Gera atrasti Juozapą. Jis ir Mergelė Marija gyveno kartu su Jėzumi. Jis kaip vyresnysis brolis nori atvesti mus į tokį patį artimą ryšį su Jėzumi. Vienintelis tikras šaltinis apie Juozapo gyvenimą yra Evangelijos. Iš jų sužinome kai kuriuos svarbius Juozapo gyvenimo aspektus. Jis - Marijos sutuoktinis ir Šventosios Šeimynos saugotojas, amatininkas iš Nazareto.
Juozapo vieta Evangelijose ir jo teisumas
Susitelkime ties Evangelijos pagal Matą, kurios pasakojime apie Kristaus gimimą Juozapas iš tiesų yra centre, liudijimu apie Juozapą. „Jokūbui gimė Juozapas - vyras Marijos, iš kurios gimė Jėzus, vadinamas Kristumi - Mesiju“. (Mt 1, 17) Juozapo kaip Marijos vyro statusas yra ne šeimos kaip prigimtinės bendruomenės, bet teisės realybė. Evangelistas nori pabrėžti, kad prieš žydų teisę Juozapas buvo Švenčiausiosios Motinos vyras - moteris tuolaik faktiškai negalėjo gyventi be vyro, nesusilaukdama didelių nepatogumų ir socialinių trukdžių.
Teisumas - tai pranašų reikalavimų realybė: būti arti Viešpaties širdimi, ne tik išore. Juozapo teisumas - tai Senosios Sandoros tautos teisumas, kuris reiškia gyvenimą vienybėje su Jahve, gyvuoju Izraelio Dievu, ištikimai laikantis Jo ir išrinktosios tautos Sandoros. Juozapas įgyvendino tą Izraelio troškimą, kuris per ištikimybę Sandorai su Viešpačiu buvo nukreiptas į ateisiantį Mesiją, į Tą, kuris yra Gelbėtojas.
Tylus paklusnumas Dievui
Evangelijos smulkiai nepasakoja apie tai, kas tuomet dėjosi Juozapo viduje, bet tai turėjo būti svarstymų ir pasimetimo laikotarpis. „Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios.“ (Mt 1, 20) Atsikėlęs Juozapas pasielgė taip, kaip Viešpaties angelo buvo įsakyta: jis parsivedė žmoną pas save, parsivedė ją pas save su Sūnumi, kuris turėjo ateiti į pasaulį iš Šventosios Dvasios. Juozapas tiesiog paklūsta Dievui tikėdamas jo žodžiu.
Globėjų keliai: bėgimas į Egiptą ir sugrįžimas
„Išminčiams iškeliavus, štai vėl pasirodo Juozapui sapne Viešpaties angelas ir sako: „Kelkis, imk kūdikį su motina ir bėk į Egiptą. Pasilik ten, kol tau pasakysiu, nes Erodas ieškos kūdikio, norėdamas jį nužudyti.“ (Mt 2, 13). Atsikėlęs nakčia, Juozapas pasiėmė kūdikį ir motiną ir pasitraukė į Egiptą. Ten jis prabuvo iki Erodo mirties. Tuo būdu išsipildė Viešpaties žodžiai, pasakyti pranašo lūpomis: „Iš Egipto pašaukiau savo Sūnų“ (Mt 2, 13-15).
Taip pat skaitykite: Šventasis Kristoforas: globėjas, legenda ir simbolis
Šventasis Juozapas prisiima visišką tėvo, Šventosios Šeimynos globėjo atsakomybę. Jis, slėpdamas Jėzų, priverstas su Marija gyventi tremtyje. Tačiau skubotas išvykimas Juozapui ir Marijai teikia džiaugsmą, jie išvyksta trise. Tremtyje Šventoji Šeimyna gyvena vienybėje ir ramybėje. Gyvenant svetimoje šalyje, būtini stipresni meilės ryšiai, padidėja abipusė priklausomybė.
Grįžimas ir gyvenimas Nazarete
Erodui mirus, Viešpaties angelas pasirodo per sapną Juozapui Egipte ir sako: „Kelkis, imk kūdikį su motina ir keliauk į Izraelio kraštą, nes jau mirė tie, kurie tykojo kūdikio gyvybės“. Tuomet Juozapas atsikėlė, pasiėmė kūdikį ir motiną ir pargrįžo į Izraelio šalį. Išgirdęs, jog Archelajas valdo Judėją po savo tėvo Erodo, pabūgo ten vykti. Įspėtas sapne, nukeliavo į Galilėjos sritį ir apsigyveno Nazareto mieste. Taip išsipildė pranašo žodžiai: „Jį vadins Nazariečiu“ (Mt 2, 19-23).
Šventasis Lukas rašo apie slėpiningą Jėzaus gyvenimą Nazarete, kai jis „augo išmintimi, metais ir malone“. Evangelistas po epizodo šventykloje priduria: „Jėzus iškeliavo su jais ir grįžo į Nazaretą. Jis buvo jiems klusnas.“ (Lk 2, 51) Šis Jėzaus paklusnumas, nuolankumas Nazareto namuose suprantamas kaip Jo dalyvavimas Juozapo darbe.
