Socialinis darbas - tai veikla, padedanti asmeniui ar šeimai spręsti savo socialines problemas pagal jų galimybes ir jiems dalyvaujant, nežeidžiant žmogiškojo orumo ir didinant jų atsakomybę, pagrįstą asmens, šeimos ir visuomenės bendradarbiavimu. Bendriausia prasme socialinis darbas reiškia visuomeninę veiklą, kurios tikslas - dėl ekonominių, sveikatos, asmeninių ir kitų priežasčių socialinėje atskirtyje atsidūrusiems asmenims padėti savarankiškai ir visavertiškai gyventi visuomenėje.
Socialinio darbo raida ir formavimasis
Socialinės pagalbos problemą žmonės sprendė visais laikais ir visose kultūrose, bet skyrėsi problemos sprendimo būdai atsižvelgiant į visuomenės sandarą, religiją, kultūrą, vyraujančias laikotarpio idėjas. Viduriniais amžiais Europoje pagalbos formas daugiausia lėmė religinė motyvacija. 21 a. pradžioje Azijos valstybėse (Kinijoje, Indijoje, Japonijoje ir kitur) pagalbos būdus t. p. lemia kultūra ir religija, todėl Rytų pasaulyje Vakarams būdingo socialinio darbo apraiškų nėra daug. Profesionalus socialinis darbas yra šiuolaikiškų Vakarų visuomenių pagalbos būdas, ėmęs formuotis 19 a.
Socialinis darbas kaip profesinės veiklos sritis galėjo atsirasti šiuolaikinėje funkcinės diferenciacijos visuomenėje, kurioje visuomenės gyvenimo įvairias funkcijas įgyvendina atitinkamos sistemos - ekonomikos, politikos, švietimo, teisės, sveikatos, socialinės apsaugos. Tokių visuomenių socialinės pagalbos problema dažniausiai sprendžiama įsteigiant pirminę, bendrąją, individų socialinę apsaugą (organizuojamą per socialinį draudimą, skirtą apsaugoti individus nuo dažniausiai pasitaikančių rizikų - nedarbo, ligos, senatvės, motinystės, skurdo ir kita) ir inicijuojant antrinę, specializuotą, socialinę apsaugą - socialinį darbą (tai yra individualizuotą komunikacinio pobūdžio pagalbą asmenims, kurių gyvenimo problemoms spręsti nepakanka materialios paramos). Tik pirminės socialinės apsaugos atsiradimas (materiali valstybės pagalba individams) leido plėtotis socialinio darbo sričiai ir susitelkti prie esminės jos funkcijos - pagalbos individams gyventi savarankiškai ir visavertiškai.
Profesionalaus socialinio darbo pradžia dažniausiai tapatinama su pirmųjų socialinio darbo mokyklų atsiradimu (1898 Jungtinėse Amerikos Valstijose, 1899 Nyderlanduose, 1908 Vokietijoje). 21 a. pradžioje paplitusios universitetinės socialinio darbo studijos (daugiausia Jungtinėse Amerikos Valstijose, Švedijoje, Suomijoje; pvz., 2000 Jungtinių Amerikos Valstijų universitetuose buvo socialinio darbo doktorantūros 65 studijų programos). Socialinis darbas susiformavo kaip akademinė disciplina ir plačiai pripažinta, diferencijuota praktika.
Lietuvoje profesionalus socialinis darbas ėmė formuotis 1990 atkūrus nepriklausomybę. Socialinio darbo vėlyvą raidą labiausiai lėmė 19-20 a. politiniai pokyčiai, t. p. kultūriniai veiksniai - maža demokratijos patirtis, pilietinės visuomenės nebuvimas, silpna ekonomika. Tarpukariu nebuvo profesionalių socialinių darbuotojų, o socialinę pagalbą fragmentiškai teikė labdaringų organizacijų savanoriai. Nuo 1990 ėmus naikinti aprūpinimo sovietinę sistemą išryškėjo profesionalios socialinės pagalbos poreikis, todėl 1990-2000 socialinis darbas plėtojosi labai sparčiai. Buvo kuriama socialinių paslaugų sistema, pertvarkomos globos įstaigos, steigiamos socialinio darbo organizacijos, savivaldybėse ir seniūnijose įvesti socialinių darbuotojų etatai, aukštosiose mokyklose pradėta rengti socialinio darbo specialistus, buvo perkvalifikuojami kitų sričių specialistai.
Taip pat skaitykite: Socialinės informacijos perdirbimas: apžvalga
21 a. pradžioje socialinis darbas vis aiškiau identifikuojamas kaip profesinė praktika ir akademinė disciplina, bet, palyginti su Vakarų visuomenėmis, kiek mažiau išplėtotas, skatinamas ir vertinamas.
