Teisinis reguliavimas yra teisės veikimo dalis, apibūdinanti teisės poveikį subjektų elgesiui ir veiklai. Darbo autorius palaiko A. Vaišvilos nuomonę, kad bendriausias teisės veikimo objektas yra visuomeniniai santykiai. Tiesioginis reguliavimo objektas yra įvairūs veiksmai, santykių dalyvių veikla.
Teisinio reguliavimo turinys priklauso nuo veikiančių subjektų padėties ir objektų, dėl kurių kyla tarpusavio veiksmai. Teisės reguliuojamų santykių pobūdis lemia teisinio poveikio šiems santykiams specifiką, t. y. nustato reguliavimo metodą. Teisinio reguliavimo metodas rodo, kaip tie santykiai reguliuojami, skirtingai nuo teisinio reguliavimo dalyko, apibrėžiančio, ką teisė reguliuoja.
Teisinis reguliavimas gali būti suvokiamas kaip valstybinis ir kaip subjektų tiesiogiai įgyvendinama savitvarka. Yra tokių teisės veikimo sričių, kur valstybinis teisinis piliečių elgesio norminimas nereikalingas ir net žalingas. Tai tokios sritys, kur žmonių veikla yra teisinio pobūdžio, bet nesusijusi su specialiu teisiniu reglamentavimu ir tokio reglamentavimo nereikia (pvz., asmeniniai, šeimos santykiai). Čia žmonės vadovaujasi savo teisine sąmone.
Teisinio reguliavimo sfera yra potencialių teisinių santykių sritis, kur santykiai ir faktai nesutvarkyti ir sureguliuoti jų be teisinių priemonių neįmanoma. Teisinio reguliavimo ir įstatymo veikimo sritis gali nesutapti. Teisę suvokiant tik kaip įstatymų normas, teisės veikimas apsiribotų įstatymų paliepimais.
Jų pamatas - žmonių veiklos prigimtis, priklausanti nuo bendrosios kultūros ir civilizuotumo, determinuotos esamos santykių sistemos, ekonominių, istorinių, religinių, nacionalinių aplinkybių. Teisinio reguliavimo ribas lemia ne teisiniai veiksniai. Su teisinio reguliavimo sritimi ir ribomis tiesiogiai susijusi teisinio reguliavimo dalyko samprata.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo raida Lietuvoje
Teisinio reguliavimo dalykas yra visuomeninių santykių įvairovė, individų, kolektyvų veiksmai, kurie teisės gali būti objektyviai sureguliuoti ir tam tikromis sąlygomis reikalingi teisinio poveikio. Ne visi veiksmai ir socialinių subjektų santykiai gali būti teisinio poveikio objektas, o tik tie, kurie tomis sąlygomis yra tipiški, kartojami, visuotiniai, galimi teisiškai kontroliuoti ir formalūs, t. y. valstybinių teisėkuros institucijų veiklą rengiant teisės nuostatas ir teisines priemones jų galiojimui užtikrinti.
Teisiniam poveikiui gali būti skirti materialiųjų gėrybių paskirstymo ir naudojimo, valstybės valdžios ir valdymo įgyvendinimo, asmens ir valstybės sąlyčio, socialinės apsaugos ir kitų sričių santykiai. Tokia valstybinė, ūkinė ir socialinė veikla yra teisinio reguliavimo dalykas ir turi būti teisiškai objektyviai sutvarkyta.
Pagrindinių teisinio reguliavimo būdų derinys sudaro specifinį teisinio reguliavimo metodą - direktyvinį (imperatyvųjį) arba autonominį (dispozityvųjį). Imperatyvusis yra griežtai privalomas, negalima nukrypti nuo teisės akto reikalavimų. Šio metodo pagrindinė teisinė priemonė yra įsakymas (liepimas). Kas nurodyta, turi būti nenukrypstant atlikta. Šis metodas taikomas baudžiamojoje ir administracinėje teisėje, pasitaiko ir kitose teisės šakose.
Dispozityvusis metodas grindžiamas iniciatyva, reguliuojamų santykių dalyviams leidžia savarankiškai pasirinkti tam tikrą veiksmą. Šalys gali reguliuoti santykius savo nuožiūra. Įstatymai tik nustato tokios nuožiūros ribas arba tam tikrą procedūrą. Šis metodas taikomas civilinėje ir šeimos teisėje. Pagrindas - dalyvių sutartis.
