Kėdainių rajone Saviečių kaime įvykusi tragedija, kuri baigėsi dviejų vaikų mirtimi, nepaliko abejingų. Ar įmanoma užkirsti tokioms tragedijoms kelią ir ką jaučia smurtą patiriančios aukos?
- Dirbate su šeimomis, kuriose moterys patiria smurtą. Kaip tai vyksta?
- Mes tiesiogiai nevažiuojame į šeimas, kuriose smurtaujama. Su pažeistomis šeimomis paprastai dirbame per vaikus. Jie po pamokų ateina į dienos centrą, kur gali saugiai ruošti pamokas, pavalgyti, žaisti su vaikais. Jei pas mus lankosi vaikas iš, kaip įtariama, smurtaujančios šeimos, bandome su jais kalbėtis, o vėliau šnekamės ir su mamomis.
- Ar moterys, kurios šeimoje patiria smurtą, nori pakeisti situaciją?
- Tokiose šeimose moteris, prieš kurią smurtaujama, visada bijo. Pamėginkite įsivaizduoti, koks yra moters, prieš kurią smurtaujama, psichologinis portretas. Tos moterys yra visiškai sužlugdytos dvasiškai ir psichologiškai. Jos paprastai būna įtikintos, kad yra nieko vertos, kad be vyro jos nepavyks išgyventi ir kad jų problemos - niekam nereikalingos. Joms labai sunku patikėti, kad jos pačios gali kažką pakeisti ar padaryti. Joms diena iš dienos yra sakoma, kad jos - žemiau žemės ir jos tuo tiki.
Taip pat skaitykite: Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas: pagalba mokykloje
- O kas gali būti dar labiau kritinio?
- Viena mama pagalbos ieškojo su trimis vaikais. Vyras ją baisiai mušė septynerius metus, tačiau ji nereagavo, kol vieną dieną jis sumušė vaiką. Kitoms moterims paskata pabėgti tampa nėštumas, priverčiantis suvokti, kad reikia saugoti ne tik save, bet ir būsimą kūdikėlį. Svarbiausia smurtaujančiose šeimose yra tai, kad smurtautojai savo aukas traumuoja psichologiškai. Jos patiki, kad yra dėl visko kaltos, kad viską, ką daro, yra blogai. Kai šeima yra skurdi ir viską valdo alkoholis, kaimynai ir artimieji gali įtarti, kad vyksta kažkas negero, tačiau ypač sudėtinga situacija yra su aukštesnio socialinio sluoksnio šeimomis, kurios atrodo gerai, o vyrai iš pažiūros rūpestingi ir negeriantys. Yra kuriamas fasadas, tačiau nežinai, kas lieka už durų. Taigi, girtaujančios ar smurtaujančios šeimos lengviau identifikuojamos už tas teisingąsias.
- Paminėjote nėštumą. Ar tai visada paskata keisti situaciją?
- Nemanau. Paprastai net ir smurtaujančiose šeimose būna šviesesnių periodų, kuomet šeimos gerai sutaria. Tačiau aš nemanau, kad moteris visada gali rinktis.
- Aišku viena - fizinio smurto dažniausiai griebiamasi pavartojus alkoholio. Ar tai tiesa?
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo vaidmuo
- Būtent alkoholis išlaisvina tuos žemiausius instinktus, jo pavartojus dingsta nuostatos ir normos, kurių paprastai žmogus, būdamas blaivus, dar prisilaiko.
Jei žmogus yra agresyvus, atsiranda tikimybė, kad smurtas gali atsigręžti prieš vaikus. Tai gali pasireikšti atsiradus emocinei įtampai arba tada, kai vien žmonos mušimas nebesuteiks tiek galios. Jei žmogus yra smurtautojas, tai auka gali tapti bet kuris, pasitaikantis po ranka netinkamu laiku. Ir tai, kad vaikai nėra mušami fiziškai, nereiškia, kad vaikai nepatiria psichologinio smurto. Kai vaikai mato smurtaujantį prieš motiną savo tėvą, jie yra dar labiau psichologiškai paveikiami ir jiems tai - didelė trauma, kuri juos vienaip ar kitaip paveiks ateityje.
- Kaip elgiasi vaikai, augantys smurtaujančiose šeimose?
- Jie gali būti labai skirtingi. Vieni stengiasi būti nepastebimi, vengia atkreipti į save dėmesį, nenori bendrauti. Kiti, atvirkščiai, tampa agresyvūs arba labai pikti. Bejėgiškumą ir skausmą jie išlieja per smurtą prieš mažesnius. Jei negali kovoti namie, tai ima kovoti kažkur kitur.