Lietuvos socialinių darbuotojų diena
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos iniciatyva nuo 2004 kasmet rugsėjo 27 dieną švenčiame Lietuvos socialinių darbuotojų dieną. Ši diena yra svarbi, nes socialinis darbuotojas yra specialistas, kuris teikia pagalbą, paramą žmonėms, susiduriantiems su įvairiais gyvenimo sunkumais, siekdamas pagerinti jų gyvenimo kokybę, socialinę padėti ir integraciją į visuomenę. Socialiniai darbuotojai stengiasi užmegzti santykį su asmeniu šeima, susipažįsta su jo situacija, aplinka. Šeimai ar asmeniui stengiamasi padėti atgauti savarankiškumą, atkurti socialinius ryšius.
Socialinis darbuotojas, tai ne tik profesija, tai gyvenimo būdas. Tai didelis darbas su asmeniu, šeima, jo aplinka, jausmais, poreikiais. Socialiniai darbuotojai padeda žmonėms gauti reikalingas paslaugas, tokias kaip sveikatos priežiūra, socialinė parama, švietimas ir būstas. Dažnai veikia kaip tarpininkai tarp asmenų ir įvairių institucijų, padėdami spręsti problemas.
Socialinio darbuotojo vaidmuo ir iššūkiai
Socialinio darbuotojo darbas yra labai svarbus, nes užtikrina, kad pažeidžiami asmenys gautų reikiamą paramą. Jie padeda asmeniui ar šeimai įveikti įvairiausius sunkumus, gerina jų gyvenimo kokybę, stiprina gebėjimus savarankiškai spręsti problemas ir siekti savo tikslų. Socialiniai darbuotojai skatina socialinį teisingumą, lygybę.
Socialinio darbuotojo profesija reikalauja ne tik profesinių žinių ir įgūdžių, bet ir didelio empatijos, atsidavimo bei noro padėti kitiems. Socialinis darbas yra nuolatos besikeičianti sritis, kurioje tenka balansuoti tarp teisinių normų ir žmonių poreikių. Socialinis darbuotojas sustiprina asmenų socialinį gyvenimą, metodiškai naudoja konsultavimą, informavimą, tarpininkavimą, atstovavimą.
Taip pat skaitykite: Kaip žalingi įpročiai veikia paauglius?
Socialinė darbuotoja Aušra Žukauskienė: ,,Socialinis darbas turi daug, bet labai panašią reikšmę turinčių apibrėžimų. Man socialinis darbas, tai kasdieninis iššūkis sau, randant konstruktyvias išeitis tam tikrose situacijose su klientu ar klientų grupe. Vienas iš didžiausių privalumų socialiniame darbe yra tvirtas ir pasitikėjimu grįstas ryšys su klientu, jo globėju/ artimuoju. Jei atrandi priėjimą prie savo kliento, tai tuomet ir džiuginančių rezultatų gali pasiekti, tačiau jei tarp socialinio darbo atstovo ir kliento nėra tvirto abipusiu pasitikėjimu grįsto ryšio tuomet ir rezultatai nedžiugins".
Socialinis darbuotojas Šarūnas Vainius Suchovas: ,,Visuomenė kelia padidintus lūkesčius socialiniams darbuotojams bei laukia greitų rezultatų. Tuo pačiu nepagrįstai ir nepelnytai nuvertina pačią specialybę, jos poreikį ir specialistus. Tame matau paradoksą".
Socialinė darbuotoja Aurika Lazdauskienė: ,,Esu dirbusi įvairiose sferose, tačiau visada jaučiau, kad esu labai jautri kitų žmonių nelaimėms bei nesėkmėms, visuomet stengdavausi padėti, kaip tik galėjau, skatinau, motyvavau".
Vedėja Neringa Žalėnė: ,,Socialinio darbo profesiją pasirinkau aistringai domėdamasi įvairiomis asmenų, grupių ir bendruomenių socialinėmis problemomis. Susidomėjusi ieškodavau tuo metu dar sunkiai prieinamos ir skurdžiai pateikiamos informacijos apie įvairių socialinių reiškinių priežasčių-pasekmių sąveikas. Šiandien mane labiausiai džiugina atsinaujinantys socialinio darbo ištekliai, nauji įvairių grupių interesus atstovaujantys judėjimai, savanorystės iniciatyvos, į kurias noriai įsitraukiu, man svarbu nuolat plėsti profesinį akiratį".