Teisinis reguliavimas apima dvi stadijas: teisės subjektų teisinės padėties nustatymą - nuo jo prasideda norminis reguliavimas. Piliečio teisinė padėtis apibrėžta konstitucinėmis teisėmis ir pareigomis ir jomis grindžiamas teisnumas, t. y. valstybės pripažinimas asmens gebėjimo būti visuomenės teisinio gyvenimo dalyviu ir įvairių teisinių santykių subjektu. Konstitucijos nuostatos yra išplėtotos kituose teisės aktuose, kurie sudaro pagrindą piliečiams veikti įvairiose teisės srityse.
Taip pat skaitykite: Socialinis ir emocinis ugdymas
Tai reiškia, kad piliečiai, siekdami patenkinti savo interesus, turi teisę naudotis įstatymuose numatytomis teisinėmis priemonėmis. Valstybės institucijų teisinis statusas yra jų kompetencija, nustatanti jų įgaliojimus ir pareigų apimtį; teisinių santykių atsiradimą - prielaidos yra atitinkami gyvenimo faktai, teisinis jų pripažinimas ir teisinės reikšmės jiems suteikimas teisės normose. Atsižvelgiant į teisinių santykių pobūdį, tokie teisiniai faktai gali būti vienkartiniai veiksmai arba įvykiai, arba reikia jų sudėties tam tikros visumos (pvz., pensijai gauti reikia būti tam tikro amžiaus, turėti darbo stažą, institucijos sprendimą).
Teisinis reguliavimas yra norminis rezultatyvus teisinių priemonių sistemos poveikis visuomeniniams santykiams siekiant juos sutvarkyti, apsaugoti, plėtoti pagal visuomenės poreikius. Veikdama teisinių santykių dalyvius, teisė skatina jų aktyvumą visuomenėje. Minėta, kad teisinio reguliavimo dalykas yra įvairūs visuomeniniai santykiai. Nuo teisinio reguliavimo dalyko turinio labai priklauso reguliavimo ypatumai. Visuomeniniai santykiai (pvz., turtiniai, baudžiamieji) teisiškai reguliuojami ne bendrai, o pagal teisės normų rūšis, teisės šakas.
Pagrindinė teisės reguliuojamų visuomeninių santykių ypatybė, kad jie yra teisinio poveikio dalykas tik tiek, kiek jie yra valiniai santykiai, valinis žmonių elgesys. Teisinio reguliavimo kokybė priklauso nuo socialinės aplinkos, kurioje galima aktyvi veikla, susilaikymas nuo aktyvios veiklos arba jų derinimas. Socialinė aplinka dėl esamų poreikių ir interesų orientuoja žmonių poelgius į aktyvią veiklą arba pasyvumą (pvz., rinkos santykiai skatina veiklą, o planinė ekonomika ją riboja).
laipsnis - tai elgesio kartotinumas ir jo visuotinumas. Teisinio reguliavimo intensyvumas priklauso ne tik nuo teisės šakos, su kuria susijęs, bet ir nuo to, ar joje pasireiškia centralizacijos arba decentralizacijos pradai, kokia socialinė aplinka, žmonių elgesio visuotinumas, ar teisė apima tuos santykius, o jeigu apima - tai kiek detaliai, imperatyviai. Visa tai ir yra vadinama reguliavimo intensyvumu.
Yra intensyvaus ir neintensyvaus visuomeninių santykių reguliavimo sritys. Galimi du neintensyvaus teisinio reguliavimo atvejai: visuomeninio gyvenimo sritį būtina sureguliuoti arba ji nepakankamai sureguliuota; ir galimi tokie visuomeniniai santykiai, kurių nereikia teisiškai reguliuoti. Nuo to priklauso teisinių leidimų ir draudimų santykis atsižvelgiant į intensyvaus ar neintensyvaus reguliavimo sritį. Subjektams suteikiant daugiau elgesio laisvės, teisiniai draudimai siaurėja.
Taip pat skaitykite: Socialinio verslo perspektyvos Biržuose
Teisinio reguliavimo mechanizmas
Teisinis reguliavimas turi ir specifinį mechanizmą. Jis suvokiamas kaip bendra teisinių priemonių, kuriomis pasiekiamas rezultatyvus poveikis visuomeniniams santykiams, sistema. Skiriamos trys teisinio reguliavimo mechanizmo atsižvelgiant į stadijas grandys:
- teisės normos - teisinio reguliavimo pagrindas;
- teisiniai santykiai, subjektinės teisės ir pareigos;
- teisių ir pareigų įgyvendinimo aktai.
