Lietuvoje socialinę apsaugą sudaro socialinis draudimas ir socialinė parama. Socialinis draudimas apima pensijų, ligos ir motinystės (tėvystės), sveikatos, nedarbo draudimą ir draudimą nuo nelaimingų atsitikimų darbe bei profesinių ligų. Socialinė parama apima piniginę socialinę paramą - socialines, šeimos, laidojimo pašalpas, šildymo, šalto ir karšto vandens, transporto ir kitų išlaidų kompensacijas - ir socialines paslaugas - socialinės globos įstaigas, senelių, neįgaliųjų, našlaičių globos, nakvynės namus, dienos centrus, t. p. pagalbą ir slaugą namuose.
Pagrindines teises į socialinę apsaugą apibrėžia Lietuvos Respublikos Konstitucija (1992). Ji skelbia, kad valstybė garantuoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir įstatymų numatytais kitais atvejais. Nustatyta, kad kiekvienas žmogus turi teisę į socialinę apsaugą nedarbo atveju.
Socialinės apsaugos pagrindinė dalis grindžiama vadinamuoju nuopelnų darbo rinkoje principu: teisė į socialinę apsaugą siejama su darbo stažu, nes dirbantieji privalomai draudžiami socialiniu draudimu. Apsaugos lygis siejamas su dėl socialinės rizikos prarasto darbo užmokesčio dydžiu. Pagal gavėjų skaičių ir išlaidas reikšmingiausios socialinio draudimo išmokos - senatvės, netekto darbingumo, našlių ir našlaičių pensijos.
Valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijas gali gauti asmenys, sulaukę pensinio amžiaus (iki 2011 - 60 metų moterys ir 62,5 metų vyrai; nuo 2012 moterų ir vyrų pensinis amžius palaipsniui didinamas, kad 2026 būtų suvienodintas ir sudarytų 65 metus) ir turintys minimalų socialinio draudimo stažą (15 metų).
Ilgalaikiai bedarbiai, turintys pensijų valstybinio socialinio draudimo būtinąjį stažą (2019 jis sudarė 31 metus, kasmet didinamas po pusę metų, kol 2027 pasieks 35 metus), gali pretenduoti į sumažintą išankstinę senatvės pensiją (ne anksčiau kaip likus penkeriems metams iki senatvės pensinio amžiaus). Senatvės pensiją sudaro bendroji ir individualioji pensijos dalys.
Taip pat skaitykite: 25,5 metų darbo stažas ir pensija
Bendroji pensijos dalis lygi valstybinio socialinio draudimo bazinei pensijai (2019 - 164,59 euro), padaugintai iš asmens sukaupto pensijų socialinio draudimo stažo ir padalintai iš pensijų socialinio draudimo būtinojo stažo. Individualioji pensijos dalis susieta su pensininko buvusiu atlyginimu ar kitomis pajamomis, nuo kurių buvo mokamos pensijų socialinio draudimo įmokos.
Netekto darbingumo (iki 2005 vadinta invalidumo) pensija mokama asmeniui, kuris pripažįstamas nedarbingu. Asmeniui, turinčiam teisę ir į senatvės, ir į netekto darbingumo pensiją, mokama tik viena iš jų (didesnė). Našlaičiams, našlėms ir našliams socialinio draudimo pensijos mokamos tik tuo atveju, jei miręs tėvas, motina ar sutuoktinis mirties dieną turėjo teisę į nedarbingumo pensiją.
Socialinės apsaugos sistemai ir ypač socialiniam draudimui didelę reikšmę turi darbo rinka. 1998-2018 darbo jėgos Lietuvoje sumažėjo daugiau kaip 250 000 dirbančiųjų. Socialinės apsaugos plėtros bendrasis rodiklis - socialinės apsaugos išlaidos (skaičiuojant nuo BVP). Susiklostė socialinės apsaugos diferenciacija pagal nuopelnus darbo rinkoje, bet neišvengta visai socialiai neapsaugotų žmonių sluoksnių.
