Smurtas šeimoje yra viena iš didžiausių problemų mūsų laikais. Psichologinį smurtą galime patirti visur ir pačiomis įvairiausiomis formomis. Žiniasklaidoje, įvairiose diskusijose ir tiesiog viešojoje erdvėje nuolat girdime apie psichologinio smurto problemą. Taip, iš tiesų tai yra problema, tačiau ar žinome, kas yra tas psichologinis smurtas? Juk tai ir gana asmeniškas dalykas, kuris gali būti suvokiamas labai skirtingai.
Psichologinis smurtas: kas tai?
Paprastai tariant, psichologinis piktnaudžiavimas tampa smurtu tuomet, kai išsakytais žodžiais yra specialiai ir pakartotinai siekiama įskaudinti ir sumenkinti kitą žmogų. Psichologinis smurtas kaip patyčios yra siejami su grasinimu, gėdinimu, išjuoka, agresyvumu, nukreiptu į nukentėjusįjį, ir žodiniu užgauliavimu. Kai žmogus smurtauja psichologiškai, jis tarsi žaidžia su kito žmogaus mintimis, jausmais, savijauta. Psichologinis smurtas gali pasireikšti darbo aplinkoje, internete, socialiniuose tinkluose, tarp draugų, tarp tėvų ir vaikų šeimoje ar romantiniuose santykiuose.
Įdomu tai, kad psichologinio smurto reikšmė gali šiek tiek keistis priklausomai nuo to, kur jis yra vykdomas ir kokio svarbumo tau tas smurtautojas yra. Bet visais atvejais psichologinis smurtas sukelia nemalonius jausmus, gadina savęs vaizdą, mažina savivertę ir verčia jaustis kaltu ar susigėdusiu be jokios rimtos priežasties. Psichologinis smurtas taip pat gali kelti mintis, kad neva esi nestabilus ar psichiškai sutrikęs. Tokį smurtą patiriantis asmuo gali pradėti galvoti, kad „kažkas su manimi iš tikrųjų yra negerai“ arba „jei aš pasitaisysiu ar kažką apie save pakeisiu, tai manęs nebeįžeidinės“. Tačiau šios mintys nebūtinai atspindi tiesą ar realią situaciją.
Žmogus nukentėjęs nuo psichologinio smurto bus linkęs stengtis išvengti bet ko, kas kelia konfliktą ar smurtaujančiojo pyktį. Svarbu pabrėžti ir tai, kad kai žmogus jaučiasi emociškai įskaudintas, dar nebūtinai reiškia, jog prieš jį buvo naudotas psichologinis smurtas. Tam, kad kito žodžiai būtų laikomi psichologiniu smurtu, jie turi būti išsakyti specialiai, su tyčine intencija įskaudinti ar suniekinti asmenį. Tikrai ne kiekvieno konflikto metu, kai jauteisi įskaudintas, buvo naudojamas psichologinis smurtas. Tačiau psichologinį smurtą yra sunku ignoruoti ar jo nepastebėti, nes jis vyksta pasikartojančiai, o nukentėjusysis jaučiasi labai nemaloniai.
Priežasčių taip pat daugybė. Vieni smurtaudami siekia naudos, stiprybės, galios. Kiti tuo tarpu siekia keršto, net jei jis ir nėra nukreiptas į nukentėjusį asmenį. Dar kiti smurtaudami siekia numenkinti kitus, kad patys nors trumpam pasijustų vertingesni. Smurtautojas projektuoja savo žodžius, nuostatas ir veiksmus į nekaltą žmogų, dažniausiai ir dėl to, kad smurtaujantieji nėra išsprendę savo pačių psichologinių problemų. Psichologiškai smurtaujantys žmonės dažnai ir patys turi emocinių sunkumų. Smurtautojai žodžiais dažnai yra tie žmonės, kurie patys buvo įskaudinti kitų, tad smurtautojais tampama, o ne gimstama. Žmogaus aplinka ir šeima turi įtakos, ar žmogus vėliau naudos psichologinį smurtą kaip jėgą ir galią prieš kitus.