- Ką daryti, jei įtariama, kad vaikas patiria smurtą?
Taip pat skaitykite: Interviu taikymas socialiniame darbe
- Nėra viskas taip paprasta. Smurtą patiriančios moterys nuolat gyvena su baime ir kaltės jausmu. Man atrodo labai svarbu, kad visuomenė nebūtų abejinga. Baisiausia, kai kaimynai žino, kad moteris ar vaikai yra mušami, bet niekas nenori kištis. Po tragedijų paaiškėja, kad bendruomenė viską žinojo, tačiau daugelis patys bijojo smurtautojo, todėl vengė viešinti problemą. Moterys, prieš kurias smurtaujama, paprastai galvoja, kad joms niekas nerūpi, jos niekam neįdomios. Tačiau jei jos žinotų, kad kaimynai gali ir nori padėti, jos jaustųsi drąsiau ir žengtų lemtingą žingsnį.
- Po tragedijos Kėdainių rajone daugelis suskubo kaltinti mamą, kuri paliko vaikus tėvui pati nuo jo bėgdama. Ar tai teisinga?
- Daugybė stiprių Lietuvos mamų pasisako apie tai, kad mama turi viską padaryti dėl savo vaikų. Jos tą situaciją vertina iš savo padėties, emocinės būklės ir iš to, kaip jaučiasi adekvati mama. Tai, kad ji neapsaugojo savo vaikų, dar nereiškia, kad ji jų nemyli. Ji net neleidžia sau pagalvot ar pasvajot, kad galėtų kovoti ar kažką daryti. Daugybė smurtą patyrusių motinų yra psichologiškai sutryptos, laikomos dideliu nuliu. Reikia suprasti, kad mamų mąstymas, kurios užaugo normalioje šeimoje ir su meile augina savo vaikus, skiriasi nuo tų moterų, prieš kurias smurtaujama. Tai yra visiškai skirtingi pasauliai.
- „Caritas“ - religinė organizacija. Ar bažnyčia skatina pasilikti su smurtautoju?
- Nei bažnyčia, nei religija neliepia žmogui būti su žmogumi iki tol, kol jį užmuš.
- Pabandykim įsivaizduoti, kokia yra tos moters, kurios vaikus paskandino sugyventinis, psichologinė būsena? Ar įmanoma po tokios netekties atsigauti?
- Tai labai individualu ir priklauso nuo paties žmogaus. Vienas greitai atsitiesia, o kitam reikia nemažai laiko. Sunku kažką spėlioti. Žinoma, kad gali būti ir dar viena nelaimė. Ne kiekvienas sugeba pakelti tokią naštą. Iš tiesų, juk jai reikės gyventi su ta netektimi. Tai yra begalinis skausmas. Juk ta moteris adekvati ir mąstanti. Tai baisi ir siaubinga našta. Ypač tos aplinkybės, kuriomis ji neteko savo vaikų.
Asociatyvi Shutterstock nuotr.
Smurto prieš vaikus statistika Lietuvoje
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenimis, nuo smurto Lietuvoje kasdien nukenčia 9 vaikai, o didžioji dalis smurtinių situacijų susidaro artimiausioje vaiko aplinkoje. Smurtas prieš vaikus pasireiškia įvairiomis formomis: fizine, seksualine ir emocine. Jis gali vykti namuose, mokykloje, bendruomenėje ar internete, o smurtautojai gali būti šeimos nariai, tolimesni giminaičiai, mokytojai, kaimynai, nepažįstamieji ar net kiti vaikai.
Vilniaus universiteto mokslininkų atlikto tyrimo duomenimis, net 61 proc. 13-17 metų amžiaus paauglių nurodė patyrę kurios nors rūšies smurtą, iš jų pusė (51 proc.) smurtą patyrė per pastaruosius du mėnesius. Taigi beveik trečdalis paauglių šiuo metu patiria smurtą. Tarp smurto rūšių vyrauja psichologinis smurtas (38,9 proc.), fizinis smurtas (27,1 proc.) ir seksualinė prievarta internete (26,8 proc.). Daugiau nei pusė (54,5 proc.) paauglių bent vienos rūšies smurtą patyrė daugiau nei vieną kartą.
