Perkūnas - vienas populiariausių senovės lietuvių dievų. Šis dievas, kaip vienas ryškiausių lietuvių mitologijos personažų, išlaikė tvirtas pozicijas mūsų tradicinėje kultūroje, kalboje, tautosakoje, istoriniuose šaltiniuose. Dievas Perkūnas nuo seno domino istorikus, etnografus, senosios religijos tyrinėtojus.
Perkūnas: esmė, reikšmė ir funkcijos
Perkūnas (Dievaitis, Dundusėlis, Dundulis, Dudutis, Poškutis, Akmeninis, Kalvis, Bruzdulis, Dūdų Senis, Karalius Perkūnėlis, Šarkutis) - senovės lietuvių ir baltų mitologijos dievas. Visų pirma, Perkūnas yra gamtos ir atmosferos reiškinių valdovas. Jam paklūsta vėjai ir audros, o žaibas yra pagrindinis vyriausiojo Lietuvos dievo ginklas.
Tai galingiausios gamtos jėgos, taigi Perkūnas gali įveikti bet kurį savo priešininką, kas jis bebūtų - žmogus ar dievas. Ir Perkūnas gina žemę nuo piktųjų jėgų, gina lietuvius nuo tų grėsmių, nuo kurių jie negali apsiginti patys. Vyriausiasis Lietuvos dievas nepasižymi kantrybe. Jei Perkūnas užsirūstina, jo pyktis gali būti baisus. Tačiau, skirtingai nuo daugelio kitų dievų, Perkūnas yra teisingas. Tiems, kurių sąžinė švari, nėra ko bijoti.
Viena pirminių Perkūno funkcijų - atmosferos reiškinių valdymas. Griaustinis, lietus, žaibas buvę Perkūno valioje. Apvalančioji griaustinio dievo funkcija, vaisingumo skatinimas, teisingumo ir tvarkos palaikymo funkcija - visos šios rolės jam priskiriamos. Perkūnas - vestuvių dalyvis, vaizduojamas kaip baudžiantis neištikimą sutuoktinį; Perkūnas primena teisėją. Perkūnas kaip teisiantis dievas atsiskleidžia tikėjimuose apie griaustinio nutrenktą žmogų.
Perkūno santykis su Žemyna ir pavasarinis aspektas
Kiekvieną pavasarį Perkūnas tuokiasi su savo žmona Žemyna, žemės gamtos ir derliaus deive. M. A. J. Greimas savo veikale “Tautos atminties beieškant” išskiria specifinę šio dievo veiklos sritį, pavadindamas ją “Pavasarinis Perkūnas”, ir analizuoja Perkūno santykį su dievu Pergrubiu, įžvelgdamas tarp jų kai kurių panašumų, ypač atliekamų funkcijų srityje. A. J. Greimas pažymi, kad Perkūnas ir Pergrubis - su pavasariu glaudžiai susiję dievai, abu jie skatina augalus žaliuoti.
Taip pat skaitykite: Kas yra istorijos mūza?
Perkūnas ir jo priešininkas: mitinė dvipusė kova
Griausmavaldžio ir šio dievo kovos su jo priešininku mitas laikomas indoeuropiečių mitologijos branduoliu. Griaustinio dievo mitas žinomas ne tik baltams, bet ir kitoms indoeuropiečių kilmės kalbomis kalbančioms tautoms. Lietuvių Griausmavaldžio priešininkas yra Velnias, latvių - Velns, rusų - Veles / Volos. Velnias yra antropomorfinė ar zoomorfinė būtybė, susijusi su požeminiu pasauliu ir mirusiaisiais, taip pat - su gyvuliais.
Tad paminėtose tradicijose yra išlaikyta pagrindiniu laikomo indoeuropiečių mito schema ir to mito personažų pobūdis: griaustinio dievas, atstovaujantis su dangumi susijusiam atmosferiniam pradui, kovoja su chtoniškąjį pradą įkūnijančiu dievu ar mitine būtybe. Jų kovos pasekmė ar veiksmo fonas gali būti audra, perkūnija, lietus.
Perkūnas tarptautiniame kontekste
Griaustinio dievo mito paralelės randamos daugelyje tradicijų: lietuvių Perkūnas, latvių Pērkons, prūsų Percunis, rusų Перун, baltarusių Пярун, ukrainiečių Перун, lenkų Piorun, čekų Perun. Germanų mitologijoje griaustinio dievas pavadintas Thor arba Donar. Senovės indų tradicijoje Rigvedoje Perkūno atitikmeniu laikomas Indra; senovės indų lietaus ir audros debesio dievybė buvo Parjánya.
