Analizuojant smurto priežastis, svarbu atkreipti dėmesį į įvairius aspektus, įskaitant politinę kultūrą, socialinę nelygybę ir lyderystės kokybę. Politologai ir ekspertai pateikia įžvalgas, kurios padeda geriau suprasti šių reiškinių tarpusavio ryšį.
Politinės kultūros bruožai
Politologai atkreipia dėmesį, kad kandidatai, tokie kaip A.Juozaitis, N.Puteikis ir M.Puidokas, atskleidė tam tikrus Lietuvos politinės kultūros bruožus. Šie rinkimai buvo išskirtiniai, nes trims kandidatams teko daugiau nei 80 proc. visų dalyvavusių rinkėjų balsų. Tokios koncentracijos keliems kandidatams nėra buvę ankstesniuose rinkimuose.
Pagrindinės priežastys, anot A.Krupavičiaus, yra didesnis žiniasklaidos dėmesys ir ilgesnė kampanijų trukmė, būtent tai didžiąja dalimi nulėmė stiprią trijų kandidatų koncentraciją.
Neišnaudotos galimybės
Politolologo A.Krupavičiaus teigimu, A.Juozaitis yra neišnaudotų galimybių kandidatas, kuris dėl neišnaudotų galimybių kaltas yra pats. Rinkimų kampaniją jis pradėjo iš anksto, gana gerai, bet rinkimų kampanijos metu jis marginalizavosi, nors tikrai buvo įdomus, jo programa buvo logiška, politikos apžvalgininkai jį vertino kaip „juodąjį arkliuką“, kuris turi galimybes iššauti.
Remiantis S.Šiliausko pastebėjimais, politinių jėgų, kurioms atstovauti siekė A.Juozaitis, sėkmė Lietuvoje yra apsunkinta ir miglota. Jis iš dalies bandė užimti nišą, į kurią pretenduoja ir M.Puidokas. Europos Sąjungos politinių jėgų išsidėstymo kontekste tai yra antifederalistinės, protautiškos politinės jėgos, pasisakančios už tautiškas, krikščioniškas, konservatyvias vertybes.
Taip pat skaitykite: Kaip skaičiuojama kompensacija už nepanaudotas atostogas?
Esminis profesionalo požymis yra ne tiek jo kvalifikacija, kiek gebėjimas savo kompetencijas įdarbinti konkrečiame kontekste. Profesionalas yra pripažįstamas ekspertu tada, kai adekvačiai elgiasi situacijoje, geba ją skenuoti, įvertinti - aišku, pageidautina, kuo greičiau.
Socialinė nelygybė ir emigracija
Lietuvos politinis elitas per pastaruosius dešimtmečius nematė reikalo veiksmingai įtakoti neoliberalizmo praktikos, leido sukurti socialinę nelygybę, milžinišką atskirtį, sukelti šalyje nematytą socialinę įtampą. Visa tai sąlygojo pragaištingo masto emigraciją ir nesiliaunantį net kelių visuomenės sluoksnių nuskurdinimą.
Skurdo rizikos grupių proporcija Lietuvoje nepaliaujamai auga: jaunimo grupėje skurdo rizikos lygis - per 25%, pensinio amžiaus grupėje - 33%. Jaunuomenės tendencijos-ketinimai emigruoti vos baigus mokslus katastrofiškai aukštos - beveik 90%.
Neoliberalizmo ideologija, persimetusi į vyriausybių programas kaip vėžys ir mažina valstybės galias; neoliberalizmas silpnina viešosios politikos instrumentus. Sukurtos palankiausios sąlygos monopolistams, oligopolijoms. Smulkus ir vidutinis verslas išgyvena maro laikus.
Švietimo įtaka
Neoliberalaus turinio švietimas - dar viena Lietuvos atsilikimo priežastis. Švietimo sistema silpnina jaunosios kartos sąsajas su Tėvyne. Visuomenės apklausos rodo, kad jauni lietuviai - labiausiai materialistinėmis „vertybėmis“ gyvenanti karta ES šalių tarpe. Tačiau tuo pat metu jaunimo nedarbas Lietuvoje labai aukštas - 12%.