Gauti tyrimo duomenys leidžia manyti, kad tik apie nedidelę dalį smurtą patyrusių vaikų yra sužinoma ar pranešama. „Smurto atvejų yra daugiau, negu pranešama tarnyboms. Su šia problema susiduria ne tik Lietuva, bet ir kitos šalys. Taip atsitinka dėl įvairių priežasčių: žmonės vengia pranešti, neatpažįsta kai kurių smurto formų, nepasitiki institucijomis. Pavyzdžiui, patys vaikai gali nesuprasti, kad tai jau yra netinkamas elgesys, ypač jei tai vyksta artimiausioje aplinkoje“, - sako Vilniaus universiteto mokslininkė ir Paramos vaikams centro programos „Esame saugūs“ vadovė dr.
Smurto prieš vaikus statistika Lietuvoje
Programa "Esame saugūs"
Paramos vaikams centro psichologai ir psichoterapeutai sukūrė pirmąją smurto prieš vaikus prevencijos programą Lietuvoje „Esame saugūs“, skirtą visoms vaikų amžiaus grupėms, įskaitant vaikus, turinčius raidos iššūkių. Mokslinį programos veiksmingumo tyrimą atliko Vilniaus universiteto Psichologijos instituto mokslininkės: tyrimo vadovė doc. Inga Truskauskaitė, pagrindinės tyrėjos dr. Monika Kvedaraitė ir dr. I. Daniūnaitė. Įgyvendinant programą siekiama mažinti smurto prieš vaikus pasireiškimą, mokoma atpažinti netinkamą elgesį, paaiškinti, kaip reaguoti ir kur kreiptis pagalbos.
„Šia programa, kurios efektyvumą mes tikrinome, siekiama suteikti žinių tiek tėvams, tiek vaikams apie tai, kas yra ir kas nėra smurtas. Dažnai smurtas kyla ne iš noro kam nors sąmoningai pakenkti, bet kaip būdas įtvirtinti savo poziciją, parodyti savo galią ar kaip auklėjimo metodas. Nesuprantant tokio elgesio padarinių, smurtas gali tapti kultūros dalimi, kuri perduodama iš kartos į kartą. Kuo anksčiau šį ciklą sustabdysime, tuo mažiau smurto matysime mūsų visuomenėje ateityje“, - teigia tyrimo vadovė doc. I.
Programą „Esame saugūs“ Lietuvoje vykdo 79 įstaigos, joje jau dalyvavo beveik 3000 vaikų, paauglių ir jų tėvų ar globėjų. Programą įgyvendina psichologai, socialiniai darbuotojai, pedagogai ir auklėtojai, baigę Paramos vaikams centro mokymus.
Dr. M. Kvedaraitė pasakoja: „Tokio masto tyrimas pareikalavo labai daug darbo ir išteklių. Bendradarbiavome su 20 Lietuvos ugdymo įstaigų. Į kiekvieną ugdymo įstaigą vyko apmokyta tyrėjų komanda, kiekvienoje įstaigoje tyrimas vyko trimis etapais. Prevencinės programos užsiėmimai yra pritaikyti skirtingoms amžiaus grupėms: vaikams iki 6 metų, 7-10 ir 11-18 metų vaikams ir mokyklinio amžiaus vaikams, turintiems raidos iššūkių.
Programos „Esame saugūs“ įgyvendinimas įstaigoje vyko keliais etapais. Pirmiausia buvo organizuojamas programos pristatymas bendruomenei, siekiant supažindinti jos narius su programos tikslais, įgyvendinimo principais ir eiga įstaigoje. Paskaitose tėvams ir globėjams buvo suteikiama žinių, kaip apsaugoti vaikus, atpažinti galimus smurto požymius ir tinkamai reaguoti į tokias situacijas. Pasak doc. I.
Pasakodama apie tai, kaip vyko užsiėmimai vaikams, dr. I. Daniūnaitė pažymi, kad kiekvienas užsiėmimas buvo pritaikytas pagal vaikų amžių ir pateikiamas per žaidimus ar praktines užduotis. Pasak jos, programai įgyvendinti buvo apmokyta po du specialistus iš kiekvienos ugdymo įstaigos, jie gavo išsamią medžiagą su veiklų aprašymais, užduotimis ir priemonėmis. Vėliau mokyklos parinko po dvi klases, kurios buvo padalintos į dvi mažesnes grupes, siekiant užtikrinti saugią aplinką jautrioms temoms aptarinėti.