Nedarbo atveju išryškėjo tokios apsaugos neigiami padariniai. Dirbantys žmonės draudžiami nuo pajamų praradimo pavojaus nedarbo atveju, bet reikalavimas gauti išmoką yra labai griežtas, o pačios pašalpos vidutinis dydis ilgą laiką (iki 2004) sudarė tik apie 20 % vidutinės algos.
Vakarų Europoje formuojantis socialinės apsaugos sistemai, Lietuva buvo industriniu požiūriu atsilikusios Rusijos imperijos agrarinė provincija. Socialinės apsaugos užuomazgos Lietuvoje atsirado pradėjus steigti fabrikus. Nepriklausomos Lietuvos Konstitucija (1922) pabrėžė darbo žmogaus apsaugos ir globos reikšmę. Ji skelbė, kad valstybė įstatymais saugo darbininką ištikus ligai, senatvėje, nelaimingų atsitikimų atveju ir netekus darbo. 1918-40 nebuvo spėta sukurti gyventojų daugumą aprėpiančios socialinės pagalbos sistemos.
Taip pat skaitykite: Instrukcija: kaip siųsti laišką Sodrai registruotu
Socialinis draudimas Lietuvoje 1926 - 1940 m.
Pensijų sistemos buvo sukurtos tik nepriklausomybės kovų dalyviams, karininkams, valstybės tarnautojams ir pasižymėjusiems asmenims. Priimti Pasižymėjusių visuomenės veikėjų pensijų, Karių pensijų (abu 1925), Valstybės tarnautojų pensijų ir pašalpų (1926) įstatymai. Pensinis amžius nebuvo nustatytas, išeiti į pensiją buvo galima turint 25 metų darbo stažą. Jei iš tarnybos buvo pasitraukiama dėl sveikatos, šio stažo nebuvo reikalaujama. Prie Vidaus reikalų ministerijos 1926 buvo įkurta Vyriausioji socialinio draudimo valdyba, kuri steigė ir prižiūrėjo teritorines ligonių kasas, nuo 1936 kuravo ir draudimo nuo nelaimingų atsitikimų kasą, t. p. Per 20 metų socialinę apsaugą mėginta garantuoti pagrindinėms socialinės rizikos grupėms.
To padaryti nepavyko: ligonių kasose buvo apdrausta tik apie 3 % gyventojų, sveikatos draudimas nebuvo taikomas žemės ūkio darbuotojams, dirbantieji privačiame sektoriuje negaudavo pensijų. Lietuva rinkosi vadinamąjį vokiškąjį socialinės gerovės modelį: plačiausiai buvo įgyvendintas socialinis draudimas ligos ir nelaimingų atsitikimų atveju. Pensinis darbininkų ir laisvųjų profesijų atstovų aprūpinimas buvo tik svarstomas. Pirmenybė buvo teikiama pramonės darbininkų draudimui ligos ir nelaimingų atsitikimų atveju, mažiau rūpintasi neįgalumo ir senatvės draudimu (tai būdinga korporacinei, arba vokiškajai, socialinės apsaugos krypčiai).
SSRS okupacijos metais galiojo Sovietų Sąjungos įstatymai ir veikė centralizuotos socialinės apsaugos institucijos. Industrializacija, kuri laikoma šiuolaikinės socialinės apsaugos sistemos formavimosi pagrindiniu veiksniu, Lietuvoje vyko pokario metais. Nuo 1956 visos gimdančios moterys gaudavo 112 kalendorinių dienų mokamų atostogų, t. p. iš esmės pertvarkyta darbininkų ir tarnautojų pensijų sistema, nuo 1965 pensijos buvo mokamos ir kolūkiečiams. Pensinis amžius buvo 55 metai moterims ir 60 metų vyrams.
