Sunkumų kyla ne tik dėl sergančiojo elgesio, bet ir dėl to, kaip visa šeima bando prisitaikyti, reaguoti ar kompensuoti artimojo nebuvimą - emocinį, fizinį, socialinį. Pokalbis apie priklausomybės žalą visai šeimai su priklausomybių psichologe dr. Tai yra du branduoliniai dalykai, be kurių šeima funkcionuoti negali.
Jiems sutrikus, šeima nebegali būti atvira, saugi erdvė. Tarpusavio bendravimas tampa fragmentiškas: dažniau nutylima, slepiama, meluojama, puolama ar ginamasi. Šeimose, kuriose vienas iš šeimos narių yra priklausomas, ribos stipriai išsikraipo: vieni perima atsakomybę, kuri nepriklauso jiems, kiti praranda atsakomybę už save, emocijos tampa bendros, sumaišytos, o kontrolė ir įsikišimas pakeičia sveiką rūpestį.
Išsikraipius riboms tampa neįmanoma sveikai bendrauti, nes nebėra aišku, kur prasideda ir baigiasi kiekvienas asmuo. Tarkime, šeimoje yra tėvas, sergantis priklausomybe nuo alkoholio. Paauglė dukra pradeda perimti atsakomybę, kuri jai nepriklauso, tikrindama kada ir kokios būklės grįš tėvas, slėpdama nuo mamos tėvo išgertuves, kad namie būtų mažiau konfliktų. Toks dukros atsakomybės perėmimas gali kelti jai sunkų kaltės jausmą, kad tėvas geria, ir dėl to ji dar labiau bando jį gelbėti.
Savo praktikoje labai dažnai girdžiu šias liūdnas priklausomų žmonių istorijas, kuomet jiems patiems teko per sunkus vaidmuo, vertęs apleisti savo vaikišką pusę ir per anksti prisiimti atsakomybę, kuri jiems dar nepriklausė - moterims perimti buities darbus, vyrams išlaikyti šeimą finansiškai, dirbti ūkio darbus. Tai yra didelė žaizda, turinti rimtų padarinių suaugusiojo gyvenime, kurių vienas skaudžiausių - nemokėjimas prašyti ar kreiptis pagalbos tada, kai vienam per sunku. Kitas skaudus padarinys - nepakankamumo jausmas, kylantis iš vaikui užkrautos atsakomybės, kurios jis negalėjo atlikti.
Grįžtant prie minėtos šeimos dinamikos. Geriantis tėvas visiškai praranda atsakomybę už save ir ima tikėtis, kad kas nors sutvarkys jo problemas, užglaistys padarinius, jį pridengs. Iš bejėgiškumo mama gali pradėti kontroliuoti: stebėti, skaičiuoti butelius, grasinti, manipuliuoti, bandyti jėga sutvarkyti situaciją. Taip susimaišo visų šeimos narių emocijos: visi jaučia įtampą, bet niekas nebesupranta, kur kieno jausmai. Bendrąja prasme, tokios šeimos patirtys, kai vienas perima kito atsakomybę ar gelbėja kitą, dažai būna atsineštos iš jau minėtų skaudžių vaikystės patirčių.
Taip pat skaitykite: 25,5 metų darbo stažas ir pensija
Suaugusieji, kurie vaikystėje prisiėmė ne savo atsakomybę, neretai nesąmoningai ieško partnerių, kuriuos reikia pakeisti ar gelbėti, jaučiasi atsakingi už kitų emocijas, įsitraukia į suirutės kartojimą. Tokiu būdu žmogus kartoja kažkada neužbaigtą situaciją - trokšta išgelbėti tą tėvą ar mamą, kurių negalėjo išgelbėti vaikystėje. Už to gali slypėti daug neišreikšto liūdesio, pykčio, bejėgiškumo, skausmo dėl prarastos vaikystės. Gali vyrauti emocijų proveržiai, psichosomatiniai skausmai.