Taip pat skaitykite: Mitai apie psichikos ligas ir smurtą
Bet ar gali būti, kad mes patys naudojam psichologinį smurtą? Galbūt mes nuvertiname, juokiamės, šaipomės iš savo artimųjų? Kai mes pykstame ant mūsų artimo ar mylimo žmogaus patys jaučiamės nuvertinti ar nepakankamai mylimi. Tuomet siekdami susigrąžinti vertės jausmą, patys nesąmoningai įžeidžiame mums artimą žmogų, priversdami jį jaustis nuvertintam ir nemylimam. Tai gali tapti uždaru ratu, kai vienas kitą žeidžiame ir patys nusiviliame bei bandome susigrąžinti savo vertę atimdami iš kito. Tačiau dažniausiai, jei mums nepatinka artimo elgesys, užtenka tiesiog apie tai nuoširdžiai pasikalbėti, be užgauliojimų ir nuvertinimo.
Jei vis dėl to jauti, kad psichologiškai smurtauji prieš kitus, paklausk savęs, kas skatina taip elgtis, iš kur tai kyla, kokią žaizdą bandome užtaisyti kitų sąskaita? Na, o jei manai, kad patiri psichologinį smurtą iš savo artimo žmogaus, pasistenk pasikalbėti apie tai su kuo nors, ieškok pagalbos, kreipkis į specialistą. Pripažinti sau, jog mylimas žmogus nuolatos skaudina, gali būti be galo sudėtinga. Todėl suprantama, jog tokiais atvejais tikimasi, kad smurtautojas pasikeis arba susiprotės ir nustos taip elgtis. Bet be jokių pokyčių ar pagalbos, smurtas staiga nenustos. Pokyčiai ir išsilaisvinimas nuo psichologinio smurto didžiąja dalimi priklauso ir nuo tavęs.
Psichologinės pasekmės
Smurtas šeimoje gali sukelti ne tik fizinę, bet ir psichologinę žalą. Asmenys, patiriantys smurtą, nuolatos išgyvena stresinę būseną - tiek smurtavimo metu, tiek atokvėpio laikotarpiu. Dėl nuolatos išgyvenamos trauminės situacijos gali išsivystyti depresija ir potrauminis streso sutrikimas.
Tokiose šeimose dažniausiai vyrauja smurto ciklas, kurio metu auga įtampa tarp agresoriaus bei likusių šeimos narių, kol galų gale pasireiškia smurtinis elgesys, po kurio eina ramybės ir susitaikymo etapas. Prieš smurto aukas gali būti naudojama galia ir kontrolė, psichologinės traumos sukeltas prisirišimas prie skriaudėjo, ekonominis nepriteklius, baimė ar grasinimai, kad atims ar skriaus vaikus ir pan. Jei smurtautojas yra partneris ar sutuoktinis, labai dažnai smurto aukos neišsiskiria su juo, pasilieka kartu bei adaptuojasi prie situacijos - suranda strategijų, kurios maksimaliai efektyviai padeda apsaugoti save, savo vaikus ir turtą. Neretai smurto aukoms atrodo, kad šeima ir draugai nepalaikys jų sprendimo išeiti iš smurtinių santykių, įtikina save, kad partneris pasikeis ir bus mylintis bei geras sutuoktinis.
Jei jūsų partneris ar partnerė naudoja bet kurio tipo smurtą prieš jus ar jūsų vaikus, kreipkitės pagalbos į profesionalus.
Taip pat skaitykite: Statistika apie smurtą prieš vaikus
Vaikų psichikos ligos
Ar vaikai serga psichikos ligomis, ar tai tik suaugusiųjų problema? Tikrai serga. Vaikų psichiatrijoje mes skiriame du dalykus: sutrikimą ir ligą. Vaikams būna ir ligų, tokių rimtų kaip depresija, šizofrenija, labai rimtų elgesio sutrikimų. Kartais vaikų psichiatrai stengiasi labai švelninti diagnozes ir tai daro sąmoningai, siekdami apsaugoti vaiko ateitį. Nes galbūt jis pasveiks, galbūt nieko nebus, todėl nesinori apriboti jo galimybių.
