2006 metais Jungtinės Tautos, inicijuotos negalę turinčių asmenų ir jų šalininkų, paskelbė Neįgaliųjų teisių konvenciją, kurioje nedviprasmiškai įvardijamos naujos vertybės ir gairės.
Konvencijos tikslas - skatinti ir užtikrinti visų neįgaliųjų visapusišką ir lygiateisį naudojimąsi visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis, skatinti pagarbą šių asmenų prigimtiniam orumui.
Konvencija siekiama skatinti, apsaugoti ir užtikrinti neįgaliųjų visapusišką ir lygiateisį naudojimąsi visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis, taip pat skatinti pagarbą šių asmenų prigimtiniam orumui.
Konvencijoje nustatyta, kad neįgaliaisiais laikomi visi asmenys, turintys ilgalaikių fizinių, psichikos, intelekto ar jutimo sutrikimų, kurie gali trukdyti šiems asmenims visapusiškai ir veiksmingai dalyvauti visuomenėje lygiai su kitais asmenimis.
Svarbu paminėti, kad Konvencija nesukuria naujų teisių.
Taip pat skaitykite: 19-tas JT Neįgaliųjų teisių konvencijos straipsnis Lietuvoje
Ji tik aiškiai išdėsto, kokie reikalavimai taikomi, kad neįgalieji galėtų naudotis savo teisėmis oriai ir be diskriminacijos.
Konvencijoje atskirai minimi neįgalūs vaikai, neįgalios moterys ir mergaitės bei įvairios diskriminacijos formos.
Pabrėžiama visuomenės švietimo kovojant su stereotipais, prietarais ir ydinga praktika, susijusia su neįgaliaisiais (įskaitant dėl lyties ir amžiaus), svarba.
Tarptautinė teisė ir įsigaliojimas
Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencija (toliau - Konvencija) - tai tarptautinės teisės dokumentas, priimtas Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 2006 m. gruodžio 13 d. Niujorke.
Konvencija įpareigoja valstybes užtikrinti neįgaliųjų teises ir laisves.
Taip pat skaitykite: Neįgaliųjų teisių apsauga Lietuvoje: Konvencijos ratifikavimo analizė
Konvencija įsigaliojo 2008 m. gegužės 3 d., kartu įsigaliojo ir Konvencijos fakultatyvinis protokolas, kai prie Konvencijos prisijungė 20 valstybių.
Konvencijoje numatyta, kaip žmogaus teisės, kylančios iš Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos, turėtų būti įgyvendinamos asmenų su negalia atžvilgiu.
Į šios Konvencijos rengimą buvo aktyviai įsitraukę patys žmonės su negalia.
Valstybių įsipareigojimai
Valstybės įsipareigoja priimti Konvencijos įgyvendinimui skirtus bei panaikinti ar pakeisti neįgaliuosius diskriminuojančius įstatymus, įtvirtinti Konvencijos laikymąsi valdžios institucijose, kitose įstaigose, užtikrinti neįgaliųjų teisių apsaugą ir į ją atsižvelgti visuose valstybės lygmenyse (politikoje, politinėse programose).
Numatyta valstybių pareiga stebėti, kad asmenys ar privačios įmonės nediskriminuotų asmenų dėl negalios, remti asmenis ir įmones, kuriančius bei gaminančius visiems prieinamus daiktus, teikiančius visiems tinkančias paslaugas, užtikrinti neįgaliesiems prieinamumą prie informacijos apie jų gyvenimą ir darbą galinčius palengvinti daiktus bei paslaugas.
Taip pat skaitykite: Žr. Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencija
Neįgalieji ir neįgaliuosius mokantys, jiems padedantys, su jais dirbantys asmenys turi būti supažindinti su šia Konvencija.
Priimdamos sprendimus dėl neįgaliųjų valstybės turi glaudžiai bendradarbiauti su neįgaliaisiais.