Kai kurių profesijų (kurios buvo laikomos nepalankiomis sveikatai) darbuotojams ir asmenims, dirbusiems sunkiomis gamtinėmis sąlygomis (pvz., Tolimojoje Šiaurėje), buvo taikomos išimtys, jie į pensiją buvo išleidžiami keleriais metais anksčiau (priklausomai nuo individualios situacijos). Parama šeimai buvo labai maža, mokama tik didelėms šeimoms (turinčioms keturis ir daugiau vaikų). Iš dalies buvo plėtojama neįgaliųjų ir vaikų institucinė globa. Pastaroji buvo taikoma ir šeimai skurstant. Sovietinės socialinės apsaugos kitas bruožas buvo įmonių įtraukimas į pagalbos teikimą darbuotojų šeimoms ir socialinės apsaugos kai kurių funkcijų perdavimas profsąjungoms (tai vertintina kaip Vakarų šalių socialinės apsaugos profesinių sistemų ir socialinės savivaldos imitavimas).
Ekonominiai reikalai kai kuriais atvejais t. p. buvo siejami su socialine apsauga (dirbtinai palaikomas kainų stabilumas ir visuotinis užimtumas, pirmojo būtinumo prekių mažos kainos). Sovietinė socialinė apsauga turėjo panašumų su korporacine (vokiškąja) gerovės sistema.
Taip pat skaitykite: Vadovas apie Sodros automatizavimą
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę paveldėta socialinės apsaugos sistema struktūriškai buvo derinama prie rinkos ekonomikos ir demokratinės politinės sistemos. Privatizuotos įmonės neteko socialinės atsakomybės; tai ypač pajuto kaimo gyventojai, nes iki tol teikta kolūkių socialinė parama jiems buvo labai reikšminga. 1990 Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą socialinį draudimą iš profsąjungų perduoti valstybei, prie Darbo ir socialinio aprūpinimo ministerijos buvo sukurta Vyriausioji valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba (Sodra). Valdybai pavesta vykdyti socialinio draudimo funkcijas. Valdyba ir jos teritoriniai skyriai pradėjo registruoti draudėjus, rinkti įmokas, organizuoti ir kontroliuoti išmokų operacijas, vykdyti Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą. 1991 priimtas Valstybinio socialinio draudimo įstatymas (nauja redakcija 2017) įtvirtino socialinio draudimo rūšis, finansus ir valdymą.
Buvo skubiai parengti ir priimti Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos įstatymai, bet iki 1994 pensijos buvo skiriamos ir mokamos pagal 1956 Pensijų įstatymą (jį nuolat papildant ir taisant). Iš pradžių socialinė apsauga buvo keičiama lyginant su paveldėta sovietine sistema, t. y. didinant paramą (priimti įstatymai įtvirtino labai panašios struktūros ir panašaus masto socialinės apsaugos priemones, galiojusias sovietinėje sistemoje). Nuo 1995, kai ypač pasireiškė ūkio pertvarkymo sunkumai, gamybos smukimas, hiperinfliacija, nedarbas, šešėlinės ekonomikos ir mokesčių vengimo padariniai, paramos šeimai ir naujojoje pensijų sistemoje atsirado griežtų reikalavimų pretenduojantiems į socialines išmokas, o infliacijos nulemti išmokų dydžiai buvo įtvirtinti ir įstatymais.
Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas (2000, nauja redakcija 2017) nustatė teisę į ligos ir motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, jų skyrimo, apskaičiavimo, mokėjimo ir kitas sąlygas. Dėl naujų ekonominių ir politinių sąlygų 1990 buvo pripažinta nedarbo socialinė rizika ir sukurta bedarbių rėmimo sistema, pripažinta infliacijos grėsmė ir sukurta minimalių garantijų sistema mažas pajamas gaunantiems asmenims. Skurdo sąvoka nebuvo (ir nėra) įtvirtinta teisės aktuose, bet skurdas buvo pripažintas kaip reiškinys ir sukurta piniginės paramos bei išlaidų kompensavimo skurstantiesiems sistema. 2003 priimtas Nedarbo socialinio draudimo įstatymas (nauja redakcija 2017).1997 sveikatos draudimo funkcijos atskirtos nuo socialinio draudimo ir perduotos ligonių kasoms.
1999 priimtas Pensijų fondų įstatymas (nuo 2003 Papildomo savanoriško pensijų kaupimo įstatymas; nauja redakcija 2013), sudaręs galimybes steigtis privatiems pensijų fondams, bei Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymas (nauja redakcija 2017).
