Johnson L. C. 2003 metų darbas pristato socialinio darbo praktikos metodus, ypatingai pabrėžia supervizijos ir intervizijos svarbą šios profesijos veikloje. Supervizijos ir intervizijos sąvokų sampratos, funkcijos, tikslai ir uždaviniai atskleidžiami kaip esminiai socialinio darbuotojų profesinės veiklos komponentai, skatinantys jų nuolatinį tobulėjimą ir efektyvumą.
Supervizijos samprata ir jos raida
Žodis „supervizija“ kilęs iš lotynų kalbos žodžių super - „ant, virš“ ir videre - „stebėti, žiūrėti, matyti“. Ši sąvoka vartojama įvairiose šalyse - prancūzų, ispanų, italų, latvių kalbose ir turi daugiabriaunę prasmę. Nepaisant universalaus vartojimo, supervizijos apibrėžimai mokslinėje literatūroje labai įvairūs.
Supervizijos vystymasis glaudžiai susijęs su socialinio darbo istorija bei socialinių teorijų raida. Iš pradžių supervizija buvo suprantama gana siaurai - kaip vyresniojo patarinėjimas jaunesniam. Pirmą kartą išsamiau supervizija Europoje pristatyta XX amžiaus viduryje, kur ji buvo apibrėžta kaip profesinis santykių konsultavimas. Nuo XX amžiaus antrosios pusės supervizija išsivystė kaip savarankiška profesija, teikianti profesionalias konsultavimo paslaugas.
Lietuvoje supervizija mokslinėje ir metodinėje literatūroje pradėta nagrinėti tik neseniai, daugiausia daug dėmesio skiriant teoriniams aspektams ir praktikos pagrindimui. Socialinio darbuotojo atestacijos tvarkos apraše (2006) supervizija įteisinta kaip kvalifikacijos kėlimo ir praktinio mokymosi forma.
A. Kadushin (1985), M. Tsui (2004) nagrinėjo teorinius supervizijos socialinio darbo aspektus, o P. Hawkins bei R. Shohet (2006) detaliai aprašė supervizijos proceso ypatumus. J. Thomas ir K. Spreadbury (2008) analizavo superviziją kaip socialinio darbo praktikos tobulinimo ir paramos būdą, o M. Carroll (2004), E. Holloway ir M. Reikauskaitė (2008) išryškino supervizoriams reikalingus įgūdžius.
Taip pat skaitykite: Supervizijos ir intervizijos principai socialiniame darbe
Įvairūs požiūriai į superviziją
M. Tsui (2005) pateikia klasifikaciją, pagrįstą skirtingais supervizijos apibrėžimais socialiniame darbe:
- Normatyvinis požiūris: akcentuojamas normų ir standartų nustatymas; kelia klausimus „Kas turėtų būti supervizija?“ ir „Ką turėtų daryti supervizorius?“
- Empirinis požiūris: domisi faktiškai vykstančia supervizoriaus veikla
- Pragmatinis požiūris: nesiekia formalaus apibrėžimo, koncentruojasi į praktinės supervizijos taikymą
Intervizija yra glaudžiai susijusi su supervizija - ją galima traktuoti kaip lygių supervizijos formą. A. Shulman (1993) išskiria individualią, grupinę, lygių ir aukštesnio lygio superviziją, o interpizija atitinka lygių supervizijos tipą.
Pagrindinis skirtumas tarp šių metodų yra supervizorius - specialiai parengtas profesionalas, vadovaujantis supervizijos procesui. Tuo tarpu intervizijoje kiekvienas grupės narys prisiima atsakomybę už kitų narių paramą ir kartu priima lyderystės funkcijas (B. Proctor, F. Inskipp, 2003).
Supervizijos ir intervizijos funkcijos, tikslai bei uždaviniai
Supervizijos ir intervizijos paskirtis socialiniame darbe yra platesnė nei tik apibrėžimai. Be jų, svarbu suprasti ir funkcijas, tikslus bei uždavinius, kuriuos šie metodai atlieka praktikoje.
Supervizija studentams
Studentų supervizija socialiniame darbe yra speciali supervizijos rūšis, kurios tikslas - teorinių žinių ir praktinių įgūdžių sujungimas. Knygoje "Socialinis darbas: profesinės veiklos įvadas" (2007, p. 227) teigiama, kad supervizija studentams padeda susieti praktiką su teorija, skatina refleksiją, leidžia studentams rasti sprendimus ir gerina profesinį pasirengimą.
Taip pat skaitykite: Socialinių darbuotojų veiklos ypatumai
Bendrieji tikslai
Supervizijos ir intervizijos tikslai socialinio darbo praktikams yra artimi:
- Skatinti savarankišką problemų sprendimą
- Tobulinti praktinius įgūdžius
- Didinti profesionalumą ir darbo kokybę
- Teikti paramą bei palaikymą
Intervizijos pagrindinis tikslas yra skatinti grupės dalyvius tapti ekspertais, kurie nagrinėja situacijas ir ieško sprendimų patys - net nepriklausomai nuo autoritetingo supervizoriaus įsikišimo.