Socialinė darbuotoja Alina Šukevič: ,,Socialinį darbą pradėjau dirbti prieš 7 metus, praėjus vos keliems mėnesiams po universiteto baigimo. Klausiau savęs, ar man viskas pavyks? Manau logiškas klausimas, nes veikla, kurioje nesi patyręs - visada sukelia vidinį jaudulį".
Taip pat skaitykite: PGGD veikla
Nors socialinis darbas Lietuvoje jau skaičiuoja beveik 30 metų, tačiau vis dar tenka susidurti su klausimu „o ką socialinis darbuotojas TEN daro?“. Socialiniai darbuotojai stengiasi užmegzti santykį su asmeniu šeima, susipažįsta su jo situacija, aplinka. Šeimai ar asmeniui stengiamasi padėti atgauti savarankiškumą, atkurti socialinius ryšius.
Socialinis darbas gyvuoja jau daugelį metų. Tai profesinė veikla, kuri skirta padėti žmonėms, šeimoms ir visuomenei spręsti socialines problemas, susidoroti su iškilusias iššūkiais. Socialiniame darbe didelę reikšmę turi asmenims ar šeimoms savarankiškumo ir atsakomybės ugdymas. Socialinis darbas prisideda prie smurto artimoje aplinkoje, socialinės atskirties ir skurdo mažinimo, padeda rasti konstruktyvias išeitis sudėtingose situacijose.
Socialinis darbas į praktinę veiklą orientuota profesinė veikla, įgalinanti asmenis, šeimas, asmenų grupes ir bendruomenes spręsti tarpusavio santykių, socialines problemas ir išvengti galimų socialinių problemų ateityje, skatinant socialinę kaitą, gerinti gyvenimo kokybę, užtikrinanti žmogaus teises, didinanti ir stiprinanti solidarumą bei socialinį teisingumą. Be to, tai yra komandinė profesija, veiksminga tik veikiant kartu su kitais specialistais. Tai yra pokyčių profesija, kuri reikalauja ne tik žinių ir kompetencijų, bet ir iniciatyvumo, kūrybiškumo, naujų idėjų gerinimo.
Sparčiai besiplėtojantis visuomeninis gyvenimas sukelia žmonėms vis naujų ir sunkiau išsprendžiamų socialinių problemų su kuriomis jie patys nesugeba susitvarkyti, todėl tokiems žmonėms socialiniai darbuotojai, turintys reikiamų gebėjimų, įgūdžių, žinių, gali suteikti pagalbą sprendžiant įvairias socialines problemas.
Socialiniai darbuotojai - tai žmonės, kurie būna šalia, kai reikia pagalbos, kurie išklauso, paguodžia, pataria. Socialiniai darbuotojai teikia pagalbą užmegzdami santykį su paslaugų gavėjais, bendraudami, pažindami jų situaciją ir jų aplinką, ieškodami ir siūlydami sprendimus sprendžiant iškilusias problemas. Socialinis darbuotojas padeda paslaugų gavėjui atgauti savarankiškumą, padeda atkurti socialinius ryšius. Kiekvieno žmogaus problema socialiniam darbuotojui yra svarbi, kiekviena problema yra skirtinga ir yra sprendžiama individualiai.
Dirbant socialiniu darbuotoju, tenka savyje atrasti savybių, kurios padėtų užmegzti ryšį su žmogumi, surasti geriausius problemos sprendimo būdus. Jei atrandi priėjimą prie paslaugų gavėjo, tai rezultatai gali džiuginti, tačiau jei tarp socialinio darbuotojo ir paslaugų gavėjo nėra atviro abipusio pasitikėjimu grįsto ryšio, tuomet rezultatai gali nedžiuginti. Todėl svarbu socialiniam darbuotojui mokėti pažinti kitą, įsiklausyti ir kartu įveikti kylančias problemas bei gyvenimo iššūkius.
Dirbdamas su žmonėmis socialinius darbuotojas siekia pagerinti paslaugų gavėjų ir jų aplinkos ryšius, sustiprinti asmenų bendruomenėje prisitaikymą, integruotis visuomenėje. Socialinio darbuotojo užduotis yra padėti žmonėms spręsti jų socialines ar asmenines problemas. Pasižymėdamas profesionalumu, teikiamomis socialinėmis paslaugomis, bendravimu su paslaugų gavėjais, taip pat dirbdamas kartu su kitų sričių specialistais, socialinis darbuotojas prisiima įvairius profesinius vaidmenis, kuriuos įgyvendinti padeda profesinės kompetencijos.
