Antrosios kartos žmogaus teisės dar vadinamos „raudonosiomis“, jos susijusios su lygybe ir priimtos po Antrojo pasaulinio karo. Jos garantuoja lygias galimybes ir teises kiekvienam visuomenės nariui. Tokios teisės apima teisę į darbą teisingomis ir palankiomis sąlygomis, teisę į maistą, būstą, sveikatos apsaugą, socialinę apsaugą, nedarbo išmokas ir pan. Kaip ir Pirmosios kartos teisės, šios sugulė į Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją ir buvo įtvirtintos 1966 m. Tarptautiniame ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakte. Šio pakto 1 straipsnyje numatoma, kad „visos tautos turi apsisprendimo teisę. Remdamosi šia teise, jos laisvai nustato savo politinį statusą ir laisvai vykdo savo ekonominę, socialinę ir kultūrinę plėtrą“. Konstitucijos 48 straipsnyje 1 dalyje teigiama, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju. Šio Konstitucijos straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad priverčiamasis darbas draudžiamas.
Tačiau kitose šio straipsnio dalyse įvardyti atvejai, kai darbas nėra traktuojamas kaip priverstinis, t. y. priverčiamuoju darbu nelaikoma tarnyba kariuomenei ar ją pakeičianti alternatyvioji tarnyba, taip pat piliečių darbas karo, stichinės nelaimės, epidemijos ar kitais ypatingais atvejais. Teisės į darbą turinį sudaro teisė į darbo laisvę, t. y. galimybę laisvai pasirinkti darbą ir laisva valia jį dirbti. Tie atvejai, kai atskiroms veiklos rūšims ar pareigoms asmenys parenkami konkurso tvarka, negali būti traktuotini kaip laisvės pasirinkti veiklos rūšį ar ir profesiją apribojimai. Konstitucija skelbia teisę į darbą, bet neužtikrina teisės gauti konkretų darbą pagal pasirinktą profesiją ar veiklos sritį ir negarantuoja asmenims teisės užimti vienas ar kitas pareigas tam tikroje vietovėje, įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje. Darbo teisės reglamentuojamos Darbo kodekse ir kituose teisės aktuose.
Socialinė apsauga Lietuvoje: ką ji apima?
Kaip minėta įžangoje, kiekvienoje šalyje socialinės apsaugos sistema gali labai skirtis. Lietuvoje socialinės apsaugos teisė yra svarbi, nes laiduojama pačioje Konstitucijoje. Konstitucijos 52 straipsnyje nurodoma, kad „Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais“. Teisę į socialinę apsaugą turi visi asmenys vienodais pagrindais, nediskriminuojant dėl rasės, odos spalvos, lyties, kalbos, religijos, politinių ar kitokių įsitikinimų, nacionalinės ar socialinės kilmės, sveikatos būklės, priklausymo nacionalinei mažumai, gimimo ar kitokios padėties.
Socialinė apsauga gali būti apibrėžta kaip „įstatymais nustatyta socialinių, ekonominių priemonių sistema, užtikrinanti lėšų ir paslaugų teikimą tiems asmenims, kurie įstatymų numatytais atvejais dėl senatvės, negalios, mirties, ligos, motinystės (tėvystės), artimųjų globos, nedarbo, nepritekliaus ir kitų šeimos aplinkybių praranda pajamas, turi papildomų išlaidų arba negali pakankamai savęs arba savo šeimos aprūpinti iš darbo arba kitokių pajamų“. Socialinė parama suprantama kaip kompleksas priemonių, apimantis socialines paslaugas ir piniginę paramą. Socialinė apsauga yra svarbus Lietuvos ratifikuotos Europos socialinės chartijos komponentas.
Individualios paciento teisės skirtos laisvei apsaugoti ir yra vadinamosios negatyvios prigimties, nes siekia apsaugoti asmenį nuo nepagrįsto visuomenės ir valstybės įsikišimo. Konstitucijos 53 straipsnyje deklaruojama teisė į sveikatos priežiūrą. Konstitucijos 53 straipsnio nuostatų nereikėtų traktuoti kaip valstybinių gydymo įstaigų absoliučią pareigą teikti išskirtinai nemokamą ir visaapimančią medicinos pagalbą. Konstitucija nenustato nemokamos (finansuojamos iš valstybės biudžeto) medicinos pagalbos apimties, tačiau reikalauja, kad tokia pagalba būtų ir turi būti įstatymu nustatyta jos teikimo tvarka.