Pagrindinės klaidos bendraujant
Santykis su žmogumi, sergančiu priklausomybe, dažnai yra kupinas įtampos, neišsakytų jausmų, pasikartojančių konfliktų ir bejėgiškumo. Pagrindinės klaidos, kurias daro artimieji, yra priklausomo žmogaus moralizavimas, kaltinimas, žeminimas, gąsdinimas, spaudimas, nusivylimas, taip pat alkoholio vartojimas kartu (dažniausiai iš nevilties). Visi šie būdai yra netinkami, nes jie tik sustiprina priklausomą elgesį, o ne padeda keistis. Moralizavimas ir kaltinimas kelia gėdą, o gėda yra vienas pagrindinių veiksnių, skatinančių vartoti dar daugiau, nes priklausomas žmogus ir taip gyvena gėdoje. Spaudimas ir grasinimai sukelia pasipriešinimą, kuris stumia žmogų giliau į izoliaciją ir vengimą. Žeminimas suardo ryšį ir atima motyvaciją keistis, nes žmogus pradeda jaustis bevertis, nepataisomai blogas. Vartojimas kartu tik normalizuoja priklausomybę ir naikina bet kokias ribas.
Neretai priklausomo žmogaus artimieji daro „meškos paslaugą“ perimdami per daug atsakomybių, per daug padėdami ir tokiu būdu nesąmoningai palaikydami žalingą elgesį. Priešingas per dideliam atsakomybės perėmimui gali būti visiškas priklausomo žmogaus nematymas. Ši patirtis yra labai skausminga priklausomam žmogui, nes giliai viduje jis nori būti pamatytas savo kančioje. Psichologiškai artimojo nematymas reiškia santykio nutrūkimą, o su tuo nutrūksta ir pagalbos galimybė. Toks nematymas patvirtina seną žaizdą: „aš nesvarbus“, „niekam nerūpiu“. Nelieka vilties pokyčiui.
Iš priklausomų žmonių patirčių išgirstu, kad toks patyrimas yra itin skausmingas ir gilinantis pačią priklausomybės šaknį - „toks, koks esu, esu blogas, neturiu teisės egzistuoti ir būti priimtas“. Ką bedarytų artimieji, yra svarbu suvokti, kad griežtos taktikos (tarp jų ir nematymas) neveikia, nes priklausomas žmogus reaguoja gynybiškai arba nutolsta, ryšys nutrūksta, o priklausomybės ciklas stiprėja.
Naudingiau būtų bandyti prieiti prie priklausomo žmogaus siekiant jį suprasti, išsakant tikruosius savo jausmus kiekvieną dieną matant priklausomą žmogų: „Aš matau, kad tau sunku“, „Aš jaučiu liūdesį, kai matau tave atsitraukiant“, „Man vieniša, kai tu geri“. Tokie nuoširdūs pasakymai pastebi žmogų, o ne jo simptomą. Kalbant apie pagalbos siūlymą priklausomam žmogui, naudinga būtų siūlyti pagalbą kaip pasirinkimą, o ne reikalavimą. Galima pasiūlyti pagalbą surandant gydymo vietą ar specialistą, jei artimasis norėtų kreiptis pagalbos. Svarbiausia yra parodyti, kad artimasis yra ir bus šalia, jei jis nuspręs kreiptis į specialistus. Tokiu būdų perduodama žinutė „Esame šiame santykyje kartu, ir aš čia su savo riba: galiu būti šalia, galiu pasiūlyti pagalbos ranką, bet spręsti už tave negaliu.
