Globoje augančius vaikus dažnai lydi daugybė klausimų, abejonių ir neaiškių situacijų, tačiau kartu tai - galimybė kurtis naują gyvenimą, paremtą meile ir atsakomybe. Šiame straipsnyje savo patirtimi dalijasi Lidija - aštuonmečio Nojaus ir penkiametės Luknės mama, kuri pasidalina pirmųjų įspūdžių atvykus į globos namus istorija bei įžvalgomis apie iššūkius ir džiaugsmus.
Po vestuvių Lidija su vyru Raimundu norėjo susilaukti vaikų. Kai kurį laiką nepavyko, lankėsi pas medikus, bet vis tiek atžalų turėti porai nebuvo lemta. „Ilgą laiką svarstėme, ar verta įsivaikinti, kol pagaliau ryžomės. Nusprendę įsivaikinti ir pateikę reikiamus dokumentus, Lidija su vyru lankė įtėviams skirtus mokymus. „Aš iš pradžių to nenorėjau, nes galvojome apie mažesnį vaikutį - atrodė, trimečio charakteris jau susiformavęs ir bus nelengva jį auklėti. Visgi vyras pasiūlė, kad prieš vaiko atsisakydami galėtume nuvažiuoti ir su juo susipažinti, ir aš sutikau. Kai tik tą mielą šviesiaplaukį berniuką pamačiau, supratau - tai mano vaikas, ir viskas. Ir Nojus tuojau pas mane atėjo, prisiglaudė. Toks jausmas, kad mes buvome vienas kitam skirti“, - atsiminė Lidija penkerių metų senumo įvykius.
Iš karto Nojaus į namus parsivežti negalėjo - jis liko vaikų namuose, kol bus sutvarkyti dokumentai. Procedūros užtruko - tai baigdavosi seniau pristatytos pažymos galiojimo laikas ir prireikdavo naujos, tai dar kas nors nutikdavo. Kai vaikas po kelių mėnesių pagaliau atkeliavo į jų namus, pirmosiomis dienomis visi buvo labai laimingi. Vėliau prasidėjo nelengvas etapas, kai reikėjo vieniems prie kitų priprasti, o berniukas kartais ir ožiukus parodydavo. „Sudėtinga buvo ir dėl to, kad mes su vyru lėti, o Nojus - aktyvus. Keletą metų Nojus augo šeimoje vienas, o šią vasarą prie jo prisijungė sesutė Luknė. Taip, ji yra tikrų tikriausia jo sesė. Kai Nojus augo vaikų namuose, ji buvo likusi su mama. Lidija žinojo, kad Nojus turi sesutę, su kuria kartu nė negyveno, ir vis pasidomėdavo jos likimu. Ir netikėtai sužinojo, kad motina žuvo. Taigi Lidija su Raimundu ryžosi įsivaikinti ir mergaitę. Tiesa, kol kas dokumentai dar tik tvarkomi ir jie laikomi laikinaisiais mergaitės globėjais. „Kol esu tik vaiko globėja, situacija man atrodo nesaugi - įstatymai mūsų šalyje vis keičiasi, tad teoriškai institucijos vaiką gali ir paimti. O kai įsivaikini, tampi už jį atsakingas, kaip už savo“, - sakė Lidija.