Taip pat skaitykite: Dalyvaukite socialinėje akcijoje
Tautos švietimas - tai jos ateitis, tapatybės puoselėjimas per kartas, kai švietimo turinys ugdo piliečius, savo valstybės patriotus. Dabartinės valdančios koalicijos pagrindinė politinė partija (LVŽS) dar prieš rinkimus deklaravo tokį siekį: „sukursime ir įveiklinsime vientisą mokytojų rengimo, kvalifikacijos tobulinimo ir perkvalifikavimo sistemą“.
Mokytojų profesija yra ypatinga, valstybei ji yra centrinė ir jų tinkamas parengimas yra sisteminis valstybės uždavinys. Ugdyme neturėtų būti taikoma gamyklinio efektyvumo samprata, mechaniški, niveliuojantys standartai.
Lyderystė ir atsakomybė
Pasak dr. Aurimo M. Juozaičio, gera žinia yra ta, kad žmogus turi didžiausią planetoje augimo potencialą. Darbas su savimi yra esminė geros lyderystės sąlyga. Keičiantis visuomenei gerokai pasikeitė ir lyderystės samprata.
Geras lyderis pirmiausia yra pastabus, jis ar ji atidžiai įsiklauso į kontekstą ir tik tada daro sprendimus. Iš savo asmeninės patirties ir teorinių šaltinių aiškiai matau, koks svarbus vadovui dėmesingumas, pastabumas, atidumas, konteksto jautimas ir suvokimas.
Apibendrinant galima teigti, kad baziniai principai nesikeičia nuo seniausių laikų: lyderis turi savitą charizmą, kuri, mano supratimu, yra Dievo malonės dovana. Charizmos neišsiugdysi: ją gauni arba ne. Geroji žinia čia yra ta, kad žmogus, būdamas kūrinijos viršūnė, turi didžiausią potencialą mokytis. Patį didžiausią.
Taip pat skaitykite: Moraliniai aspektai slaugoje
Savimotyvacija gyventi, mokėti dėkoti ir džiaugtis tuo, ką turi. Praktikuojantiesiems tikėjimą tai gerai suprantama, o kiti bent jau klausosi protingų psichologų. Kada prasideda augimas? Tuomet, kai žmogus pradeda sąžiningai atsakinėti į sau pačiam užduodamus klausimus.
Jei vadovas pradeda seikėti informaciją vieniems, kitiems ar pan., tai šioje karalystėje yra rimtų negalavimų. Jei norime išties įdomaus gyvenimo, jį rasime ten, kur kiekvienas visiškai atsiskleidžia, kur jis ar ji yra savimi.
Kai vadovui pradeda rūpėti tik rezultatai, o santykiai nerūpi, jis pereina prie visiškai antikrikščioniško makiavelizmo modelio. Machiavellis yra suformulavęs pirmąją antikrikščionišką lyderystės formulę „tikslas pateisina priemones“.
Dievas davė mums protą, gebėjimus ir tikisi, kad tai turėdami mes ką nors pasieksime. Nėra taip, kad tik sėdime rankas sudėję ir prašome: duok mums išmintį, nuolankumą, gebėjimą išklausyti… Gal ką nors galime ir išmokti, ir nuo savęs pridėti?
Moralinis klimatas ir atsakomybė už praeitį
Dėl okupacijos ir bolševizmo padarinių pirmiausia kalta ir atsakinga yra Rusijos valstybė, užvedusi šią sisteminių represijų mašiną. Kad Lietuva patyrė raudonojo fašizmo terorą, buvo ir tebėra kalta Rusija, tačiau svarbiu okupantų ramsčiu tapo lietuviška politinė struktūra - komunistų partija su jai pavaldžiomis ekonominėmis, administracinėmis, intelektualinėmis ir vykdomosios valdžios struktūromis.
Kad ir kokie būtų LKP vadovybės nusikaltimai žmogaus teisių atžvilgiu, padaryti vienu ar kitu laikotarpiu, ji visada, kiekvieną savo egzistavimo sekundę, vykdė agresiją prieš valstybę, neteisėtai trukdydama Lietuvos žmonėms naudotis tarptautinės bendruomenės pripažinta teise patiems kontroliuoti šalies politinę ir socialinę raidą.
