, padedantis kurti pasitikėjimu pagrįstą aplinką, kurioje žmonės gali jaustis priimti ir vertinami, nepaisant savo gyvenimo aplinkybių ar gyvenimo istorijos.

Socialinis darbuotojas, kuris nedaro išankstinių sprendimų ir nevertina žmogaus, padeda sumažinti stigmą. Sumažinus neigiamą požiūrį, asmuo gali jaustis mažiau izoliuotas ir labiau pasiryžęs keisti savo gyvenimą. Kiekvienas žmogus turi unikalią gyvenimo istoriją, kurios aplinkybės gali turėti didelį poveikį jo elgesiui. Priklausomybės, socialinė atskirtis ar kitos patirtys gali būti tiesiogiai susijusios su sunkumais šeimoje, traumomis ar neigiamais gyvenimo įvykiais. Turime išmokti suprasti šiuos faktorius.

tags: #santykis #tarp #socialines #atskirties #ir #narkotiku