Pridūrė, kad per šv. Išsikalbėjus pasirodo, kad keblumai, kylantys, norint aplankyti Kalėdų Senelį - tai tik menki šeimos rūpesčiai, o būta ir gerokai didesnių. Lidija pasakojo: „Jis yra aktyvus berniukas, bet tokių vaikų daug. Bėdų mokykloje kilo dėl to, kad miestelyje ir mokytoja, ir bendraklasiai žinojo, kad Nojus yra iš vaikų namų, ir pradėjo jį dėl visko kaltinti. Štai kažkas sulaužė spintelę - ir iš karto kaltina jį, nors niekas nieko nematė. Mamos įsitikinimu, nuolat girdėdamas, koks jis yra blogas - juk paimtas iš vaikų namų - Nojus išties pradėjo blogai elgtis, muštis su bendraklasiais. Lidija nuolat buvo kviečiama į mokyklą aiškintis. Be to, berniukas labai norėjo, kad mama mokykloje nuolat būtų šalia jo - tada elgdavosi gražiai. Namie Nojus mamos vis klausinėjo: „Ar tu mane myli? Bet kodėl, juk aš - iš vaikų namų.“ Lidija nuolat kartojo, kad jį myli, bet jis vis tiek dėl to nerimavo. Be to, kad vaikas jaustųsi geriau, ryžosi pakeisti mokyklą. Tėvai ryžosi permainoms dar kartą ir nuo šio rugsėjo leido berniuką į kito miestelio mokyklą, kur kasdien jį vežioja. Situacija pastebimai pagerėjo. Kai Lidija prisipažino, kad berniukas įvaikintas, mokytoja pasakė jai kažką panašaus ir įtarusi, nes jis jai sakė, jog yra blogas. Ji panašų auklėtinį jau buvo turėjusi ir žino, kaip panašiais atvejais elgtis. Taigi Nojus dabar į mokyklą keliauja noriai ir didesnių problemų jam nekyla. Į mokyklos, kurią lanko Nojus, priešmokyklinę grupę keliauja ir jo sesutė Luknė. Lidija sakė: „Manau, kad labai daug priklauso nuo mokytojo. Esu girdėjusi, kad ir kitiems įvaikintiems vaikams kartais mokyklose kyla problemų. Vakare, kai iš priešmokyklinės grupės tėtis parveža Luknę, visi kartu pavakarieniauja, pasišneka, ir mama su Nojumi sėda ruošti pamokų. Tėtis tuo metu užsiima su Lukne, jis ją ir užmigdo. „Mūsų šeimoje natūraliai susiklostė taip, kad sūnus labiau nori būti su manimi, o dukra - su tėčiu. Dar mama pasidžiaugia tuo, kad broliukas ir sesutė gražiai susidraugavo. Berniukas ir seniau vis prašydavo: „Noriu sesutės, noriu sesutės“, bet kai ji atsirado namie, pradžioje buvo nepatenkintas - juk pajuto, kad jai tenka daug suaugusiųjų dėmesio, kad reikia dalytis žaislais. Netgi prašė: „Išvežkit ją iš čia.“ Visgi laikui bėgant vaikai susidraugavo ir vienas be kito nebegali, nors kartais ir susipyksta. Sesė labai daug iš vyresniojo brolio išmoksta. Ji kartais net pagalvoja apie tai, kad galėtų tapti budinčiąja globėja - rastų galimybę kartu su mažesniu vaiku paimti sūnų iš mokyklos ir nuvežti į būrelius. Kartais ji išgirsta žmonių įtarimų, kad vaikais rūpinasi dėl pinigų, tačiau tai - visiškas absurdas. Juk už įvaikintus vaikus įtėviai gauna tuos pačius nedidelius „vaiko pinigus“, kaip ir visi kiti tėvai, o ir globėjų pajamos ne kažin kokios. Lidija įsitikinusi, kad žmonės, kurie galvoja apie globą ar įvaikinimą, turi jausti meilę visiems vaikams. Štai jai, kai nueina į sūnaus mokyklą, visi vaikai atrodo mieli, taip ir norisi juos paglostyti. Prasidėjusios vaikų atostogos - daug laisvo laiko vaikams ir neretai - tikras galvos skausmas jų tėveliams. Dauguma jų suka galvas - kuo užimti atžalas, kad šie iš nuobodulio nepraleistų viso laisvo laiko prilipę prie ekranų?
Video dalis: Kaip prisitaikyti prie pokyčių ir įsiklausyti į vaiko poreikius, apie Kartų namus (udėstinė pamoka).
Taip pat skaitykite: Vaikų globos namai: pirmoji patirtis
Internetinis knygynas „Patogupirkti.lt“ pristato įdomiausių knygų sąrašą vaikams bei paaugliams ir skatina jaunuosius skaitytojus pasinerti į fantastinius pasaulius. Įtemptas švedų trilerių meistrės Kristinos Ohlsson detektyvas vaikams nukels į pasaulį, kuriame vaidenasi! Fransas Fransonas kreipiasi į Elsą ir Kalį, kurie apie vaiduoklius išmano viską. Vaikai imasi narplioti keistą bylą apie šiurkštų svečią iš anapus, kuris neleidžia buto šeimininkui miegoti naktimis, daužo virtuvėje indus ir įjunginėja šviesas. Ši smagi filosofinė istorija pasakoja apie susidūrimą su situacijomis, kai turi daryti tai, ko nenori, arba būti tokiu, ko iš tavęs tikisi kiti.