Širdies bruožai: nuolankumas, švelnumas, sumanumas
Šventasis Juozapas yra nuolankumo pavyzdys, - 1969 m. savo kalboje sakė Paulius VI. Evangelijose išimtinai kalbama apie tai, ką Juozapas darė, bet jose nėra jo žodžio, viskas apgaubta tylos. Jis kasdien bendravo su Jėzumi. Nors ir būdamas Dievo Sūnumi, Jėzus turėjo išmokti melstis. Tai paaiškina, kodėl, pavyzdžiui, šventoji Teresė Avilietė daug kartų rašė apie šventąjį Juozapą kaip vidinės maldos mokytoją.
Juozapas yra globėjas, nes sugeba klausyti Dievo, paklūsta jam savo valia ir dėl to jis dar dėmesingesnis jo globai patikėtiems žmonėms, jis realistiškai supranta įvykių prasmę, yra dėmesingas aplinkiniams, moka priimti išmintingus sprendimus. Jis moko, kaip atsiliepti į dieviškąjį pašaukimą: noriai, nuolat pasirengus, bet taip pat nepamiršti, kas yra krikščioniškojo pašaukimo centras: Kristus!
Taip pat skaitykite: Globėja ir dvasingumas
Žmogiškasis Juozapo veidas
Juozapo gyvenime ne viskas ėjosi kaip per sviestą. Jam ne sykį teko Dievą klausti: „Ką tai reiškia? Kodėl tai turi įvykti būtent man?“ Juozapui teko nemažai ištverti. Bet jis nepalūždavo net sunkiomis aplinkybėmis, pavyzdžiui, per pabėgimą į Egiptą. Tai rodo Juozapą buvus sumanų, gana šaltakraujišką, prisiimantį iššūkius.
Pagal paprotį jis prisiėmė atsakomybę už Jėzaus auklėjimą, ypač už žydų tikėjimo mokymą. Jis sudarė sąlygas Jėzui išmokyti hebrajų kalbą, Rašto kalbą. Juozapas Jėzui patikėjo ir savo amato paslaptis. Mokė jį gaminti ir taisyti įvairius rakandus. Kai tekdavo plušti statybose, Juozapas su Jėzumi darbuodavosi išvien: risdavo akmenis, stogo sijas…
Istorinė pamaldumo raidė ir Bažnyčios atpažinimas
Ilgai Bažnyčios istorijoje jam buvo skiriama labai mažai dėmesio. Nuo XII-XIII a. juo po truputį susidomima, o lemiamas lūžis įvyksta 1870 m., kai popiežius Pijus IX jį paskelbia visuotinės Bažnyčios globėju ir įveda jo iškilmę, švenčiamą kovo 19 d. 1870 m. gruodžio 8 dieną Dievo kulto ir sakramentų tvarkos kongregacija išleido dekretą, kuriame aiškiai išsakytas popiežiaus Pijaus IX sprendimas paskelbti šv. Juozapą visuotinės Katalikų Bažnyčios globėju.
Kaip Biblinė Senojo Testamento istorija mums pasakoja, Jėzus - Mesijas yra tas, kurį daugybė karalių, pranašų ir visa išrinktoji tauta troško išvysti, jo laukė ištisus šimtmečius, o šv. Juozapas tapo žemiškuoju Jėzaus tėvu. Kaip Egipto faraonas padarė Juozapą visų savo turtų valdytoju, taip Dievas šv. Juozapui paskyrė globoti tai, kas brangiausia ir kuo Dievas didžiuojasi - savo Sūnų.
Lietuviška pastoracija ir miestų simbolika
Vilkijos miestelis - Kauno r. sav. seniūnijos centras, naudodamas šv. Juozapo atvaizdą savo herbe, rodo, jog Juozapo simbolika pasiekė ir vietos bendruomenes. Vilkijos herbas - „šv. Juozapas“ - gautas 1792 m. kovo 20 d. Parinkta šv. Juozapo simbolika (šventė - kovo 19 d.) tebėra nenustatyta, bent ji aiškiai nesusijusi su vietos bažnyčia, turėjusia šv. Jurgio vardą. Vilkijos miestelėnai iš kitų išsiskyrė tuo, kad jie su naująja Rusijos administracija dėl savivaldos teisių kovojo net iki XIX a. 3-iojo dešimtmečio, bet jų neatgavo. Miesto teises Vilkija susigrąžino tik 1950 m.
Taip pat skaitykite: Šventosios Elenos globėjiškumas
Šv. Juozapo įtaka dvasiniam gyvenimui ir šventųjų liudijimai
Nuo XVI amžiaus daug katalikų šventųjų meldžiasi prašydami šv. Juozapo užtarimo, jį patiria ir kitus skatina kreiptis į jį. Šv. Pranciškus Salezas ragino apmąstyti Šventosios Šeimos gyvenimą ir kreiptis į Šventąją Šeimą prašant užtarimo kasdien darant sąžinės sąskaitą. Šv. Teresė Avilietė patiria stebuklingą pagijimą ir nuopelnus priskiria šv. Juozapui. Ji vadina šv. Juozapą galingu užtarėju.