Skiriami trys teisinio reguliavimo mechanizmo lygiai:
- pirminių teisinių priemonių lygis - teisės normos ir subjektinės teisės ir pareigos;
- susidariusios teisinės formos, išreikštos teisės institutuose - atskirais junginiais, teisinių režimų kompleksais arba teisiniais junginiais ir režimais, kurie yra reikšmingos gyvenimo problemų sprendimo formos (pvz., sutartis kaip darbo ir užmokesčio organizavimo būdas);
- operacinis lygis - konkrečios subjektų disponuojamos teisinės priemonės (pvz., sutartis įsigyti gyvenamąjį namą).
Teisinių priemonių paskirtis, kad, subjektų tinkamai panaudotos, jos leistų pasiekti socialinį efektą. Socialinės veiklos formos yra teisės ir pareigos. Jos ir yra pirminės teisinės priemonės. Nuo jų prasideda visos teisinių priemonių sistemos formavimas. Teisinių priemonių taikymas užtikrina santykių pastovumą ir tikrumą, reguliavimo derinimą su subjektinėmis teisėmis, jų apsaugą, būdus, garantuojančius realų teisinių pareigų atlikimą, būtiną teisinių veiksmų procedūrą, procesines formas, skirtas subjektinėms teisėms įgyvendinti esant konfliktinėms situacijoms.
Siekiant perkelti teisės sampratą iš žmonių sąmonės į jų veiksmus, paversti ją tų veiksmų norminimo priemone, susiduriama su teisinio reguliavimo sąvoka. Teisinis reguliavimas - tai praktiškai funkcionuojanti (veikianti) teisės samprata. Jis yra reikšmingas tuo, kad tampa idėjiniu visos teisinės sistemos „užsakovu“: iš jo poreikių kyla atitinkamos orientacijos teisinės idėjos, teisės normos, teisinės organizacinės procedūros. Todėl teisinis reguliavimas yra viena iš svarbiausių ir pradinių teisės teorijos kategorijų, nuo kurios pažinimo ir natūralu pradėti teisinio mąstymo sąvokų aparato pažinimą.
Reguliuoti žmonių elgesį - tai jį modeliuoti subjektinėmis teisėmis (leidimais) ir pareigomis (draudimais, įpareigojimais). Šiuo modeliavimu kaip tik ir daromas tiesioginis poveikis žmonių elgesiui, jų santykiams, kreipiant tą elgesį ir visą visuomenės raidą įstatymų leidėjui norimų vertybių linkme. Teisinio reguliavimo priežastys klasinėje ir demokratinėje valstybėse yra skirtingos: klasinėje valstybėje teisinėmis priemonėmis imamasi reguliuoti žmonių elgesį siekiant legalizuoti (sunorminti) vienų socialinių grupių agresiją kitų grupių atžvilgiu, organizuotu būdu slopinti pavergtųjų pasipriešinimą; o demokratinėje valstybėje - derinti priešingų grupių interesus ir tokiu būdu įtvirtinti bei palaikyti visuomenėje socialinę santarvę bei rimtį.
Pirmuoju atveju teisiniu reguliavimu siekiama suteikti vienai grupei pareigomis negarantuotų teisių (privilegijų), o kitai socialinei grupei - primesti prievoles, t. y. tokius įpareigojimus, kurių vykdymas nesukuria jiems proporcingų teisių. Tokiu „teisiniu“ reguliavimu įtvirtinamas vienų viešpatavimas ir kitų pavergimas. Teisinis reguliavimas atskiriamas nuo kitų socialinio reguliavimo formų apibrėžiant jo objektą, t. y. Teisinis reguliavimas yra norminis rezultatyvus teisinių priemonių sistemos poveikis visuomeniniams santykiams siekiant juos sutvarkyti, apsaugoti, plėtoti pagal visuomenės poreikius. Veikdama teisinių santykių dalyvius, teisė skatina jų aktyvumą visuomenėje.
Teisinio reguliavimo sfera yra potencialių teisinių santykių sritis, kur santykiai ir faktai nesutvarkyti ir sureguliuoti jų be teisinių priemonių neįmanoma. Teisinio reguliavimo ir įstatymo veikimo sritis gali nesutapti.
Kaip socialiniai veiksniai veikia sveikatos priežiūrą | Veronica Scott-Fulton | TEDxFondduLac
tags: #socialinis #darbas #medicinoje #istatymas