„Mokyklos užsiėmimus turėjo surengti per du mėnesius (4 grupelės po 5-6 užsiėmimus kiekvienoje įstaigoje). Pavyzdžiui, pirmo užsiėmimo tema - vaiko teisės. Tikslas - kad vaikai suprastų savo teises, kad žinotų, jog neturi patirti jokio smurto ir gali gauti pagalbą. Tuomet atsižvelgiant į amžių yra pateikiama užduotis - tai gali būti žaidimas, praktinė užduotis ir pan. Pavyzdžiui, mažesniems vaikams būdavo rodomi paveikslėliai, kuriuose yra vaizduojama situacija, ir klausiama, ką jie mato, ką jie supranta, kaip vaikas tokioje situacijoje jaučiasi ir pan.“, - pasakoja dr. I.
Tyrimas atskleidė, kad programa „Esame saugūs“ reikšmingai pagerino vaikų žinias apie smurtą ir saugų elgesį visose amžiaus grupėse - nuo ikimokyklinio amžiaus vaikų iki vyresnių paauglių.
„Prieš tyrimą ikimokyklinio amžiaus vaikai ir raidos iššūkių turintys vaikai turėjo mažiausiai žinių apie kūno saugumą. Programa parodė, kad po užsiėmimų šios žinios smarkiai pagerėjo. Kūno saugumas jiems buvo daugiausia klausimų kelianti tema - kai kurie vaikai nežinojo, kas yra intymios kūno vietos ir kad kiti žmonės negali jų liesti. Pradinių klasių vaikai turėjo mažai žinių apie neleistiną smurtinį elgesį, pavyzdžiui, ar galima rėkti ant vaiko, jei šis blogai elgiasi. Taigi dalyvavimas programoje „Esame saugūs“ šiai grupei reikšmingai prisidėjo gerinant žinias apie vaiko teisę nebūti skriaudžiamam. Paaugliai, kaip ir pradinukai, turėjo mažiausiai žinių apie neleistiną smurtinį elgesį, po programos jų padaugėjo. Mane labai džiugino, kad paauglių grupėje smarkiai pagerėjo supratimas apie jausmų svarbą atpažįstant smurtą“, - tyrimo rezultatus apžvelgia vadovė doc. I.
Tyrimas parodė, kad po programos dalyviai jautėsi saugesni mokykloje, o tai buvo susiję su tuo, kad jie įgijo daugiau žinių apie smurtą ir saugų elgesį. Vaikų žinios pagerėjo įvairiose srityse, tokiose kaip teisė nebūti skriaudžiamiems, neleistinas smurtinis elgesys, kreipimosi pagalbos svarba ir jausmų vaidmuo atpažįstant smurtą. Be to, programos poveikis buvo matomas ne tik iš žinių, bet ir iš nuostatų bei elgesio pokyčių. Dalyvių žinių apie smurtą ir saugų elgesį padaugėjimas buvo susijęs su pritarimo agresyviam elgesiui sumažėjimu praėjus dviem mėnesiams po programos. Vyresnių paauglių grupėje žinių padaugėjimas buvo susiję su mažesniu agresyvaus elgesio pasireiškimu.
Mokslinis prevencinės programos „Esame saugūs“ veiksmingumo tyrimas - pirmasis Lietuvoje, įtraukęs ikimokyklinio amžiaus ir raidos sutrikimų turinčius vaikus į smurto prevencijos analizę.
„Tai, kad programa patvirtinta nacionaliniu lygmeniu, iš esmės viską keičia. Šiuo metu mokyklose rekomenduojama įgyvendinti tik Nacionalinės švietimo agentūros patvirtintas programas. Programos veiksmingumas įrodytas moksliniu tyrimu. Panašių programų yra daugiau, tačiau ši yra vienintelė specializuota ir sisteminga smurto prieš vaikus prevencijos programa, kurios veiksmingumas patvirtintas moksliškai“, - pabrėžia doc. I.
Pasak dr. I. Daniūnaitės, mokyklos aktyviai įsitraukė į programą, džiaugėsi rezultatais ir teigė gavusios vertingų įžvalgų: „Kitos įstaigos taip pat gali prisijungti prie programos, apsimokyti ir ją įgyvendinti. Ji taip pat atkreipia dėmesį, kad programos mokymai padeda specialistams įveikti baimę kalbėti su vaikais sudėtingomis temomis. „Iš pradžių atrodo, kad bus sunku, bet vaikai noriai bendrauja ir kalbasi“, - teigia dr. I.
Programa "Esame saugūs"
Pagalba vaikams, patyrusiems seksualinę prievartą
Per pirmą šių metų mėnesį į Vaikų, nukentėjusių nuo seksualinės prievartos, pagalbos centrą prie globos namų „Užuovėja“ Vilniuje atvežta apie 20 nepilnamečių iš visos Lietuvos. Nuo šio specializuoto centro atidarymo - 2016 metų birželio - pagalba suteikta 260 vaikų , galimai nukentėjusių nuo seksualinės prievartos, konsultuoti 99 juos atlydėję artimieji.