Popiežius Jonas Paulius II yra parašęs apaštalinį paraginimą Redemptoris custos apie šv. Juozapo asmenį ir misiją. 1989 m. šventajam Juozapui skirtoje egzaltacijoje Jonas Paulius II rašė: „Šventoje Šeimynoje - tobuliausioje „mažoje bažnyčioje“ - visos krikščioniškos šeimos turi atrasti savo atspindį. Joje Dievo Sūnus ilgus metus gyveno pasislėpęs. Dievas pasirinko Juozapą, norėdamas Jėzui užtikrinti tėvystę.“
Popiežius: telydi mus per šv. Juozapo metus gautos malonės
Popiežių paraginimai ir liturginė reikšmė
Praėjus devyniolikai metų 1889 m. vasarą, rugpjūčio 15 d. popiežius Leonas XIII paskelbė encikliką Quamquam pluries, kurioje atkreipė dėmesį į keletą svarbių šv. Juozapo asmens savybių, bei paskatino gilesnes juozapologijos studijas ir norą pažinti jo asmenį. Leonas XIII pristatė šv. Juozapą kaip gyvenimo modelį su modernizmo iššūkiais besidorojančiai Bažnyčiai ir kiekvienam jos nariui.
Popiežius ragino nuoširdžiai į jį kreiptis maldoje ir prašyti jo - Bažnyčios globėjo, užtarimo. Nes jau nuo amžių įprasta, kaip sakoma enciklikoje, išbandymų ir sunkumų metu, tada, kai… Šv. Juozapas - Švč. Mergelės Marijos sužadėtinis ir Jėzaus globėjas.
Juozapo pavyzdys šeimai ir visai kūrinijai
Pašauktas saugoti šeimos ir globoti gyvybę, Juozapas yra ir prigimtinės šeimos globėjas ir Dievo Bažnyčios užtarėjas. Pašaukimas saugoti kūriniją skirtas ne tik krikščionims - tai pirmesnis, tiesiog žmogiškas pašaukimas, skirtas visiems. Tai pareiga saugoti visą kūriniją, jos grožį, taip mums kalba Pradžios knyga ir to moko šv. Pranciškus.
Būkime kūrinijos globėjai, sergėkime gamtoje įrašytą Dievo planą, globokime vieni kitus, aplinką; savo kelyje per šį pasaulį nepalikime griovimo ir mirties ženklų. Jei norime vykdyti šitą misiją, pirmiausia turime rūpintis pačiais savimi. Atsiminkime, kad neapykanta, pavydas, išdidumas teršia gyvenimą. Globoti reiškia sergėti savo jausmus, savo širdį, nes iš jos išeina geri ir blogi ketinimai, tokie, kurie stato ir kurie griauna. Nebijokime gerumo ir švelnumo!
Šv. Juozapo apaštalinė užduotis
Juozapas yra tas, kuris klauso Dievo žodžio ir labai racionaliai, praktiškai realizuoja jį, įgyvendindamas pagal realybės principą ir ieškodamas tinkamiausio būdo įvykdyti Viešpaties valiai. Jis yra šalia šios realybės, tarsi kontekste, tačiau taip pat neapsakomai svarbus jos išlikimui. Jo gyvenimo kelias - tikėjimo kelias.
| Juozapo bruožas | Aprašymas |
|---|---|
| Teisumas | Gyveno vienybėje su Jahve, ištikimas Mozės Įstatymui, širdies teisumas |
| Paklusnumas | Paisė angelo nurodymų, vykdė Dievo valią (parsivedė Mariją, bėgo į Egiptą, grįžo į Nazaretą) |
| Globėjas | Rūpinosi Šventąja Šeima, saugojo Jėzų ir Mariją pavojų metu |
| Amatininkas | Mokė Jėzų dailidės amatų, dirbo statybose ir kasdieniame gyvenime |
| Modelis šeimai | Pavyzdys tėvystei, šeimos globai ir kūrinijos saugojimui |
Juozapas - suglumusiųjų šventasis. Šventąjį Juozapą dažnai įsivaizduojame kaip ramų, tykų vyrą, rankose laikantį žibintą ar lazdą. Mat tokį jį paprastai vaizduoja Betliejaus prakartėlės figūrėlė. Juozapas tikriausiai būtų puikus ištikimo bei protingo tarno, minimo Jėzaus palyginime, pavyzdys.
Juozapas Dievui iš visos širdies sakė „taip“. Jis buvo išmintingasis palyginimo žmogus, išmintingasis dailidė, pasistatęs namą ant uolos (plg. Mt 7, 24), nes jis, išgirdęs Dievo žodį, jį vykdė.
Šv. Juozapas - vienas svarbiausių Bažnyčios šventųjų. Jis buvo Švenčiausiosios Motinos ir Viešpaties Išganytojo kilniausiojo žmogiškumo sergėtojas ir globėjas. Dėl šių priežasčių šv. Juozapo pavyzdys kviečia kiekvieną žmogų atsakyti Dievui pasitikėjimu, švelnumu ir atsakinga meile šeimai bei kūrinijai.