Nepaisydami istorijos pateiktų įkalčių, socialdemokratai iki šiol energingai kratosi bet kokios atsakomybės, nėra žengę nė menkiausio žingsnio, vedančio į simbolinį apsivalymą. Priešingai - jaunesnės kartos kairiųjų tonas, kai kalbama apie Lietuvos praeitį, darosi vis įžūlesnis.
Svarbiausia, kad vyko ir tebevyksta aktyvus kaltės, o kartu ir tiesos, neigimas. Jeigu Mitscherlichai būtų dar gyvi ir panašią studiją, pasitelkdami psichoanalizės metodą, rašytų apie kolektyvinio lietuvių kairiųjų elgesio ypatumus, galėtų tą skyrių, kuriame aptariamas kaltės ir tiesos neigimas, vietoj „Fiureris kaltas dėl visko“ pavadinti bet kuriuo iš daugybės variantų, per 22 metus nukaltų išradingos „grupės draugų“ fantazijos.
Dėl susidariusios padėties priekaištauti vien socialdemokratams būtų tikrai neteisinga. Labai galimas daiktas, kad tarp socialdemokratinės pakraipos piliečių yra nemažai tokių, kuriems irgi jau įgriso tokia išsisukinėjimų inercija. Tačiau, kad galėtų pradėti apsivalymo procesą, Lietuvos kairiesiems reikėjo pagalbos, o norinčių ją suteikti nebuvo.
Stiprus simbolinio apsivalymo stabdis buvo reakcionieriška akademinio Lietuvos elito pozicija. Didžiąją daugumą istorijos falsifikacijų, iškreiptų moralinių vertinimų sukurpė ir teoriškai išpuoselėjo ne buvę LKP CK nariai (daugelis iš jų net neturėjo tam tinkamos kvalifikacijos), bet šalies aukštųjų mokyklų profesūra, piestu stojusi prieš simbolinį apsivalymą.
Po pastarųjų Seimo rinkimų, įgavusių kriminalinį atspalvį, socialdemokratai nedvejodami apsisprendė sudaryti koaliciją su „teisiamųjų suole sėdinčia“ partija ir su partija, kurios vedlys buvo atstatydintas už prezidento priesaikos sulaužymą.
Lietuvos socialdemokratai neatliko simbolinio kolektyvinio apsivalymo, tad broliavimasis su moralumo principą pamynusiomis politinėmis struktūromis, nepaisant nei Konstitucijos gairių, nei programinių nuostatų, nei sveiko proto, yra logiška jų politinio recidyvizmo pasekmė.
Gyvenant tokioje dvasinės korupcijos atmosferoje, ilgainiui degraduoja net pati tyriausia ir stipriausia siela. Bendruomenė, atsisakanti simbolinio apsivalymo, ima skaičiuoti laiką atgal.
Juozaitis, kaip ir dauguma rašančiųjų apie Sąjūdį, neskiria dviejų fenomenų, nesvarsto, kuo Lietuvos laisvės sąjūdis skiriasi nuo Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio, nors skirtumas tarp jų toks didžiulis, kaip tarp demokratijos ir gorbačiovinės „demokratizacijos“,* kaip tarp tikrosios laisvės ir jos mėgdžiojimo. Visa tai iki šiol nėra teoriškai išrutuliota ir suvokta Sąjūdžio kontekste.
Lietuvos politinis elitas per pastaruosius dešimtmečius nematė reikalo veiksmingai įtakoti neoliberalizmo praktikos, leido sukurti socialinę nelygybę, milžinišką atskirtį, sukelti šalyje nematytą socialinę įtampą. Visa tai sąlygojo pragaištingo masto emigraciją ir nesiliaunantį net kelių visuomenės sluoksnių nuskurdinimą.
Skurdo rizikos grupės Lietuvoje
| Grupė | Skurdo rizikos lygis |
|---|---|
| Jaunimas | Per 25% |
| Pensinio amžiaus asmenys | 33% |
Šaltinis: Remiantis pateikta informacija