Kiek verta pensija?
Sovietinės armijos tarnybos laikas
Būtinosios karinės tarnybos sovietinėje armijoje laikas yra įskaitomas į pensijų socialinio draudimo stažą pateikus tarnybos laiką įrodančius dokumentus. Jei žmogus negali pateikti šių dokumentų, būtinosios karinės tarnybos sovietinėje armijoje laikas gali būti įrodomas archyvų išduotomis pažymomis ar juose saugomų dokumentų nuorašais ar išrašais.
Jei žmogus informuoja, kad pats nepateiks stažą įrodančių dokumentų, šių dokumentų gali pareikalauti „Sodra". Siekdama gauti duomenų patvirtinančių sovietinėje armijoje laiką, „Sodra" kreipėsi į Lietuvos kariuomenės karo prievolės ir komplektavimo tarnybą, taip pat į Lietuvos ypatingąjį archyvą.
Gyventojas buvo raštu informuotas, kad dėl tarnybos patvirtinimo laiko gali kreiptis į Rusijos gynybos ministerijos centrinį archyvą per Lietuvos ambasadą Rusijoje, o jam pageidaujant, „Sodra" gali tarpininkauti gaunant duomenis apie jo tarnybą sovietinėje armijoje. Jei žmogus nori, kad „Sodra" tarpininkautų, turi užpildyti anketą ir ją perduoti „Sodrai", o „Sodra" išsiųs reikiamus dokumentus Rusijos institucijoms.
Kaip skaičiuojamas stažas
Nuo šio įstatymo įsigaliojimo į stažą įskaitomi visi kalendoriniai metai, jeigu tais metais priskaičiuota pensijų socialinio draudimo įmokų suma (įskaitant kaupiamąją pensijų įmokų dalies sumą) yra ne mažesnė, negu per tuos kalendorinius metus turėjo būti priskaičiuota asmens pensijų socialinio draudimo įmokų suma (įskaitant kaupiamąją pensijų įmokų dalies sumą) nuo tais metais galiojančios minimaliosios mėnesinės algos dirbant pagal darbo sutartį per visus mėnesius sumos.
Jeigu yra nustatyti skirtingi šios algos dydžiai, stažui apskaičiuoti taikoma mažiausia pagal dydį minimalioji mėnesinė alga. Jeigu šia tvarka priskaičiuota pensijų socialinio draudimo įmokų suma yra mažesnė, įskaitoma proporcingai mažesnė stažo dalis. Jeigu teisės aktų nustatyta tvarka asmenys mokėjo (už juos turėjo būti mokamos) sumažinto tarifo pensijų socialinio draudimo įmokas, apskaičiuojant stažą už tuos metus, laikoma, kad buvo skaičiuojamos viso patvirtinto tarifo pensijų socialinio draudimo įmokos.
Išėjimo į pensiją metais į asmens stažą įskaitomi visi mėnesiai iki išėjimo į pensiją mėnesio, jeigu priskaičiuotų pensijų socialinio draudimo įmokų suma yra ne mažesnė, negu per tuos kalendorinius mėnesius turėjo būti priskaičiuota asmens pensijų socialinio draudimo įmokų suma nuo tais mėnesiais galiojusios minimaliosios mėnesinės algos dirbant pagal darbo sutartį.
Į stažą, skiriant ir naujinant senatvės pensiją ar negalios pensiją pagal šio įstatymo nuostatas, kalendorine trukme, bet ne ilgiau, negu asmuo sukako senatvės pensijos amžių, įskaitomi pagal Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą (toliau - Pensijų įstatymas), pagal pensijų įstatymus, galiojusius Lietuvos Respublikoje iki 1994 m. gruodžio 31 d., paskirtų netekto darbingumo (invalidumo) pensijų ir pagal šį įstatymą paskirtos negalios pensijos gavimo metai (ar jų dalis, jeigu pensiją asmuo gavo ne visus metus).