Su jais lyginant, Griaustinio dievo priešininkui taip pat randama paralelių: senovės indų Vritrá ar demonas Valá, germanų Toras ir Midgardo gyvatė. Su jais kovoja Indra, Toras ar Perkūnas, išlaisvindami upių tėkmę, karves ar saugodami pasaulio tvarką.
Vardo Perkūnas etimologija ir vardų įvairovė
Žodis Perkūnas, kaip ir juo įvardijamas personažas, yra indoeuropiečių kilmės. Šis žodis lietuvių kalboje vartojamas ne tik dievybei pavadinti - tai yra kaip tikrinis žodis, bet ir kaip bendrinis, kuris paprastai reiškia perkūniją, griaustinį. Vardo Perkūnas etimologija siejama su senu lietuvių kalbos žodžiu perti - „mušti“, kildintinu iš indoeuropiečių *per-, *per-g- „mušti“.
Taip pat skaitykite: teisėsaugos ir nusikalstamo pasaulio sąsajos Lietuvoje
Pėrimas ar, kitaip sakant, mušimas, trenkimas yra pagrindinė Perkūno funkcija. Žodžiu spirti taip pat nusakomi Perkūno veiksmai: „Kad tave perkūnas nuspirtų“. Žodžiu perti, be mušimo reikšmės, turi dar ir tokias: plakti, vanoti, šauti, mesti, blokšti, trenkti. Perkūnas, trenkdamas į kokį nors objektą, jį tarsi plaka, tranko. Su šovimu, bloškimu siejasi Perkūno svaidymas kirvukų, kulkų. Vadinasi, kone visos žodžio perti reikšmės asocijuojasi su Perkūno funkcijomis.
Kaip žinoma, kai kuriuos mitinius personažus vengta minėti, drausta ištarti jų vardus. Perkūno vardo atžvilgiu taip pat galiojo tabu: žmonės sakydavo, jog negalima vadinti griaustinio stačiai Perkūnu, nes jis gali supykti. Ištarti įprastinį Perkūno vardą neretai drausta vaikams. Jo vietoje liepta vartoti žodį griaustinis.
Yra žinomi 38 įvairios kilmės ir darybos Perkūno vardai. Pvz. Akmeninis kalvis, Braškutis, Burzgulis, Dievaitis, Dūdų senis, Grumužis, Kukutis, Poškulis, Traškutis ir kt. Daug vardų yra garsažodinės kilmės: Braškutis, Burzgulis, Poškulis, Traškutis, Trinkulis - jie asocijuojasi su perkūnijos sukeliamais garsais.
Perkūno antropomorfizacija, išvaizda ir atributika
Sakmėse ir tikėjimuose Perkūnas - žmogaus pavidalą turintis dievas. Pirmiausia pabrėžiami tokie jo išvaizdos bruožai kaip ruda barzda, aukštas ūgis, pažymima, kad tai - senyvas, bet tvirtas vyras. Rudos spalvos barzda asocijuojasi su ugnimi. Turima duomenų, kad Perkūno plaukai vaizduojami kaip liepsnos liežuviai. Lietuvių žodinėje tradicijoje liudijama, kad ugnis galinti degti ant Perkūno galvos.
Su ugnimi susijusi Perkūno prigimtis išryškėja ir iš kitų jo išorės ypatumų bei jam priklausiusių daiktų. Perkūnas gali turėti ugninius rūbus, ugninį kalaviją (žaibą), sėdėti ugniniuose ratuose arba ant ugninio žirgo. Jis vaizduojamas net kaip ugninis milžinas. Ugninė Perkūno prigimtis aiškintina jo ryšiu su žaibu - viena iš dangiškosios ugnies apraiškų.
Taip pat skaitykite: Velnias ir Perkūnas lietuvių mitologijoje
Šiam personažui būdinga ūmumas, veržlumas, per kraštus besiliejanti energija. Perkūno karštą būdą rodo jo piktumas, rūstumas. Griaustinio trenksmas kyla dėl Perkūno ratų dundėjimo, kuris susidaro jo važinėjant po dangų. Griaudžiant tėvai mažiems vaikams sako: „Klausyk, dievulis važinėja“ arba „Dievas barasi“.