Kadangi socialiniai darbuotojai dirba su šeimomis, kuriose vyksta socialiniai šeimos santykiai, tai niekada negali žinoti kokia laukia diena ir kokių naujienų ji atneš. Rytas socialiniams darbuotojams prasideda nuo darbų numatymo, susiplanuojamas darbas ką reikia atlikti, kur nuvykti, su kuo pabendrauti dėl esamų problemų ar dalyvauti atvejo vadybos posėdyje. Dienos eigoje seka bendravimas su šeimomis, pagalbos ir paslaugų planavimas, rengimas, tarpininkavimas paslaugų gavėjams bendraujant su kitomis institucijomis. Taip pat lankymasis šeimose, pagalbos teikimas, konsultavimas, informavimas. Prie viso to ne mažą laiko dalį tenka skirti dokumentų pildymui, bylų tvarkymui. Tačiau niekada tiksliai darbo dienos suplanuoti negalima.
Kiekvienam socialiniam darbuotojui pasirinkusiam šį sudėtingą darbą ir tokį pagalbos kelią svarbu suprasti, kad socialinis darbuotojas yra pagalbininkas, nukreipiantis šeimą, kuria linkme reikėtų judėti bei kokias priemones naudoti tam tikslui pasiekti, jog šeimoje neliktų problemų.
,,Besikeičiant visuomenės požiūriui į socialines paslaugas, pastebime ir kintantį požiūrį į socialinį darbuotoją bei jo funkcijas. Nors dar egzistuoja nuomonė, kad socialinis darbuotojas yra kontrolės mechanizmo dalis šeimai, kuri patiria sunkumus.
Kadangi dirbame su šeimomis, kuriose vyksta socialiniai šeimos santykiai, niekuomet nežinome, kokia diena laukia ir, ką ji naujo atneš. Rytas prasideda nuo darbų planavimo, toliau seka bendravimas su šeimomis, pagalbos ir paslaugų organizavimas, tarpininkavimas šeimoms bendraujant su kitomis institucijomis. Nemažą laiko dalį tenka skirti ir netiesioginiam darbui su šeima - dokumentacijos pildymui, bylų tvarkymui - jis užima trečdalį darbo dienos laiko. Anot Indrės, be didelės vidinės motyvacijos socialinio darbuotojo darbas tiesiog nėra įmanomas.
Atsikelti ir kiekvieną rytą eiti į darbą motyvuoja vidinė žinia, kad esi reikalingas silpnesniam bei gyvenimo negandų užkluptam suaugusiam ar mažam, silpnam ir negalinčiam savęs apginti vaikui. Kai žinai, kad nuo tavęs, greičiausiai, priklauso ar kažkas bus pavalgęs, nuėjęs į mokyklą ar susirgus nukreiptas pas medikus - imi ir darai. Visgi, socialiniai darbuotojai tokie patys žmonės, kaip ir kiti - visų problemų išspręsti jie negali. Kiekvienam pasirinkusiam šį sudėtingą pagalbos kitam kelią svarbu suvokti, kad jis yra pagalbininkas, nukreipiantis šeimą, kuria linkme reikėtų judėti bei kokias priemones naudoti tam tikslui pasiekti. Minint socialinio darbuotojo dieną, susimąstai kas gi tai yra socialinis darbas.
Kiekvienas žmogus skirtingai įsivaizduoja kas yra socialinis darbas, socialinis darbuotojas. Socialinis darbas - tai profesinė veikla, kuri skirta padėti žmonėms, šeimoms, bendruomenėms ir visuomenei spręsti socialines problemas, susidoroti su iškylančiais sunkumais per santykį su aplinka. Tai begalinės meilės ir atjautos reikalaujantis darbas.
Dažnas socialinį darbuotoją įsivaizduoja tik kaip slaugą padedantį slaugyti žmogų. Socialinis darbuotojas yra daug daugiau…. Socialinį darbą pasirenkantis žmogus turi pašaukimą, tiki tuo ką daro, tiki kad gali padėti kitiems. Šiuolaikinėje visuomenėje socialinis darbuotojas tai - socialinės aplinkos tyrėjas, socialinių pokyčių skatintojas ir socialinio gyvenimo vadybininkas.
Šiuo metu didelė dalis socialinių globos įstaigų dalyvavo EQUASS projekte ir gavo teikiamų socialinių paslaugų kokybės sertifikatą. Diegiant EQUASS kokybės sistemą Elektrėnų socialinės globos namuose, buvo svarbu ir naudinga išgirsti kas yra kokybės sistema socialinėje sferoje, kaip ją pamatuoti, įgyvendinti ir tobulinti. Vienas iš svarbiausių EQUASS kriterijų yra personalas. Socialinių paslaugų tiekėjas skatina socialinių darbuotojų aktyvumą/įsitraukimą, kvalifikacijos kėlimą ir nuolatinį mokymąsi paslaugų gavėjų labui. Elektrėnų socialinės globos namų administracija įgyvendina darbuotojų kvalifikacijos kėlimo planą remiantis jų poreikiais. Kiekvienas darbuotojas yra išklausomas, išgirstama jo poreikiai. Džiugu, kad darbuotojai išklauso ne tik privalomas kvalifikacijos kėlimo valandas, bet ir siekia daugiau, mokosi. Šiais, 2022 metais, dvi darbuotojos baigė Socialinio darbuotojo padėjėjo profesinio mokymo programą, vienai darbuotojai suteiktas Teisės profesinio bakalauro laipsnis.