Nuo Pensijų įstatymo įsigaliojimo, tai yra nuo 1995 m. sausio 1 d., iki šio įstatymo įsigaliojimo įgytas stažas nustatomas ir apskaičiuojamas pagal teisės aktų nuostatas, galiojusias iki 2017 m.
Laikotarpiai, buvę iki Pensijų įstatymo įsigaliojimo, tai yra iki 1994 m. gruodžio 31 d., kurie yra prilyginami stažui, skiriant senatvės pensiją ar negalios pensiją pagal šio įstatymo nuostatas ir tikslinant iki šio įstatymo įsigaliojimo paskirtų senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų dydžius (šio įstatymo 50 straipsnis), nurodyti šio įstatymo 2 priede.
Per kalendorinius metus įgytu stažu laikomas šio straipsnio 1, 2, 4, 5, 6 ir 7 dalyse nustatyta tvarka apskaičiuotas stažas. Per visus kalendorinius metus įgytas stažas sudedamas.
Darbo stažas užsienyje
Vis daugiau žmonių įgyja darbo stažo ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Europos Sąjungos, Europos ekonominės erdvės šalyse, Jungtinėje Karalystėje ar Šveicarijoje. Tokiu atveju pensijos skyrimas remiasi ne tik Lietuvos Respublikos, bet ir ES teisės aktais. Kiekviena Europos šalis, kurioje žmogus yra dirbęs, skiria ir moka pensiją tik už tuos metus, kai jis dirbo toje šalyje ir mokėjo socialinio draudimo įmokas. Tačiau prieš priimant sprendimą, ar žmogus apskritai turi teisę į pensiją, svarbu susumuoti visose šalyse įgytą stažą.
Jeigu vienoje šalyje žmogus neturi pakankamai stažo, kad gautų pensiją, jis vis tiek gali įgyti teisę į pensiją susumavus visų šalių stažą. Pirmasis būdas - pagal tos šalies nacionalinius įstatymus. Teoriškai skaičiuojama taip, tarsi visus 30 metų žmogus būtų dirbęs Lietuvoje. Žmogui visada skiriama ta pensija, kuri yra didesnė.
Kad pensija būtų teisingai paskirta, būtina surinkti duomenis ne tik apie darbo laikotarpius Lietuvoje, bet ir apie laikotarpius, kai žmogus dirbo kitose šalyse. Pavyzdžiui, jeigu žmogus Lietuvoje dirbo tik 10 metų, o minimalus stažas, reikalingas senatvės pensijai gauti Lietuvoje, yra 15 metų, jis neturėtų teisės į pensiją, jeigu būtų vertinamas tik jo stažas Lietuvoje. Tačiau jei jis dar 20 metų dirbo Ispanijoje, tuomet bendras stažas jau yra 30 metų.
Kai žmogus pateikia prašymą dėl pensijos skyrimo ir yra aišku, kad jis turi bent 15 metų stažo Lietuvoje, „Sodra“ pradeda mokėti laikinąją išmoką, nelaukdama, kol gaus informaciją iš kitų valstybių. Vėliau, kai iš užsienio bus gauti dokumentai apie kitose šalyse įgytą stažą, pensija bus apskaičiuojama ir antruoju būdu - pagal Europos sąjungos reglamentus - bei priimamas sprendimas dėl pensijos skyrimo.
Žmogus, kuris sulaukė senatvės pensijos amžiaus, teritoriniame „Sodros“ skyriuje arba asmeninėje paskyroje www.sodra.lt/gyventojui pildydamas prašymą gauti senatvės pensiją Lietuvoje nurodo, kad yra dirbęs ir kitoje šalyje. Dėl pensijos skyrimo galima kreiptis ir anksčiau - likus 3 mėnesiams iki senatvės pensijos amžiaus.
Gavęs prašymą, „Sodros“ Užsienio išmokų skyrius veikia kaip tarpininkas. Sprendimas dėl laikinos išmokos skyrimo turi būti priimtas ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo prašymo ir visų reikalingų dokumentų pateikimo. Tos šalies kompetentinga įstaiga per specialią Europos socialinės apsaugos informacinę sistemą (EESSI) susisieks su „Sodros“ Užsienio išmokų skyriumi ir perduos reikiamą informaciją.