Taip pat skaitykite: Instrukcija: kaip siųsti laišką Sodrai registruotu
Savo praktikoje labai dažnai girdžiu, kad žmonės ateina pagalbos dėl artimųjų išreikšto susirūpinimo, bejėgiškumo, liūdesio ir kitų natūralių, priklausomybės aplinkoje pasireiškiančių, jausmų. Ateiti pas specialistą padėjo atviri, nuoširdūs pokalbiai. Pamatymas po nematymo. Pradėtas dialogas po ilgos tylos. Todėl prieš kalbant su priklausomu žmogumi verta savęs paklausti: Ką aš iš tikrųjų jaučiu: nerimą, liūdesį, pyktį, nusivylimą? Ko bijau? Kokią atsakomybę bandau prisiimti, kuri nėra mano? Priklausomas žmogus labai jautriai reaguoja į prievartinį, netikrą ryšį, spaudimą. Skaudus padarinys - nepakankamumo jausmas, kylantis iš vaikui užkrautos atsakomybės, kurios jis negalėjo atlikti.
Taip pat svarbu suvokti ir priimti, kad kartais artimojo kvietimas pagalbai gali būti nepriimtas, o priklausomas artimasis dar labiau nutolti. Deja, net labai nuoširdžios pastangos negarantuoja abipusio ryšio. Priklausomybė dažnai sutrikdo žmogaus gebėjimą būti santykyje. Priklausomam žmogui gali būti per skaudu, jo gėda gali būti nepakeliama ir jis gali psichologiškai labai nutolti. Tai nėra artimųjų kaltė.
Pakalbėkime atskirai apie vyro ir moters santykius, tėvų ir vaikų santykius, kai vartoja arba tėvai, arba vaikai. Priklausomo ir artimojo patirtys yra gana skirtingos, bet kartu panašios - abu praranda savo ankstesnius vaidmenis, ribas ir įprastus gyvenimus. Priklausomybe sergantis partneris dažniausiai stipriai susiaurina savo interesus iki vieno vienintelio - vartojimo. Taip atsitinka dėl fiziologinių ir psichologinių pokyčių pasireiškiančių kartojant psichoaktyvių medžiagų vartojimą. Į medžiagą paniręs priklausomas partneris nebesuvokia savęs - savo jausmų, poreikių, realybės, įsijungia stiprus neigimo ir vartojimo idealizavimo mechanizmas, kad žmogus išlaikytų vartojimą ir nejaustų stipraus nerimo.
Vartojantysis nebesugeba matyti realios situacijos - mato tik savo poreikį. Nors giliai viduje priklausomas partneris išgyvena gėdą, kaltę ir baimę būti demaskuotam, jis atitolina save nuo šių sunkių jausmų, juos reguliuodamas vengimu, melu, atsitraukimu. Priklausomybė labai stipriai iškreipia atsakomybės jausmą. Sergantis priklausomybe partneris net nejausdamas permeta atsakomybę už savo elgesį partneriui, pats atsitraukdamas nuo atsakomybės už šeimą, emocijas, įsipareigojimus. Tuo tarpu priklausomo artimasis patiria kiek kitokią situaciją - jo ribos griūna ir jis orientuojasi tik į vartojantį partnerį pradėdamas kontroliuoti, gelbėti, tikrinti, sekti, pateisinti, dengti padarinius. Tokiu būdu santykiuose jis užima ne savo vietą, o tampa priklausomam partneriui tėvu arba mama. Toks vaidmens perėmimas dažnai remiasi vidiniu įsitikinimu, kad „esu atsakingas už viską“ ir, jei paleisiu kontrolę, viskas sugrius. Ilgainiui šis vaidmuo perauga į perdegimą, nuovargį, apatiją, pyktį, o pats santykis tampa išgyvenimo režimu, kuriame artimasis nutolsta nuo savo poreikių, jausmų ir ribų.
Jei nei vienas, nei kitas šeimos narys negauna pagalbos, abi pusės susvetimėja. Priklausomas partneris vis labiau tolsta nuo realybės, silpnėja jo savasties jausmas ir jis nuolat kartoja tą patį priklausomybės ciklą: vartojimas → gėda → izoliacija → neigimas → kartotinas vartojimas. Tuo metu priklausomo žmogaus artimasis išgyvena krizę nesugebėdamas atsiskirti ir rasti savęs be priklausomo partnerio gelbėtojo vaidmens. Paprastai artimojo jausmai tampa priklausomi nuo vartojančiojo būsenų. Vaikas, augantis tokioje aplinkoje, nukenčia labiausiai, nes dažnai būna priverstas per anksti suaugti ir tapti tėvu arba motina savo tėvams, mokytis gesinti emocines krizes ar kitaip palaikyti stabilumą namuose.
