Socialinis darbas yra praktinė moralinė veikla, kurioje ypač svarbios vertybės ir dirbančiojo asmeninės savybės. Vis dažniau asmenims, šeimoms, bendruomenei, nemažai visuomenės daliai tenka naudotis socialinį darbą dirbančiųjų įvairiomis paslaugomis. Be socialinių problemų visoje šalyje nebūna nė vienos dienos.
Socialinis darbuotojas gali daryti daug, bet vien širdimi ir smegenimis rezultato nepasieksi - reikia skatinančios bendraveiksmės aplinkos, priemonių, palaikymo. Tik veikdami profesionaliai, ranka rankon, galėsime tinkamai padėti pagalbos reikalingam žmogui.
#LaisveErdveVeikti Socialinis darbas
Įgalinimas socialiniame darbe
Žvelgiant į įgalinimą socialinio darbo srityje pasaulio mastu, galima teigti, kad jis yra palyginus naujas reiškinys. Nuo seniausių laikų socialinio darbo tikslas buvo siejamas su davimu daugiau nuskriaustiesiems, ir tik šešiasdešimtaisiais - septyniasdešimtaisiais metais Jungtinėse Amerikos Valstijose vykę intensyvūs moterų, homoseksualų ir žmonių, turinčių negalią, judėjimai davė pradžia įgalinimo koncepcijos atsiradimui socialinio darbo lauke.
Įgalinimo, kaip socialinio darbo komponento atsiradimą Lietuvoje būtų galima sieti su 2014 metais Lietuvos socialinėje politikoje prasidėjusiais pasikeitimais, ir vienu svarbiausiu - deinstitucionalizacija. Šiuos pasikeitimus lėmė Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencija. Laikydamiesi konvencijos, šalys, tarp jų ir Lietuva, įsipareigojo pereiti nuo diskriminacinės institucinės globos prie paslaugų ir pagalbos asmenims gyventi bendruomenėje lygiai ir kartu su visais žmonėmis.
Taip pat šie vykstantys pasikeitimai socialinėje politikoje yra siejami ir su naujos socialinio darbo kultūros kūrimu bei teikiamų paslaugų kokybiškumu. Lietuvoje pradėtos įgyvendinti globos įstaigų pertvarkos suteikė prielaidas naujos socialinio darbo raidos etapo bei kokybiškų paslaugų sampratos atsiradimui, paremtos tokiomis vertybėmis kaip klientų įtraukimas į paslaugų teikimą.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo raida Lietuvoje
JT darnaus vystymosi tikslai
Šių dienų socialinėje politikoje įgalinimas yra siejamas su gerovės valstybės kūrimu, kur svarbus kiekvienas žmogus, o ypatingas dėmesys skiriamas pažeidžiamiesiems žmonių grupėms, kurios dažniausiai tampa socialinių paslaugų gavėjais.
Įgalinimas socialinių paslaugų teikime tampa labai svarbus, nes jis keičia socialinių paslaugų teikimo tikslą - tikslu tampa ne „išspręsti žmogaus problemą“, o „įgalinti žmogų pati spręsti problemas“.
Įgalinimo komponentai
Žvelgiant į įgalinimo koncepciją, galima teigti, kad įgalinimas susideda iš dviejų komponentų: išorinių ir vidinių.
- Vidiniai komponentai apima žmonių vidinius pokyčius, kurie pasireiškia žmogaus autonomiškumu, sprendimų priėmimu, savo gyvenimo kontroliavimu. Svarbiausia vidinio komponento dalimi laikomas asmens sąmoningumas, jis padeda asmenims suvokti netinkamas situacijas ir ragina daryti pokyčius.
- Išoriniai komponentai - tai asmens aplinkos: institucijų, darbuotojų, visuomenės požiūris bei veiksmai, kurie suteikia galių asmenims kontroliuoti savo gyvenimą.
Svarbu paminėti, kad įgalinimas yra glaudžiai susijęs su socialinio darbuotojo profesinėmis vertybėmis, kurios yra vienos iš socialinio darbuotojo kompetencijos dalių. Profesinės vertybės, kuriomis vadovaujasi socialinis darbuotojas turi didelės įtakos jo kasdieniniam darbui, tai nurodo socialinio darbuotojo požiūrį į paslaugų gavėją bei tolimesnę socialinio darbuotojo laikyseną paslaugų teikimo procese.
Taip pat skaitykite: Socialinis ir emocinis ugdymas
Taigi, kokią vietą įgalinimas užima šių dienų socialinio darbo profesijoje?
Socialinio darbuotojo etikos kodeksas
Taip pat skaitykite: Socialinio verslo perspektyvos Biržuose
tags: #jto #socialinis #dabas #apibrezimas