Pensijos iš kiekvienos šalies bus paskirtos atskirai - už tiek metų, kiek žmogus dirbo toje šalyje. „Sodra“ neturi įtakos tam, kaip greitai užsienio valstybė patvirtins joje įgytą stažą ir paskirs savo pensiją. Jei užsienio kompetentinga įstaiga ilgai neatsako į užklausą, „Sodra“ siunčia priminimus vidutiniškai kas du mėnesius. Vis dėlto ES reglamente nėra nustatytų terminų, per kuriuos užsienio valstybė privalo pateikti informaciją.
Visose šalyse senatvės pensijos amžius yra skirtingas. Pensiją apskaičiuoja šalies (ar šalių), kurioje yra įgyta teisė į pensiją, kompetentingos įstaigos pagal tos šalies nacionalinius teisės aktus. Teisė į pensiją įgyjama sulaukus pensinio amžiaus ir sukaupus minimalų reikalaujamą darbo stažą.
Žmonės, kurie dirbo iki 1994 metų, turėtų patys pateikti „Sodrai” dokumentus, įrodančius jų stažą. Pensijų socialinio draudimo stažą iki 1993 metų gruodžio 31 d. Stažą taip pat galima patvirtinti pateikus archyvų išduotas pažymas ar juose saugomų dokumentų nuorašus ar išrašus, karinius bilietus, jei buvo atlikta karinė tarnyba, ir kitus dokumentus.
Valstybinis socialinis draudimas
Lietuvos socialinės apsaugos sistema apima valstybinį socialinį draudimą, kuris finansuojamas darbdavių ir apdraustųjų asmenų įmokomis į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą. Šios įmokos skaičiuojamos nuo apdraustųjų atlyginimo.
Iki 2000 m. socialiniam draudimui darbdaviai mokėjo 30 % samdomųjų darbuotojų atlyginimo dydžio įmokas savo lėšomis, o 1 % buvo išskaičiuojamas iš darbuotojų algų. 2000 m. darbdavių įmokos padidintos iki 31 %, o darbuotojų - iki 3 %. Nuo 2019 m. iš darbuotojų algų išskaičiuojamos socialinio draudimo įmokos sudaro 8,72 % darbo užmokesčio pensijų socialiniam draudimui, 2,09 % ligos, 1,71 % motinystės socialiniam draudimui ir 6,98 % privalomajam sveikatos draudimui.
Kiekvieno apdraustojo įmokų dydis nurodomas Valstybinio socialinio draudimo fondo duomenų bazėje. Pagal šiuos duomenis apskaičiuojamos socialinio draudimo išmokos. Dalis socialinio draudimo lėšų skiriama Užimtumo fondui (įkurtas 1991 m., administruoja Užimtumo tarnyba) ir Privalomojo valstybinio sveikatos draudimo fondui (administruoja Valstybinė ir teritorinės ligonių kasos).
Socialinis draudimas taip pat apima kai kurias valstybines pensijas: nukentėjusiųjų asmenų, mokslininkų, Lietuvos Respublikos pirmojo ir antrojo laipsnio (gauna piliečiai, ypač nusipelnę Lietuvai kurdami ir plėtodami jos valstybingumą, ūkį, kultūrą, mokslą, meną ir sportą, gindami valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ir konstitucinę santvarką, labiausiai pasižymėję pasipriešinimo SSRS okupacijai dalyviai, t. p. motinos, pagimdžiusios ir išauginusios iki aštuonerių metų amžiaus septynis ir daugiau vaikų), pareigūnų ir karių, teisėjų.
Socialinio draudimo įmokų dydžiai
| Laikotarpis | Darbdavio įmoka | Darbuotojo įmoka |
|---|---|---|
| Iki 2000 m. | 30 % | 1 % |
| 2000 m. | 31 % | 3 % |
| Nuo 2019 m. (darbuotojo) | - |
|