Iš kokių signalų tėvai gali atskirti, kad vaikas gali turėti psichikos problemų - ne šiaip auklėjimo problemų, kurias galbūt išaugs, o rimtų bėdų? Užuot numojus ranka, kad galbūt išaugs, reikėtų nebijoti ateiti ir pasiteirauti psichologo tų dalykų, kurie kelia nerimą. Nespėlioti, ar tai liga, ar ne, nelaukti ligos, o geriau profilaktiškai pasiteirauti, ką galima pataisyti, nes nepavyksta susitvarkyti, konfliktai kartojasi.
Dažni konfliktai, jeigu jie kartojasi, gali turėti įtakos nuotaikai, besikeičiančiai į neigiamą, ir ateityje gali atsirasti depresija. Nusivylimas gali kilti iš abiejų pusių: vaikas nusivilia, nes visą laiką tarsi daro kažką ne taip, suaugęs žmogus, kuris nuolat priekaištauja, taip pat jaučiasi blogai, nes nežino, kaip tai ištaisyti.
Lietuva turi vieną bruožą, kuris man nepatinka. Nors pasitikėjimas psichologais ir vaikų psichiatrais per 30 metų stipriai išaugęs, vis dar labai dažnai ateinama su įsisenėjusiomis problemomis, kurioms išspręsti prireiks labai ilgo laiko.
Psichikos ligų diagnozavimas
Nuo kokio amžiaus gali būti diagnozuojama psichikos liga, pavyzdžiui, šizofrenija? Ar, pavyzdžiui, fantazuojančiam keturmečiui ji gali būti nustatyta? Ne. Šizofrenija gali būti nustatoma anksčiausiai paauglystėje, galbūt nuo 14 metų, labai retai - anksčiau. Nustatydamas tokią diagnozę, tu tarsi uždedi vaikui antspaudą ir pasakai, kad kai ko gyvenime jis nebegalės daryti. Visame pasaulyje šizofrenija apriboja tam tikras profesijas. Todėl reikia labai rimtai pasverti, ar tikrai yra būtent ta bėda.
Taip pat skaitykite: Visuomenės nuomonė apie smurtą artimoje aplinkoje
Nuo 4-5 metų tikrai niekas nediagnozuoja tokių sudėtingų sutrikimų. Bet depresinius elgesio sutrikimus kartais diagnozuoja.
Depresija gali būti nustatyta ir tokiam mažam vaikui? Esu matęs penkerių metų vaiko diagnozę - depresinis elgesio sutrikimas.
Kaip atrodo tas penkerių metų vaikas, kuriam yra depresija? Toks sutrikimas - tai pablogėjusi nuotaika ir nuolat pasikeitęs elgesys: agresija, pyktis, visiškas savitvardos nebuvimas, nevaldomos emocijos. Kiekviena stresinė situacija sukelia labai ryškią ir sudėtingą vaiko reakciją. Visi šie elementai rodo, kad tai gali būti elgesio sutrikimas, kuris, jeigu nėra kitų priežasčių, gali būti susijęs su depresija, nuotaikos kritimu.
Kartais vaikų fantazijos, pavyzdžiui, įsivaizduojami draugai ar didelės keistos baimės, tėvams kelia nerimą. Sakoma, kad tai normalu, bet ar yra kokia nors riba, kada vertėtų dėl to pasikonsultuoti su specialistu? Labai dažna šeima dėl to ir konsultuojasi. Dėl baimių vaikų atvedama labai daug. Dalis tokių baimių yra visiškai normalu. Nenormalu tuomet, kai baimės pradeda vaikui trukdyti gyventi, per tas baimes jis neišsimiega.
Šiaip bijoti yra normalu. Vaikai savo galvoje nemoka visko racionaliai pasverti, įvertinti, ar racionalu, kad kas nors gali slėptis tavo kambaryje. Suaugę tą žino, o vaikas nežino. Vaikai turi nuostabią savybę - pasižiūrėkit į jų piešinius. Jie prifantazuoja visko: gyvūnų, kurie neegzistuoja, medžių, kurių nėra. Tokį vaizdą jie piešia ir galvoje. Kuo daugiau vaikas galvoja apie savo baimę, tuo jam sudėtingiau apie tai galvoti, tas piešinys galvoje didėja. Išjungus šviesą, kai nieko nesimato ir nėra suaugusiųjų, baimė dar labiau padidėja.