Funkcijos
Supervizijos ir intervizijos funkcijos apima:
- Mokymąsi ir tobulėjimą
- Veiklos efektyvinimą
- Paramą ir palaikymą
Nuolatinis mokymasis, darbo įvertinimas ir refleksija yra būtinos socialinio darbo veiklos sudedamosios dalys, kurioms palengvinti taikomi šie metodai. Supervizija ir intervizija padeda pasidalinti patirtimi, ugdyti gebėjimus spręsti problemas, išvengti „perdegimo“ sindromo, kelti kvalifikaciją ir įgyti naujų žinių.
Supervizijos ir intervizijos taikymas Lietuvoje
Lietuvoje supervizija dar yra naujas reiškinys socialiniame darbe, o intervizija praktiškai mažai žinoma ir nagrinėjama. Tik nuo XX amžiaus pabaigos šie metodai ėmė vystytis kaip savarankiškos profesinės konsultavimo formos.
Taip pat skaitykite: Socialinis darbas Lietuvoje: praktikos apžvalga
Nuo 2002 m. pradėti rengti profesionalūs supervizoriai, o 2003 m. įkurta Lietuvos profesinių santykių konsultantų (supervizorių) asociacija. A. Kiaunytė ir I. Dirgėlienė (2005) akcentavo supervizijos taikymo galimybes Lietuvos socialiniame darbe, o R. Naujanienė (2007) - jos poreikį praktikoje. A. Maskaliovienė ir J. Ūsaitytė (2008) apžvelgė supervizijos taikymą studijų praktikose.
Šių metodų svarba didėja, nes jie leidžia socialiniams darbuotojams nuolat tobulėti, mokytis ir gauti paramą ne tik profesinės veiklos pradžioje, bet ir viso darbo laikotarpiu.
Socialinio darbo praktika dirbant su proto negalios asmenimis
Socialinis darbas su žmonėmis, turinčiais proto negalią, reikalauja specifinių žinių ir įgūdžių. Integracija ir socialinė adaptacija tokiais atvejais priklauso nuo negalios sunkumo - kuo lengvesnė negalia, tuo didesnė galimybė dalyvauti visuomenės gyvenime.
Nors visuomenė dažnai yra menkai pasiruošusi priimti proto negalią turinčius asmenis, moksliniai tyrimai rodo, kad toks skirtingumas dažnai yra įsivaizduojamas ir susijęs su stereotipais bei baimėmis. Šių asmenų socialinėje integracijoje svarbus vaidmuo tenka tiek specialistams, tiek pačiai visuomenei.
Kultūriniai, istoriniai, socialiniai ir psichologiniai veiksniai ilgainiui formavo įvairius požiūrius į proto negalią turinčius asmenis. XX amžiuje, ypač po Antrojo pasaulinio karo, jau buvo pripažinta, kad šie asmenys turi lygias teises ir vertę visuomenėje, atmetant ankstesnes diskriminacines praktikas.
Proto negalios rūšys ir individualios adaptacijos ypatumai
Protinio atsilikimo laipsnis nustatomas pagal intelekto koeficientą (IQ) bei socialinės adaptacijos rodiklius. Sunkios proto negalios turintys asmenys dažnai patiria fizinius bei motorinius sutrikimus, kalbos ir bendravimo sunkumus, todėl jiems reikalinga nuolatinė globa ir specializuota pagalba.
Lietuvos tyrimų duomenimis, socialiniai darbuotojai, teikdami užimtumo paslaugas proto negalios asmenims, privalo gerai suprasti jų poreikius, integracijos procesą ir visuomenės požiūrį į šią grupę.
Užimtumo paslaugos ir socialinio darbuotojo vaidmuo
Užimtumas proto negalios asmenims yra ne tik užimtumo forma, bet ir socializacijos priemonė, leidžianti dalyvauti visuomeniniame gyvenime. Darbinis užimtumas apima rankinius darbus, darbą su įrenginiais, socialinių įgūdžių mokymąsi bei kasdienio gyvenimo veiklų lavinimą.
Tyrimai rodo, kad užimtumo paslaugų teikimas prisideda prie neįgaliųjų integracijos ir savarankiškumo didinimo. Socialinio darbuotojo užduotis yra ne tik organizuoti šias paslaugas, bet ir užtikrinti, kad jos atitiktų asmenų poreikius bei skatintų juos siekti didesnės savarankiškumo.
Visuomenės požiūris į proto negalią ir jo įtaka socialiniam darbui
Visuomenės nuostatos ir stereotipai yra pagrindinė kliūtis, trukdanti pilnaverčiai integracijai. Dažnai žmonės su negalia yra vertinami per stigmatizuojančius bruožus, o jų socialinis vaidmuo būna ribojamas.
Socialinis darbas turi atliepti šias problemas, nes tik suprantant individo poreikius ir visuomenės iššūkius galima kurti efektyvias integracijos programas ir paslaugas.
Johnson L C 2003 darbas teikia išsamų socialinio darbo supervizijos ir intervizijos metodų analizės pagrindą, kuris yra svarbus įrankis socialiniams darbuotojams siekiantys profesinio augimo ir geresnės praktikos, ypač dirbant su sudėtingų poreikių klientais, kaip proto negalią turinčiais asmenimis.