Perkūno ratai, vežimas ir ožys kaip atributai
Folklore Perkūnas neretai vaizduojamas ratais važinėjantis po dangų. Ratai - būdingas jo atributas: Perkūnas yra senis su dideliais ratais, važiuojąs labai akmenuotu keliu. Ratai gali būti ugnies, akmeniniai arba geležiniai. Iš po ratų šoka ugnis - taip aiškinamas žaibo atsiradimas.
Vežimas, kuriame sėdi Perkūnas, - dviratis. Į Perkūno vežimą įkinkomi keturi balti arkliai arba ožiai. Būdingas jo vaizdinys - senis, pasikinkęs į dviratį ožį ir su juo važinėjantis po debesis. Mįslėse pats Perkūnas vaizduojamas kaip ožys - tai viena iš zoomorfinės Griausmavaldžio raiškos formų.
Perkūnas ir krikščionybė: adaptacijos ir tapatinimai
Atėjus krikščionybei Perkūno vardas neišnyko. Vėlesniais laikais Griaustinio dievas neretai įgydavo krikščioniškos kilmės vardus: šv. Alijošius (Elijas), šv. Jurgis, šv. Mykolas. Minėtieji krikščionių religijos personažai buvo tapatinami su Griausmavaldžiu; pranašas Ilja, šv. Georgijus, arkangelas Michailas vėlesniais laikais neretai tapdavo Perūno pakaitalais.
Pretekstas tapatinti Perkūną su Eliju galėjo būti vaizdinis ir funkcinis šių personažų panašumas. Elijas Biblijoje, kaip ir Perkūnas folklore, vaizduojamas važiuojantis per dangų vežime, į kurį įkinkyti arkliai. Elijo arkliai yra ugniniai. Be to, Elijas, kaip ir Griausmavaldis, turi ryšį su lietumi - Dievui užleidus sausrą Elijas imasi priemonių ją sustabdyti. Tokie folklorinio Perkūno ir biblinio Elijo panašumai tapo pagrindu jų tapatinimui.
Perkūnas tautosakoje, vietovardžiai ir kultūrinis paveldas
A. Vietovardžiai, kuriuose užfiksuotas Perkūno vardas, yra svarbūs ir patikimi duomenys ne tik kalbiniu, bet ir mitologiniu aspektu. Iš jų galima spręsti, kurios Lietuvos vietos, kurie gamtos objektai buvo siejami su Perkūnu. Iš viso Lietuvoje užrašyta 115 vietovardžių ir gamtos objektų, susijusių su Perkūnu ar su šiuo žodžiu sudaro sudėtinį vardą.
| Objektų tipas | Pavyzdžiai / Pastabos |
|---|---|
| Vandenvardžiai | Perkūnbalė, Perkūnaraistis, Perkūnpeivė, Perkūnduobė (apie 17 vardų) |
| Pievos | Perkūniškės, Perkūninė, Perkūno lanka, Perkūno sala (apie 22 vardai) |
| Kalnai / kalneliai | Perkūnkalnis (užrašytas Lietuvoje net 12 kartų) |
| Akmenys | Perkūno akmuo, Perkūno skrynia, Perkūnplokštis (apie 12 vardų) |
| Kaimai / kelių pavadinimai | Perkūnkelis, Perkūnkalnis ir kt. |
Vietovardžių, susijusių su vardu Perkūnas, lietuvių užfiksuota ne mažai ir paplitę jie visame mūsų krašte. Galima išskirti vietoves, kurios labiau atspindi Perkūno mitą - Raseinių, Šiaulių ir Alytaus rajonai.
Perkūnas mokslo ir folkloristų darbose
Mitologiniuose tyrinėjimuose Perkūnas buvo minimas jau XIX a. pirmoje pusėje. Narbutas veikale “Lietuvių tautos istorija” charakterizuodamas Perkūną teigia, kad šis dievas buvęs aukščiausiasis gamtos valdovas. T. S. Stanevičius studijoje “Lietuvių mitologijos aiškinimas” (1838 m.) mini Perkūno ir amžinosios ugnies kultą. S. Daukantas Perkūną apibūdina pirmuoju šilumos įkūrėju, davusiu pradžią gyvybei ir nuleidusiu į pasaulį ugnį, kaip žmonijos globėją.
XIX a. viduryje ir antroje pusėje Perkūno problemą nagrinėjo J. J. Hanuschas, A. Schleicheris, M. Akelaitis, E. Volteris, T. R. Greinbergeris, A. Bruckneris, A. A. Botyrius. J. Basanavičius rinkiniuose įdėjo sakmių apie Perkūno santykius su velniu ir siejo Perkūną su romėnų Jupiteriu bei senovės indų Parjanya. Tyrinėjant griaustinio dievą Perkūną, daugiausia nusipelnė J. Balys, parašęs darbą “Perkūnas lietuvių liaudies tikėjimuose”.