Bet ta didžiulė baimė nėra psichikos sutrikimas? Kiekvieną atvejį reikėtų įvertinti konkrečiai. Tai gali būti ir sutrikimo priežastis - tokių atvejų pasitaiko, ypač kai peržengiamas tam tikras amžius. Bet net 9-10 metų vaikai dar fantazuoja ir turi baimių.
Viena, kai baimė netrukdo vaikui siekti tikslų, organizuoti savo gyvenimo, ir kita, kai baimės visiškai nukerta vaiko gyvenimą: „Aš bijau, aš niekur neisiu, nieko nedarysiu.“ Pastarosios baimės - liguistos, į tai reikėtų atkreipti dėmesį. Aišku, kad tokiu atveju jau reikia specialistų pagalbos.
O jeigu vaikas bijo užmigti, bet pasikalbėjus, pabuvus 5 minutes šalia užmiega, tai reiškia, kad ta baimė nėra tokia grėsminga, ji trumpalaikė, normalios smegenų veiklos dalis.
Priežastys
Kas kaltas dėl vaikų psichikos sutrikimų - ar jie įgimti, ar juos nulemia aplinka, tėvų auklėjimo klaidos? Jeigu kas nors galėtų atsakyti, gautų Nobelio premiją. Akivaizdu, kad depresijai (ne endogeninei, nulemtai aplinkybių) atsirasti turi įtakos ir tėvai, ir suaugusiųjų pasaulis. Jeigu tėvai nuo pat gimimo vaikui nesišypso, nerodo pozityvių emocijų, nesugeba demonstruoti teigiamo mąstymo, neugdo pasitikėjimo savimi arba pasitikėjimas savimi yra trikdomas, akivaizdu, kad ilgainiui atsiras depresinis fonas. Liūdesys ilgainiui gali virsti depresiniu sutrikimu.
Lygiai taip pat depresija gali atsirasti gyvenant nuolatinio smurto sąlygomis. Nebūtinai turi būti smurtaujama prieš vaiką - kartais pakanka, kad tėvai smurtauja vienas prieš kitą. Tai gali būti nuolatinis sutuoktinių tarpusavio tyčiojimasis, vienas kito žeminimas. Dėl to vaikui gali išsivystyti depresija. Jis gyvena nuolatinėje krizėje, du svarbiausi gyvenime žmonės nuolat konfliktuoja. Jis ima jausti situaciją kaip grėsmingą, vystosi potrauminio streso sutrikimas ir dėl jo atsiranda depresija.
Kita dalis depresijos atvejų gali būti susijusi su tam tikrais smegenų veiklos sutrikimais, pavyzdžiui, gali būti sutrikęs dopamino kiekio perdavimas į smegenis po galvos traumų arba tai gali būti įgimta. Tokias chemines priežastis galime labai lengvai pakoreguoti vaistais.
Vaikams skiriami antidepresantai? Vaikų psichiatrai yra įstatyti į bjaurius rėmus. Su vaikais tyrimai neatliekami, jauniausi, su kuriais atliekama, yra 14 metų, todėl skirdami jaunesniam nei 14 metų vaikui psichotropinius vaistus psichiatrai turi visiškai prisiimti atsakomybę. Tai didelė rizika, vaistai skiriami nebent labai mažomis dozėmis. Tai labai sudėtingas gydymas, save gerbiantis psichiatras, psichoterapeutas vaistą renkasi kaip paskutinę priemonę, kai išnaudotos visos kitos galimybės.