Stebėsena ir kontrolė
Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komitetas (sudaro 18 ekspertų) prižiūri, kaip laikomasi Konvencijos nuostatų, svarsto valstybių kas 4 metus teikiamas ataskaitas.
Neįgaliųjų teisių komitetas vertina oficialią, valstybinę ataskaitą ir alternatyvias, žmonių su negalia organizacijų parengtas ataskaitas.
Lietuvos ataskaitų vertinimas Neįgaliųjų teisių komitete vyko 2016 m. balandžio 6-7 dienomis, o Komiteto Baigiamosios išvados ir rekomendacijos paskelbtos balandžio 22 d.
Konvencijos ratifikavimas ir įgyvendinimas Lietuvoje
2010 m. gegužės 27 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė įstatymą Nr. XI-854 dėl Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos ir jos fakultatyvaus protokolo ratifikavimo.
Šiuo įstatymu buvo ratifikuota 2006 m. gruodžio 13 d. Niujorke priimta Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencija ir jos Fakultatyvus protokolas (toliau - Konvencija).
Lietuva Neįgaliųjų teisių konvenciją ratifikavo 2010 m. gegužės 27 d. (įsigaliojo 2010 m. rugsėjo 17 d., kartu įsigaliojo ir Fakultatyvinis konvencijos protokolas).
Lietuvai ratifikavus JT Neįgaliųjų teisių Konvenciją 2010 m., valstybė prisiėmė tarptautinius įsipareigojimus gerbti, užtikrinti ir įgyvendinti įtvirtintus žmogaus teisių standartus, pašalinti kliūtis užtikrinant orumą ir lygias teises.
Šią valstybės politiką įgyvendina valstybinės institucijos, tokios kaip Asmens su negalia teisių apsaugos agentūra prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, taip pat Vyriausybė ir visos ministerijos.
Lietuva kas ketverius metus Jungtinėms Tautoms teikia oficialią ataskaitą, kaip sekasi įgyvendinti Konvencijos straipsnius.
Iššūkiai, istorinė perspektyva ir socialiniai modeliai
Negalią turinčių asmenų padėtis visuomenėje istoriškai buvo pakankamai sudėtinga.
Turintieji regos, judėjimo, klausos, intelekto ar psichikos sutrikimų asmenys nuo seniausiųjų ir iki pat šių laikų apibūdinami kitoniškumo, svetimumo, nepajėgumo kategorijomis.
Gyvename keistoje sandūroje tarp dviejų skirtingų visuomenės gerovės sampratų.
Viena vertus, sovietiniai laikai mums įrėžė į sąmonę, kad neįgaliųjų tiesiog nėra arba jų neturi būti, juos patalpinant į uždaras, nuo visuomenės akių paslėptas institucijas.
Kita vertus, dabartinėje neoliberalioje visuomenėje negalią turintys asmenys atsiduria konkurencijos ir meritokratijos vertybėmis grįstų visuomenei reikšmingų sprendimų ir veiklų paraštėse.
Ir sovietinės, ir liberalios visuomenės atveju neįgalieji atsiduria už įprasto, normalaus visuomenės gyvenimo ribų, arba jiems sukuriant specializuotas būties alternatyvas arba juos tiesiog paliekant bendros atsitiktinės socialinės tėkmės valiai.
Negalę turinčių asmenų globos tradicija, trunkanti nuo viduramžių iki šiandien, susiformavo krikščionybės įtakoje turint kilnią misiją padėti beteisiams visuomenės nariams atliepiant į prigimtinį žmogaus poreikį būti mylimam ir pripažintam Kito akyse.
Šią misiją geriausiai atspindi Motinos Teresės veikla su beteisiais neliečiamųjų kastos asmenims arba Žano Vanje įkurtos Arkos bendruomenės.
Tačiau globos diskursas industrinio tipo šalyse transformavosi į požiūrį, kad neįgaliesiems geriausia būti apsaugotiems nuo visuomenės ir gyventi nuo visuomenės atskirtose įstaigose.