P. Skardžius straipsnyje “Dievas ir Perkūnas” (1963 m.) nagrinėjo Perkūno etimologiją ir santykį su Dangaus Dievu. M. Gimbutienė Perkūną priskyrė indoeuropietiškajam panteonui ir akcentavo jo ryšį su vaisingumu. N. Vėlius, analizuodamas įvairias Perkūno ir velnio konflikto apraiškas, daro išvadas apie šių legendų tradicijos senumą ir tvirtumą.
Kas yra mitologijos ir folkloro griaustinio dievai?
Perkūno vardų, rodiklių ir simbolių sankaupa
Nemaža dalis Perkūno vardo pakaitalų yra garsažodinės kilmės: Braškutis, Brazdeikis, Burzgulis, Gramalis, Grumužis, Pakabildis, Poškulis, Tarškulis, Trinkutis. Šie vardai asocijuojasi su perkūnijos sukeliamais garsais - braškėjimu, brazdėjimu, grumėjimu, poškėjimu, tarškėjimu, trinksėjimu. Ypač pamėgtas perifrastinis Perkūno vardas - Dundulis. Jis padarytas iš žodžio dundėti, kuriuo gali būti nusakomas perkūnijos sukeliamas triukšmas.
Perkūno vaizdinio elementai - ugniniai atributai, ratai, vežimas, arkliai arba ožiai, ugninis kalavijas (žaibas) - visi jie motifikuoja Perkūną kaip personifikuotą audrą. Remiantis pateikta Perkūno išorės ir būdo charakteristika galima konstatuoti, kad jo vaizdinyje siekta išryškinti su perkūnija, viesulu, audra susijusius šio veikėjo ypatumus.
Perkūnas folkloro pasakojimuose: pavyzdžiai ir posakiai
Perkūnas dažnai minimas liaudies kalboje ir posakiuose: „Perkūnas pėrė“, „Kad tave žaibas nutrenkų“, „Perkūnas nuspyrė arklį“. Tokie posakiai atspindi Perkūno funkcijas ir jo vaidmenį visuomenėje kaip galingos gamtos jėgos atstovo. Folklore dažnai pasitaiko sakmėse, mįslėse, keiksmuose minimi Perkūno vardai: „O kad tave dundulis užmuštų!“ arba „Dundulis dund, kamanas blizg (Perkūnas)“.
Perkūnas ir jo moralinis aspektas
Perkūnas svarbus ne tik gamtos reiškinių valdytojas, bet ir moralinis autoritetas. Jis baudo tuos, kurie sugriauna dieviškąją tvarką, kovoja su blogiu ir velniais. Kaip liudija legenda apie Jūratę ir Kastytį, sulaužiusiųjų dieviškąją tvarką laukia sunkus atpildas. Tiems, kurių sąžinė švari, nėra ko bijoti.
Perkūno užduotis - tramdyti šiurkščias jėgas, skatinti žemės vaisingumą, palaikyti tvarką ir teisingumą. Tokia kompleksinė funkcijų kombinacija padaro jį vienu iš kertinių lietuvių mitologijos dievų.
Perkūno ir Mildos santykis lietuvių mitologijoje yra sudėtingas, nes Milda tradiciškai siejama su meile ir grožiu, o Perkūnas - su galinga, teikiančia tvarką jagu. Tarp šių dievų gali rastis ritualinės ir sezoniškos sąsajos: pavasarinės apeigos, santuokų simbolika, derlingumo ritualai. Mildos ir Perkūno vaidmenys derinami tautosakiniuose vaizdiniuose, kuriuose meilė, vaisingumas ir audros gali susipinti per pavasario šventes bei liaudiškas apeigas.
Naudota literatūra ir tyrėjai
- Norbertas Vėlius. Lietuvių mitologija (1, 2 tomai).
- Algirdas Julius Greimas. Tautos atminties beieškant // Apie dievus ir žmones.
- Nijolė Laurinkienė.
- J. Balys. Perkūnas lietuvių liaudies tikėjimuose.
- J. Basanavičius - tautosakos rinkiniai apie Perkūną.
- M. Gimbutienė - lietuvių mitologijos sluoksniai.
- P. Skardžius - „Dievas ir Perkūnas“.