Bendradarbiavimas socialiniame darbe
Socialinis darbas turi daug reikšmę turinčių apibrėžimų. Vienas iš didžiausių privalumų socialiniame darbe yra tvirtas ir pasitikėjimu grįstas ryšys su klientu, jo globėju/ artimuoju. Bendradarbiavimas - tai darbas kartu, pagalba ir poveikis vienas kitam, poreikių realizavimas, bendras tikslų siekimas bei problemų sprendimas.
Socialinis darbas, kaip mokslas ir kaip praktika, formuojasi sąveikaudami ir papildydami vienas kitą. Socialinio darbuotojo profesinės patirties studijos teikia galimybę praturtinti socialinio darbo teoriją, numatyti konsultacijos, kaip profesinės pagalbos, metodo taikymo perspektyvas. Bendradarbiavimas yra integrali žmogaus egzistencijos dalis. Jis neatsiejamas nuo žmogaus aktyvumo, jo gebėjimo mokytis pritaikant savo patirtį.
Kalbant apie socialinio darbuotojo veiklą bendradarbiaujant su kitomis institucijomis, svarbu paminėti, kad dalykiniam institucijų bendradarbiavimui reikia sąmoningo apsisprendimo ir tam tikro įdirbio: pirmiausia suvokti bendradarbiavimo reikšmę ir naudą organizacijoje; taip pat darbuotojų gebėjimo dirbti komanda - bendrai planuoti ir atlikti užduotis; organizacijų bendradarbiavimas turi remtis ne kontroliavimu ar pavaldumu, o lygiavertiškumo principu, abipusiu pasitikėjimu ir bendrų tikslų siekimu.
Institucijų bendradarbiavimas ir koordinacija sąlygoja darbuotojų pasikeitimą patirtimi ir informacija, pasidalijimą atsakomybe bei tinkamiausio sprendimo radimą. Pastebima, kad bendradarbiavimu manoma esant ir paviršutinius, formalius, biurokratinio pobūdžio (pavaldumo) ryšius. Tokia samprata rodo nepakankamai suvokiant bendradarbiavimą socialinės pagalbos srityje.
Netiesioginis bendradarbiavimo efektas yra darbuotojų tarpusavio palaikymas. Stokojant koordinacijos ir bendradarbiavimo, yra didelė tikimybė priimti skubotą sprendimą. Dažniausiai nebendradarbiaujant nėra žinoma, ką veikia kitos institucijos. Tokiu atveju iškyla tam tikros paslaugos pasikartojimo arba visai jos nebuvimo problema.
Išvados
Socialinio darbuotojo profesija yra labai svarbi visuomenėje, nes jie padeda žmonėms įveikti įvairius sunkumus, gerina jų gyvenimo kokybę ir skatina socialinį teisingumą. Nors ši profesija reikalauja didelio atsidavimo, empatijos ir profesinių žinių, ji taip pat suteikia galimybę prisidėti prie teigiamų pokyčių žmonių gyvenime.
Apibendrinant, socialinis darbuotojas yra specialistas, kuris teikia pagalbą, paramą žmonėms, susiduriantiems su įvairiais gyvenimo sunkumais, siekdamas pagerinti jų gyvenimo kokybę, socialinę padėti ir integraciją į visuomenę.
Socialinis darbuotojas - tai profesinė veikla, kuri skirta padėti žmonėms, šeimoms, bendruomenėms ir visuomenei spręsti socialines problemas, susidoroti su iškylančiais sunkumais per santykį su aplinka. Tai begalinės meilės ir atjautos reikalaujantis darbas.
Socialinį darbą pasirenkantis žmogus turi pašaukimą, tiki tuo ką daro, tiki kad gali padėti kitiems. Šiuolaikinėje visuomenėje socialinis darbuotojas tai - socialinės aplinkos tyrėjas, socialinių pokyčių skatintojas ir socialinio gyvenimo vadybininkas.
VIDEO SVEIKINIMAS
tags: #ka #daro #socialinis #darbuotojas