Taip pat skaitykite: Vadovas apie Sodros automatizavimą
Kaip jau minėta, tokiu būdu vaikas yra priverčiamas palikti savo amžiaus vietą ir užimti tai, kam jis dar nėra pasiruošęs. Tam vaikas aukoja jam pagal amžių priklausantį žaismingumą, palaikymo ir globos poreikį. Tokio vaidmens kaina suaugus gana didelė - vidinės tuštumos jausmas, sunkumai nustatant ribas santykiuose, jautrumas kitų nuotaikoms, kai kitų poreikiai tampa aukščiau savo. Kai vienas iš tėvų serga priklausomybe, šeimoje vyrauja nuolatinis nenuspėjamumas ir įtampa. Vaikas tampa per budrus, gyvena nuolatinėje budėjimo būsenoje ir patiria ne tik emocinį, bet ir savasties bei tarpusavio ryšio su kitais formavimosi sutrikdymą. Tokie vaikai išmoksta visada būti pasiruošę pavojui, skaityti nuotaikas, garsus, toną, tėvo ar mamos žingsnius. Kitas rimtas nenuspėjamos aplinkos padarinys - vidinio saugumo nebuvimas.
Vaikams, užaugusiems emociškai nedarnioje aplinkoje, trūksta bazinio saugumo jausmo, kad pasaulis yra saugus, ryšiai tarp žmonių patikimi, o iškilus pavojui suaugusieji yra prieinami. Nenuspėjama, nedarni aplinka ir per ankstyvas suaugimas neretai „užšaldo“ emocijas. Vaikas augdamas nesaugioje aplinkoje neturi galimybės verkti, pykti, skųstis ar bijoti. Vienas skaudžiausių nenuspėjamos aplinkos padarinių vaikui - savivertės sutrikimas. Kai vaikas gyvena nuolatinio pavojaus, nenuspėjamumo ir įtampos fone, jis nebegali sveikai integruoti patirties. Vietoje kritiško suvokimo, kas vyksta, jis įsideda į savo vidų nuostatas, bet kritiškai jų neapdoroja, įsisavina tam tikras žinutes apie save ir pasaulį, pavyzdžiui, „jei būčiau geresnis, tėtis negertų“, „mano pareiga viską sutvarkyti“, „neturiu teisės kitiems kelti problemų“.
Tai itin žalingos nuostatos, kurios neperdirbtos veda link nuolatinio kaltės jausmo (net jei objektyviai nėra dėl ko savęs kaltinti), savikritiškumo, persistengimo dėl meilės, didelės priklausomybės nuo kitų nuomonės, kitų emocijų prisiėmimo ir partnerių gelbėjimo. Suaugęs toks žmogus gali tapti hiperfunkcionuojantis - nuolat spręsti, atsakyti už visus, patirti lėtinį stresą, sunkumų atsipalaiduoti, paleisti kontrolę, prašyti pagalbos. Tai itin dažnas reiškinys tarp priklausomybę turinčių žmonių. Įsitikinimas, kad „neturiu teisės kelti kitiems problemų“ reiškiasi savęs ištrynimu. Kai vaiko poreikiai „per dideli“ nedarnioje aplinkoje, jis išmoksta būti nematomu, kad nekeltų papildomos įtampos. Taip užaugęs žmogus turės sunkumų rodyti jausmus, nuvertins savo poreikį pagalbai, nes „kitiems dar sunkiau“, bus emociškai sustingęs, santykiuose toleruos nepagarbą, ribų pažeidimus ir turės menką savivertę, paremtą giluminiu įsitikinimu „mano poreikiai nėra svarbūs“.