Ar psichiatras gali prikišti tėvams, atvedusiems pas jį vaiką, kad dėl jų kaltės vaikui atsirado sutrikimas? Negaliu atsakyti už visus vaikų psichiatrus ar psichologus, bet tai būtų neetiška ir taip neturėtų būti. Tu gali kalbėti, duoti patarimų, atkreipti dėmesį į tam tikrus dalykus ir pateikti gaires, ką reikėtų daryti norint, kad situacija namuose keistųsi. Bet kaltinti yra nelogiška, manyčiau, tai retai pasitaiko. Neturėtų būti kaltinami tėvai, kurie patys parodė iniciatyvą ateiti, ieškoti pagalbos.
Laikausi pozicijos, kad iki 9-10 metų praktiškai visos problemos, kurios susijusios su vaiku, gali būti identifikuotos kaip suaugusiųjų problemos. Tiktai atsiradus tam tikriems paauglystės elementams, nuo 10, kai kam nuo 9 metų, mes galime pradėti kalbėti, kad galbūt tai yra paties vaiko problema. Iki tol dėl visų problemų pirmiausia reikėtų pažiūrėti į šeimą ir į jos struktūrą.
Ir šeimai reikia padėti, rasti problemos sprendimo raktelį. Kaip jai perduoti tą žinutę, kad nesusidurtum su atmetimo reakcija, - jau menas. Būna tėvų, kurie įsižeidžia, kodėl psichologas ar psichiatras kalba apie juos, nors tai vaikas turi problemą, tai jis neklauso, o jie čia niekuo dėti.
Kas blogiausia gali nutikti, jeigu nesikreipiama dėl keisto, nerimą keliančio vaiko elgesio manant, kad viskas savaime susitvarkys, kad jis išaugs? Kuo rizikuoja šeimos, kurios neieško pagalbos? Rizikuoja prarasti ryšį su vaiku, rizikuoja, kad elgesio ir emocinės problemos gilės. Kaip ir „tikrosios“ ligos - jeigu mes ilgai lauksim ir nieko nedarysim karščiuojančiam vaikui, nepadėsime jo organizmui, jis gali mirti. Tas pats ir su elgesio, emociniais sutrikimais - jeigu ilgai nesiimsime priemonių, neieškosime pagalbos, galime susidurti ir su savižudybe, ir su žmogžudyste, ir su įsisenėjusiomis emocinėmis problemomis, kurios virsta ūmia depresija.
Labai gražiai yra pasakęs gydytojas Eugenijus Laurinaitis. Kiek laiko trunka pažeidimas, netvarkomas psichoterapijoje, psichologijoje, psichiatrijoje, tiek pat laiko reikės gydyti. Jeigu kreipiesi per du mėnesius arba po savaitės, tai maždaug tiek laiko užtruks ir atsigavimas. Kodėl? Nes smegenys išmoksta netinkamai elgtis.
Jeigu pasikonsultavę keisime šitą, priversime vaiko smegenis reaguoti į tam tikras situacijas kitaip, parodysime, kad tai jam naudinga, mes neužtruksime labai ilgai tai taisydami. Todėl kuo anksčiau, tuo geriau. Kartais geriau anksčiau ateiti su labai mažyte problema ir per porą susitikimų ją ištaisyti negu laukti, kol ji taps grandiozinė, nes tada prireiks dvejų ar trejų metų, kad būtų atkurtas tam tikras elgesys. Tai susiję su neurologiniais dalykais.
Ar Lietuvoje egzistuoja vaikų savižudybės? Taip.
Ar tai tik paaugliai, ar gali būti ir mažamečiai? Gali būti ir mažamečiai. Ir tai dar pavojingiau. Paaugliai jau suvokia šį pasaulį ir tą daro iš keršto ar kitų priežasčių - su jais dar galima šnekėti. Vaikai tą daro impulsyviai, nesuprasdami logikos. Pavyzdžiui, vaikas iki 10 metų sako: „Aš nusižudysiu ir tada jūs pamatysite, ko man nedavėte.“ Vaikas nesuvokia, kad mes jau nepamatysim.
Kokios būna vaikų savižudybių priežastys? Pačios įvairiausios, bet pasitaiko, kad tai neteisingai pristatoma. Kartais sakoma: „Susipyko su draugais ir nusižudė.“ Ne dėl to nusižudė. Dėl vieno įvykio nei vaikas, nei suaugęs žmogus tokių dalykų nedaro. Susipykimas su draugais buvo tik paskutinis lašas, po kurio įvyko pats savižudybės faktas.