Taip pat skaitykite: Atsiliepimai apie Globos Namus
Kultūrinės teisės ir švietimas
Kultūrinės teisės yra minimos keliuose Konstitucijos skirsniuose (II, III, IV), ypač daug dėmesio skiriama asmenų, priklausančių tautinėms bendrijoms, kultūrinių teisių apsaugai. Tai piliečių tautinėms bendrijoms suteikta teisė savarankiškai tvarkyti savo tautinės kultūros reikalus, švietimą, labdarą, savitarpio pagalbą; valstybė teikia tautinėms bendrijoms paramą (Konstitucijos 45 straipsnis). 42 straipsnyje nurodoma, kad kultūra, mokslas, tyrinėjimai ir dėstymas yra laisvi, valstybė remia kultūrą ir mokslą, rūpinasi Lietuvos istorijos, meno ir kitų kultūros paminklų bei vertybių apsauga. Viena svarbiausių kultūrinių teisių - teisė į mokslą. Konstitucijos 41 straipsnyje visų pirma suformuluota pareiga mokytis iki 16 metų, tas asmenims iki 16 metų mokslas - privalomas. Mokymas valstybinėse ir savivaldybių bendrojo lavinimo, profesinėse bei aukštesniosiose mokyklose yra nemokamas. Aukštasis mokslas pasiekiamas visiems pagal kiekvieno žmogaus sugebėjimus.
Socialinės garantijos valstybės pareigūnams
Vidaus tarnybos statutas garantuoja pareigūnams įvairias socialines garantijas. Viena iš pagrindinių - Statutinių pareigūnų valstybės pensija - skirta už tarnybą, ir tai yra viena svarbiausių socialinių garantijų. Pensijos dydis priklauso nuo tarnybos stažo ir paskutinio darbo užmokesčio; dažnai pensija sudaro tam tikrą procentą nuo paskutinių metų atlyginimo. Sveikatos apsauga, gyvybės draudimas ir butpinigiai yra svarbios papildomos garantijos, užtikrinančios pareigūnų ir jų šeimų finansinį saugumą tarnybos metu ir po jos.
Butpinigiai ir teisinė pagalba
Butpinigiai - socialinė garantija vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, skirta padengti išlaidas nuomai tarnybos vietovėje. Nuo 2025 metų padidintas maksimalus butpinigių dydis, atsižvelgiant į rinkos kainas. Ši kompensacija skiriama pareigūnams, kurie nuomoja būstą vietovėje, kur eina pareigas. Tačiau jei šeimoje gyvena du pareigūnai, butpinigius gali gauti tik vienas asmuo. Taip pat suteikiama teisinė pagalba tarnybos metu ir po jos, užtikrinant pareigūnų teises ginčuose dėl darbo sąlygų, darbo užmokesčio ir kitų teisiniu klausimų.
Darbo santykiai ir individuali veikla
Individualios veiklos (pagal pažymą) atvejais socialinės garantijos iš esmės skiriasi nuo darbo sutarties: PSD, VSD įmokos mokamos pagal galiojančius tarifus, o įmokų dydis priklauso nuo apmokestinamų pajamų ir pasirinkto įmokų pagrindo. PSD įmokos užtikrina teisę į sveikatos apsaugą. VSD įmokos kaupiasi į pensijų stažą, kuris lemia būsimą senatvės pensiją; papildomas pensijų kaupimas II pakopoje priklauso nuo įmokų. Ligos, motinystės, tėvystės ir vaiko priežiūros išmokos priklauso nuo įmokų dydžio ir stažo. Nedarbos išmoka dirbantiems pagal pažymą nėra mokama, nes nedarbo draudimo įmokos nėra. Taip pat pateikiama lentelė su socialinių garantijų sąlygomis, išmokų dydžiais ir pastabomis, kurios gali būti naudojamos planuojant saugią finansinę ateitį.
Dažniausiai užduodami klausimai paaiškina, kad dirbant pagal individualią veiklą galima gauti sveikatos apsaugą, senatvės ir tam tikras ligos išmokas, motinystės ir tėvystės išmokas, vaiko priežiūros išmokas, bei kad nedarbo išmoka nėra prieinama dėl nebuvimo darbdavio įmokų. Taip pat paaiškinama, kad mokant PSD įmokas, net jei pajamų nėra, įgyjama teisė į nemokamas paslaugas sveikatos priežiūrai, o VSD įmokos prisideda prie stažo apskaičiavimo ir būsimos pensijos dydžio.
Taip pat skaitykite: Žemės savininkų teisės
Taip pat pridedama lentelė, iliustruojanti butpinigių dydžius priklausomai nuo tarnybos vietos, bei trumpa lentelė apie II pensijų pakopą ir papildomą kaupimą.
Taip pat skaitykite: Kaip gauti socialinę paramą?
tags: #jusu #socialines #apsaugos #teises