Dažnai savo praktikoje girdžiu klientų įsitikinimų, kad, jei vaikai nemato kaip šeimos narys geria, tai ir jokios žalos nėra. Šis įsitikinimas yra apgaulingas, nes, nors ir priklausomybė viešai nematoma, vaikai jaučia įtampą ir gyvena nesąmoningoje budėjimo būsenoje. Taip augdami vaikai išmoksta neigti realybę, slėpti jausmus, ignoruoti nerimą. Vaiko viduje gali būti jausmas, kad kažkas yra negerai, bet, kadangi jis nepagrįstas, išmokstama apsimesti, kad viskas gerai. Tylus vieno iš tėvų vartojimas neleidžia išsamiai pamatyti tikrovės, o visa šeima gyvena emocinėje izoliacijoje. Taip augdamas vaikas gali jaustis vienišas savo neaiškiame patyrime.
Patarimai abiems pusėms
Vienas iš esminių dalykų būtinas sergant priklausomybe yra problemos pripažinimas ir pagalbos ieškojimas. Psichologijoje, ypač egzistencinės, humanistinės krypties literatūroje yra labai populiari „Paradoksali pokyčio teorija“ (A.R. Beisseris), kuri kalba apie tai, kad „pokytis prasideda nuo to, kas yra“, kai sustojame ir tiesiogiai susitinkame su faktu, jausmu ar situacija. Susitikimui su alkoholio vartojimo problema gali padėti paprasčiausių klausimų uždavimas sau: „Ką aš darau? Ne ką galvoju, o ką realiai darau?“, „Kaip dažnai vartoju?“, „Kokie konkretūs padariniai man jau atsitiko?“ Svarbu neinterpretuoti, o tiesiog susirinkti nuogus faktus. Gali būti naudinga atlikti alkoholio vartojimo vertinimo testą, kurį nesunkiai galima rasti internete (pavyzdžiui, AUDIT klausimynas). Kitas svarbus žingsnis pripažįstant vartojimo problemą yra įsisąmoninimas, kad vienas nepajėgiu suvaldyti situacijos ir kad reikia pagalbos. Pripažinti problemą yra tas pats, kas pripažinti savo ribą - „Aš nebegaliu to kontroliuoti.“ Tai yra kelias į realybę - ne silpnumas, o kontaktas su tikrove.
Šis kelias atsiveria, kai žmogus pamato, kad valia nebeveikia, kad pažadai sau yra tušti ir kad situacija didesnė už jį. Pripažįstant vartojimo problemą yra svarbus gėdos ir skausmo priėmimas. Priklausomybė klesti ten, kur žmogus bėga nuo jausmų. Gėda, kaltė, nerimas - neišvengiama pripažinimo dalis. Susiduriant su sunkiais jausmais dingsta iliuzija, kad viskas yra gerai. Einant problemos pripažinimo keliu priklausomam žmogui svarbu atskirti kas yra jo, o kas ne jo atsakomybė. Svarbu suvokti, kad priklausomas žmogus yra atsakingas už savo pasirinkimą vartoti, reakcijas, melą, slėpimą ar kitą išsisukinėjimą ir vartojimo padarinius. Jis nėra atsakingas už partnerio nuotaikas, kitų reakcijas, svetimus sprendimus. Pripažinimas įvyksta, kai žmogus sako: „Tai mano pasirinkimas. Aš jį padariau. Pradėti ieškoti pagalbos padeda paprastas suvokimas, kad „man reikia pagalbos“. Jau minėta, kad šis suvokimas psichologiškai yra labai reikšmingas, priešingas nuostatai „turiu susitvarkyti pats“.
Apie PRIKLAUSOMYBES. Kaip padėti sau ir savo artimajam?
tags: #kaip #bendrauti #su #klientuserganciu #priklausomybe