Berniukas Egilis gimė vagių šeimoje, tad, kai mama liepia susitepti sumuštinių rimtam žygiui, tai reiškia, jog netrukus visa šeima leisis į vagiliavimo iškylą. Vis dėlto, Egilis nenori taip uždarbiauti ir atsisako sekti savo šeimos pėdomis. Tomas Dirgėla „Domas ir Tomas. Vaikų numylėtinis“ rašytojas Tomas Dirgėla „iškepė“ dar vieną naują istoriją apie daugeliui vaikų jau pažįstamus, mažuosius padaužas detektyvus Domą ir Tomą. Naujausioje knygoje „Domas ir Tomas. Dingusių katinų byla“ Upė su Tomu keliauja į gyvūnų prieglaudą, nes mergaitė jau seniai svajojo apie mielą, pūkuotą padarėlį. Tačiau, nuvykus į prieglaudą paaiškėja, jog visi katinai iš „Gyvūnų namų“ buvo nukniaukti!
Gamintojo knygų rodyklė nuolat atnaujinama, tačiau svarbu, kad vaikų globos namų patirtys ne pirmiausia būtų apie sunkumus, o apie galimybes augti, mokytis ir rasti savo vietą šeimos gyvenime. Prieš įsivaikinimą ar globą būtina suvokti, kad pirmieji įspūdžiai ir prisitaikymas priklauso nuo daugelio veiksnių: nuo vaikų ir globėjų tarpusavio suderinamumo, nuo mokyklos, nuo bendruomenės paramos ir nuo nuolatinio, nuosekliausio ryšio su globos centru.
Mitai apie globą ir įvaikinimą - apginti realybę
- Globojami paaugliai yra netinkamo elgesio žmonės - tai mitas; paaugliai augo dėl tėvų ar globėjų situacijų, o ne dėl jų kaltės.
- Paaugliai yra visiškai susiformavusios asmenybės - iš tiesų jiems reikia pagalbos ir paramos, o smegenų vystymasis tęsiasi iki 20 metų.
- Globėjas turi būti vyresnio amžiaus - ne, gali būti ir jaunas, energingas žmogus nuo 21 metų, kuris pasiruošęs keisti gyvenimą kitam žmogui.
- Norint globoti reikia nuosavo namo - svarbiausia turėti erdvę vaikui, kur jam būtų patogu miegoti, mokytis ir žaisti.
- Globėjai globoja vaikus dėl pinigų - dažniausiai globėjai globoja iš meilės ir altruizmo, o finansinė parama tik padeda aprūpinti vaiką.
- Globėjas turi turėti patirties - nebūtinai; svarbiausia yra noro atverti širdį ir būti su vaiku šalia, o globos centras suteiks reikiamą pagalbą.
- Globojant paauglius negalima dirbti - globa nėra darbas tik dienos laiku; pirmieji mėnesiai reikalauja daugiau laiko ir pastangų, tačiau vėliau rutinos susiformuoja.
- Negalima mylėti globojamo vaiko kaip šeimos nario - tyrimai rodo, kad meilė ir prisirišimas gali išsivystyti bet kuriame amžiuje, su tinkama pagalba ir kantrybe.
- Globoti gali tik poros - gali būti ir vieniši globėjai, ir vyrai, ir moterys; svarbiausia - noras, atsakomybė ir pasirengimas keisti vaikui gyvenimą.
- Paauglių globa neigiamai paveiks mano esamus vaikus - tyrimai rodo, kad broliai ir seserys dažnai mokosi vieni iš kitų, o paauglių elgesį įtakoja daugybė veiksnių; svarbu realiai įvertinti situaciją.
Vaikų dienos centrai, mobiliosios komandos, pagalba besilaukiančioms ir iki 3 metų vaikų auginančioms moterims - visos šios paslaugos yra kuriamos siekiant užkirsti kelią vaikų patekimui į globos namus ir stiprinti šeimas. Savivaldybės turi teikti kompleksines paslaugas šeimai: pozityvią tėvystę, mediaciją, psichosocialinę pagalbą krizės metu, ir kt. Taip pat svarbu pertvarkyti dideles globos įstaigas į mažesnius, bendruomeninius namus, kuriuose vaikai gyventų iki aštuonių asmenų ir jaustųsi kaip namuose, su artimesniu dėmesiu ir savarankiškumo ugdymu.
Taip pat skaitykite: Atsiliepimai apie vaikų globos namus
Taip pat skaitykite: kaip pasiruošti vizitui vaikų globos namuose