Institucinis globos požiūris įtvirtino diskriminacinę paternalistinę praktiką ir normą, be to, specifinį bei ypač žemą negalią turinčių asmenų statusą, kaip nuo kitų priklausomų ir mažai ką gebančių individų.
Tuo pačiu visos sprendimo dėl negalią turinčių asmenų gyvenimų galios buvo atiduotos techniškoms, bet toli gražu ne visada mylintį žvilgsnį turinčių specialistų rankoms.
Socialinių paslaugų požiūris bando spręsti šią atskirties problemą skatindamas taip vadinamąją deinstitucionalizaciją.
Tikimasi, kad socialinių paslaugų pasiūla ir įvairovė leis negalią turintiems žmonėms suteikti kokybiškas paslaugas.
Tačiau socialinių paslaugų entuziastų siekiai pasiteisino tik iš dalies.
Tik santykinai maža dalis negalią turinčių asmenų perėjo į tikras bendruomenines paslaugas, kur neįgaliesiems buvo sukurtos asmens orumą ir socialinį dalyvavimą konstruojančios sąlygos.
Ypač Rytų Europos šalyse įstatymiškai nebuvo sukurtos sąlygos pakeisti sistemą taip, kad visos socialinės paslaugos taptų realiai bendruomeninėmis, kad visi neįgalieji be išimčių turėtų normalias, visuomenėje įprastas gyvenimo sąlygas.
Neįgaliųjų teisių konvenciją įveda naują sampratą, naują požiūrį: negalią turintys asmenys turi teisę gyventi tose pačiose aplinkose, kaip ir visi visuomenės nariai, gali naudotis tuo pačiu visuomenės gėrybėmis ir tomis pačiomis teisėmis, kaip ir bet kuris pilietis.
Kita vertus, teisių požiūris nėra visiškai naujas, kai kuriose Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos šalyse jis jau veikia keletą dešimtmečių ir visiškai pasiteisino.
Pripažinta neįgaliųjų teisė gyventi savarankiškai, įdiegti bendruomeniniai socialinių paslaugų modeliai.
Praktiniai padariniai ir aktualūs klausimai Lietuvoje
Nepaisant to, žmonės su negalia mūsų šalyje visvien susiduria su įvairiomis kliūtimis viešajame gyvenime.
Pavyzdžiui, ne visi pastatai ir erdvės yra prieinamos, pastebimos diskriminacinės nuostatos intelekto, psichosocialinę negalią turinčių žmonių atžvilgiu ir pan.
Ekspertai akcentuoja pernelyg institucinį valstybės požiūrį į žmones su negalia, jų gyvenimas neretai projektuojamas tik socialinių paslaugų pasaulyje, specialiose įstaigose, globos namuose, bet ne visuomenėje, bendrose aplinkose.
Visi, susiduriantys su diskriminacija bet kokios negalios pagrindu, gali apeliuoti į šios Konvencijos nuostatas bei apginti savo teises.
Teisiniai iššūkiai: teisės veiksnumas ir politinės teisės
Žurnale „Access to Justice in Eastern Europe“ publikuotas Lietuvos socialinių mokslų centro Teisės instituto mokslininkės dr. Dovilės Pūraitės-Andrikienės parengtas straipsnis „Legal Capacity and Electoral Rights in Lithuania: The Issue of Compatibility between the Constitution and the UN Convention on the Rights Persons with Disabilities“.
Autorė savo publikacijoje atkreipia dėmesį į iki šiol Lietuvoje opią problemą - asmenys su negalia, kuriems teismo sprendimu nustatytas neveiksnumas, negali naudotis savo politinėmis teisėmis - balsuoti ir kandidatuoti.
tags: #jungtiniu #tautu #generalines #asamblejos #rezoliucija #neigaliuju