Mergaičių ir berniukų čia atvyksta maždaug po lygiai, apie pusė vaikų, kuriems šiame centre suteikta pagalba - nuo 2 iki 13 metų amžiaus.
Kaip Eltai sakė globos namų „Užuovėja“ direktorė Gytė Bėkštienė, dėl galimai seksualinę prievartą patyrusių vaikų į pagalbos centrą gali kreiptis bet koks fizinis ar juridinis asmuo, kuriam kilo įtarimas, kad vienas ar kitas vaikas patyrė seksualinį smurtą. Vaikams ir juos lydintiems artimiesiems pagalba teikiama nemokamai.
Vaikų, nukentėjusių nuo seksualinės prievartos, pagalbos centro psichologė Vilma Paliaukienė su naujienų agentūra ELTA pasidalijo patirtimi, ką sakyti ir ko nesakyti vaikui, kuris patyrė seksualinę prievartą.
„Nujausdami, kad vaikas gali būti seksualiai išnaudojamas, bet pasirinkę tylėti, mes ne tik trikdome jo raidą, bet ir leidžiame toliau kęsti prievartą, o skriaudikui atveriame kelią ieškoti naujų aukų“, - pabrėžė psichologė.
- Kokias klaidas dažniausiai daro seksualinę prievartą patyrusių vaikų artimieji?
- Turbūt vienos dažniausių pagrindinių klaidų - netikėjimas vaiku, neva jis išsigalvoja, meluoja. Žinia apie galimą vaiko tvirkinimą ar prievartavimą tėvams sukelia galybę jausmų: nerimo, baimės. Neretai nesinori net priimti tokios žinios, nes tai reikštų, kad jie nesugebėjo apsaugoti savo vaiko. Netikėjimas tokiu atveju tampa tarsi gynybinė reakcija. Ją dažnai pastiprina ir tai, kad galimas prievartautojas yra šeimos narys ar vienas iš tėvų, kuris tokią galimybę neigia. Tuomet kitas iš tėvų, kuriam atsiveria vaikas, turi pasirinkti, kuo tikėti - vaiku ar suaugusiu žmogumi. Patirtis rodo, kad dažniau pasirenkama tikėti suaugusiuoju, net nekeliant klausimo, o kodėl vaikas išsigalvoja būtent tai, kodėl jo pasakojimai tokio turinio. Dar viena dažnai praktikoje sutinkama klaida - menamų klausimų uždavimas vaikui. Siekdami kuo daugiau sužinoti tėvai neleidžia vaikui pačiam papasakoti, kas nutiko, ima klausinėti detalių, vardų, vietų, kurių vaikas gali net neprisiminti. Tai gali būti traumuojanti, gąsdinanti arba sufleruojanti patirtis vaikui.
- Taigi, ką sakyti ir ko nesakyti seksualinį smurtą patyrusiam vaikui?
- Kalbant apie bet kurios s rūšies patirtą prievartą, svarbu suprasti, kad pokalbis su vaiku neįvyks, jei jam nebus sudaryta saugi, pasitikėjimą kurianti aplinka. Taip yra ir su seksualine prievarta. Svarbiausia kalbantis su ją patyrusiu vaiku - užtikrinti saugumą ir pasitikėjimą.
Kalbantis su vaiku svarbu įdėmiai jį išklausyti, parodyti, kad suprantate jo situaciją arba mėginate tai padaryti. Parodykite, kad tikite vaiku, jo žodžiais, atsakykite į visus jam kilusius klausimus. Nemažiau svarbu ne tik tai, ką galime pasakyti, bet ir tai, kaip reaguojame, kai vaikas su mumis dalijasi savo išgyvenimais. Mano patarimas būtų reaguoti kuo neutraliau, stengtis išlaikyti ramybę, nepanikuoti. Pravartu vaikui neatskleisti savo jausmų, susijusių su galimu skriaudiku, nes pats vaikas jam gali jausti prieštaringus jausmus (pvz., ir mylėti, ir neapkęsti, nenorėti, kad jam nutiktų kažkas blogo). Galiausiai mūsų užduotis - klausytis ir išgirsti, ką vaikas sako, tikėti juo ir nė akimirką nedvejoti. Svarbiausia, kad vaikas aiškiai išgirstų, kad tai, kas nutiko, yra ne jo kaltė.