Vaikų psichologinė pagalba
Nusikaltimai ir psichikos ligos
Dažnam įtariamajam sunkiu nusikaltimu skiriama psichiatrijos ekspertizė siekiant nustatyti, ar nusikaltimą įvykdęs žmogus nėra psichikos ligonis. Sergantieji psichikos ligomis padaro tik 1,5 proc. visų sunkių nusikaltimų. Šis skaičius daugelį metų yra stabilus, pastaruoju metu netgi šiek tiek mažėja.
Kai nužudomas vaikas ar iššaudomi šeimos nariai, visai natūralu galvoti, kad tai padarė kitoks žmogus nei aš. Tada lengviausia pasakyti, kad tokį žiaurų nusikaltimą gali įvykdyti tik ligonis. Kai neseniai buvo užmušta mergina dėl brangaus automobilio, žudikų psichikos ligoniais niekas nevadino, nors nusikaltimas labai žiaurus, mirtis beprasmiška. Nekaltino todėl, kad tai padarė romai. Per visą atkurtos nepriklausomos Lietuvos laikotarpį tik vienas psichikos ligonis padarė rezonansinį nusikaltimą - iššaudė Draučių kaimą. Žmogus tai padarė dėl patiriamų kliedesių. Buvo dar keletas nusikaltimų, kuriuos įvykdė ligoniai, girdėdami balsus, kankinami haliucinacijų, bet jie nebuvo rezonansiniai. Jei pasitvirtintų, kad savo šeimą Kauno rajone išžudęs vyras yra psichikos ligonis, tai būtų tik antras atvejis.
Labai daug nusikaltimų padaroma ne dėl to, kad žmogus daug metų sirgo psichikos liga - šizofrenija, bipoliniu afektiniu ar kliedesiniu sutrikimu. Dažniausiai nusikalstama dėl alkoholinio delyro, sutrikdančio sąmonę.
Tačiau yra sakoma, kad žmogui aptemo sąmonė, ir jis įvykdė protu nesuvokiamą veiksmą. Be abejo, labai dažnai žmonės nusikaltimus įvykdo nebūdami normalios psichikos. Afekto būsena gali ištikti visai sveiką žmogų, nesergantį jokia psichikos liga. Ši būsena būdinga vadinamiesiems psichopatams arba, moksliškai kalbant, žmonėms su asmenybės sutrikimais. Jie nėra priskiriami prie sunkių psichikos ligų. Labai dažnai tai yra auklėjimo padarinys. Žmonių, kuriems būdingi asmenybės sutrikimai, tarp mūsų yra daug. Tai visos ryškesnės asmenybės, pradedant vadovais, politikais.
Dėl to kenčia pavaldiniai, greta esantys žmonės? Visose visuomenėse tokių žmonių yra, jų poelgiai yra neprognozuojami, todėl įspėti ir užbėgti už akių yra sunku.
Asmenybės sutrikimų išprovokuotų nusikaltimų Europoje pasitaiko rečiau nei Amerikoje ir tai susiję su ginklų paplitimu. Žmogus, būdamas afekto būsenos, neturėdamas ginklo, dažniausiai panaudoja kumštį. Tokių smurto atvejų, kai sumušama žmona ar vaikai, pas mus yra daug. Turintis po ranka ginklą gali visus iššaudyti.
Mes, profesionalai, mokomės smurto valdymo. Yra specialūs kursai šiais klausimais. Visos visuomenės to neišmokysi. Pats elementariausias dalykas - stengtis pasišalinti. Deja, mūsų mentalitetas toks, kad geriau būti mušamam, kad niekas nepamatytų ir nesužinotų, kas vyksta šeimoje, nei bėgti ir šauktis pagalbos. Svarbu išvengti agresijos tuo metu, tai akimirkos reikalas, kurio padariniai gali būti labai skaudūs. Reikia pabėgti iš tos situacijos, jei smurtautojas nėra ligonis, o tik afekto būsenos. Nenorint kviesti policijos, galima pasitelkti kaimynus ar giminaičius. Jų nuramintas, o ir laikui bėgant agresyvus žmogus atitoks.
Psichotropinių medžiagos veikia įvairiai. Narkotikų, pavyzdžiui, amfetamino poveikis yra psichostimuliuojamas. Energiniai gėrimai, geriami kartu su alkoholiu, labai provokuoja agresiją. Plačiausiai vartojama psichotropinė medžiaga - alkoholis - veikia individualiai. Vieni prisigėrę tampa geručiais, viską prižadančiais, meiliais ar verksmingais, norinčiais išsiverkti ant draugo peties. Kiti vos nuo kelių taurelių tampa pikti, agresyvūs, prie visų kabinėjasi. Tai priklauso nuo asmenybės, dozės, situacijos. Paauglius, neretai ir suaugusiuosius, itin veikia grupės sindromas. Būdamas vienas apgirtęs žmogus gali būti ramus, penki po vieną - draugiški ir taikūs, bet susibūrę į grupę pasikeičia.
Ir vis dėlto įtariamiesiems sunkiais nusikaltimais dažnai skiriama psichiatrinė ekpertizė. Tai natūralu, juolab kai nusikaltimas - rezonansinis, o įtariamieji nėra psichikos ligonių įskaitoje.
Tai nustatyti nėra lengva? Psichiatrams nesunku nustatyti ligą, kai žmogus pats suinteresuotas. Kai jam negerai, jis bendradarbiauja su psichiatru, prašo vaistų. Tačiau kai viską nori nuslėpti, neigia sveikatos problemas, mobilizuojasi, ir tai gali jam pavykti.
Simuliaciją nustatyti lengva. Kai psichiatrai vertina psichikos būklę dėl ginklo įsigijimo, konsultacija trunka 15 min., geriausiu atveju - pusvalandį. Pats žmogus visomis išgalėmis save parodo iš pačios geriausios pusės. Be to, pas mus įprasta, kad charakteristika iš darbovietės ar seniūnijos būna labai gera. Papildomų duomenų apie paciento sveikatą niekur negausi, nes nėra bendro registro. Dabar žmonės mobilūs, gyvena vienur, gydosi kitur, keičia šeimos gydytojus.
Dabar daug kas turi ginklą. Kam mums reikia ginkluotis? Neturiu ir nenoriu turėti. Juk yra posakis, kad ir neužtaisytas šautuvas vieną kartą iššauna. Tai gali atsitikti paprasto konflikto atveju. Pavyzdžiui, kažkas gatvėje automobilį užstatė ar kelyje pasimaišė. Vairuotojai apsižodžiuoja, turintysis ginklą jį išsitraukia pagąsdinti. Kitas konflikto dalyvis išsigąsta, ginasi, smogia. Tie, kurie galvoja, kad nepapuls į afekto būseną - neteisūs. Niekas to negali garantuoti. Pats ramiausias, kultūringiausias, intelektualiausias žmogus, esant tam tikrai situacijai, gali pasielgti neprognozuojamai. Afektas (lot. affectus - susijaudinimas, aistra) - stipri ir palyginti trumpa emocinė reakcija, dažniausiai kylanti, kai staiga pakinta subjektui svarbios gyvenimo aplinkybės. Daugelio žmonių nuotaika svyruoja ir neperžengia tam tikrų ribų. Tačiau kartais gali kilti labai stiprios emocinės reakcijos, emocijų protrūkiai - afektai. Afektą sukelia žmogaus patiriamas vidinis konfliktas, atsiradęs iš prieštaravimo tarp jo potraukių, poreikių, siekių, norų arba reikalavimų, kuriuos jam kelia kiti arba jis pats, ir jų patenkinimo galimybių. Afektas pasireiškia išgąsčio, įtūžio, pykčio, pasibjaurėjimo, džiūgavimo, pavydo ir kitomis emocijomis. Jam būdingi staigūs judesiai ir vidaus organų funkcijų sutrikimai.
Psichikos sveikatos problemos